Pūslelinė ant kūdikio lūpos: priežastys, gydymas ir profilaktika

Žmogus, kuriam niekada neteko patirti lūpų pūslelinės, yra retenybė. Ši neganda, atrodo, užpuola iš pasalų. Deja, tai ne tik skausmas ir nemalonūs pojūčiai - neretai ši infekcija sukelia ir diskomforto jausmą dėl išvaizdos mažiausiai kelioms dienoms. Remiantis statistika, lūpų pūslelinė kartkartėmis užpuola kas trečią mūsų planetos gyventoją. Dažnai net neįtariame, kad šį virusą turime: Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 95 proc. žmonių yra šio viruso nešiotojai. Pūslelinės virusas tūno jų organizme ir kantriai laukia savo valandos - nusilpus imunitetui, užpuolus stresui ar pervargus, jis gali prasiveržti į paviršių.

Kas sukelia?

Kaip jau minėta, šis virusas beveik kiekvieno žmogaus organizme gali tūnoti metus metus nepasireikšdamas jokiais simptomais, bet vos nusilpus imuninei sistemai (to priežastimi gali tapti peršalimas, stresas, antibiotikai, alinantis darbas, nesveikas gyvenimo būdas, infekcijos, alkoholis, nėštumas) ima ir pasirodo lūpų pūslelinės pavidalu. Ant lūpos susiformuoja pūslelės, kurios vėliau pratrūksta ir išskiria skystį, kuriame yra viruso sukėlėjų. Po kelių dienų šių pūslelių vietoje susiformuoja šašas, kuris vėliau nukrenta. Visą tą laiką pažeistoje vietoje jaučiamas skausmas, deginimas, lūpa gali būti patinusi. Šašui nukritus nemalonūs pojūčiai liaunasi - iki kito ligos paūmėjimo. Deja, pūslelinė gali pasireikšti net po keletą kartų per metus. Dauguma gydytojų mano, kad pūslelinės virusu užsikrečiama dar kūdikystėje, kai aplankyti kūdikio atėję giminaičiai ir draugai jį bučiuoja. Todėl verta dar kartą priminti: neleiskite kitiems žmonėms bučiuoti jūsų mažamečio vaiko į lūpas, o patys atėję aplankyti kūdikio susilaukusios šeimos taip pat geriau venkite tokio artimo kontakto.

Baltos pūslelės ant kūdikio lūpos gali kelti nerimą tėvams. Svarbu suprasti galimas priežastis, kad būtų galima tinkamai pasirūpinti kūdikio sveikata. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias baltų pūslelių atsiradimo ant kūdikio lūpos priežastis, gydymo būdus ir profilaktikos priemones.

Herpes Simplex Virusas (HSV) ir Pūslelinė

Herpes simplex virusinė (HSV) infekcija, dar vadinama paprastąja pūsleline, yra virusinė liga, kurią sukelia Herpes simplex virusas. Šiai ligai būdingas pūslelinis gleivinių, odos bėrimas ar kiti retesni pažeidimai, pavyzdžiui, nervų sistemos bei parenchiminių organų pažeidimai.

Etiologija ir Epidemiologija

Paprastosios pūslelinės sukėlėjai - tai Herpes simplex-1 (HSV-1) ir Herpes simplex-2 (HSV-2) DNR virusai, priklausantys Herpesviridae virusų šeimai. HSV-1 dažniau sukelia odos ir gleivinių, o HSV-2 - lyties organų infekciją. Vis dėlto tiek HSV-1, tiek HSV-2 gali sukelti įvairios lokalizacijos infekciją: HSV-1 gali sukelti lytinių takų, o HSV-2 - gleivinių ir odos pūslelinę.

