Vaikas nevalgo po ligos: ką daryti ir kada nerimauti?

Tėvams dažnai kyla nerimas, kai vaikas po ligos atsisako valgyti. Tačiau svarbu suprasti, kad tai - dažnas ir dažnai visiškai normalus reiškinys. Nesijaudinkite. Vaikas neišbus net dienos nevalgęs. Baimė, kad mažasis numirs iš bado - visiškai nepagrįsta. Jei šiandien vaikas valgė mažiau, tikėtina, rytoj ar poryt valgys daugiau, nes bus alkanesnis.

Jei mažylis yra guvus, atrodo sveikai, nėra jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti dar nors vieną šaukštelį. Vaikas tikrai nevers savęs badauti ir kai tik praalks, būtinai apie tai praneš.

Svarbiausia sergant - skysčiai

Kad nevalgo sirgdamas - normalu. Organizmas ir taip kovoja ir yra apkrautas virusu, tai maistas papildoma apkrova. Dėl to, kad pora dienų nepavalgys, nieko nenutiks, per prievartą tikrai neduokite. Jei vaikas blogai jaučiasi, tai nereikia ir kišti maisto, svarbiausia yra skysčiai. Svarbiausia, kai serga, kad gertų pakankamai skysčių.

Jeigu vaikas nenori, sergančiam vaikui per prievartą siūlyti ir nereikėtų. Svarbiausia skysčiai, ir ypač jeigu karščiuoja, viduriuoja ar vemia. Nebūtinai vanduo, galima arbatų, ir pasaldintų, ir kokių razinų karštu vandeniu užplikytų gėrimo, ir į vandenį kokio apelsino sulčių išspausti. Jeigu vaikas sirgdamas netenka elektrolitų, vanduo nėra įsisavinamas į organizmą, reikia sergant šiek tiek druskos ir cukraus-gliukozės. Aš sergant vaikams verdu ir blenderiuoju sriubas, tai taip pat skysčiai.

Gydytoja yra patarusi saldinti vandenį (cukrumi arba medumi, jei vaikas nealergiškas), kad ir gliukozės tuo pačiu gautų. Bet dažniausiai pavyksta šiltu virintu vandeniu skiestos sultys.

Na, jeigu skysčių negeria, tai reikia kažką daryti. Jeigu nepavyksta įsiūlyti iš puodelio, bandykite žaisti su pipete, švirkštu, stikliuku ir pan. Kai maniškė serga ir nenori gerti, tai susėdame abi ir iš žaislinių puodelių geriame, darome arbatos vakarėlius, kad gėrimas būtų kaip žaidimas. Įduodavau šaukštelį žaisti, o pati kitu šaukšteliu girdydavau, jei kitaip neimdavo. Arba duodavau šiaudelį. Žodžiu, darydavau bet ką, kas jį sudomintų ir skatintų bent kažkiek paragauti. Ir taip žaidimo forma gana neblogai pavykdavo.

Grįžimas prie įprastos mitybos ir sveiki įpročiai

Atsigaus ir valgys. Nesijaudinti, jei mažas vaikas vieną ar kelias dienas atsisakė mėgstamo maisto.

Maitinimo mitai ir realybė

Na, niekaip neišguisime iš mūsų to mito, kad sveikas vaikas - tai storas ir gerai valgantis vaikas. Nuliūdinsiu: riebūs putlučiai bei šortus plėšiantys užpakaliuko žandukai nėra sveikatos požymis, o nukrautas stalas ir gausus maitinimas nėra šeimos gerovės rodiklis. Vaikai - dar nesugadinti organizmai, jie dažniausiai valgo tiek, kiek reikia ir to, ko reikia (su sąlyga, kad tai jiems yra prieinama) ir prikrauti į jų pilvukus maisto, kuris yra sotus ir maistingas vien jų tėvų ar močiučių manymu, nereikia.

