Senovės Graikijos auklėjimo idealas: harmonijos ir tobulėjimo siekis
„Nuolatos tobulėti!“ - tai senovės graikų devizas. Graikų buities ir kultūros bruožas - siekimas pirmauti, tobulėti visose gyvenimo ir veiklos srityse - turėjo didžiulės įtakos nuostabios antikinės Graikijos kultūros sukūrimui, žmogaus grožio puoselėjimui. Perėjimo iš pirmykštės bendruomenės į klasikinę visuomenę epochoje atsirado estetinis legendinio didvyrio: apdovanoto antgamtinėmis fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, idealas. Stiprūs, gražūs, taurūs, išdidūs, pergales iškovojantys galiūnai buvo visų idealas.
Kai kalbame apie antikos sportą, senovės žaidimus turime galvoje visų pirma senovės Graikiją, jos kultūrą. Sportinė dvasia senovės Graikijoje buvo ugdoma, remiantis aukščiausiomis žmoniškomis vertybėmis: fizinis tobulumas, fizinė ir dvasios jėga ir grožis buvo pagrindinės savybės, kurios buvo branginamos ir vertinamos sporto arenose. Sporto, kaip ir kitų senovės reiškinių, pradžia apgaubta tirštu mitų ir legendų rūku. Varžymųsi dvasia, antžmogiškos pastangos siekiant kokio nors tikslo ar žygdarbio, atiduodant visas fizines ir protines jėgas yra vyraujantis elementas graikų mitologijoje.
Kalokagatija - dvasinio ir fizinio grožio visuma
Kalokagatijos sąvoka apibūdina tobulą senovės Graikijos žmogų. Kalokagatija - tai dvasinis ir fizinis grožis. Būtent kalokagatijos auklėjimą atspindintis žmogus yra tiek fiziškai, tiek dvasiškai gražus ir stiprus. Idealas - harmoningas, dvasiškai ir fiziškai stiprus žmogus, besijaučiantis visuomenės dalimi.
Koks buvo kasdienis gyvenimas senovės Graikijoje?
Graikų ugdymo tipus atspindi Sparta ir Atėnai. Sparta nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuris palenkė ir žmogaus ugdymą. Ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Atėnuose įsitvirtino demokratinis gyvenimo būdas. Jų gyvenime graikiškoji dvasia savitai pasisuko kita linkme negu karinis Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofiją. Valstybė tiek toli nesikišo į privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus laikytas pirmiausia asmenybe, o tik paskui piliečiu.
Ugdymo sistema ir filosofų įžvalgos
Platono ir Aristotelio veikalai supažindina tiek su tradicine Atėnų mokyklos struktūra bei mokymosi turiniu, tiek su pačių filosofų pakoreguotais tos mokyklos variantais. Svarbiausios jų savybės yra mokslo poreikis, gera atmintis, sumanumas ir kilnumas. Pasak Platono, dorybė yra žinojimas ir pažinimas, bet pati aukščiausia dorybė yra teisingumas.
| Filosofas | Pagrindinė mintis apie ugdymą |
|---|---|
| Platonas | Mokymas per žaidimą, pabrėžiant profesinį lavinimą ir valstybės vaidmenį. |
| Aristotelis | Pirmiausia bendrasis ugdymas; harmonija tarp fizinio, dorovinio ir protinio lavinimo. |
| Pitagoras | Muzika ir disciplina kaip priemonės ugdyti harmoningas asmenybes. |
Aristotelis yra valstybinio - viešojo, o ne privačiojo ugdymo šalininkas, kadangi ugdymas turi tarnauti bendruomenės, o ne atskirų asmenų interesams. Pagal Aristotelį egzistuoja trys sielos rūšys: augalinė, gyvūninė, protingoji. Jas turi atitikti trejopas auklėjimas: fizinis, dorovinis, protinis.
Kasdienis gyvenimas ir žaidimų reikšmė
Senovės Graikijoje buvo žaidžiama lauke, tad žaidimai buvo socialinio gyvenimo dalis. Senovės graikams žaidimų lenta asocijavosi su miesto-valstybės, polio, gyvenimu ir jo tvarka. Tad mokėti žaisti ir išmanyti žaidimo taisykles reiškė išmanyti miesto-valstybės piliečio pareigas. Žaidimų istorija ilgą laiką buvo užmiršta, ja tiesiog nesidomėta. Senovės žaidimus šiandien atrandame iš naujo, nes žaidimas yra mūsų civilizacijos sudedamoji, o gal net ir pamatinė dalis.
Vienas pagrindinių vaikų žaislų buvo kauliukas, graikų kalba - astragalas. Astragalas, keturių pusių kauliukas, buvo gaminamas iš avies, ožkos ar kiaulės čiurnos kaulo. Senovės Graikijoje astragalas buvo jaunų žmonių atributas. Žaislas, paprastas mažytis objektas, mums pasakoja senovės Graikijos kasdienybės istoriją. Jis ne tik vaiko žaislas, bet ir auka dievui, ritualo objektas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
