Santykių krizė nėštumo metu: iššūkiai, hormonai ir pagalbos galimybės

Sveikos esamos ir būsimos mamytės. Nėštumas - tai didelis ir nuostabus pokytis moters gyvenime, tačiau šis laikotarpis dažnai tampa tikru išbandymu ir santykiams. Daugelis moterų išgyvena stiprias emocines audras, kurios gali paveikti jų kasdienybę ir santykius su partneriu. Visą nėštumą galima sakyti su vyru santykiai nelabai kokie. Pykčiai ir pykčiai. Tikrai daug praverkta yra.

Prieš pat pastojant persikėlėme į savo namus, turime draugų, tėvus, nesiskundžiame ir finansais... Realiai, rodos, iki pilnatvės trūksta tik vaikelio, todėl net pačios nežinome, kaip specialistui pasakyti, kas mums negerai ir kodėl negalime džiaugtis tuo - juk pačios pasirinkome šitą kelią ir jo norėjome. Kartais moterys, laukdamos kūdikio, jaučiasi taip:

• „Tikėjausi idiliško nėštumo, tačiau patiriu nuolatinį nerimą“
• „Laukiuosi pirmagimio, turiu mylimą vyrą, namus, tačiau sulig kiekviena nėštumo diena nerimas auga - ar sugebėsiu būti gera mama? Ar tikrai esame pasiruošę būti tėvais?“
• „Be to, nors vaikas planuotas, jaučiu, kad nesu iš tų moterų, kur itin stipriai jaustų motinystės instinktą - man atrodo, kad aš tiesiog racionaliai suprantu, jog nesu ir iš tų, kurios nugyventų gyvenimą be vaikų, tačiau to tokio gilaus jausmo, apie kurį teko girdėti iš draugių, ir net matyti jų akyse, - nejaučiu“.

Kūdikio laukimas - visiškai naujas gyvenimo etapas, kuriame - itin daug nežinomybės, baimių. Suvokimas, kad ne viską galima valdyti, daug ką trikdo. Bijoma, kad kasdienis nerimas persiduos ir kūdikiui, tad stengiamasi save raminti, kad viskas bus gerai, tačiau dienos, kada jaučiamasi ramiai, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Hormonai ar gilesnės problemos?

Jau 15 metų motinystės srityje dirbanti knygos „Motinystės kelias“ autorė, sveikatos psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė pasakoja, kad net 40 proc. būsimos depresijos po gimdymo atvejų specialistai gali pastebėti jau nėštumo metu. Deja, specialistės patirtis rodo, kad dauguma moterų nėštumo metu psichologinės pagalbos nesikreipia. Viena to priežasčių - tas gajus mitas, kad „čia tik hormonai“. Tiesa ta, kad hormonai depresijos nesukelia - jie padaro moterį jautresnę, tačiau nerimas, panikos atakos, perdėta kontrolės praradimo ar gimdymo baimė - tai jau kiti dalykai.

Už depresijos gali stovėti begalė daug gilesnių dalykų, tad tik hormonų kaitai ar nuovargiui savo būsenos nereikėtų nurašyti. Svarbiausia suvokti, kas su tavimi vyksta, nes kai suvokiame, - kitąkart turime kur kas didesnę tikimybę užbėgti įvykiams už akių. Nėra sutikta mamos, kuriai nėštumas, vaiko atsiradimas visiškai nesujudino jos pačios vidinių dalykų - tai natūralu. Todėl labai svarbu suprasti save, kaip jautiesi, kas su tavimi vyksta, kokios pagalbos reikia, iš kur kyla nerimas. Priešaky laukia vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių - auginti vaiką - todėl tai daryti kur kas lengviau, jeigu esate psichologiškai tvirtesnė, suvokiate, kas su jumis vyksta.