HSV infekcija yra paplitusi visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad daugiau nei 3,7 mlrd. asmenų iki 50 metų (apie 67 proc. visos žmonijos populiacijos) yra infekuoti HSV-1 ir apie 471 mln. asmenų nuo 17 iki 49 metų - HSV-2 infekcija. Užsikrėtusieji HSV-1 rizikuoja užsikrėsti ir HSV-2. JAV 20-30 proc. 5 metų vaikų kraujyje nustatoma antikūnų prieš HSV-1, vėliau serokonversija įvyksta 70-80 proc. paauglių. HSV-2 tipo infekcija dažnėja didėjant amžiui: JAV 15-29 metų grupėje užsikrėtę yra 20-30 proc. asmenų, 60 metų grupėje - 35-60 proc. Užsikrėtus Herpes simplex virusu, organizme jis išlieka visą gyvenimą (latentinė fazė), periodiškai sukeldamas infekcijos recidyvus. HSV infekcija užsikrečiama lašeliniu būdu per orą, tiesiogiai kontaktuojant su sergančio asmens pažeistomis gleivinėmis, oda, seilėmis, lytiniu būdu ar perpilant kraują. Virusai gali būti perduodami ir vertikaliai - iš nėščiosios vaisiui ir gimdyvės naujagimiui (gimdant per infekuotus takus). HSV infekcijos recidyvų dažnis yra individualus: aktyvi ligos forma pasireiškia nuo kelių kartų per metus iki 1 karto ar rečiau. Recidyvavimui įtaką turi psichoemocinis stresas, nuolatinis pernelyg intensyvus fizinis krūvis, poilsio stoka, gretutinės ligos, imuninės sistemos pajėgumas ir kiti veiksniai.

Patofiziologija

Pirminės infekcijos metu HSV prisikabina prie ląstelių-taikinių, susilieja su jų membrana, praranda apvalkalą, o viruso kapsidė patenka į ląstelę. Viruso DNR integruojasi į ląstelės chromosomų DNR, todėl ląstelė naudojama viruso replikacijai. Pasigaminę virionai sukelia ląstelės žūtį.

Per pirmąsias 24 val. virionai keliauja aksonais iki sensorinių ganglijų: trišakio nervo, n. trigeminus, sakralinių užpakalinių šaknelių ganglijų. Užsikrėtusiuose ganglijuose virusas arba replikuojasi, arba pereina į latentinę stadiją ir persistuoja visą gyvenimą. Latentinės būklės HSV imuninė sistema negali įveikti, nustatoma nedidelio laipsnio viruso reaktyvacija ir užkrato tikimybė, kurią galima sumažinti kasdien geriant acikloviro tabletes. Esant pasikartojančiai infekcijai, ganglijuose pasidauginę virionai grįžta nervų galūnėmis atgal į inervuojamą odos ir gleivinės sritį, pažeidžia epitelines ląsteles, sukelia simptomus ar besimptomį išsiskyrimą į aplinką.

Pasikartojančios HSV infekcijos požymiai esti lengvesnės eigos, tam įtaką turi imuniniai mechanizmai, stabdantys viruso replikaciją ir pažeidimą. Manoma, kad pirminei infekcijai sustabdyti reikšmingesnis nespecifinis imuninis atsakas. Deja, imuninis atsakas neapsaugo nuo latentiškumo, tačiau gali suretinti ligos pasikartojimo dažnį.

Klinika

Paprastosios pūslelinės klinikinis pasireiškimas skiriasi pagal infekciją sukėlusio viruso rūšį (HSV-1 ir HSV-2 sukelia skirtingų lokalizacijų bėrimus) ir pagal infekuoto paciento amžių.

Paprastoji naujagimių pūslelinė

HSV infekcija naujagimiams gali pasireikšti odos ir gleivinių pažeidimu, tačiau galimos ir encefalitinė ar išplitusios infekcijos formos. Pūslelinės forma išsivysto 2 gyvenimo savaitę: stebimas pūslelinis odos, burnos gleivinės, akių junginės bėrimas. Galimas infekcijos išplitimas. Encefalitinė pūslelinės forma naujagimiams prasideda 2-3 gyvenimo savaitę. Jai būdingas karščiavimas, centrinės nervų sistemos simptomatika - dirglumas ar mieguistumas, traukuliai, židininė neurologinė simptomatika, o odos ir gleivinės bėrimas nebūdingas. Išplitusios naujagimių pūslelinės pradžia - 1-2 gyvenimo savaitė, kai pasireiškia sepsio simptomai: karščiavimas ar hipotermija, vangumas, gelta, pneumonija, hepatitas; bėrimas nėra dažnas simptomas.

Kūdikių ir jaunesnių vaikų pūslelinė

Šiai vaikų amžiaus grupei dažniausia HSV infekcijos klinikinė išraiška - tai pūslelinės virusų sukeltas gingivostomatitas ir herpinė egzema.

