Sentikių požiūris į abortus ir gyvybės neliečiamumo dilemos šiuolaikiniame pasaulyje
Šiuolaikinis pasaulis kelia iššūkių tradicinėms vertybėms, o globalizacija, sekuliarizacija ir liberalios idėjos daro įtaką jaunajai kartai. Šiame kontekste svarbu pažvelgti į tai, kaip skirtingos religinės grupės, įskaitant sentikius, vertina abortų klausimą. Vengrija, įtvirtinusi šventus šeimos ir tautos postulatus savo Konstitucijoje, sukėlė aršią reakciją iš ES ideologų, o ši situacija išryškina sudėtingą vertybių susidūrimą, kuriame tradicinės nuostatos susiduria su progresyviomis idėjomis.
Sentikių bendruomenės požiūris į gyvybę ir šeimą
Norint suprasti sentikių požiūrį į abortus, būtina atsižvelgti į jų istoriją ir kultūrą. Sentikiai - religinė grupė, XVII amžiuje atskilusi nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Jie išsaugojo ikoniškas apeigas ir tradicijas, kurios buvo praktikuojamos prieš reformas. Dėl religinių persekiojimų sentikiai migravo į įvairias šalis, įskaitant Lietuvą, kur jie suformavo stiprias bendruomenes.
Sentikių bendruomenėse šeima užima ypatingą vietą. Santuoka laikoma šventu sakramentu, o šeimos pagausėjimas - Dievo palaima. Tradiciškai sentikiai laikosi griežtų moralinių principų, kurie apima pagarbą gyvybei nuo pat jos pradėjimo momento.
Abortų samprata sentikių teologijoje ir bendruomenėje
Sentikių teologijoje abortas paprastai vertinamas kaip sunki nuodėmė, prilygstanti žmogžudystei. Gyvybė laikoma šventa ir neliečiama nuo pat pradėjimo momento, todėl nutraukti nėštumą yra nepriimtina. Šis požiūris remiasi Biblijos mokymais ir bažnyčios tradicija.
Nors oficialus sentikių požiūris į abortus yra griežtas, praktikoje gali būti tam tikrų išimčių, atsižvelgiant į asmenines aplinkybes. Pavyzdžiui, jei nėštumas kelia tiesioginę grėsmę motinos gyvybei, sprendimas dėl aborto gali būti priimamas individualiai, pasikonsultavus su dvasininku. Sentikių bendruomenėse abortų tema dažnai yra tabu. Moterys, patyrusios abortą, gali susidurti su smerkimo ir atstūmimo rizika. Tačiau bendruomenės taip pat stengiasi teikti paramą ir pagalbą moterims, kurios susiduria su sunkumais nėštumo metu arba po gimdymo.
Sentikių požiūris į švietimą ir įstatymus
Sentikių bendruomenės skiria didelį dėmesį jaunimo švietimui apie šeimos vertybes, santuoką ir gimstamumo kontrolę. Siekiama, kad jaunos poros būtų atsakingos ir sąmoningos planuodamos šeimą, vengdamos situacijų, kurios galėtų privesti prie aborto. Lietuvoje abortai yra legalūs iki 12 nėštumo savaitės. Sentikių bendruomenė, gerbdama įstatymus, kartu išreiškia savo moralinį įsitikinimą, kad abortas yra nepriimtinas. Jie pasisako už gyvybės apsaugą nuo pat pradėjimo momento ir siekia įgyvendinti šią nuostatą per švietimą ir bendruomenės paramą. Sentikių bendruomenė pripažįsta, kad visuomenėje egzistuoja skirtingi požiūriai į abortus. Jie siekia konstruktyvaus dialogo su kitomis religinėmis ir pasaulietinėmis grupėmis, skatinant toleranciją ir supratimą. Svarbu rasti bendrą kalbą, gerbiant skirtingus įsitikinimus ir vertybes. Sentikių bendruomenės pabrėžia šeimos stiprinimo svarbą. Organizuojami renginiai, skirti jaunoms šeimoms, teikiama parama ir konsultacijos.