Nerimas ir partnerio reakcija

Didžiausią baimę moterims kelia mintis, kad sulaukus vaikelio jos susirgs pogimdyvine depresija - nors antidepresantų nuo paauglystės vartoti daugiau neteko, tačiau polinkis į depresiją, svarsto ji, galbūt gali turėti įtakos ir būsenai po gimdymo, juolab, jeigu jau besilaukiant kyla tiek daug nuotaikų kaitos, nerimo ir baimių. Moterys atvirauja, kad tikėjosi, jog laukimo periodas bus gražus, ramus, netgi idiliškas, tačiau nerimas, rodos, visada išlieka pirmame plane, o slogi jos būsena bei nuotaikų kaita jau pradeda gąsdinti ir sutuoktinį, iš kurio tenka išgirsti ir tokių frazių kaip kad: „jeigu jau dabar, dar neturint vaiko, tiek sunkumo, kas bus, kai jis atsiras?“

Pasitaiko panašių situacijų, kai dar tik 7 sav. ir 1 diena nėštumo, o jau pastovūs barniai dėl niekų. Moterys per visą nėštumą dažnai verkia, viską jautriau reaguoja, pyksta dažnai, galvoja, jog vaikeliui pakenks, bus gal dar irzlus. Kitos moterys tiesiai šviesiai pasako, jeigu taip elgiasi vyras su tavimi nėštumo metu, tai meilės čia niekur neįžvelgia.

Asmeninė patirtis rodo, kad su pirmu vaiku moterys būna labai verksmingos dėl visokių smulkmenų. Pagimdžius sunelis labai verksniukas naktį, dieną mažai miegojo, irzlus buvo. Manoma, kad čia nuo pastovaus zliumbimo. Dabar stengiamasi save laikyti rankose, bet ne visada gaunasi. Būna susinervuojama, truputį paverkiama, bet ne tiek kaip su pirmuoju. Vyras visada sako: „zliumbsi, vaikas bus neramus“, nes žino jau ką tai reiškia. Tačiau būna ir taip, kad moteris yra mėgėja prie vyro prisikabinti, jei jis žiūri ne taip, kažką pasakė ne taip, būna erzina aplamai jis visas, nors suprantama, kad jis tikrai nieko blogo nedaro, o po to pati limpa prie jo, kad apkabintų.

Sveikas nėštumas - misija įmanoma

Reikia suprasti labai svarbų dalyką - vaiko auginimas yra didelis ir sunkus emocinis darbas. Moterys dažnai prispaudžiamos klaidingų kalbų „tu čia nieko neveiki, tik vaiką augini“, kad pačios ima tuo įtikėti ir save graužti. Net jeigu vaikas ramus, jo auginimas - didelis darbas, o moterys yra nuolatinėje būsenoje apie vaiką, o nebe apie save.

„Kai išgirstu frazę „svarbiausia - sveikas vaikas“, noriu šiek tiek ją pakoreguoti: „svarbiausia - sveikas vaikas ir sveika mama“, nes kūdikio santykis su motina yra esminis, ir jeigu ji neturi resursų pati iš savęs, kaip jinai galės atliepti dar vieno žmogaus poreikius?“ - komentuoja specialistė. Ji išskiria keletą svarbių niuansų, kurie gali padėti užsitikrinti emociškai sveikesnį nėštumą ir laiką po jo:

• Vyro vaidmuo. „Jeigu vyras aktyviai dalyvauja pasiruošime gimdymui, kartu su nėščiąja lanko nėštumo bei gimdymo kursus, - tyrimai rodo, kad tokiai porai emocinių sunkumų tikimybė, sulaukus naujagimio, dažnai yra mažesnė, nei tose porose, kur vyras laukimo metu nebuvo įsitraukęs. Vyrai, kurie kartu su moterimi nesiruošia šiems dalykams, dar mažiau suvokia, kas jų laukia - tik pagalvokite, jeigu moterys ruošiasi, visa tai išgyvena ir jas vis tiek ištinka begalė netikėtumų, tai su kuo susiduria vyras, kuris nei laukėsi, nei gimdė? Staiga per vieną dieną jis patenka į naują realybę. Dažnas jų galvoja, kad štai, moteris pagimdys, ir išsyk grįšime į gyvenimą, tiesiog jau būsime nebe dviese, o trise, tačiau tasai „grįžimas į gyvenimą“ po gimdymo neprasideda - atvirkščiai: viskas pasikeičia kardinaliai ir tą naują realybę reikia suvokti ir su ja išmokti gyventi, nes tai nėra savaitės ar mėnesio pokytis.“