Pūslelinės virusų sukeltas gingivostomatitas

Tai viena dažniausių vaikų HSV infekcijos formų, paprastai pasireiškianti pacientams iki 6 metų. Pirminį pūslelinės virusų sukeltą gingivostomatitą 90 proc. atvejų sukelia HSV-1. Dauguma pirmą kartą infekuotų vaikų praserga asimptomine HSV infekcijos forma. Esant simptominei formai, ši liga dažniausiai diagnozuojama remiantis klinikiniais duomenimis.

Pirmąsias 2 pūslelinės virusų sukeltą gingivostomatito paras vaikas gali būti dirglus, išsivysto febrilus karščiavimas, jis gali atsisakyti valgyti ir gerti, gali būti stebimas burnos gleivinės, dantenų paburkimas ar padidėjęs jų jautrumas. 2-4 ligos paromis išsivysto pūslelinis bėrimas burnos gleivinėje, ant liežuvio: tai įvairaus dydžio pūslelės ir opelės (aftos), kurias dažniausiai lydi skausmo sindromas, dėl to sutrinka vaiko maitinimas ir skysčių suvartojimas. Be minėtų simptomų ir požymių, gingivostomatitui būdingas seilėtekis, padidėję kaklo limfmazgiai. Galimas bėrimo plitimas į lūpų, odos apie lūpas plotą. Ligos trukmė - 2-3 savaitės.

Pūslelinės virusų sukeltas gingivostomatitas yra lengvai užkrečiama liga. Dažniausia jos komplikacija - ūminė dehidracija, šarmų ir rūgščių bei elektrolitų balanso sutrikimai, nes sutrinka vaiko maitinimas ir fiziologinio skysčių poreikio patenkinimas. Atliktoje studijoje, kurioje dalyvavo 61 pacientas nuo 1 iki 6 metų, sirgęs pūslelinės virusų sukeltu gingivostomatitu, 89 proc. Panašus bėrimas ryklėje gali pasireikšti esant Koksakio viruso sukeltai herpanginai. Diferencijuojant svarbu žinoti, kad Kokasakio viruso sukelti gleivinės pažeidimai dažniausiai lokalizuojasi užpakalinėje burninėje ryklės dalyje (lot. oropharynx posterior), o HSV pažeidžia priekinę burninę ryklės dalį (lot. oropharynx anterior).

Herpinė egzema

Ši HSV infekcija dažniau pasireiškia mažiems vaikams, sergantiems atopiniu dermatitu. Atopinio dermatito pažeista suragėjusi, sausa ir suskilinėjusi oda infekuojasi Herpes simplex virusu. Prisidėjus herpinei infekcijai, egzemos pažeisti odos plotai yra gerokai labiau apimti uždegimo, labiau šlapiuoja nei kiti egzemos plotai, taip pat jie padengti HSV būdingomis pūslelėmis. Pūslelinį bėrimą lydi bendro negalavimo simptomai (paminėti prie pūsleinės virusų sukelto gingivostomatito), sukeliantys ūminę dehidraciją, elektrolitų, šarmų ir rūgščių pusiausvyros sutrikimus. Neretai herpinė egzema sukelia komplikacijų - antrinę bakterinę odos infekciją, kai būtina antibakterinė terapija.

Vyresnių vaikų ir suaugusių pacientų pūslelinė

HSV infekcija vyresniems vaikams ir suaugusiems pacientams pasireiškia šiomis pagrindinėmis formomis:

• Lūpų pūsleline
• Faringitu
• Genitalijų pūsleline
• Meningoencefalitu

Lūpų pūslelinė

Tai liga, kurios pradžioje būdingas lūpų ir odos aplink lūpas peršėjimas, niežėjimas, jautrumas. Po 1-3 parų, be minėtų simptomų, išsivysto tipiškas HSV pūslelinis bėrimas. Lūpų pūslelinė trunka 5-12 parų. Sergant lūpų pūsleline dažnai pastebimi HSV-1 sukelti bėrimai rankų srityje dėl horizontalaus perdavimo kelio, kuomet rankomis liečiamos lūpos. Be to, herpeso virusas trumpą laiko tarpą gali išlikti gyvybingas ant odos, rūbų, plastiko.

