Dienoraščio rašymas vaikams suteikia daug daugiau nei tik rašymo įgūdžių tobulinimą. Tai tarsi draugas, kuriam gali pasakyti viską, kas ant širdies, nesibaiminant būti išgirstam ar pasmerkiam. Psichologai pastebi, kad vaikai, kurie reguliariai rašo dienoraštį, geriau supranta savo emocijas, lengviau įveikia stresą ir geriau moka išreikšti save.
Nėra vieno teisingo amžiaus, kada vaikui reikėtų pradėti rašyti dienoraštį. Kai kurie vaikai pradeda jau būdami šešerių, kiti - tik paauglystėje. Jaunesniems vaikams, kurie dar tik mokosi rašyti, dienoraštis gali būti daugiau piešinių nei žodžių. Ir tai visiškai gerai! Penkerių ar šešerių metų vaikas gali piešti savo dienos įvykius, o jūs galėsite padėti parašyti vieną sakinį po piešiniu.
Svarbu atpažinti ženklus, kad vaikas galbūt būtų suinteresuotas dienoraščiu. Ar jis mėgsta pasakoti apie savo dieną? Ar dažnai klausia, ar gali turėti „slaptą” daiktą? Ar mėgsta rašyti ar piešti?

Nueiti į knygų parduotuvę ir pasirinkti dienoraštį gali būti tikras nuotykis. Pirmiausia, leiskite vaikui pačiam pasirinkti. Tai jo dienoraštis, ir jam turi patikti kaip atrodo. Jei jūsų dukrai patinka vienaragiai - puiku, tegul bus su vienaragiais. Jei sūnui patinka futbolas - kodėl ne futbolo tematikos sąsiuvinis?
Jaunesniems vaikams rekomenduoju dienoraščius su klausimais arba užduotimis. Pavyzdžiui, „Kas šiandien tave pradžiugino?”, „Ką naujo išmokai?”, „Už ką esi dėkingas?”. Tokie klausimai padeda vaikui suprasti, ką rašyti, ir neleidžia užstrigti ties tuščiu lapu.
Dar viena galimybė - skaitmeniniai dienoraščiai. Yra specialių programėlių, skirtų vaikams, kurios turi slaptažodius ir yra saugios.
Daugelis vaikų, gavę naują dienoraštį, nežino, nuo ko pradėti. Ir tai visiškai normalu! Pirmasis įrašas nebūtinai turi būti kažkas ypatingo. Galite pasiūlyti vaikui pradėti nuo paprasčiausių dalykų: „Šiandien aš gavau šį dienoraštį. Man patinka jo spalva/piešinys/formatas. Rašau jį, nes…”. Galite kartu su vaiku sugalvoti dienoraščiui vardą. Taip, dienoraštis gali turėti vardą! Kai kuriems vaikams lengviau rašyti, kai jie įsivaizduoja, kad kreipiasi į konkretų „draugą”.
Pirmąsias kelias dienas galite sėdėti šalia vaiko, kol jis rašo. Ne tam, kad skaitytumėte (to daryti negalima!), bet tiesiog tam, kad palaikytumėte.
Štai čia prasideda pats sunkiausias dalykas. Pirmąsias kelias dienas vaikas rašo entuziastingai, bet po savaitės dienoraštis pradeda dulkėti stalčiuje. Pirmiausia, sukurkite rutiną. Dienoraštis turėtų tapti natūralia dienos dalimi, kaip ir dantų valymas. Geriausias laikas - prieš miegą. Tai rami dienos pabaiga, kai vaikas gali apmąstyti, kas vyko. Tačiau nedarykite iš dienoraščio privalomo namų darbo. Jei vaikas vieną dieną neturi noro rašyti - nieko baisaus. Geriau praleisti dieną, nei versti rašyti per prievartą ir taip sugadinti visą patirtį.
Kai kuriems vaikams padeda vizualūs priminimai. Galite kartu sukurti spalvotą kalendorių, kuriame vaikas užklijuoja lipdukus už kiekvieną dieną, kai parašė dienoraštį.