„Bet gi nieko nevalgo, rankytės ir kojytės kaip šakaliukai, drabužiai krenta“, - prieštaraus raudonžandės aerodinaminių formų mamos. Ar tikrai nieko nevalgo? Vaiko skrandis - jo kumščio dydžio. Pajausti sotumą, dažnai, jam daug nereikia. Normalu, kad penkiametis pyplys neįveiks tokio pat dydžio, kaip tėčio ar mamos porcijos (o dažnai ir tėčiui su mama tokio dydžio porcijos nereikia).

O kiek dar užkando ko nors iki tol? Dažniausia klaida, ypač rūpestingų senelių ir močiučių - vargšas vaikas nieko nepusryčiavo, lai užkanda ko iki pietų, nes tėvai/darželis/mokykla badu marina. Taip ir anūkėliui pusryčių nepavalgiusiam ir pietūs nebus skanūs, jei tarp valgių bandelę nutvėriau ir limonado išgėriau. Toks vaikas bus visada „sotus“, nenorės „normalaus“ maisto valgyti, nes vis užkanda. O jei neužkanda - tai saldžiai atsigeria. O mažiukui tiek ir užtenka - gavo gliukozės, smegenis pamaitino, jos alkio jausmą ir išjungė.

Todėl limonadai, kompotai, pieno gėrimai šiuo atveju - irgi maistas. Suskaičiuokite kiekvieną nekaltą riešutą, kąsnelį, obuoliuką, bonbonkę, kurią „nevalgiukas“ prabėgomis įsidėjo į burną - ar tikrai taip jau nieko ir nevalgo visą dieną?

Vaikas gali nevalgyti pietų ar vakarienės, jei tarp jų užkandžiavo. Užkandis, o ne užkandžiavimas, turi būti, tačiau tam tikru laiku. Užkandį vaikui dera duoti po pagrindinio valgymo, pvz., pusryčių, pietų, praėjus 2-2,5 valandos. Užkandis - mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo.

Tėvų pavyzdys ir įtraukimas

„Va būtent, kad normalaus maisto nevalgo nei namie, nei darželyje. Vien „milkšaikai“ su „nagetsais“. Reikia pažiūrėti, ar jam ko nors netrūksta“. Trūksta. Tikrai trūksta. Labiausiai tokiam vaikui trūksta mamos ir tėčio maitinimosi bei maitinimo įgūdžių. Na, kaip gali trijų-ketverių metų amžiaus vaikas pats pasirūpinti, kad šaldytuve būtų pieno kokteilių ir skrudintų kepsniukų visai savaitei?

Jeigu nebus saldžių gėrimų ir subproduktų lipniems pirštukams pasiekiamose vietose, jeigu tėvai nustos valgyti atšaldytas picas ir burgerius - tai ir vaikas kartu su šeima valgys daržoves ir košes. Bet nevalgys vaikas neskanių ir neįdomių grikių, jeigu tėtis ant sofos traškučius pasigardžiuodamas kerta. Parodyti vaikui, kaip jums patinka valgyti maistą - patiekalą, kurį kartu paruošėte. Kitaip tariant, rodyti pavyzdį, nes mažieji kopijuoja tėvus.

Kartu su vaiku ruošti patiekalus, kuriuos valgys jis ir jo šeima. Bet koks vaiko prisidėjimas prie maisto - patiekalo ruošimo yra jam malonus užsiėmimas, ypač kai mama ar senelė nuolat paaiškina, kas, kodėl ir kaip daroma. O gaminti patiems leidžiate? Taip, žinau, kad tada ir procesas dvigubai ilgesnis ir po to ne tik virtuvę valyti ilgiau, net ir drabužius bei patį virtuvės šefą skalbti. Bet o kur Jūs skubat? Greičiau pagaminti, kad paskui ilgiau valgydinti? Patikėkite, jeigu vaikas savo tešloje išteptomis rankytėmis pats prikraus ant picos svogūno, tai jis jį ir suvalgys, o ne trauks iš lėkštės pasibjaurėdamas.