HSV faringitas

Tai panaši į pūslelinės virusų sukeltą gingivostomatitą forma, tačiau sergant faringitu pūslelinis bėrimas, opelės labiau formuojasi ant žiočių lankų, užpakalinėje ryklės sienelėje, ant tonzilių; galima pastebėti besiformuojantį pilkšvą apnašą. Šiai formai būdingas karščiavimas ir kaklo limfmazgių padidėjimas.

Genitalijų pūslelinė

Tai pūslelinė, pasireiškianti antriniuose lytiniuose organuose. Pirminės infekcijos metu būdingas karščiavimas, dizurija, niežėjimas, skausmingumas, sritinių limfmazgių padidėjimas. Odoje apie lytinius organus, jų gleivinėse formuojasi opelės ir pūslelės. Recidyvai būna lengvesnės formos, palyginti su pirmine infekcija. Moterys labiau linkusios užsikrėsti HSV, nes jų išorinių lytinių organų gleivinė labiau pažeidžiama negu plona vyrų lytinių organų oda. HSV-2 perduodamas lytinių santykių, gimdymo metu ir esant tiesioginiam kontaktui su bėrimu. Dažniausiai pažeidžiami išoriniai lytiniai organai ir išangė.

Herpinis meningoencefalitas

Šiai HSV infekcijos formai būdingas prodromas, kurio metu pasireiškia bendrieji ir neurologiniai simptomai: karščiavimas, dirglumas, silpnumas, galvos skausmas, vėmimas, hiperestezija, galimos haliucinacijos. Po 1 savaitės išryškėja centrinės nervų sistemos pažeidimas, pasireiškiantis sąmonės sutrikimu, židinine neurologine simptomatika, hemipareze, traukuliais, disfagija, akipločio susiaurėjimu. Bėrimas šiai formai nėra dažnas.

Herpinis keratokonjunktyvitas

HSV sukeltas keratokonjunktyvitas gali pasireikšti bet kurio amžiaus pacientams. Tai dažniausiai vienpusis akies pažeidimas, kuriam būdingi bendrieji negalavimo simptomai (karščiavimas, mialgija, bendras silpnumas). Apžiūrint stebima akies junginės eritema, ašarojimas, niežėjimas, peršėjimas, padidėjęs jautrumas. Gali būti vokų edema, fotofobija, regėjimo aštrumo sutrikimas. Reikia paminėti, kad herpetinis keratokonjunktyvitas yra dažniausia ragenos patologijos nulemto aklumo priežastis.

Diagnostika

Esant klasikinei HSV infekcijos išraiškai, diagnozuojama remiantis klinikiniais duomenimis. Sunkesniais atvejais diagnozė patvirtinama išskyrus virusą iš pažeistų audinių, pūslelių turinio, likvoro; nustačius HSV IgM ir IgG klasės antikūnų padidėjimą kraujo serume ir likvore ELISA metodu; nustačius HSV nukleino rūgštį likvore PGR metodu.

Diferencinė Diagnostika

Diferencijuojant svarbu žinoti, kad Kokasakio viruso sukelti gleivinės pažeidimai dažniausiai lokalizuojasi užpakalinėje burninėje ryklės dalyje (lot. oropharynx posterior), o HSV pažeidžia priekinę burninę ryklės dalį (lot. oropharynx anterior).

Diferencinė diagnostika apima:

• Vėjaraupius
• Juostinę pūslelinę
• Enterovirusines egzantemas
• Alerginį ir medikamentinį bėrimą
• Odos streptokokines ir stafilokines infekcijas
• Grybelinį stomatitą
• Streptokokinis faringitas
• Ebsteino-Barr viruso sukeltą infekciją
• Adenovirusinę infekciją
• Kitos kilmės (bakterijų, virusų, pirmuonių) meningoencefalitą.

Komplikacijos ir Prognozė

HSV infekcija gali sukelti komplikacijų: antrinę (bakterinę, grybelinę) odos ir gleivinių infekciją, plaučių uždegimą, vidurinės ausies uždegimą, limfadenitą.

Ligos prognozė dažniausiai yra gera. Naujagimiams HSV infekcija yra pavojinga, nes išplitusi HSV infekcijos forma gali baigtis mirtimi ar lėtinėmis neurologinėmis komplikacijomis.