Turiu pasidalinti sąrašu klausimų, kurie gali padėti vaikui pradėti. Ar šiandien kas nors buvo sunku? Turiu pasidalinti sąrašu klausimų, kurie gali padėti vaikui pradėti. Ar šiandien kas nors buvo sunku? Dar viena idėja - teminės savaitės. Vieną savaitę galite pasiūlyti vaikui rašyti apie draugus, kitą - apie pomėgius, dar kitą - apie svajones. Jaunesniems vaikams puikiai veikia piešinių ir žodžių derinys. Pasiūlykite nupiešti dienos įvykį ir parašyti tris sakinius apie jį.
Tai, ko daugelis tėvų klausia, bet ne visi drįsta paklausti garsiai: ar galima skaityti vaiko dienoraštį? Trumpas atsakymas - ne. Dienoraštis yra vaiko asmeninė erdvė. Tai vieta, kur jis gali būti visiškai atviras, nesibaimindamas pasmerkimo ar pasekmių. Jei vaikas žinos ar įtars, kad skaitote jo dienoraštį, jis nustos būti atviras. Tačiau suprantu tėvų nerimą. Norite žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime, ar jis nesusiduria su patyčiomis, ar neturi rimtų problemų. Jaunesniems vaikams (iki 8-9 metų) galite pasiūlyti, kad jie patys jums paskaitytų, jei nori. Sakykite: „Jei nori pasidalinti tuo, ką šiandien parašei, labai norėčiau išgirsti. Bet jei tai tik tau - tai visiškai gerai”. Vyresniems vaikams ir paaugliams - gerbiama privatumas yra būtinybė. Užuot skaityti dienoraštį, ieškokite kitų būdų palaikyti ryšį. Vienintelė išimtis būtų situacija, kai turite rimtų įrodymų, kad vaikas gali sau ar kitiems kelti pavojų.

Kad dienoraštis netaptų nuobodus, galite pasiūlyti vaikui įvairių kūrybinių būdų jį užpildyti. Koliažai ir lipdukai. Leiskite vaikui dekoruoti puslapius lipukais, įklijuoti nuotraukas, bilietus iš kino ar koncerto, lapus iš parko - bet ką, kas primena svarbius momentus. Nuotaikų sekimas. Vaikas gali kiekvieną dieną nupiešti arba pažymėti savo nuotaiką - šypsniuką, liūdną veidą, įtūžusį, nustebusį. Po to gali trumpai parašyti, kodėl taip jautėsi. Dėkingumo sąrašai. Kartą per savaitę vaikas gali parašyti sąrašą dalykų, už kuriuos yra dėkingas. Svajonių puslapiai. Vaikas gali skirti vieną puslapį savo svajonėms - ką nori pasiekti, kur nori nuvažiuoti, kuo nori tapti. Pokalbiai su savimi. Vyresni vaikai gali rašyti laiškus sau ateityje: „Laiškas man po metų” arba „Laiškas man, kai būsiu 18-os”.
Nors dienoraštis yra asmeninis dalykas, jis gali netikėtai tapti būdu sustiprinti jūsų ryšį su vaiku. Kai kurios šeimos turi tradiciją - kartą per savaitę visi šeimos nariai (įskaitant tėvus!) 15 minučių kartu rašo savo dienoraščius. Kiekvienas savo erdvėje, bet kartu. Po to galite pasidalinti po vieną dalyką, kurį parašėte (jei norite). Galite turėti ir bendrą šeimos dienoraštį, kuris egzistuoja greta asmeninių. Į jį visi rašo apie bendrus įvykius - išvykas, šventes, juokingus nutikimus.
Kai vaikas užauga ir pats nusprendžia pasidalinti kažkuo iš savo dienoraščio, tai yra didelė dovana. Klausykitės be vertinimo, kritikos ar patarimų (nebent vaikas tiesiogiai prašo). Žinote, kas nuostabu? Po kelių metų jūsų vaikas galės paimti senus dienoraščius ir pamatyti, kiek pasikeitė, užaugo, išmoko. Perskaityti apie tas dienas, kai baimino pirma diena mokykloje, ar kaip pirmą kartą išmoko važiuoti dviračiu.