Abortų skaičiai ir jų priežastys pasaulyje
„Worldometers“ statistika, paremta Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, rodo, kad abortai 2025 metais tapo pagrindine žmonių mirties priežastimi pasaulyje. Dėl abortų žuvo daugiau kaip 73 milijonai negimusių vaikų. Šis skaičius gerokai viršija bendrą mirčių nuo vėžio (10 mln.). Statistiškai abortas tapo dažniausia žmonių mirties priežastimi planetoje. „Abortų skaičiai yra neįsivaizduojami, tačiau kiekvienas iš šių 73 milijonų abortų visame pasaulyje 2025 metais reiškia gyvą žmogų, kurio gyvybė buvo prievarta nutraukta motinos įsčiose.“
Pasak žurnale „Lancet“ paskelbto tyrimo, pasaulyje kasmet būna apie 56 mln. abortų, nutraukiamas ketvirtadalis visų nėštumų. Metinis 3,5 aborto šimtui vaisingo amžiaus moterų rodiklis - tik šiek tiek mažesnis, nei buvo XX a. Nors daugelyje turtingų šalių abortų rodikliai nekinta arba mažėja, Lotynų Amerikoje, taip pat kai kur Afrikoje ir Azijoje jie auga (originaliame šaltinyje minima 1 grafika).
Buvusių komunistinių kraštų rodikliai bene didžiausi pasaulyje. Sovietiniais laikais abortas buvo vienintelis gimstamumo kontrolės metodas ir kai kuriose valstybėse moteris vidutiniškai per gyvenimą nutraukdavo 5-8 nėštumus. Panašios tendencijos pastebimos ir Graikijoje, kur vidurinės klasės Atėnų gyventojams nieko nuostabaus moteriai pasidaryti keturis penkis abortus, nors dauguma šiuolaikinių kontracepcijos priemonių nelaikomos įprastomis.
Ekonominės priežastys ir socialinė parama
Beveik 60 proc. moterų abortą renkasi dėl ekonominių priežasčių. Būtent dėl to religinės organizacijos ir bendruomenės galėtų aktyviai dalyvauti reikalaujant, kad minimali alga sutaptų su realiu pragyvenimo standartu, kad JAV, kur darbdavys neprivalo suteikti mokamų motinystės atostogų ir kur net geriausiu atveju jos tetrunka tris mėnesius, būtų sudaromos geresnės sąlygos gimdytojams ir globėjams auginti kūdikius. Tačiau dauguma konservatyvių katalikų ir evangelikų balsuoja už respublikonų partiją, kuri kategoriškai pasisako prieš socialinių garantijų ir paslaugų išplėtimą.
Ekonomikos profesorius aptaria finansines pasekmes, kylančias dėl atsisakymo atlikti abortą
Religinių lyderių pozicija ir įstatymų draudimų efektyvumas
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio ir Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupo Inokentijaus pareiškime pažymima, kad kiekviena žmogiška gyvybė yra didžiulė brangintina dovana, kuriai turi būti leista išvysti pasaulio šviesą, kad ir kokie sunkumai ar abejonės pasitaikytų. „Suprantame, kad žmogaus gyvybės apsauga tam tikrais atvejais gali kelti nelengvai išsprendžiamas dilemas. Tačiau tai nėra priežastis prarasti ryžtą labiau ginti gyvybę, kaip ir sunkūs pasirinkimai kitose gyvenimo srityse negali motyvuoti atsisakymo siekti gėrio", - rašoma pareiškime.