Gydymas

Pacientams, sergantiems lengva HSV infekcijos forma, pakanka simptominės terapijos. Etiologinė terapija - antivirusinis gydymas nukleozido analogais (acikloviru) - skiriama tada, kai yra visos naujagimių ir sunkesnės HSV infekcijos formos. Įtarus HSV encefalitą ar meningoencefalitą, antivirusinį gydymą būtina pradėti nedelsiant.

HSV infekcijai gydyti pagal indikacijas skiriamas antivirusinis gydymas nukleozidų analogais, dažniausiai - acikloviru. Infekuotoje ląstelėje acikloviras jungiasi prie HSV timidino kinazės, įvyksta fosforilinimo reakcija. Aktyvus acikloviro monofosfatas yra dar 2 kartus fosforilinamas ląstelės kinazės. Susidaręs acikloviro trifosfatas inhibuoja DNR polimerazę, taip sustabdydamas viruso replikaciją. Acikloviras veikia tik infekuotose ląstelėse (nepažeidžia sveikų).

Pūslelinės virusų sukeltas gingivostomatitas

Simptominio gydymo gairės:

• Karščiavimo ir skausmo malšinimas
• Keičiama vaiko mityba: pereinama prie burnos gleivinės nedirginančio maisto (švelnaus, skystesnės konsistencijos)
• Tenkinamas fiziologinis skysčių poreikis bei išsivysčiusios ūminės dehidracijos korekcija peroraliniu ar intraveniniu būdu. Geriami skysčiai turėtų būti vėsesni, nedirginantys burnos gleivinės
• Burnos gleivinės tepti tepalais su vietiniais anestetikais nerekomenduojama

Sunkios formos pūslelinės virusų sukeltas gingivostomatitas gydomas acikloviru.

Nėra bendrų lūpų pūslelinės gydymo rekomendacijų. Vos tik pajutus pirmuosius ligos požymius (niežėjimą, peršėjimą, padidėjusį jautrumą), vietiškai gali būti naudojami antivirusiniai vaistai (5 proc. acikloviro kremas). Įtarus herpinį keratokonjunktyvitą, būtina oftalmologo konsultacija.

Herpinės egzemos gydymas skiriamas atsižvelgiant į paciento amžių, infekcijos lokalizaciją bei jos apimtį. Esant šiai pūslelinės formai, dažniausiai reikalingas stacionarinis paciento gydymas intraveniniu acikloviru. Kitais atvejais (kai vaiko būklė yra patenkinama, o infekcijos pažeista zona yra nedidelės apimties), galima skirti peroralinį aciklovirą. Be etiologinio gydymo, pacientui turėtų būti skiriama adekvati simptominė terapija ir antrinės (bakterinės, grybelinės) odos infekcijos profilaktika ir / ar gydymas. Genitalijų pūslelinė taip pat gydoma peroraliniu ar intraveniniu acikloviru.

Nespecifinė Profilaktika

Naujagimių HSV infekcijos profilaktika yra nėščiųjų ir gimdyvių HSV infekcijos diagnostika, tinkamas gimdymo būdo parinkimas: nustačius aktyvią HSV infekciją gimdyvės lytiniuose takuose, rekomenduojama atlikti cezario pjūvio operaciją, kad vaikas gimtų ne per infekuotus gimdymo takus. Nėščioji turėtų vengti tiesioginio kontakto su infekcijos požymių turinčiu žmogumi.

Seksualiai aktyviems asmenims, užsikrėtusiems HSV infekcija, rekomenduojama net ir remisijos metu naudoti prezervatyvus. Taip nuo HSV infekcijos apsaugomas lytinis partneris.

Specifinė Profilaktika

Šiuo metu vakcinos nuo HSV infekcijos nėra. Atliekami tyrimai su virusu, turinčiu nevisavertį replikacijos ciklą, vadinamu DISC (angl. disabled infectious single cycle). Siekiama, kad šis virusas nesukeltų jokios infekcijos, tačiau būtų humoralinio ir ląstelinio imuninio atsako iniciatorius. Gyvūnai, paskiepyti vakcina minėto viruso pagrindu, nesusirgo HSV-1 infekcija, sumažėjo recidyvų dažnis.

Pienligė (Kandidozė)

Pienligė - grybelinė infekcija, kuri dažniausiai pažeidžia kūdikio burnos gleivinę. Pienligę dažniausiai sukelia baltasis balkšvagrybis (lot. Candida albicans). Moterys dažniausiai serga makšties kandidoze. Pienlige taip pat dažnai serga naujagimiai ir kūdikiai iki vienerių metų amžiaus, nes jų imuninė sistema bei burnos ir žarnyno mikroflora dar nėra brandi.

