Pasakų karalienės nurodymai: kodėl vaikų širdys priima stebuklus
Vienoje nuostabioje tolimoje karalystėje, apie kurią legenda pasakoja, kad jos amžinai žaliuojančiuose soduose saulė niekada nenusileidžianti, nuo neatmenamų laikų iki šių dienų viešpatauja karalienė Fantazija. Jau daug amžių ji dosnia ranka dalijo savo valdiniams visokias malones, buvo mylima ir garbinama visų, kas ją pažinojo. Tačiau karalienė buvo pernelyg geros širdies, kad visas malones skirtų vien savajai šaliai.
Ji pati, švytėdama karališku amžinos jaunystės grožiu, kadaise nužengė į žemę, nes buvo girdėjusi, kad ten gyvenantys žmonės visuomet nusiminę ir rimti, - tik dirba pluša ir iš vargų neišbrenda. Todėl, siekdama nešti žmonėms džiaugsmą ir viltį, karalienė išsiuntė ir savo vaikus, tokius pat gražius ir mielus kaip motina, į žemę laimės nešti. Tarp jų buvo ir vyriausioji duktė - Pasaka.
Pasakos nusivylimas suaugusiųjų pasauliu
Kartą Pasaka, vyriausioji karalienės duktė, sugrįžo iš žemės. Jos motina, karalienė, iškart pastebėjo dukters liūdesį ir susirūpinusi paklausė:
- - Kas tau, dukrele? - klausia jos karalienė. - Kodėl iš kelionės grįžai tokia nuliūdusi ir prislėgta? Kas nutiko?
- - Sakyk viską atvirai, dukrele, - prašė gražioji karalienė.
Pasaka, sukaupusi drąsą, atsakė, atskleisdama savo skausmo priežastį:
- - Gerai, jei taip prašai, pasakysiu, - tarė Pasaka. - Tad klausyk.
- - Patikėk manim, širdies neapgausi, - atsakė Pasaka, - jie manęs nebemyli.
Ji paaiškino karalienei, kad žmonių pasaulis pasikeitė, tapo priešiškas ir skeptiškas stebuklams. - Matai, žmonės visur pristatė gudrių sargų, kurie visus, kas ateina iš tavo, o karaliene Fantazija, karalystės, įdėmiai apžiūrinėja ir tikrina. Jeigu pasirodo kas nors, kas jiems nepatinka, jie pakelia baisų triukšmą ir ateivį nužudo arba taip apšmeižia žmonėms, aklai jų žodžiais tikintiems, kad toks jau niekada neberas nei meilės, nei lašelio pasitikėjimo.
Pasaka jautėsi įskaudinta ir palygino savo dalią su brolių Sapnų likimu: O! Kaip gerai mano broliams Sapnams! Tačiau karalienė atsakė, kad jie yra vėjavaikiai ir jais neverta pavydėti: - Tavo broliai - vėjavaikiai, - tarė karalienė, - ir tau, mano mieloji, nėra ko jiems pavydėti.
Vis dėlto Pasaka negalėjo suprasti tokio elgesio ir pravirko: - Bet kodėl jie keršija man, tikrai tavo dukteriai? - pravirko Pasaka. - O! Kad tu žinotum, kaip jie elgėsi su manim!
Karalienė, išgirdusi, kaip buvo pasielgta su jos dukra, paraudo iš pykčio: - Ką tu sakai! Nebeįleis mano dukters? - sušuko karalienė, paraudusi iš pykčio. Pasaka pridūrė, kad už to slypi „Mada“, bet karalienė ją atpažino: - O ne, aš pažįstu tą veidmainę, - atsakė karalienė.
Karalienės Fantazijos paaiškinimas: kelias pas vaikus
Suprasdama, kad suaugusiųjų pasaulis tapo per daug užvertas ir įtakojamas Mados, karalienė Fantazija davė Pasakai išmintingą patarimą ir naują kryptį - grįžti pas tuos, kurie dar neprarado gebėjimo tikėti ir svajoti. Ji švelniai kreipėsi į dukterį:
- Oi, motute!