Valgymo aplinka ir taisyklės

Padaryti valgymo laiką laimingą ne tik valgymo prasme, bet ir šilto bendravimo, prieraišumo ir savitarpio supratimo laiku. Patiekalą patiekti vaiko lėkštutėje su jo valgymo įrankiais. Į lėkštutę įdėti mažai patiekalo, nes daugumai mažų vaikų patinka mažos porcijos (mažas maisto kiekis). Valgymui skirti apie 20 minučių. Jei vaikas nevalgė maisto, nunešti jį ir nesiūlyti alternatyvių užkandžių ar patiekalų. Pastebėjus, kad vaikas prarado susidomėjimą maistu ar atrodo pavargęs, niūrus ir / ar blogai nusiteikęs, patiekalą pašalinti.

Niekada jokiomis priemonėmis nebausti vaiko už atsisakymą išbandyti naujus maisto produktus (patiekalus). Nepapirkinėti vaiko gardumynais, kad jis valgytų sveiką maistą. Nuolat siūlyti naujus maisto produktus. Vaikui gali prireikti 10-15 bandymų priimti ir mėgautis naujais maisto produktais (patiekalais). Leisti vaikui liesti, laižyti ir žaisti su maistu. Tol, kol išmoksta valgyti, šiokia tokia netvarka yra normalu. Pagirti mažylį už tai, kad suvalgė šaukštą ar kelis, išgėrė gurkšnį vandens…

Visos šeimos valgis prie vieno stalo, valgymo tradicijos nuo pat mažumės irgi paskatina mažųjų apetitą ir norą valgyti. Nes kodėl vargšas vaikas turi vargti su brokoliais lėkštėje prie nuobodaus stalo, jeigu tėčiui galima valgyti picą žiūrint televizorių?

Laisvė pasirinkti

„Bet gi viskas pas mus apskaičiuota, pasverta, subalansuota. Mes žinome, kiek ir ko reikia vaikui. Jis turi viską suvalgyti, o nevalgo“, - griežtu Freken Bok tonu sakys darželio auklėtojos ir vyriausiosios šalies virėjos. Taip, subalansuota mityba yra gerai. Ir režimas yra gerai. Bet dažnai būna, kad tas, kas tinka visiems, netinka niekam.

Buvo atliktas tyrimas su darželinukais - vienus maitino pagal mūsuose gyvuojančią tvarką - subalansuotu, apskaičiuotu maistu be pasirinkimo galimybės, griežtu režimu, nepriklausomai nuo vaiko noro ar nenoro. Kitiems buvo pasiūlytas, iš principo, švediškas stalas, bet be saldumynų ir greito maisto, laisvu maitinimosi režimu. Spėkite, kurioje grupėje buvo mažiau valgymo ir virškinimo sutrikimų? Teisingai, ten, kur yra įvairovė ir noras valgyti, o ne prievarta ir bendras ministerijos lygiu patvirtintas receptas. Pasirinkimo galimybė vaikui yra labai svarbu. Ta pati morka nebus tokia skani, jei tai vienintelis ir primygtinai kišamas produktas, bet gali būti labai geidžiama, jeigu pats išsirinko iš kitų daržovių. Bet nereikia tikėtis, kad vaikas rinksis tą morką, jei šalia guli sūreliai ar spurgos.

„Nesąmonė, mums gydytojai liepė skaičiuoti ir valgyti pagal režimą“, - prieštarausite. Ir būsite teisūs. Jeigu jau nustatyti valgymo ar mitybos sutrikimai, yra diagnozuotos ligos ar būklės, tikrai gali būti sudaromos griežtos dietos su kalorijų apskaičiavimu. Arba kai palaidas valgymas sukelia nepageidaujamų simptomų ar auklėjimo sunkumų. Visais kitais atvejais - duokite vaikui šiek tiek laisvės ir pasirinkimo. Nevaržykite jo gurmaniškumo tarybinės valgyklos taisyklėmis.