Pareiškimo autorių teigimu, kartais diskusijose dėl negimusios gyvybės apsaugos bandoma sugretinti skirtingos svarbos vertybes bei teises, taip sukuriant tariamos pasirinkimų pusiausvyros įspūdį. Vis dėlto, dvasininkų nuomone, privatumas, kaip teisėta bei saugotina vertybė, neprilygsta gyvybės vertei. Pasak pareiškimo, teisė į privatumą nėra pakankama ir moraliniu požiūriu pateisinama priežastis atimti žmogaus gyvybę. Lemiamu argumentu apsisprendžiant dėl negimusios gyvybės negali būti laikomas ir teiginys, jog jos apsauga pažeidžia teisę į asmens fizinio vientisumo gerbimą. Dvasininkai sako, kad užsimezgusi gyvybė yra ne moters organas, bet genetiškai unikalus žmogaus embrionas, kuris, kai jam nesutrukdoma augti ir vystytis, tampa savarankišku asmeniu. Todėl nėštumo nutraukimas visuomet yra gyvybės atėmimas konkrečiam žmogui. „Žmogaus gyvybės apsauga yra nelygstamos moralinės svarbos uždavinys, peržengiantis tautų, religijų, pasaulėžiūrų, ideologijų, partinės priklausomybės ribas. Todėl palaikome siekius suteikti kuo didesnę apsaugą žmogaus gyvybei nuo pat jos prasidėjimo momento ir raginame visus geros valios politikus, visuomenininkus ir kitus piliečius prisidėti prie šių pastangų".
Tarptautiniai palyginimai rodo, kad draudimai ir apribojimai ne itin mažina abortų skaičių. Dauguma moterų net rizikuodamos gyvybe nersis iš kailio, kad nutrauktų nepageidaujamą nėštumą. Daugelyje šalių valdžia užsimerkia, kai taisyklės pažeidžiamos. Lotynų Ameroje įstatymai beveik visur griežti, bet pinigų susimokėti turinti moteris gali saugiai pasidaryti nelegalų abortą privačioje klinikoje. (Skurstančioms tai atlikti tenka pogrindyje, ir procedūra kartais baigiasi rimtu sužalojimu arba net mirtimi.)
Pietų Korėjoje legalus abortas galimas tik išžaginimo, kraujomaišos arba rimtų vaisiaus apsigimimų atvejais, taip pat gelbstint moters gyvybę. Tačiau 2005 m. vyriausybei užsakius tyrimą suskaičiuota, kad nutraukta 44 proc. nėštumų. Jei šalies valdžia stebi akyliau, moterys dažnai vyksta į užsienį arba perka nėštumą nutraukiančias tabletes juodojoje rinkoje. Airėms, lenkėms ir maltietėms paprasta pasidaryti abortą kitose Europos šalyse. 2015 m. beveik 3,5 tūkst. moterų, nurodžiusių, kad gyvena Airijoje, nėštumą nutraukė Anglijos valstybinėse klinikose.
Kontracepcija ir prevencija: efektyviausias būdas mažinti abortus
Bene geriausias būdas mažinti abortų skaičių - apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Puikiai žinoma, kas pasiteisina: tai kampanijos, per kurias poroms pristatomi įvairūs būdai, gydytojų ir slaugytojų kursai apie konsultavimą gimstamumo kontrolės klausimais, galimybė lengvai gauti kontraceptikų. Tačiau dalies arba visų šių priemonių trūksta net turtingose šalyse. Bangladešo ir Malavio gyventojai kontraceptikais naudojasi mieliau nei graikai ar italai (originaliame šaltinyje minima 2 grafika).
Netrūksta šalių, įskaitant Airiją ir Rusiją, kur daugiau kaip trečdalis susituokusių porų, naudojančių kontracepciją, renkasi prezervatyvus. Katalikų bažnyčia ir toliau į kontracepciją žiūri kreivai. O dažna pora bijo socialinės stigmos ir mistinio šalutinio poveikio. Pietų Korėjoje mažiau kaip 5 proc. moterų renkasi kontraceptines piliules, nes mano, kad gerti dirbtinius hormonus pavojinga.