Simptomai

• Baltos apnašos ant kūdikio burnos, žandų, dantenų, liežuvio.
• Iš pradžių apnašų taškeliai nedideli, pavieniai, tačiau jie plinta ir susilieja. Nubraukus apnašas, gali pasirodyti kraujo.

Gydymas

Gydymui naudojami priešgrybeliniai vaistai, kūdikių ir vaikų...

Lūpos frenulumas (raištis) ir su juo susijusios problemos

Audinys, esantis viršutinės lūpos gale, yra žinomas kaip frenulum. Kai ši membrana yra per stora arba standi, ji neleidžia viršutinei lūpai laisvai judėti. Gali atsirasti lūpų kaklaraištis žindymas kūdikių problemos, įskaitant sunkumą gauti pakankamai pieno. Būklė, kai frenulum trukdo viršutinės lūpos judėjimui ir apsunkina žindymą kūdikiams, vadinama lūpų kaklaraiščiu. Norint tinkamai maitinti krūtimi, kūdikiai turi užsandarinti lūpas aplink spenelį. Kai kurie kūdikiai turi storą arba kietą riešą, todėl sunkiau judinti viršutinę lūpą. Remiantis pediatrės rekomendacijomis, lūpų raištis nėra pavojingas kūdikiams, jei jie priauga svorio. Vienas iš dažniausių požymių, kad kūdikis gali turėti a lūpų kaklaraištis yra tada, kai moterims sunku maitinti krūtimi. Įprasta, kad kūdikiai turi tam tikrus lūpų priedus. Lūpų kaklaraištis neturėtų kelti nerimo, išskyrus žindomus kūdikius. Žindymas gali sutrikti, jei kūdikis negali prisiglausti prie krūtų. Kai kurie gydytojai mano, kad lūpų kaklaraištis sukelia dantų problemų, nes pienas ir maistas gali kauptis ant dantų, todėl padidėja dantenų ligų, dantų ėduonies ir kitų burnos sveikatos problemų rizika. Iš pradžių tėvai turi dirbti su žindymo konsultantu, kad prieš pasirinkdami medicininę procedūrą atrastų būdus, kaip išspręsti žindymo problemas. Žindymo konsultantas paprastai gali padėti išspręsti bet kokias problemas, pavyzdžiui, galimą lūpų kaklaraiščio poveikį. Pavyzdžiui, kai kurios moterys gali nuspręsti dovanoti Motinos pienas kūdikiui buteliuke, o kiti gali pritarti lūpų kaklaraiščio peržiūrai. Peržiūrėdamas lūpų kaklaraištį, gydytojas nupjauna mažytį audinio gabalėlį lūpų šlaunyje, kad jį atlaisvintų. Lazerinė frenektomija gali sukelti nudegimus. Specialistai nerekomenduoja šios procedūros naujagimiams. Nors lūpų kaklaraiščio gydymas lazeriu tampa vis dažnesnis, jis brangus ir turi savo pavojų. Vyresni kūdikiai, kelis mėnesius žindomi surištomis lūpomis, galėjo išmokti kompensavimo strategijų, kurios po peržiūros nebeveikia. Tėvai ir globėjai turėtų dirbti su pediatru arba žindymo konsultantu, kad padėtų kūdikiui slaugyti veiksmingai ir patogiai. Lūpų kaklaraištis gali sukelti svorio padidėjimo problemų ir apsunkinti žindymą naujagimiams. Pediatrai ir žindymo konsultantai gali lengvai diagnozuoti ir gydyti lūpų kaklaraištį. Tėvai turėtų įvertinti, ar kūdikis turi problemų dėl maitinimo krūtimi, ar ne. Lūpų kaklaraiščio peržiūra gali padėti ilgai ir sveikai maitinti krūtimi, kai kitos procedūros nepadeda. Kūdikiams, susiduriantiems su žindymo problemomis, turi būti atliktas maitinimo įvertinimas. Kūdikis, užsirišęs lūpas, gali lengviau gerti iš buteliuko. Geros mitybos formos yra pienas, išsiurbtas iš moterų krūtų, arba mišiniai, nupirkti parduotuvėje. Jie padės kūdikiams augti teisingu keliu, o tėvai įvertins, ar jų kūdikiui reikia peržiūrėti lūpų kaklaraištį. Moterys turi naudoti skirtingas strategijas, kad maitintų kūdikius krūtimi su lūpų kaklaraiščiu. Jie gali pabandyti suminkštinti savo krūtis kūdikio seilėmis prieš bandydami suspausti ir praktikuoti tinkamus fiksavimo būdus, kad jų kūdikiai galėtų geriau prisijungti prie savo krūtų.