Dienoraštis - tai ne tik rašymo įgūdžių lavinimas ar emocinio intelekto ugdymas (nors tai irgi svarbu). Tai investicija į vaiko savęs pažinimą, į jo gebėjimą reflektuoti, į jo emocinę sveikatą. Tad jei dar neesate pabandę pasiūlyti vaikui dienoraščio - galbūt dabar pats laikas? Nueikite kartu į knygų parduotuvę, leiskite vaikui pasirinkti patinkantį sąsiuvinį, ir pradėkite šią kelionę. Nepamirškite, kad tai vaiko kelionė, ne jūsų. Ir kas žino - galbūt pradėsite rašyti ir savo dienoraštį? Būtų puiku po dvidešimties metų sėdėti su suaugusiu vaiku ir kartu skaityti savo užrašus iš tų pačių dienų, juoktis iš to, kas tada atrodė svarbu, ir džiaugtis prisiminimais. Dienoraštis - tai laiko kapsulė, kurią kuriate šiandien, kad atidarytumėte rytoj.
Norint pertvarkyti didžiules globos įstaigas į mažesnes pirmiausia turime sustabdyti jų plėtrą. O norint sustabdyti plėtrą, reikia užtikrinti kokybiškas paslaugas šeimoms, kuo arčiau namų. Į vaikų globos namus vaikai patenka keliais būdais. Taip gali nutikti, jeigu žūsta vaiko tėvai. Kartais tėvai savo vaikų atsisako, kūdikiai būna paliekami gyvybės langelyje, kai kada vaikai yra apsaugomi nuo suaugusių savo šeimos narių, kurie smurtauja, neprižiūri ar net kankina.
Vaikų dienos centrai. Pastebima, kad vaikų dienos centrai yra tinkama prevencinė priemonė vaikams iš riziką patiriančių šeimų, kai kuriuose jų dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų šeimomis. Ten galima gauti individualias ir grupines konsultacijas, praleisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. Šiuo metu Lietuvoje veikia 426 vaikų dienos centrai, kurių didžiąją dalį per konkursus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Mobiliosios komandos. Galima ir kitokio pobūdžio pagalba šeimoms auginant vaikus. Ypač tai aktualu, jei šeima patiria iššūkių. Mobilioje komandoje dirba 3 specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Mobiliosios komandos teikia pagalbą, kai šeimoje panaudojamas smurtas prieš vaikus, kai vaikai patiria nuolatinę nepriežiūrą: jeigu šeima sutinka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio ir smurto, tuomet vaikas gali saugiai augti šeimoje, nes ten jam kur kas geriau nei globos namuose. Sėkmė tampa dar labiau pasiekiama, kai savivaldybės tinkamai užtikrina tęstinę pagalbą pasibaigus mobiliosios komandos darbui.
Pagalba besilaukiančioms moterims. Dar viena svarbi sritis - pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikus auginančioms moterims. Tikrai egzistuoja ne vienas ir ne du atvejai, kai moteris pastoja neturėdama ekonominio saugumo, stabilios gyvenamosios vietos ir palaikymo iš partnerio ar sutuoktinio. Tokiomis sąlygomis moteris turi gauti kuo skubesnę pagalbą: jai gali būti suteikiama saugi aplinka krizių centre, ji gali kreiptis dėl psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijų, išklausyti naujagimių priežiūros, tėvystės įgūdžių kursus, dalyvauti šeimų pagalbos sau grupėse ir gauti kitą pagalbą, kuri padėtų pasijusti tvirčiau kūdikiui atkeliaujant į pasaulį. Šis procesas gana ilgas, nes dažnai bėdos persekioja nedirbančias, išsilavinimo neturinčias moteris, kurioms labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą.
Kompleksinė pagalba šeimai. Kiekviena savivaldybė teikia ir kompleksines paslaugas šeimai, kurios apima pozityviosios tėvystės mokymus, individualią pagalbą, kai ištinka netektys ar krizės, šeimos įgūdžių ugdymą grupėse, mediacijos paslaugas. Lankant išvardintus užsiėmimus galima prašyti pavėžėti arba iki 4 val. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau yra atsiradę 66 globos centrai, kurie veda mokymus ir užtikrina praktinę ir psichologinę bei emocinę pagalbą įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams. Savivaldybės yra skatinamos pritraukti šeimas, kurios turėtų motyvacijos ir gebėjimų padėti vaikams be tėvų - jų indėlis apsaugo mažuosius nuo globos namų patirties.

tags: #praktika #vaiku #globos #namuose #dienorastis