Pozityvioji Disciplina Vaikų Auklėjime: Nuo Pagarbos iki Atsakomybės

Pozityvioji tėvystė - tai vaikų ugdymo filosofija, grindžiama abipuse pagarba, empatija ir disciplina, nenaudojant prievartos ar bausmių. Užuot baudus už netinkamą elgesį, dėmesys sutelkiamas į pageidaujamo elgesio stiprinimą ir vaikų emocinių bei socialinių įgūdžių ugdymą. Pozityvioji tėvystė, dar vadinama pozityvia disciplina, išpopuliarėjo psichologės ir edukologės Jane Nelsen dėka. Remiantis Amerikos pediatrų akademijos (American Academy of Pediatrics) duomenimis, šis požiūris yra veiksmingesnis nei bausmės, nes stiprina vaikų savivertę ir emocinę gerovę.

Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Šiame straipsnyje aptarsime viską, ką tėvams Lietuvoje svarbu žinoti apie pozityviosios tėvystės taikymą kasdienybėje ir kaip tai gali padėti jūsų šeimai.

Kas yra Pozityvioji Disciplina?

Pozityvi disciplina apima tokį tėvų elgesį ir auklėjimo būdus, kurie remiasi geriausių vaiko interesų paisymu ir sudaro tinkamas sąlygas sėkmingam ir darniam vaiko vystymuisi, tačiau taip pat nustato leistinas vaiko elgesio ribas ir moko pagarbaus elgesio savęs ir kitų žmonių atžvilgiu. Pozityvi disciplina leidžia kurti saugią aplinką vaiko pilnavertiškam vystymuisi, kai tėvai sprendžia konfliktus, auklėjimo problemas ir moko vaiką drausmės bei pagarbos nenaudodami fizinių ir kitokių žeminančių bausmių.

Klaidinga manyti, kad pozityvi tėvystė yra tolygi visiškai vaiko savivalei, drausmės nebuvimui ir nebaudžiamumui už blogą elgesį. Taip tikrai nėra: pozityvios tėvystės tikslas - auklėti drausmingą, mokantį bendrauti, valdyti savo emocijas vaiką. Psichologės nuomone, pozityvi tėvystė nėra taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“

Pozityvioji tėvystė vs. nuolaidžiavimas

Pozityvios tėvystės painiojimas su nuolaidžiavimu: Pozityvioji tėvystė nereiškia, kad vaikui leidžiama viskas. Ribos yra būtinos, kad vaikai jaustųsi saugūs. Tačiau pozityviojoje tėvystėje ribos nėra primetamos autoritariškai. G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti“, - pabrėžia ji. „Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta.“

Kodėl Svarbu Atsisakyti Fizinių ir Žeminančių Bausmių?

Visi žmonės visame pasaulyje turi tam tikras teises - ir šios teisės vienodai priklauso tiek vaikams, tiek suaugusiems. Žmogaus teisės apima, be ko kita ko, kiekvieno asmens teisę į fizinę neliečiamybę ir orumo gerbimą, bei į teisinę apsaugą nuo bet kokios smurto formos. Bet kokia fizinės jėgos apraiška, nukreipta prieš suaugusįjį žmogų - net jei tai būtų tik lengvas pliaukštelėjimas, pastūmimas, sudavimas ar pan. - yra prilyginama neteisėtam užpuolimui. Tuo pačiu metu vaikų mušimas yra plačiai toleruojamas ir dažnai apibūdinamas ne kaip smurtas, o kaip vaiko elgesio koregavimas ir vaiko mokymas. Suaugusieji sako, kad fizinės bausmės - paties vaiko labui. Deja, fizinės bausmės nėra priemonė vaiko gerovei užtikrinti.

Fizinių ir kitų žeminančių bausmių neigiamos pasekmės:

• Silpnina vaiko ir tėvų ryšį. Kai tėvai žeidžia vaikus fiziškai ir emociškai, vaikai išmoksta, kad negalima pasitikėti, jog tėvai juos apsaugos.
• Gali sukelti apmaudo ir priešiškumo jausmus. Fizinės ir kitos žeminančios bausmės gali sukelti apmaudo ir priešiškumo tėvams jausmus, kurių vaikai negali tiesiogiai išreikšti. Be to, vaikai pradeda bijoti savo tėvų, todėl tampa vis mažiau nuoširdūs bendraudami su jais. Tokios bausmės pateikia agresyvų konfliktų sprendimo modelį, kurį vaikai gali vėliau taikyti savo asmeniniuose santykiuose.
• Didina smurto riziką. Fizinės bausmės didina tikimybę, kad vaikai smurtaus prieš brolius ir seseris, tyčiosis, o užaugę naudos prievartą ir žalos savo partnerius.
• Neformuoja vaiko vidinės drausmės ir savikontrolės. Tokiu būdu vaikas elgiasi taip, kaip nori tėvai ne dėl to, kad supranta, jog taip elgtis tinkama, o dėl to, kad bijo bausmės.
• Žaloja vaiką fiziškai, psichiškai ir dvasiškai. Net ir nežymus pliaukštelėjimas. Fizinės ir kitos žeminančios bausmės verčia vaiką jausti, kad jį atstumia žmonės, kurie jam yra patys svarbiausi visame pasaulyje. Tokia patirtis gali turėti visą gyvenimą trunkančią neigiamą įtaką jų pasitikėjimo savimi jausmui.