„Bet jis tada nieko nevalgys. Jam viskas neskanu. Nebežinau, ką gaminti“. Irgi tiesa. Kai vieni vaikai noriai ragauja ir smaližiauja, kiti atsargiai pro dantis košia sriubą, nes ten mama intrigantė gali klastingai įdėti taip nekenčiamo svogūno. Vaikui reikia maisto paragauti, priprasti. Vieni tai daro drąsiai, kiti atsargiai ir nepatikliai. Prisiminkite save - ar iš pirmo karto pamėgote alyvuoges, pelėsinį sūrį ar austres? O vaikui kiekvienas naujas produktas - kaip rūšinė austrė. Kol neišragaus ir nepripras - tiesiog šaltas snarglys su žuvų turgaus aromatu. Kaip padrąsinti? Rodyti pavyzdį. Ragauti kartu, džiaugtis maistu, nekelti tono, neliepti suvalgyti visko iki galo, neapgaudinėti vaiko, neslėpti to bjauraus svogūno sriuboje.

„Bet kiek galima valgyti tą patį“, - nuogąstaus mama, kurios kulinarinius šedevrus nesubrendęs maisto kritikas kasdien iškeičia į grikius ir morkas. Galima ilgai, jei „tas pats“ yra bent penki produktai iš skirtingų maisto grupių. Palaukite, gal po metų Jūs neįgrūsite tų grikių su morkomis, nes „atsivalgys“. Nenustokite siūlyti kitokio maisto ir viskas bus gerai.

Valgiadienių ir nevalgiadienių periodai atžalai kaitaliojasi su nenuspėjamu periodiškumu ir trukme. Tris-penkerių metų vaikas yra liesiausias ir mažiausiai valgantis, mat tuo metu auga smegenys labiau nei raumenys, tad ir energijos tiek nereikia. Kitą vertus, tada ir mitybos įpročių užuomazgos atsiranda. Tad netraumuoti vaiko su gestapo įkvėptais metodais tokiame amžiuje, turbūt - svarbiausia.

Apetito skatinimas be vaistų

„Tai gal duoti jam kokių vitaminų? Ar vaistų apetitui pagerinti?“, - paklaus močiutės, pripratusios tabletėmis ir lašiukais visas bėdas spręsti. O kam vaistais skatinti nereikalingą norą valgyti vaikystėje? Kad vėliau, po 20-30 metų suaugusiam nutukėliui kitais vaistais slopinti apetitą? Fizinis krūvis, aktyvumas, gera nuotaika, tėvų pavyzdys - yra geriausi apetitą skatinantys veiksniai. Priverstinis valgymas, gąsdinimas, siūlymas atlygio už pavalgymą - blogiausia, ką galėjote duoti vaikui.

Galiausiai, niekas taip nepaskatina noro valgyti, kaip gera nuotaika ir sveikas nuovargis po šėlionių lauke bet kokiu oru. Tad gero apetito Jums ir Jūsų atžaloms!

Kada kreiptis į gydytoją?

„Na, bet jums čia viskas gerai. Galima pagalvoti, kad visi vaikai sveiki, tik mamos gydytojams dirbti trukdo“. Netrukdo. Paaiškinti, kas yra normos variantas, o kas ne, ir išmokyti atpažinti simptomus irgi gydytojų darbas.

Normalus vaikų sergamumas ir imuniteto vystymasis

„Gydytoja, kaip dažnai serga vaikai?“ - Tikrai dažnai. Ypatingai dažnai serga ikimokyklinio - nuo 2 iki 6 metų - amžiaus vaikai. Šiems darželinukams yra normalu sirgti nuo 8 iki 10 kartų per metus. Taip yra, nes ikimokyklinio amžiaus vaikų imuninė sistema nėra pilnai susiformavusi. Pradėję lankyti darželį, jie patenka į vaikų kolektyvą ir vienam vaikui susirgus ten neretai suserga ir visa grupė. Tai normalus procesas - vaikas susipažįsta su nauju virusu ir tokiu būdu formuoja savo individualią gynybinę imuninę sistemą. Vėl susitikusi su tuo pačiu virusu, vaiko imuninė sistema mokės jį atpažinti, sukovoti su juo. Tokiu būdu vaikas nesusirgs. Žinoma, būna atskirų atvejų, kai vaikui reikia kelis kartus susidurti su tuo pačiu virusu ir kelis kartus susirgti tam, kad imuninė sistema mokėtų atpažinti ir sukovoti. Bet virusų yra daugiau nei 200 rūšių. Ikimokyklinio amžiaus vaikams visi jie yra nauji, todėl jie ir serga taip dažnai.

