Infekcijų tyrimai nėštumo metu: kodėl jie svarbūs ir kokie yra būtini
Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena, tačiau gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.
Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Kodėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir į kokius tyrimus reikėtų atkreipti dėmesį? Patikrinimas prieš gimdymą yra svarbus procesas, kuris susijęs su moters reprodukcine sistema, ypač su nėštumo eiga ir vaisiaus vystymusi. Per šiuos patikrinimus atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti nėštumo eigą, nustatyti galimas problemas ir užkirsti kelią komplikacijoms, tokioms kaip preeklampsija ar vaisiaus vystymosi sutrikimai.
Būtini ir rekomenduojami tyrimai nėštumo metu
Nėščiųjų priežiūrą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriame nustatyti privalomi nėščiųjų patikros reikalavimai. Tačiau specialistai taip pat rekomenduoja atlikti daugybę papildomų tyrimų, kurie gali padėti išsiaiškinti, ar moteris nėra užsikrėtusi infekcijomis, ar vaisius vystosi tinkamai.
Privalomieji tyrimai
Pirmas apsilankymas pas gydytoją paprastai įvyksta 10-11 nėštumo savaitę. Pirmo apsilankymo metu atliekami šie kraujo tyrimai:
- Kraujo grupės ir rezus faktoriaus (Rh) nustatymas. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu Rh antikūnų randama, pacientė turi būti siunčiama į perinatalinį centrą tirti nuodugniau. Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.
- Bendras kraujo tyrimas. Rodantis eritrocitų, trombocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę. Jeigu nėščiajai nustatyta mažakraujystė, kraujo tyrimai atliekami dažniau.
- Šlapimo tyrimas. Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje. Besimptomė bakteriurija nustatoma iki 10 proc. nėščiųjų, neturi jokių klinikinių simptomų ir požymių.
- ŽIV ir sifilio testai. Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje. RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.
Taip pat kiekviena nėščioji privalo apsilankyti pas odontologą ir šeimos gydytoją. Kitos specialistų konsultacijos nustatomos individualiai.
Po 12-tos nėštumo savaitės atliekamas išplėstinis šlapimo tyrimas - šlapimo pasėlis. Kadangi gana dažnai šlapimo takų infekcijos būna be simptomų, moterys ligos nejaučia, tačiau ji yra pavojinga vaisiui, nes didina persileidimo, priešlaikinio gimdymo, įgimtos vaisiaus infekcijos tikimybę. Šlapimo takų infekcijos (ŠTI) yra dažnos nėštumo metu ir gali kelti didelę grėsmę tiek motinos, tiek besivystančio vaisiaus sveikatai. Nėštumo metu hormoniniai pokyčiai ir fiziniai šlapimo takų pakitimai gali padidinti ŠTI išsivystymo riziką. Pagrindinis šlapimo takų infekcijų (ŠTI) gydymas nėštumo metu apima antibiotikus. Laiku diagnozavus ir pradėjus gydymą, nėštumo metu pasireiškiančių šlapimo takų infekcijų prognozė paprastai yra gera.
30-32-tą nėštumo savaitę kartojamas bendras kraujo tyrimas, ŽIV, sifilio testai. Kiekvieno apsilankymo metu atliekamas šlapimo tyrimas, matuojamas kraujospūdis, gimdos dugno aukštis (taip vertinamas vaisiaus augimas), moteris sveriama, nuo 20 nėštumo savaitės klausomi vaisiaus širdies tonai.
Rekomenduojami tyrimai
Specialistai rekomenduoja atlikti šiuos papildomus tyrimus, kurie gali padėti išsiaiškinti, ar nėščioji nėra užsikrėtusi infekcijomis:
Toksoplazmozė
Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii). Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašius į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnų prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T.gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas.
Raudonukė
Raudonukė. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščiosioms: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.
Citomegalo virusas (CMV)
Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje. Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.