Čiulpimo nuospaudas

Čiulpimo nuospaudas - tai sustorėjusios, kartais pleiskanojančios odos juostelė arba ketera kūdikio viršutinės lūpos krašte. Ji susidaro dėl trinties čiulpiant krūtį, buteliuką ar pirštą ir laikoma paviršine odos hiperkeratozine reakcija, o ne kaulų pažeidimu. Literatūroje aptinkami du susiję terminai. „Čiulpimo pagalvėlės“ apibūdina lūpų sustorėjimo vietas su mikroskopiniais tarpląstelinės edemos ir hiperkeratozės požymiais. „Čiulpimo pūslelės“ yra viena vandeninga pūslelė viršutinės lūpos centre. Abu navikai yra gerybiniai, tačiau tai yra odos pokyčiai. Įprasta frazė „kaulinis nuospauda“ reiškia lūžio gijimą, kai tarp kaulų fragmentų laikinai susidaro kremzlinis-kaulinis „tiltelis“. Ši sąvoka netaikoma lūpoms ar odai. Kūdikio lūpa negali turėti „kaulinio nuospaudos“. Nuospaudos išvaizda gali būti įvairi - nuo plonos, šviesios juostelės iki plačios, sausos, kartais sutrūkinėjusios „pyragėlio“.

1 lentelė. Dažniausiai nuospauda arba pūslė atsiranda pirmosiomis gyvenimo dienomis, kai oda dar minkšta nuo intrauterininio laikotarpio. Ji gali būti gimimo metu, bet kartais atsiranda ir pirmąją savaitę. Tai mechaninės trinties ir prisitaikymo prie čiulpimo pasekmė. Histologiškai „čiulpimo pagalvėlės“ yra tarpląstelinės edemos ir hiperkeratozės derinys, kuris jas skiria nuo tikrųjų pūslių ir gleivinės leukoedemos. Šis variantas laikomas normaliu, trumpalaikiu reiškiniu. Čiulpimo pūslelės atrodo kaip vienas „lašelis“ viršutinės lūpos centre, o nuospauda dažniau primena plačią juostelę palei kraštą. Abu tipai paprastai yra neskausmingi ir netrukdo maitintis. Kartais ryškus nuospaudas netiesiogiai rodo „kompensacinį“ čiulpimą dėl netobulos apžiojimo technikos arba netinkamos buteliuko čiulptuko formos ir dydžio.

2 lentelė. Mažų, skausmingų pūslelių sankaupa, kurios plyšta ir apsivelia šašeliu, ypač esant karščiavimui, letargiškumui ar apetito praradimui, turėtų rodyti herpeso infekciją. Naujagimiams tai yra kritinė situacija, reikalaujanti skubaus įvertinimo ir antivirusinio gydymo. Bakterinė impetiga sukelia niežtinčius šašus aplink burną ir nosį, todėl reikia vietinio arba sisteminio poveikio antibiotikų. Virusinė rankų, pėdų ir burnos liga sukelia bėrimus ne tik ant lūpų, bet ir burnoje, rankose bei pėdose. Šios ligos gydomos skirtingai. Pienligė pasireiškia kaip storos, baltos apnašos ant liežuvio, skruostų ir lūpų, kurias sunku pašalinti. Ji dažniau pasireiškia kūdikiams iki 1 mėnesio amžiaus ir reikalauja priešgrybelinio gydymo. Taip pat svarbu atskirti čiulpimo kaulą nuo neskausmingių naujagimių burnos ertmės „perlų“ ir mazgelių: Epšteino perlų ir Bono mazgų, taip pat nuo retų navikų, tokių kaip įgimtas epulis. Šie dariniai yra gomuryje ir alveolių keterose, o ne palei lūpos kraštą, ir paprastai taip pat regresuoja savaime, išskyrus didelius epulis.

