Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Tai nepaprastos statybinės drąsos statinys.
Manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose. Nėra aišku, kur miestelyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Bažnyčios vietos pirmasis žinomas paminėjimas - 1643 m. inventoriuje. Jame nurodoma, kad bažnyčia stovėjo Š Salako dalyje, ties išvažiavimu iš miestelio. Kol kas trūksta duomenų tiksliai atsakyti, ar ši bažnyčia stovėjo dabartinėje vietoje.
Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai. Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m. 1905 m. birželio mėn. ši bažnyčia sudegė. Naujos, dabartinės, bažnyčios statyba rūpinosi ir lėšas rinko 1903 m. Salako klebonu paskirtas Antanas Kryžanauskas. 1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai.
Statant akmeninę bažnyčią vietoje labai trūko akmenų, todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos. Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais - parapiečiai suaukojo 41 000 iš 98 000 bažnyčios statybai reikalingų rublių. Klebono paraginti, salakiškiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45x45x80 cm dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje sudalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai. Bažnyčios statyba kainavo 98 tūkst. rublių, iš kurių 41 tūkst. paaukojo Salako parapijiečiai. Likę pinigai surinkti kitose parapijose. Salakiečiai prie statybos taip pat prisidėjo darbo jėga ir medžiagomis.
1911 m. rugpjūčio 14 d., po 5 metus trukusių statybų, naujoje - mūrinėje - bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. 1915 m. bažnyčią Skausmingosios Dievo Motinos titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda.
1944 m. sugriauta aukščiausia (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, sunaikintas bažnyčios stogas. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo. Pagal architekto A. Panavo ir konstruktoriaus V. Bagočiūno projektą 1989 m. bokštas atstatytas.
XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė.

Bažnyčia yra stačiakampio plano, su žemesniomis šoninių navų dalimis, pusapskrite apside ŠV pusėje, su stačiakampio plano keturių į viršų siaurėjančių tarpsnių, kurių pirmasis - dviejų aukštų, bokštu PR fasade, vienaaukščiais zakristijų priestatais ŠR, PV pusėse, su rūsiu ŠR dalyje. Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai). Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio). Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, su pusapskrite apside, 2 šoninėmis zakristijomis, vienabokštė.

Krikštas yra vienas svarbiausių sakramentų, atveriantis duris į Dievo malonę ir Bažnyčios bendruomenę. Salako parapijoje, kaip ir visoje Katalikų Bažnyčioje, krikšto apeigos atliekamos laikantis nustatytų taisyklių.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje. Kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus auklėjamas katalikiškai. Tėvų statusas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau ir, žinoma, pasirūpinti auklėti krikščioniškai.
Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai, kurie, jei yra susituokę, gyvena teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje, yra sulaukę bent 16 metų amžiaus ir pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų. Krikštatėviai privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus, priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus ir nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių. Pagal Kanonų teisės kodekso kan. 872 įsakmiai kalba tik apie vieną krikštatėvį, tačiau tradiciškai kviečiami du krikštatėviai, paprastai vyras ir moteris, kurie savotiškai reprezentuoja dvasinę šeimą, į kurią priimamas krikštijamasis. Tai dar aktualiau, atsižvelgiant į krikštatėvių pareigą padėti tikriesiems tėvams auginti ir auklėti savo krikštavaikį, o, šiems mirus, pasirūpinti jo ateitimi.
Jeigu vyras yra išsiskyręs ir sukūręs civilinę santuoką, negali būti krikšto tėvu, nes jis negyvena pagal tikėjimo reikalavimą. Nekrikštytas asmuo negali būti krikšto tėvu. Krikščionis ne katalikas gali būti tik krikšto liudininku, bet nėra laikomas krikštatėviu.
Rengimasis krikštui negali būti tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokimas, reikalingas rimtas susipažinimas ir įsigilinimas į tikėjimo tiesas. Norintys krikštytis suaugusieji gali kreiptis į parapijos kleboną. Suaugusieji ruošiasi krikštui dalyvaudami Suaugusiųjų katechezės programoje katechumenate.
Krikšto apeigos visų pirma reikalautų vidinio pasirengimo, kad jose dalyvautume tikrai sąmoningai, suvokdami, ką tai reiškia tiek krikštijamajam kūdikiui, tiek dalyvaujantiems tėvams bei krikštatėviams. Materialiam pasirengimui reikalinga krikšto žvakė bei simbolinis krikšto rūbelis. Jų būna pirkti audinių bei religinių reikmenų parduotuvėse. Vienas dalykas, kuris tikrai būtinas kiekvienam krikštijamajam - tai krikšto žvakė. Jos šviesa, pagal katalikiškąją tradiciją, lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais.
Krikštas, suteiktas stačiatikių Bažnyčioje, galioja ir katalikų Bažnyčioje, tačiau praktiškai būna įvairių nesusipratimų. Jeigu krikšto fakto neįmanoma patvirtinti net liudininkų parodymais, o žmogus buvo krikštytas mažas, gali būti reikalaujama suteikti krikštą su sąlyga. Nereikalaujama kartoti krikšto pakrikštytiesiems tradicinėse protestantų bendruomenėse, o naujųjų judėjimų protestantiškose bendruomenėse krikštas taip pat ne visuomet yra teikiamas Švenčiausiosios Trejybės vardu.

tags: #salako #baznycia #krikstynos