  „Jeigu matote, kad jau nėštumo metu jūsų poroje kyla nesklandumų, - kalbėkitės, skirkite pasimatymus, būkite atviri. Atsiradus kūdikiui iššūkių tik padidės, santykiams teks dar didesnis krūvis, dažnu atveju juos ištinka krizė. Statistika rodo, kad pirmasis skyrybų bumas poras ištinka vaikui sulaukus metų. Kodėl? Nes jie net nežino, kaip kuris jautėsi toje naujoje realybėje, vengė kalbėtis ar net susipykti, - nereikia to bijoti, nes kartais tai vienintelis būdas iš tiesų sužinoti, kaip kitas žmogus jaučiasi.“

  
• Žindymas. „Ką matome iš tyrimų duomenų, kad natūraliausias antidepresantas po gimdymo būna žindymas, nes jo metu moters organizme gaminasi oksitocinas. Rekomenduojama lankyti žindymo kursus, domėtis, o jeigu po gimdymo nesiseka - nesikankinti ir pasikviesti į namus specialistę. Tai visiškai nauja patirtis moters gyvenime, tad natūralu, kad ne visoms ji pavyksta iškart, tačiau jeigu procesas tampa sklandus - tai tampa nenuginčijama nauda ir kūdikiui, ir moteriai - tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai.“
• Džiaugsmą teikianti veikla. Specialistė pataria nėštumo metu ieškoti veiklų, kurios tinka - nesvarbu, ar tai būtų fizinė ar protinė veikla, tačiau jeigu nėštumas sklandus, nereikia užsidaryti devyniems mėnesiams namuose manant, kad taip geriausia lauktis kūdikio. „Vienos plaukioja, kitos medituoja, - nesvarbu, ką veiksite, tačiau ryšio stiprinimas su savo kūnu ir mintimis yra sveikintinas. Deja, bet moterų kūniškumo suvokimas vis dar labai neigiamas, o juk būtent kūnas jums netrukus atneš gyvybę - neįtikėtina, kiek jis padaro ir sukuria laukiantis, tad mes jį turime puoselėti, vertinti teigiamai.“
• Socialiniai santykiai. „Vienas svarbiausių dalykų laukiantis ir pagimdžius yra socialiniai santykiai. Tai reiškia, kad moteris turi turėti draugų ar kitų artimų žmonių, su kuriais galėtų pasidalinti išgyvenimais, paatvirauti, susitikti. Labai dažnai moterys visas viltis sudeda į vyrą, tačiau neretai tai tik apsunkina padėtį, nes vyras nebūtinai pajėgus suprasti, ką patyrėte, juk nėštumo bei gimdymo patirtis yra moteriška. Juk mes net pačios dažnai nesuprantame, kas su mumis vyksta. Psichologas gali padėti susiorientuoti, susidėlioti taškus, akcentus.“

  Anot pašnekovės, dar iki gimdymo reikėtų pagalvoti, kas yra tos draugės ar artimieji, kurie ištikus sunkioms akimirkoms galėtų atvažiuoti padėti ar tiesiog pabūti kartu. Yra tyrimų, kurie rodo, kad geri socialiniai santykiai po gimdymo moterims gali padėti sumažinti pogimdyvinės depresijos tikimybę, ar, jai ištikus, greičiau su ja susitvarkyti. Specialistė džiaugiasi, kad Lietuvoje pastaruoju metu randasi įvairių grupių, socialinių veiklų, susitikimų ir paskaitų tiek nėščiosioms, tiek jau tapusioms mamomis, - moterys dalijasi patirtimis, jaučiasi išklausytos, „ne vienos tokios“, kartu lanko užsiėmimus, socializuojasi.