Disciplinos ir bausmės skirtumai

Disciplina nėra tapati fizinėms ir kitokioms žeminančioms bausmėms. Pozityvu drausminimu arba pozityvia disciplina vaiko teisių gynėjai vadina tokį auklėjimą, kai tėvai stengiasi įsiklausyti į vaiko nuomonę, vaikas yra įtraukiamas į sprendimų priėmimus: „Tas modelis skatina vaiką mokytis gyvenimiškų dalykų, stiprina jo savarankiškumą. Vaikas išmoksta bendradarbiauti su tėvais, susitarti, aptarti šeimoje tiek taisykles, tiek pareigas.“ Pozityvi disciplina yra alternatyva pliaukštelėjimui ir trenkimui. Tai būdas auginti atsakingai.

Pozityviosios Disciplinos Principai ir Praktiniai Patarimai

Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta. G. G. Gutauskienė akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. „Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių.“

1. Pažinkite savo vaiką

Vaikai yra skirtingi, panašiose situacijose elgiasi ir į jas reaguoja skirtingai. Todėl ir vieno vaikų auklėjimo recepto nėra. Turėtumėte stebėti savo vaiką, įsiklausyti į jo žodžius.

2. Nustatykite aiškias ribas ir laikykitės nuoseklumo

Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Vaikai linkę tikrinti „galimybių ribas“ ir išbandyti įvairius būdus savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, o kas bus, jei atsisakys eiti miegoti - gal mama net nevers to daryti? Arba, ar pavyks susilaukti tėvų dėmesio, jei tyčia pradės elgtis netinkamai - ims mėtyti žaisliukus, mušti kitą vaiką ar puls į isteriją. Todėl labai svarbu, kad tėvai susitartų dėl taisyklių ir nuosekliai jų laikytųsi. Jei darysite išimtis, vaikui bus sunku suprasti, kodėl vieną kartą saldainį jis gauna, kitą kartą - ne. Todėl vaikas tikėsis išimties ir kitą kartą. G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Pavyzdžiui: „Jau metas vakarieniauti. Rytoj mums reikės daug jėgų žaidimams, todėl svarbu dabar gerai pavalgyti.“

3. Aktyviai bendraukite ir įtraukite vaikus

Bendravimas pozityviojoje tėvystėje yra dvipusis: išklausyti vaikus yra taip pat svarbu, kaip ir kalbėti su jais. Kilus konfliktui, svarbu įtraukti vaikus į sprendimų paiešką. „Matau, kad abu norite to paties žaislo. Kaip galėtume pasielgti?“

4. Skatinkite tinkamą elgesį

Pozityvaus elgesio pastebėjimas padeda vaikams suprasti, koks elgesys yra pageidaujamas. Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina - nustebsite, kaip „stebuklingai“ šis metodas veikia! Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus - tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma. Pavyzdžiui: „Man labai patiko, kaip pasidalinai žaislais su draugu.“

5. Rinkitės tinkamus žodžius ir aiškinkite

Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „Neišdykauk ir nešūkauk“ geriau pasakyk vaikui „O gal dabar, kol mažasis broliukas miega, pakalbėkim tyliai?“. Vietoj to, kad sakytumėte: „Tu esi nevala“, pabandykite: „Matau, kad kambaryje šiandien šioks toks chaosas. Ką galėtume padaryti, kad jis taptų tvarkingesnis?“. Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.

6. Rodykite empatiją ir priimkite vaiko emocijas

Empatija yra vienas iš pozityviosios tėvystės ramsčių. „Suprantu, kad pyksti, nes negalime pasiimti šio žaislo.“ G. G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa.“ Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). „Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos.“

7. Mokykite vaiką savitvardos ir pasekmių supratimo

Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga - parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti. Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes. Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti - pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi.

8. Nesureikšminkite mažų nusižengimų ir klaidų

Pirma, tai vaikui padeda suprasti, kad blogai elgdamasis, nesulauks tėvų dėmesio. Be to, kartais vaikas savo kailiu turi išmokti pamokas. Tarkime, jei vaikas belakstydamas sudaužo vazą, tai gali būti puiki pamoka, kad su indais reikia elgtis atsargiai.