Hepatitas B
Hepatitas B. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore. HBsAg Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė. Hepatito B infekcija nėščiajai gali būti perduodama per kraują ir skysčius: spermą, šlapimą, makšties išskyras. Jei nėščioji užsikrečia I nėštumo trimestre, naujagimiui virusas perduodamas iki 10 proc. atvejų, jei III trimestre arba nėščioji yra viruso nešiotoja - iki 70 %.
B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS)
B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės. BGS yra natūraliai net ir sveikų žmonių organizme aptinkama bakterija. Tai žmogaus storosios žarnos natūralios mikrofloros dalis, galinti lengvai patekti į makštį ar šlapimo takus. Tačiau visai kas kita - nėštumo laikotarpis, nes šios bakterijos yra pavojingos naujagimiui ir gimdyvei. Komplikacijos naujagimiams. Komplikacijos nėščiosioms ir gimdyvėms. Tyrimų duomenimis, BGS bakterijų aptinkama maždaug apie 20 proc. nėščiųjų (įvairių tyrimų duomenimis - nuo 6 iki 36 proc.) makštyje. Bakterijomis užkrečiamas maždaug vienas iš dviejų naujagimių. Ankstyvąja BGS sukelta infekcija suserga mažiau nei 1 proc. Apskritai tikimybė, kad išnešiotam naujagimiui išsivystys BGS sukelta infekcija, yra maždaug 0,14 proc. (1 atvejis iš 700 gimdymų). Taigi, nors infekcija kyla santykinai nedidelei daliai naujagimių, tačiau komplikacijos - labai grėsmingos, todėl prasidėjus aktyviai gimdymo veiklai nėščiosioms leidžiama antibiotikų. Antibiotikai 80-90 proc. Tiesa, svarbu žinoti, kad antibiotikai neapsaugo nuo vėlyvosios BGS infekcijos, pasireiškiančios po gimimo praėjus 72 val. BGS tyrimas atliekamas 35-37 (+6 dienos) nėštumo savaitę. Šis tyrimas yra kompensuojamas teritorinių ligonių kasų. Tyrimo metu iš makšties ir išangės imamas tepinėlis. Iš jo bandoma auginti bakterijų koloniją. Tam sukuriama palanki terpė. Bakterijos paprastai išauga per kelias dienas. Kaip minėta, gimdyvei leidžiami antibiotikai padeda užtikrinti, kad infekcija naujagimiui nepasireikš tik per 3 pirmąsias gyvenimo dienas. Jeigu gavote atsakymą, kad mėginyje rasta bakterija, į paniką pulti tikrai nereikėtų. Tiesiog tokiu atveju prevencijai gimdymo metu į veną per kateterį bus leidžiami antibiotikai. Dėl to nėščiosioms, kurioms aptiktas BGS, rekomenduojama į gimdymo namus vykti skubiau, kad būtų spėta sulašinti kuo daugiau antibiotikų. B grupės streptokokas (BGS) - pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai. Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS.
Lytiškai plintančios ligos
Gonorėja. Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
Chlamidiozė. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjugtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.
Ureaplasma urealyticum. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus. Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.
Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
Rekomenduojamas toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum. Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Lytiškai plintančios ligos perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių metu.
Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai
Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai nėštumo metu taip pat labai reikalingi tyrimai. ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.
Vėjaraupių viruso IgG
Vėjaraupių viruso IgG. Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.
Herpes virusas (HSV)
Skiriami HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai.
Skydliaukės funkcijos tyrimai
Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.
Kiti tyrimai
Gliukemijos tyrimas: Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.
Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai. Nemokamai atliekamas tik rizikos grupės moterims, 24-26-tą nėštumo savaitę siekiant nustatyti gestacinį (nėštumo metu pasireiškiantį) diabetą.
ENG (eritrocitų nusėdimo greitis): ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.
Makšties tepinėlis: Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.
PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.
Genetiniai tyrimai
Nemokamai konsultuotis į genetikos centrą siunčiamos tik rizikos grupės moterys. Šiai grupei priklauso vyresnės kaip 35-erių metų moterys, taip pat kai būsimas tėvelis vyresnis kaip 55-erių metų, jeigu giminėje yra buvę apsigimimų, Dauno sindromo atvejų, genetinių ligų. Taip pat nemokama genetiko konsultacija priklauso, jeigu buvo nustatytas neaiškios kilmės nevaisingumas arba moteris patyrė 3 ir daugiau persileidimų. Kitoms ši konsultacija mokama.