  „Paprastas pavyzdys - moteris viena namie su vaiku, ir moteris su kita mamyte kartu stumiančios vežimėlius. Tada ir verkiantis vaikas taip negąsdina, ir diena kitokia. Socializacija labai svarbi. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad tai - ne tas pats, kas aklas bandymas vos tik pagimdžius bėgti „į viešumą“ ir stengtis kuo greičiau „grįžti į gyvenimą“, - šitą „madą“ reikėtų pamiršti, nes tai - individualu, ir jeigu neduosite pakankamai laiko savo smegenims susiprasti ir priimti naują realybę, iš to bandymo greitai išeiti į viešumą gali gautis priešingas rezultatas, - teigia specialistė. - Neskubėkite, leiskite smegenims susivokti, niekur nepulkite stačia galva, nes socialiniuose tinkluose pamatėte, kad kita mama jau po dviejų savaičių grįžo į verslą, sporto salę ar dar kur, - jūs nežinote, kokia kaina ji tai daro, o mano patirtis rodo, kad dažnai realybė būna visai kitokia...“

Pogimdyvinė depresija ir jos požymiai

Klastinga depresija moteris prislegia gimus kūdikiui. Tikslus moterų, susiduriančių su pogimdyvine depresija, skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad net apie 70 procentų pagimdžiusių moterų išgyvena laikinus nevilties ir apatijos periodus. Pogimdyvinė depresija tai ne tik liūdesys. Dažni nusiskundimai yra nenoras nieko veikti, nuolatinis nuovargis, nepraeinantis pailsėjus, gyvenimo džiaugsmo praradimas, energijos stoka. Dažni apetito pokyčiai ir miego sutrikimai. Kartais gali vyrauti ne tiek prislėgta nuotaika, o nerimas, didžiulis dirglumas. Tokiai būsenai palengvinti kartais pradedama piktnaudžiauti alkoholiu, kas dar labiau komplikuoja visą situaciją, nes depresijos požymiai yra savotiškai paslepiami po žalingo alkoholio vartojimo simptomais. Požymiai, kurie ne tik vargina pagimdžiusią moterį, bet ir yra pavojingi, tai atsiradęs ir vis gilėjantis kaltės jausmas bei savižudiškos mintys.

S.Valevičienė taip pat akcentuoja, kad tyrimai rodo, jog moterims, turėjusioms depresiją po gimdymo, yra didesnė tikimybė vėl susidurti su sunkesne psichologine būsena laukiantis antrosios atžalos, taip pat tokiais atvejais, kaip Joanos - kuomet kažkada jau buvo sirgta depresija, nes tai liudija, kad žmogus gali turėti užslopintų psichologinių problemų, kurios gali „pabusti“ įvykus gimdymui, tačiau vėlgi - absoliutinti nereikia, nes kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalaujantis objektyvaus specialisto vertinimo.

Santuokinės krizės ir jų įtaka

Visi esame girdėję apie santuokos krizes, o grėsmingiausios atrodo 3-iųjų ir 7-ųjų metų. Krizės būdingos tiek sutuoktiniams, tiek nesusituokusiems partneriams. Iš tiesų kiekviena santuoka jautri krizėms, nes santuoka iš principo yra nestabilus mechanizmas, kuris visuomet turi polinkį į griūtį. Viena vertus, gaila, kad taip yra. Antra vertus, tai žinodami galime stengtis pastebėti pirmuosius krizės požymius ir pagalvoti, kas yra ne taip, ką galima pakeisti.

Krizę gali sukelti moters nėštumas, gimdymas, vyro pasirengimas arba ne kūdikio gimimui. Kartu tai nereiškia, kad pora turi būtinai pyktis ar jos santykiams iškyla grėsmė. Dažnai įvyksta kaip tik priešingai - jeigu poros santykiai iki gimstant kūdikiui buvo geri, jam gimus jie dar sutvirtėja, nes šeimoje atsiranda sutuoktinių meilės vaisius. Tuomet vyras ir žmona visą savo dėmesį jau skiria ne tik vienas kitam, o ir trečiam šeimos nariui. Mama ir tėtis džiaugiasi kiekvienu kūdikio laimėjimu, pirmąja šypsena, pirmuoju žingsneliu, pirmuoju košės kąsniu. Šeimos, sukurtos iš jausmo, gimęs kūdikis neišardys. Aišku, visiems reikia prisitaikyti prie naujo gyvenimo, o jeigu moteris gimdė natūraliai, kas antrai porai tenka netgi ieškoti naujų lytinių santykių modelių, nes šiek tiek pakinta moters anatomija. Tačiau kai šeima darni, visa tai įveikiama, o gyvenimas tampa dar gražesnis.