9. Rodykite savo pavyzdžiu

Suaugusiojo pavyzdys. Turbūt, ne kartą teko girdėti, jog vaikai lyg kempinėlės - viską sugeria. Taip pat yra ir su elgesio modeliais, kuriuos perteikia vaikui artimi suaugusieji. Jei suaugusysis intuityviai stengiasi demonstruoti pozityvius tarpusavio santykius palaikantį elgesį tiek su pačiu vaiku, tiek su šeimos nariais vaikui matant, tai gali paskatinti vaiką taikyti šiuos, pavyzdinius, elgesio modelius su kitais bendraamžiais ar suaugusiaisiais. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų - nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“).

Pozityvioji Disciplina Ikimokykliniame Ugdyme

Ankstyvoji vaikystė - ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius. Vaikai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje praleidžia daug laiko bendraudami, įvairiais būdais komunikuodami ar žaisdami vienas su kitu. Tenka pripažinti, šiomis dienomis daugėja vaikų, turinčių elgesio ar emocijų sunkumų, kas lemia vaikų nepakankamus emocinio intelekto įgūdžius, kurie taip reikalingi pozityvių santykių palaikymui. Iš vaikų pasigirsta tokios frazės kaip - „aš nebūsiu tavo draugė“, „neduosiu tau, nes tu negera“, „čia mano“, „dink“. Dėl šių priežasčių vaikai nebesutaria vienas su kitu, nemoka prisitaikyti vienas prie kito, empatiškai reaguoti ar kontroliuoti savo elgesį bei emocijas kitų vaikų atžvilgiu.

Pirmoji tarpusavio santykių kūrimo mokykla yra šeima. Jeigu šeimos resursų nepakanka, kad vaikai galėtų išsiugdyti reikiamų įgūdžių, mokykla ar darželis tai papildo, pastiprina. Ikimokyklinio ugdymo mokytojai turi skirti pakankamai dėmesio vaikų tarpusavio santykių kūrimui, be jų pagalbos, vaikams sunku išsiugdyti reikiamus tarpusavio bendravimo įgūdžius. Šiai dienai vaikams trūksta gerųjų suaugusiųjų tarpusavio bendravimo pavyzdžių iš kurių vaikai galėtų mokytis kaip sugyventi tarpusavyje.

Suaugusiojo pavyzdys ikimokykliniame ugdyme

Pavyzdys iš gyvenimo - vaikai įsijautę į žaidimą garsiai kalba tarpusavyje, spontaniška ugdytojų reakcija būna - „nustokit rėkti, kiek galima…“ arba „kaip visada keliat triukšmą, nemokat žaisti ramiai“. Kita dalis ugdytojų, kurie gilinasi į save, stengsis reaguoti kitaip: „matau, kad įsijautėt į žaidimą ir kalbat labai garsiai. Nuo jūsų garsaus kalbėjimo darosi sunku išbūti. Ką darom dėl to?“. Toks dialogas moko vaikus atpažinti savo elgesio poveikį kitiems ir ieškoti sprendimų.

Kasdieninis bendravimas formuoja įgūdžius

Be abejonės, tai kiek vaikas praleidžia laiko su kitais vaikais, ar suaugusiaisiais, turi įtakos jo/jos socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymuisi ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymo gebėjimams. Tik praktikuodamasis, bendraudamas, susidurdamas su tam tikromis kliūtimis ir jas spręsdamas, vaikas išmoks socialinių normų, tobulins savo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Praktinis pavyzdys iš vaikų bendro žaidimo smėlio dėžėje - tarkime, smėlio dėžėje žaidžia 10 vaikų, jie visi turi pasidalinti ten esančiais žaislais. Tai puiki galimybė mokytis dalintis, derėtis ir bendradarbiauti.

Socialinės istorijos

Socialinės istorijos - tai trumpi, iliustruoti pasakojimai, skirti padėti vaikams suprasti įvairias kasdieniškas, gyvenimiškas situacijas bei perteikti tinkamo elgesio pavyzdžius vaikams priimtina forma. Šias istorijas galima kurti kartu su vaiku, parenkant jam tuo metu aktualią temą, pavyzdžiui, kaip užmegzti pokalbį, aktyviai klausytis ar įsitraukti į žaidimą su kitais vaikais. Svarbu, kad socialinės istorijos būtų aiškios, trumpos ir lengvai suprantamos vaikui.