Profesionalų konsultacijų maža. Vienos Atėnų ŽIV klinikos vadovas sako, kad Graikijos ligoninės dažnai rekomenduoja prezervatyvus kaip patikimiausią būdą išvengti nėštumo. O realiai iš kiekvieno 100 porų, naudojusių prezervatyvus metus, 18 proc. pastoja, palyginti su 9 proc. pasirinkusių piliules ir mažiau kaip 1 proc. - intrauterinines priemones. Makedonijoje, kur kontraceptikus renkasi mažiau kaip penktadalis moterų, kai kurie gydytojai intrauterinines priemones laiko svetimkūniais, panašiai kaip netyčia paciento kūne paliktas chirurgo instrumentas. Kiti nenori skirti tablečių merginoms, manydami, kad jos pakenks fizinei raidai.
Buvusiose komunistinėse šalyse retas vyresnis gydytojas yra parengtas skirti šiuolaikinių kontraceptikų. Daugelio valstybių mokyklose lytinio švietimo padėtis apgailėtina. Apžvelgusi 16 Europos šalių, aktyvistų grupė Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (TPTF) nustatė, kad tik pusėje iš jų tokios pamokos yra privalomos, o dėstant retai pateikiama mokslinė informacija apie kontraceptikus.
Vien gauti kontraceptikų gali būti taip sunku, kad moterys nuleidžia rankas. Rusijoje prieš išrašant piliulių jos turi dažnai be jokio reikalo pasitikrinti pas ginekologą. Kai kurie Graikijos gydytojai nenori skirti piliulių ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Dažnai kaina atgraso dar labiau. Antai intrauterininę priemonę pasirinkusiai rusei tenka susimokėti ir už pačią priemonę, ir už jos įstatymą. O abortai valstybinėse ligoninėse - nemokami.
Pusė iš TPTF apžvelgtų 16 Europos šalių nekompensuoja kontraceptikų; nė vienoje nėra visiškai kompensuojami visi metodai. O juk vyriausybėms nedaug kainuoja aprūpinti kontracepcija. Anglijos nacionalinė sveikatos tarnyba (NST) visiems nemokamai siūlo visų rūšių kontracepciją (už kitus išrašytus preparatus turtingesni žmonės turi sumokėti dalį kainos).
Abortų istorija ir šeimos transformacija Sovietų Rusijoje
Daugeliui mažai žinomas faktas, kad seksualinė revoliucija, kurios metu įteisinti abortai, skyrybos, homoseksualūs santykiai, pirmiausia įvyko po bolševikų revoliucijos Sovietų Rusijoje. Karlo Markso ir Friedricho Engelso pasekėjai buvo įsipareigoję šeimos gyvenimo revoliucijai - jie siekė radikaliai nutraukti vyro ir žmonos bei tėvų ir vaikų tradicinius santykius. Fundamentali bolševikų vykdyta Rusijos visuomenės transformacija pirmiausiai reikalavo niekinamo priešo - religijos - sunaikinimo.
Po 1917 m. Spalio revoliucijos Vladimiras Leninas ir jo klika nedelsdami uždraudė tėvams ir bažnyčiai mokyti religijos jaunesnius nei aštuoniolikos metų vaikus. Pastarieji buvo raginami įduoti savo tėvus, jei šie moko juos apie Dievą, o visas auklėjimas buvo pašalintas iš Rusijos stačiatikių bažnyčios ir perduotas valstybinėms mokykloms. Tėvų arba vyro ir žmonos santykiai buvo grubiai pažeisti daugeliu būdų. Santuoka buvo paversta griežtai civiline ceremonija; vestuvės, kaip ir krikštynos bei laidotuvės, buvo pakeistos keistomis komunistinėmis ceremonijomis. Sovietų pareigūnai įvedė komunistinės ideologijos įkvėptas pasaulietines apeigas, kurias pašaliniai niekinamai vadino „raudonosiomis vestuvėmis“, „raudonosiomis krikštynomis“ ir „raudonosiomis laidotuvėmis“. Raudonųjų krikštynų metu kūdikiams buvo paskiriami visuomeniniai „krikštatėviai“, kurie garantavo, kad vaikas būsiąs užaugintas nusipelniusiu „komunizmo statytoju“. Naujagimių tėvai vaikus prižadėjo auginti „ne kaip buržuazijos vergus, bet kaip kovotojus prieš ją“. Jaunos motinos skelbė: „Vaikas man priklauso tik fiziškai.“
Ilgametį Rusijos stačiatikių bažnyčios draudimą išsiskirti panaikinę bolševikai sukėlė skyrybų protrūkį ir didžiulę sumaištį rusų šeimose. Ir taip dramatiškas efektas, sukeltas staigaus visiško skyrybų įstatymų liberalizavimo ir „raudonųjų vestuvių“ institucijos atsiradimo, ypač sustiprėjo po to, kai 1920 metais buvo pilnai legalizuoti abortai - tai buvo precedento tuometiniame pasaulyje neturėjęs veiksmas. Šie pokyčiai ir Rusijos stačiatikių bažnyčios bei jos mokymo santuokos, šeimos, vaikų, auklėjimo ir kitais klausimais nutildymas Leninui ir jo sąjungininkams leido suduoti rimtą smūgį santuokiniam ir šeimos gyvenimui tradiciškai religingoje Rusijoje.