Neretai šeimos tarpusavio santykių pablogėjimą įvertina kaip negrįžtamą procesą ir, neišlaukusios santykių pagerėjimo, nusprendžia pasukti skirtingais keliais. Tokiais atvejais būna gaila, nes specialistai žino, kad situacija buvo nesunkiai sprendžiama ir šeima turėjo realią galimybę būti kartu.

Pirmoji santuokos krizė

Pirmasis krizinis periodas dažniausiai prasideda 3-7 santuokos metais ir geriausiu atveju tęsiasi apie 1 metus laiko. Tai natūrali santykių vystymosi stadija ir net pačios darniausios šeimos patiria minėtą santuokinę krizę. Sutuoktiniams kyla jausmas, kad jie yra „apgauti“, t.y. turi ne tai, ko tikėjosi. Auga nepasitenkinimo jausmas, ryškėja požiūrių skirtingumas, neretai palydimas aršių barnių ar tylių protestų (nekalbadienių), kaupiasi nuoskaudos ir didėja nusivylimas. Tad dėl ko kyla pirmoji krizė santykiuose? Krizę pagilinti gali ir išorinės priežastys: buitinės ir ekonominės šeimos sąlygos, tėvų įtaka, neištikimybė, intymaus gyvenimo nesuderinamumas, skirtingai suvokiamas laisvalaikio praleidimas ir pan. Geriausiai santuokinės krizės metu vykstančius mūsų jausmų ir minčių pokyčius iliustruoja anekdotas: „Sėdi zuikis ant kelmo ir verkia. Eina pro šalį lapė ir klausia: „Ko gi tu sriūbauji?“ Zuikis atsako: „Žvėrių karalius liūtas mane įpareigojo parašyti teigiamą charakteristiką asilui. Ką gi man parašyti?“ Krizės laikotarpiu į savo sutuoktinį žiūrime kaip zuikis į asilą, nors prieš krizę partnerį vertinome kaip lapė. Sutuoktiniams ramybės neduoda klausimas, kodėl partneris pasikeitė.

Antroji santuokos krizė

Antroji santuokinė krizė kyla 17-25 bendro gyvenimo metais. Ši krizė paprastai nėra tokia gili ir rizikinga kaip pirmoji. Paprastai šis etapas sutampa su vaikų išėjimu iš namų. Sutuoktiniai turi iš naujo išmokti būti vieni. Štai tada labai aiškiai pasimato, ar pora kartu gyveno „dėl vaikų“, ar dėl to, kad jiems iš tikrųjų buvo gera vienam su kitu.

Taigi, santuokiniame gyvenime krizės yra natūralus dalykas. Tiesiog svarbu suvokti, kad krizinės situacijos ir problemos šeimoje yra paremtos tam tikrais dėsniais, glūdinčiais santuokiniuose santykiuose, todėl nereikėtų (ir neverta!) kaltės įrodymų ieškoti kurio nors iš partnerių elgesyje.

Svarbu paisyti savo jausmų. Reikia atsakyti sau į klausimą, ar gerai gyventi su tuo žmogumi. Jeigu gerai, ieškoti būdų ir toliau su tuo žmogumi jaustis laimingam. Jeigu vienas sutuoktinių nebus laimingas, niekaip nepavers laimingu ir kito, tad pirmiausia reikia susirūpinti savo paties laime. Neįmanoma išlaikyti gerų santykių, jeigu šeimoje yra išnaudojimas, jeigu vienas jaučia šiltus santykius, o kitas - ne. Kartais užtenka duoti vienas kitam daugiau laisvės, parodyti daugiau pasitikėjimo ir visko, kas pagerintų tarpusavio ryšius.

Neplanuoto nėštumo krizė

Žinia apie nėštumą gali būti viena džiaugsmingiausių gyvenime. Tačiau kai nėštumas neplanuotas, ši žinia gali sukelti tikrą jausmų audrą - nuo pirminio šoko ir baimės iki sumišimo ir nežinomybės. Tai situacija, kurioje atsidūrus svarbiausia nesijausti vienai, suprasti savo jausmus ir ieškoti kelio į sprendimą, kuris būtų teisingiausias būtent jums.

Emocijų audra: ką normalu jausti?