- Jeigu suaugę žmonės, Mados apdumti, tave paniekins, tuomet eik pas vaikus - juos iš tikrųjų aš labiausiai myliu, jiems aš per tavo brolius Sapnus siunčiu gražiausius regėjimus, net pati dažnai nusileidžiu pas juos, glaudžiu prie širdies, bučiuoju, žaidžiu su jais; jie mane irgi gerai pažįsta, nors mano vardo nežino; ne kartą mačiau, kaip jie naktimis šypsosi, žiūrėdami į mano žvaigždeles, o rytais, kai mano balti lyg avys debesėliai dangumi slenka, iš džiaugsmo rankutėmis ploja.
Šis karalienės paaiškinimas ir jos meilės vaikams išraiška giliai sujaudino Pasaką, suteikdami jai naujos vilties ir ryžto. Ji susijaudinusi sutiko su motinos pasiūlymu:
- - O, gerieji vaikučiai! - sušuko susijaudinusi Pasaka. - Sutinku, tebūnie taip!
- - Taip, mieloji dukrele, - tarė karalienė, - keliauk pas juos!
Pasaka paklausė apie knygas, ir karalienė iškart pasirūpino jos kelionės apdarais: - Knygos, mamyte? Oi! Karalienė davė ženklą, ir tarnaitės atnešė puošnius knygos drabužius. Palaiminusi dukrą, karalienė Fantazija išsiuntė ją į naują misiją: - Eik, aš laiminu tave! Šitaip kalbėjo karalienė Fantazija. Ir Pasaka nusileido žemėn.
Nauji išbandymai ir netikėta pagalba kelyje pas vaikus
Tačiau Pasaka dar turėjo įveikti kliūtis, kurias jai kėlė sargai. Nusileidusi žemėn, ji vėl susidūrė su priešiškumu, kai buvo sustabdyta:
- - Stot! - sušuko žemas gergždžiantis balsas. - Sargyba, šen!
Pasakos kūnas pagaugais nuėjo, kai ji išgirdo šitą komandą. Sargai atpažino ją ir ėmė tyčiotis iš jos, nesitikėdami jokio stebuklo:
- - Pasaka! - sušuko sargai ir ėmė visa gerkle kvatotis. - Pasaka! Manėm, kad koks stebuklas pasirodė!
- Jie atvirai bandė ją išvaryti: - Mat kaip?! Ji nori prakišti tave kontrabanda?! Neišdegs! Marš iš čia, kad nė kvapo neliktų! - Ar dar maža tokių valkatų bastosi po mūsų kraštą? - suriko vienas sargas.
Nepaisydama priešiškumo, Pasaka pasitelkė savo magiją. Ji ištiesė ranką ir pradėjo pirštu ore rašyti kažkokius ženklus, piešdama spalvingus paveikslus, kurie pasiekė sargų pasąmonę. Pasaka taip nuoširdžiai rodė tuos paveikslus, kad net nepastebėjo, kaip vartų sargai vienas po kito sumigo.
Tuo metu netikėtai pasirodė gerasis žmogus, kuris suprato Pasakos misiją ir pasiūlė jai pagalbą, atverdamas kelią pas vaikus:
- Pažiūrėk, geroji Pasaka, - tarė jis, rodydamas į miegančiuosius, - jiems tavo spalvingi paveikslai nereikalingi; smuk greičiau pro vartus, jie net nesusapnuos, kad tu esi šitoj šaly, galėsi ramiai nepastebima keliauti, kur nori. Pirma nuvesiu tave pas savo vaikus, duosiu namie tau ramų, jaukų kampelį, galėsi gyventi sau į sveikatą; ir tada kas kartą, kai mano sūnūs ir dukterys bus gerai išmokę pamokas, jie galės su draugais ateiti pas tave ir pasiklausyti tavo pasakojimų.
Gerasis žmogus maloniai linktelėjo galva ir padėjo jai perlipti per miegančių sargybinių kojas. Taip, vedama karalienės Fantazijos paaiškinimo ir gerųjų žmonių pagalbos, Pasaka galiausiai galėjo pasiekti tuos, kas ją vertino labiausiai - vaikus, kurių širdys atviros stebuklams ir nuotykiams.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