Vaidmeniniai žaidimai

Vaidmeniniai žaidimai yra dar vienas veiksmingas įrankis. Šių žaidimų metu vaikai lengvai įsijaučia į tam tikrą vaidmenį, empatiškai perteikia kito emocijas, išgyvena naujas situacijas, žvelgia į tam tikrus įvykius iš kito perspektyvos. Vaidmeninių žaidimų metu vaikai praktikuoja bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Vaidmeniniai žaidimai gali būti panaudoti dviem aspektais - vaikų bendravimo įgūdžių stiprinimui ir netinkamo elgesio permodeliavimui į tinkamu elgesiu pagrįstus scenarijus. Ugdytojams svarbu nenutraukti vaiko žaidimo, kai jiems atrodo, jog vaikai, jų nuomone, žaidžia ar bendrauja ne tinkamai, bet išnaudoti šias situacijas vaikų pažinimui, neįsiterpiant anksčiau laiko, kol tai yra saugu.

Pozityvioji Disciplina Paauglystėje

Paauglystė - itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. G. Gutauskienė teigia: „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais.“ G. Gutauskienės teigimu, tėvai rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.

Tėvų Savijauta ir Palaikymas

Kasdienybėje ne visada paprasta taikyti pozityviąją tėvystę. Dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli. Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse.“ Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.“

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje.

Kaip Pozityvi Disciplina Ugdo Atsakingumą?

Anot Paauglystės instituto vadovo Gražvydo Pavalkio, būtent pozityvi disciplina vaiką moko atsakomybių ne baudžiant ar pamokslaujant: „Tėvai kartu su vaiku nusprendžia ir aptaria ribas bei galimas pasekmes, kas įvyks, kai tau vieno ar kito dalyko nepavyks padaryti, o galbūt sąmoningai sulaužysi vieną ar kitą susitarimą.“ Pozityviu drausminimu arba pozityvia disciplina vaiko teisių gynėjai vadina tokį auklėjimą, kai tėvai stengiasi įsiklausyti į vaiko nuomonę, vaikas yra įtraukiamas į sprendimų priėmimus. Šis modelis skatina vaiką mokytis gyvenimiškų dalykų, stiprina jo savarankiškumą.

Kaip vieną iš praktinių pozityvios disciplinos pavyzdžių, vaiko teisių gynėjai pateikia situaciją, kai vaikas pramiega pirmą pamoką. „Tėvams labai svarbu atsilaikyti prieš norą taisyti situaciją. Žinoma, kitą dieną ar tos pačios dienos vakarą įvyksta pokalbis su vaiku. Patariama išsiaiškinti, kas lėmė, kad į mokyklą laiku jis nenuėjo. Galbūt naktį ilgai leido prie kompiuterio ar telefono ir buvo pervargęs, o gal mokykloje laukė sunkus kontrolinis, kuriam nepasiruošė ir norėjo tyčia praleisti?“

Kaip paprastą pavyzdį G. Pavalkis pateikia indų plovimą; „Tėvai pasidalino dienomis, kas kurią dieną plauna indus. Labai svarbu, kad ir tėvai to susitarimo laikytųsi.“ Tuo ir skiriasi pozityvi disciplina nuo kitų auklėjimo priemonių, mat vaikas priimamas kaip lygiavertis, sąmoningas šeimos narys. Taip, anot Paauglystės instituto vadovo, ugdoma vaiko atsakomybė, pagarbus santykis su tėvais, globėjais, laiko planavimo įgūdžiai. Visiškai išvengti nutikimų, kai vaiko poelgiai išmuša iš vėžių ar suerzina - kone neįmanoma. Tačiau pozityvi disciplina skatina vaiką elgtis pozityviai, nes jis dėmesio sulaukia būtent tada, kai jis kažką pozityvaus padaro.

Papildoma Informacija ir Pagalba

Daugiau informacijos apie pozityvią discipliną ir jos įgyvendinimą kasdieniuose praktiniuose auklėjimo situacijose galite rasti parsisiuntę nemokamą leidinį, parengtą visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“, vykdant Europos Komisijos DAPHNE III programos lėšomis finansuojamą projektą „Auklėti, o ne bausti“. VO "Gelbėkit vaikus" nemokamą leidinį tėvams apie vaikų auklėjimą "Stiprių santykių tarp tėvų ir vaiko kūrimas" galite perskaityti paspaudę šią nuorodą. Jei reikia pranešti apie vaiko teisių pažeidimą, galima skambinti 0 800 10 800, taip pat rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje arba skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

tags: #pozityvi #disciplina #vaiku #auklejime #bei #ugdyme

• Apie Maxi-Cosi vežimėlius
• Rizika nėštumo metu
• Nuo Žirmūnų berniuko iki toksikologijos korifėjaus
• saugūs ir patogūs vystymo stalai
• Daugiau informacijos apie sliekų tarariumus ikimokykliniame ugdyme.