Pasekmės ir atšaukimas
Iki 1934 metų vienam Maskvos moters gimdymui tekdavo trys abortai - tai šokiruojantis santykis. Nuostoliai buvo tokie didžiuliai, kad sukrėtė net masinį žudiką Josifą Staliną, kuris, baimindamasis dėl nykstančios liaudies, 1936 metais abortus uždraudė. Jis ne juokais nuogąstavo, kad ateityje nebus jokios Rusijos, jau nekalbant apie rusų šeimas. Tačiau Stalinas tebuvo vienintelis bolševikas, šaukęs, jog reikia sustoti. Kai Stalinas pabandė pažaboti abortus, jo pagrindinis tremtyje atsidūręs oponentas Levas Trockis, intelektualesnis kairysis už pirmąjį, ragino jų neatsisakyti. Septintame klasikinės knygos „Išduota revoliucija“ skyriuje senas Lenino bendramintis tvirtina, kad „revoliucinė galia moterims teisę į abortą suteikė“ kaip „vieną iš jos svarbiausių pilietinių, politinių ir kultūrinių teisių“. Ilgainiui įsivyravo Staliną tiesiogine prasme pergyvenęs Trockio požiūris.
1955 metais panaikinęs Stalino abortų draudimą ir taip leisdamas abortų rodikliams pakilti į anksčiau žmonijos istorijoje nematytas aukštumas, progresyvesnis Nikita Chruščiovas viską grąžino atgal į vietas. Aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje per metus vidutiniškai jau buvo atliekama 7-8 milijonai abortų, kurie sunaikino ištisas rusų vaikų ateities kartas. Po to, kai 1973 metais buvo priimtas abortams palankus sprendimas byloje Roe prieš Wade, panašią populiaciją turinčioje Amerikoje vidutiniškai buvo atliekama beveik 1,5 milijono abortų per metus. Ligi šiol didžiausius abortų rodiklius turinčios šalys - Rusija, Kuba, Rumunija ir Vietnamas - išliko komunistinės ar tik neseniai atsikratė šio režimo. Iki Fidelio Castro perversmo 1959 metais Kuba buvo pamaldi katalikiška šalis, tačiau Castro, kaip visi geri komunistai, religijai paskelbė karą: jis nedelsdamas „moterų teisių“ vardu įteisino skyrybų įstatymus bei abortų klinikas, o tada stebėjo mirčių proveržį, kuris seniau Kuboje buvo neįsivaizduojamas.
Religijos ir sekuliarumo įtampa Europoje
„Antikristas ateina į Europą prisidengęs žmogaus teisėmis“ - tokių posakių buvo galima išgirsti Baltijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (SNG) stačiatikių, liuteronų ir katalikų konfesijų konferencijoje Maskvoje. Konferencijos tema buvo: „Dabartinė Europa: Dievas, žmogus, visuomenė.“ Sveikindamas susitikimo dalyvius Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas pastebėjo, kad Europoje vėl atgyja susidomėjimas religija ir tai vyksta dėka greito Islamo plitimo. Islamas metė iššūkį ne tik Europos kultūrai, bet ir religijai, todėl žmonės su didesniu dėmesiu ėmė žvelgti į savo krikščioniškas tradicijas.