Sužinojus apie neplanuotą nėštumą, visi jausmai yra normalūs ir suprantami. Galima jausti:

• Šoką ir netikėjimą: „Tai negali būti tiesa“, „Kodėl man?“
• Baimę ir nerimą: Dėl ateities, sveikatos, finansų, santykių, kaip pasikeis gyvenimas.
• Sumišimą: Nežinote, ką daryti, kaip elgtis, ką galvoti.
• Pyktį: Ant savęs, ant partnerio, ant aplinkybių.
• Liūdesį ar sielvartą: Dėl prarastų planų, svajonių, laisvės.
• Vienišumo jausmą: Atrodo, kad niekas jūsų nesupranta.
• Galbūt net džiaugsmą ar dviprasmiškus jausmus: Kartais šalia baimės gali kirbėti ir nedrąsus džiaugsmas ar smalsumas.

Leiskite sau jausti viską, kas kyla. Nėra „teisingų“ ar „neteisingų“ emocijų šioje situacijoje. Svarbu jų neslopinti ir nesmerkti savęs už tai, kaip jaučiatės.

Iššūkiai ir klausimai: su kuo tenka susidurti?

Neplanuotas nėštumas iškelia daugybę klausimų ir praktinių iššūkių:

• Kaip tai paveiks mano mokslus, karjerą, gyvenimo planus?
• Ar esu finansiškai pajėgi auginti vaiką?
• Kokia bus partnerio reakcija? Ar jis palaikys? Ar teks auginti vaiką vienai?
• Ką pasakys tėvai, artimieji, draugai? Ar sulauksiu palaikymo, ar pasmerkimo?
• Kokia mano sveikatos būklė?
• Kokios yra mano galimybės ir pasirinkimai?
• Kokios mano asmeninės vertybės ir įsitikinimai šiuo klausimu?

Atsakyti į šiuos klausimus vienu metu gali būti pernelyg sunku. Svarbu duoti sau laiko ir ieškoti patikimos informacijos bei palaikymo.

Palaikymas yra svarbiausia: artimųjų vaidmuo

Šiuo jautriu laikotarpiu artimųjų palaikymas yra neįkainojamas. Jei jūsų draugė, dukra, sesuo ar kita artima moteris susidūrė su neplanuotu nėštumu, kaip galite jai padėti?

• Išklausykite be teisimo: Svarbiausia - leisti jai išsikalbėti, išlieti visus jausmus (net jei jie prieštaringi ar jums nesuprantami), nekritikuojant, nemoralizuojant ir neprimetant savo nuomonės.
• Siūlykite emocinę paramą: Parodykite, kad esate šalia, kad jums rūpi, kad palaikote ją, kad ir koks būtų jos sprendimas. Kartais užtenka tiesiog pabūti kartu, apkabinti.
• Gerbkite jos sprendimą: Galutinis sprendimas dėl nėštumo priklauso tik jai (ir jos partneriui, jei jis dalyvauja). Nespauskite jos priimti vienokį ar kitokį sprendimą, net jei manote, kad žinote, kas jai „geriau“. Jūsų užduotis - palaikyti ją pasirinktame kelyje.
• Siūlykite praktinę pagalbą: Galite pasiūlyti padėti ieškoti informacijos, palydėti pas gydytoją (jei ji to nori), padėti su kasdieniais darbais, jei ji jaučiasi prislėgta.

„Minčių planas“: žingsniai link aiškumo

Kai užklumpa netikėtumas ir nežinomybė, gali padėti struktūruotas planas, kaip apmąstyti situaciją ir priimti sprendimą. Štai keletas žingsnių, kurie gali padėti:

1. Pripažinkite savo jausmus: Leiskite sau jausti viską - baimę, pyktį, sumišimą. Užrašykite savo mintis ir jausmus. Nesmerkite savęs.
2. Sustokite ir kvėpuokite: Neskubėkite priimti sprendimo apimti panikos ar spaudžiami aplinkybių. Duokite sau laiko ramiai pagalvoti. Kelios gilaus kvėpavimo minutės gali padėti nurimti.
3. Surinkite patikimą informaciją: Objektyviai išsiaiškinkite visas savo galimybes:
   • Tėvystė: Ką reiškia auginti vaiką? Kokia pagalba prieinama vienišoms mamoms, jaunoms šeimoms (finansinė, socialinė)?
   • Įvaikinimas: Kokia yra įvaikinimo procedūra Lietuvoje? Kokios yra galimybės (atviras/uždaras įvaikinimas)?
   • Nėštumo nutraukimas: Kokie yra legalūs ir saugūs būdai Lietuvoje? Iki kada tai galima padaryti? Kokia yra procedūra ir galimos pasekmės? Informacijos ieškokite patikimuose šaltiniuose (gydymo įstaigos, oficialios institucijos, patikimos pagalbos organizacijos), venkite nepatikrintų interneto forumų ar gandų.
4. Įvertinkite savo situaciją: Sąžiningai pagalvokite apie savo gyvenimą šiuo metu:
   • Sveikata: Jūsų fizinė ir emocinė būklė.
   • Santykiai: Koks jūsų santykis su vaiko tėvu? Ar jis dalyvaus? Ar turite kitų palaikančių artimųjų?
   • Finansai: Kokia jūsų finansinė padėtis? Ar galėtumėte išlaikyti vaiką?
   • Gyvenimo tikslai: Kaip nėštumas ir vaiko auginimas paveiktų jūsų mokslus, karjerą, kitus planus?
   • Vertybės: Kokie jūsų asmeniniai, moraliniai, religiniai įsitikinimai šiais klausimais?
5. Ieškokite palaikymo (bet ne spaudimo): Pasikalbėkite su žmogumi, kuriuo visiškai pasitikite ir kuris jūsų neteis bei nespaus priimti tam tikro sprendimo. Tai gali būti partneris, artimas draugas, šeimos narys arba specialistas.
6. Priimkite informuotą sprendimą: Įvertinę visą informaciją, savo situaciją ir jausmus, priimkite sprendimą, kuris JUMS atrodo teisingiausias šiuo gyvenimo momentu. Nėra lengvų ar visiems tinkančių atsakymų. Tai turi būti JŪSŲ sprendimas.
7. Suplanuokite tolesnius žingsnius: Priklausomai nuo priimto sprendimo, kreipkitės reikiamos pagalbos - medicininės, socialinės, psichologinės.

Krizinio nėštumo centro pagalba

Profesionalios pagalbos svarba susidūrus su neplanuotu nėštumu yra labai svarbi. Labai svarbu gauti ne tik artimųjų, bet ir profesionalų pagalbą bei objektyvią informaciją. Kreipkitės į:

• Gydytoją akušerį-ginekologą arba šeimos gydytoją: Jie patvirtins nėštumą, įvertins jūsų sveikatą, suteiks medicininės informacijos apie nėštumo eigą ir visas galimybes.
• Psichologą ar psichoterapeutą: Padės susitvarkyti su stipriais jausmais, įveikti nerimą, priimti sprendimą, sustiprėti emociškai.
• Socialinį darbuotoją: Suteiks informacijos apie socialinę ir finansinę pagalbą, prieinamą nėščiosioms, vienišoms mamoms ar jaunoms šeimoms.
• Krizinio nėštumo centrą (KNC): Lietuvoje veikiantis centras, teikiantis nemokamas, konfidencialias konsultacijas (psichologines, socialines, teisines) moterims ir poroms, susidūrusioms su neplanuotu (kriziniu) nėštumu ar sunkumais po gimdymo.

Viešoji įstaiga Krizinio nėštumo centras įkurtas padėti moterims bei poroms, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę, pogimdyvinę depresiją, vaikelio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, ar nėštumo nutraukimo. Pagalba yra nemokama, teikiama visoje Lietuvoje, kiekvieną darbo dieną. Didelis AČIŪ jūsų psichologei ir jūsų centrui, kad padedat moterims likti moterimis!!! Vaikai - tai didžiausia laimė ir džiaugsmas gyvenime, o visi kiti sunkumai nesvarbūs. Ačiū už įkvėpimą ir viltį gyventi.