3 lentelė. Šaltiniai: Klivlando klinika, Stanfordo naujagimių darželis, „StatPearls“. Nedelsiant būtina atlikti asmeninį vertinimą, jei karščiuojate, atsisakote valgyti, sumažėja šlapinimasis, atsiranda daug skausmingų pūslių arba bėrimas, plintantis į veidą ir kūną. Šie požymiai būdingi infekcijai ir reikalauja specialaus gydymo. Jei stiprų nuospaudą lydi sunkumai apžiojant, užsitęsęs motinos skausmas, ilgas ir dažnas maitinimas, dėl kurio svoris auga prastai, reikia įvertinti žindymo techniką ir atmesti kliniškai reikšmingą ankiloglosiją. Kūdikiams, maitinamiems mišinuku, svarbi tinkama spenelio forma ir dydis, kad kūdikis gerai apžiotų spenelį, o ne suspaustų jį lūpomis ir sukeltų nereikalingą trintį.

4 lentelė. Šaltiniai: Klivlando klinika, naujagimių burnos pažeidimų apžvalgos. Įprastais atvejais gydymo nereikia. Jei lūpos sausos, galima naudoti švelnias drėkinamąsias priemones: lašelį nutraukto motinos pieno, nedidelį kiekį vazelino arba vaistinės kokybės lanolino tepalą. Šie produktai yra saugūs atsitiktinai nurijus ir padeda sumažinti sausumą. Venkite suaugusiųjų lūpų balzamų ir produktų, kurių sudėtyje yra kamparo, mentolio ar eukalipto. Kamparas yra toksiškas vaikams net ir mažomis dozėmis, prarijus, ir gali sukelti traukulius. Geriausia rinktis paprastus, bekvapius minkštiklius. Venkite krapštyti šašus, pradurti pūsles ir dažnai trinti lūpas servetėlėmis. Tai gali padidinti dirginimą ir infekcijos riziką. Palaikykite tinkamą drėgmę ir neperdžiovinkite kambario. Jei žindymo metu motina ir toliau jaučia spenelių įtrūkimus ar skausmą, kūdikio padėties ir žandikaulio žiočių koregavimas sumažina trintį ir pagreitina nuospaudų regresiją. Chirurginės intervencijos dėl liežuvio raiščio svarstomos tik tuo atveju, jei tai aiškiai nurodyta po maitinimo įvertinimo.

5 lentelė. Šaltiniai: AAP, klinikinės gairės ir mokomoji medžiaga. Čiulpimo sukeltas nuospaudas yra gerybinė, trumpalaikė būklė. Odai bręstant ir tobulėjant maitinimo būdams, jis tampa mažiau pastebimas ir paprastai išnyksta savaime. Specifinio gydymo nereikia. Tinkamas krūties apžiojimas ir tinkamo spenelio parinkimas mišinuku maitinamiems kūdikiams gali padėti išvengti maitinimo krūtimi. Kilus sunkumų, patartina nedelsiant pasikonsultuoti su laktacijos konsultantu. Svarbu prisiminti: viena neskausminga pūslelė viršutinės lūpos centre paprastai yra normalu. Daugybiniai skausmingi pūslių dariniai, karščiavimas ir blogėjanti bendra būklė kelia nerimą - tai yra kita klinikinė problema.

6 lentelė. Šaltiniai: Klivlando klinika, AAP, Kamparo toksiškumas ir diferencinė diagnostika. Čiulpimo sukeltas nuospaudas ant viršutinės lūpos yra normali odos reakcija į čiulpimo trintį. Tai nėra „kaulinis nuospauda“. Įprastais atvejais pakanka priežiūros ir stebėjimo. Esant sisteminiams simptomams arba netipiškam pasireiškimui, būtinas skubus įvertinimas. Vazelinas, išgrynintas lanolinas ir pienas yra saugūs, tačiau kamparas ir „suaugusiųjų“ balzamai neturėtų būti naudojami.

tags: #puslele #ant #kudikio #lupytes

• Hematomos nėštumo metu
• Vaikų lavinimo žaislai
• Normalios ir nerimą keliančios išskyros nėštumo metu
• Apie naujagimio galvos būkles
• Aviečių lapų nauda nėštumo metu