Kita vertus, Europoje taip pat pastebima įtampa tarp sekuliariosios bei religinės pasaulėžiūros, tarp bažnyčios skelbiamų vertybių ir žmogaus teisių, tarp sekuliariųjų standartų ir krikščionybės. Viena iš svarbių temų šiandien yra antropologija, tai yra požiūris į žmogaus prigimtį ir vertybes. Europos Parlamento bei Komisijos atstovai bažnyčią apkaltina netolerancija ir jai priešpastato žmogaus teises. Konferencijos dalyviai pastebėjo, kad per amžius bažnyčios skelbtos vertybės - moralė, tikėjimas, meilė tėvynei dvasiniu požiūriu nėra žemesnės, lyginant su tomis, kurios yra propaguojamos sekuliariose žmogaus teisėse. Europos politikai prisidengdami žmogaus teisėmis šiandien įteisina tokias nuodėmes, kaip homoseksualizmą, tos pačios lyties partnerystę, abortus, o kai kur net ir eutanaziją.
Kitaip mąstantys vadinami homofobais, jie apkaltinami netolerancija. Prisidengę žmogaus teisėmis sekuliaristai palaipsniui išstumia dvasines vertybes iš visuomenės. „Mes nesikišame į jų privatų gyvenimą“ - kalbėjo susirinkimo dalyviai, - „tačiau negalime sutikti, kuomet politikai homoseksualizmą laiko norma, o tos pačios lyties asmenų partnerystes vadina santuokomis“. Tokiai bažnyčios pozicijai politikai ir vėl priešpastato žmogaus teises. Švedijoje kunigai nebeturi teisės cituoti Šventojo Rašto vietų, kuriose homoseksualizmas vadinamas nuodėme ir šia tema pamokslauti, nes, priešingu atveju, jiems iškviečiama policija.
Metropolitas Kirilas pastebėjo, kad tokia „kapituliacijos“ dvasia palaipsniui persiduoda į Europos Bažnyčių Tarybą, kuri ekumeniniuose susitikimuose jau vengia kalbėti apie Europos krikščionybę skaldančias moralės problemas. „Jei teologija sutampa su sekuliariu standartu, ji vadinama pažangia, teisinga, priimtina, o jei prieštarauja, tuomet ji radikali, fundamentalistinė, atmestina.“ Rytų Europos liuteronų, stačiatikių ir katalikų atstovai akcentavo, kad turi vykti lygiavertis dialogas tarp bažnyčios ir sekuliaristų. „Mes turime tokias pat teises, kaip ir netikintieji, todėl ir mūsų balsas privalo būti girdimas visuomenėje“ - skelbiama konferencijos komunikate.
Maskvos susitikimo dalyviai pabrėžė, kad Trečioji Ekumeninė Asamblėja turi skirtis nuo ankstesnių. Jos delegatai, nesibaimindami gręsiančios kritikos, ragina drąsiai kalbėti apie Europoje susidariusią įtampą tarp krikščioniškų moralinių vertybių ir žmogaus teisių. Atėjo metas nustoti kalbėti „politiškai korektišku tonu“, bet ryžtingai pasisakyti prieš homoseksualizmo propagandą, gėjų paradus, tos pačios lyties partnerystes, abortus, eutanaziją ir kitokias nuodėmes. „Arba tai bus didžiulė asamblėja, arba ji bus paskutinė“ - pabrėžė Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovai, neatmesdami galimybės pasitraukti iš Pasaulio Bažnyčių Tarybos, jei toji toliau užmerks akis į susidariusią įtampą tarp krikščionybės ir sekuliariųjų Europos standartų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