Kriziniai nėštumai taip pat apima situacijas, kurių metu paaiškėja būsimo vaikelio raidos trūkumai, įvyksta priešlaikinis gimdymas ar persileidimas, vaikelis miršta netrukus po gimimo. Krizinėje situacijoje dažniausiai jaučiamės nesaugūs, jaučiame didelį nerimą, esame sutrikę. Mums gali padėti kiti žmonės ir geri tarpusavio ryšiai. Kai užsidarome savyje, atsiribojame, viską išgyvename kur kas sunkiau, galime patirti vienišumo jausmą. Kalbėkime vieni su kitais ir dalykimės savo rūpesčiais. Kalbėjimas gali padėti rasti problemų sprendimo būdus. Jei tokios pagalbos per mažai, drąsiai kreipkimės į specialistus ar žmones, išgyvenusius panašią patirtį. Rekomendacija moteriai (porai), išgyvenančiai krizinį nėštumą: kreipkitės konsultacijai. Psichologo konsultacija - tai pagalba suprasti save ir savo situaciją tam, kad kuo lengviau priimtume sprendimus ir galėtume įveikti sunkumus.

KNC išgelbėjo daugybę gyvybių. Štai skaičiai: 3000 moterų ir vyrų, kuriems suteikta pagalba, 600 centrui padedant gimusių vaikučių, 70 darbuotojų savanorių, suteikiančių pagalbą 20 Lietuvos miestų. Kur kas prasiplėtė ir krizinio nėštumo suvokimas.

Moterys sužino apie KNC per socialinę darbuotoją, kuri koordinuoja pagalbos procesą, pasiūlo konkretaus specialisto konsultaciją, dažniausiai psichologo. Ji gali būti kontaktinė arba nuotolinė, kaip moteriai patogiau. Centre bendradarbiauja 20 savanoriškai konsultuojančių psichologių, kurios gyvena įvairiuose Lietuvos miestuose, tad moteriai nebūtina važiuoti konsultuotis į Vilnių. Suderinti artimiausią tinkamą laiką neužtrunka, paprastai pagalba suteikiama per 1-3 dienas. Stengiamasi kuo greičiau. Pagalba moteriai gali būti visokia - asmeninės konsultacijos, savipagalbos grupės, kai vyksta terapija 5-10 moterų grupėms (po persileidimo, nėštumo nutraukimo, besilaukiančioms). Grupinė terapija paveiki todėl, kad moterys, išgyvenusios panašias skausmingas patirtis, gali laisvai atsiverti, dalintis, pasijausti išklausytos ir suprastos. Nebe vienos. Dalijimasis panašiais išgyvenimais moteris sustiprina, įgalina. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet žinojimas, kad yra ir kitų, panašią patirtį išgyvenančių moterų, - padeda. Pagalba gali būti anoniminė, niekas nepaprašys dokumento, asmens kodo.

„Suteikiame ir materialinę pagalbą, kraitelius, vežimėlius, lovytes, sauskelnių. Bendravimas tęsiasi, moterys skambina, atsiunčia nuotraukų, visos po kurio laiko pasako, kad nesitikėjo, jog bus taip šiltai priimtos. Mūsų Centre niekas niekuo nesistebi ir nesmerkia. Raginame moteris kreiptis pagalbos, nekentėti vienoms. Svarbu kalbėti, pasisakyti artimam žmogui, jei yra sunku, - tiek prieš gimdymą, tiek jau pagimdžius. Kartais moteriai dar besilaukiant, nors ir vaikelis yra planuotas, lauktas, iškyla įvairių baimių, nerimo, ir jei pastebima, kad tai nėra tik vienkartinės mintys, jei jos kartojasi ar niekaip nesiliauja, būtina kreiptis pagalbos. Tas pats ir po gimdymo. Nebijokite prašyti artimųjų, o jei reikia, - ir specialistų pagalbos. Moterys dažnai nuvertina savo savijautą ar gėdijasi jos. Bet tai jokių būdu neparodo moters silpnumo ar kad jos sunkios emocijos reiškia, jog ji negeba būti gera mama. Atvirkščiai - jai rūpi, ji stengiasi. Labai svarbu nepamiršti, kad pasirūpinti reikia tiek kūdikiu, tiek ir pačia savimi. Džiaugiamės, kad galime padėti moterims tai padaryti.“

tags: #santykiu #krize #nestumo #metu

• Informacija apie tėvystės atostogas
• Nėštumo pykinimo malšinimo priemonės
• Optimalus laikas pastojimui
• ką daryti, jei nėštumo metu išbėrė pilvą
• Kritimo nėštumo metu pavojai ir požymiai