Genetikos centre atliekami tyrimai, kurie vertina chromosominių ligų - Dauno, Edwardso sindromų ir nervinio vamzdelio defekto (kai vaisiaus stuburo kaulinė dalis nėra suaugusi ir dėl to gresia stuburo smegenų išvarža) - tikimybę. Gavus tyrimų rezultatus, šeima supažindinama su prognozėmis ir gali apsispręsti, kaip elgtis. Šių ligų gydymo nėra.
11-13 sav. ir 14-22 sav. Atliekant pirmjį tyrimą įvertinama rizika kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso Sindromais, antrąjį įvertina riziką kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso sindromais, nervinio vamzdelio pažeidimu. Jei chromosomų patologija rizika padidėjusi, skiriama amniocentezė. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų.
10-11 sav. Ši procedūra skirta nustatyti arba atmesti vaisiaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas. Tyrimas atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarsu. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną, tačiau 2-3 proc. riziką iki 99 % tikslumu.
Ultragarsiniai tyrimai
Pagal ministro įsakymą, esant normaliam nėštumui ultragarso tyrimas atliekamas vieną kartą - 18-20-tą savaitę. Žinoma, jeigu nėštumas komplikuotas, šis tyrimas bus atliekamas tiek kartų, kiek reikės. Echoskopija per makštį atliekama tik per pirmąjį nėštumo trimestrą, vėliau šis tyrimas daromas per pilvo sienelę. Echoskopijos metu patiriamas šilumos efektas (vaisiaus vandenys šyla), tačiau tyrimas neatliekamas taip ilgai, kad šis poveikis pasireikštų vaisiui, todėl ir neigiamo poveikio jam nebūna. Antrą kartą echoskopija nemokamai gali būti atlikta jau po 41-os nėštumo savaitės, kai vaisius yra pernešiojamas.
Manoma, kad netolimoje ateityje ir Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, echoskopija 11-13-tą nėštumo savaitę bus įtraukta į privalomųjų tyrimų sąrašą. Mat šiuo laikotarpiu pagal ultragarsinio tyrimo metu gautus žymenis (matuojamas vaisiaus sprando raukšlės prašviečiamumas, nosies kauliukas) galima įtarti Dauno sindromą. Jei vaisiaus sprando raukšlė storesnė už tam tikras normas, šios ligos tikimybė didėja, ir tai būtų pagrindas siųsti moterį konsultuotis pas genetikus.
Kada klausomasi vaisiaus širdelės?
Širdies tonai specialiu akušeriniu stetoskopu pradedami klausyti nuo 20-tos nėštumo savaitės ir vėliau tai daroma kaskart, kai moteris ateina pas gydytoją. Jei tonai neritmiški, galima įtarti širdies ligą, jei sulėtėję ar padažnėję, - neigiamus vaisiaus būklės pokyčius. Tada gali reikėti papildomų tyrimų (echoskopijos).
Vaisiaus kardiotokograma, kai ne tik klausomasi širdelės, bet ir užrašoma kardiograma, kiekvieno vizito metu atliekama nuo 37-tos nėštumo savaitės. Šio tyrimo metu vaisiaus širdies dūžius girdi ne tik gydytojas, bet ir mama.
Kokie simptomai turėtų priversti suskubti pas gydytoją?
Kad kraujavimas nėštumo metu pavojingas, žino visos moterys, tačiau ne mažiau pavojingas simptomas gali būti ir tepliojimas rudomis išskyromis. Tad reikia žinoti, kad ir tokiu atveju būtina kreiptis į gydytoją.
Jeigu pilvo apačios skausmas nenuolatinis, vienoje ar kitoje pilvo pusėje, trumpalaikis, duriantis, - nieko baisaus. Bet jeigu skausmas spazminis, kartojasi, jeigu nuolat maudžia pilvo apačią, būtina kreiptis į gydytoją.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