Į darželį eiti pradėję vaikai gali sirgti dažniau ir dėl pakitusios aplinkos - šalia nebėra tėčio ir mamos, sutinkami nauji žmonės, pasikeičia maistas, miego ir higienos įpročiai. Vaikai tuomet patiria tam tikrą stresą, o dėl jo imuninė sistema gali dar šiek tiek susilpnėti. Vaikams, kaip ir suaugusiems, svarbūs ir gyvenimo būdo įpročiai. Jei jie mažai būna lauke, nepailsi, neišsimiega, maitinasi nesubalansuotai, tai tokių vaikų imuninė sistema bus silpnesnė, jie dažniau sirgs.

Dažniausi ligų simptomai ir kada į gydytoją galima neskubėti

„Kokiomis ligomis vaikai serga dažniausiai?“ - Dažniausia vaikų ligų priežastis yra virusinės kilmės infekcijos. Tai galioja tiek mokyklinio, tiek ikimokyklinio amžiaus vaikams. Visgi dažniausiai į mus kreipiasi ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, o dažniausi jų atžalų simptomai - kosulys, sloga, karščiavimas. Tėveliai labiausiai išsigąsta kosulio, bet norėčiau pabrėžti, kad kosulys dažniausiai yra slogos pasekmė. Tai yra, visi maži vaikai, kurie kosti, dažniausiai turi slogą.

Jeigu vaikas yra aktyvus, bendrauja, žaidžia, geria skysčius, galbūt yra šiek tiek irzlesnis, jo apetitas sumažėjęs, kas yra labai dažnas ligos simptomas, tai pas gydytoją galima ir neskubėti. Tokį vaiką galima prižiūrėti namuose. Kalbant apie karščiavimą, pirmiausia reikėtų bandyti temperatūrą „numušti“. Esant virusinei infekcijai, karščiavimas aktyviausias būna pirmą parą. Temperatūra pakyla, nes būtent taip imuninė sistema reaguoja į ligos sukėlėją. Tris dienas yra ta kritinė riba, kai temperatūra prie virusinės infekcijos ima mažėti arba visai nukrenta. Į gydytojus ir rekomenduočiau kreiptis tuo atveju, jei temperatūra per tris paras nepradeda mažėti ar visai nenukrenta.

„Ką tėvai dažniausiai nori sužinoti iš gydytojo? Dėl ko jie baiminasi?“ - Dažniausiai bijoma užsitęsusios ligos. Norėčiau priminti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams sloga gali tęstis iki 2 savaičių, kosulys po persirgtos infekcijos gali trukti ir 4 savaites. Bet svarbiausia, kad visi simptomai ligos eigoje mažėtų, o ne stiprėtų. Jeigu simptomai stiprėja: sloga blogėja, vaikas naktimis nemiega, kosulys darosi dažnesnis, tokiu atveju reikėtų kreiptis į gydytoją. Bet jei ligos eigoje sloga po truputį mažėja, silpsta ir kosulys, tai yra normalus sveikimo procesas ir pergyventi nereikėtų.

Simptomai, kai reikia nedelsiant kreiptis į medikus

Be abejo, yra ir kiti pavojingi simptomai, kada reikėtų nedelsti ir į gydytoją kreiptis skubiai. Jei į bent vieną iš šių klausimų atsakote „taip“ ir tam nėra aiškios, greitai išsprendžiamos priežasties, mažąjį užsispyrėlį reikėtų parodyti gydytojui, kurio nuomone pasitikite. O jau jis nuspręs, kokius tyrimus ir kada daryti. Nes nevalgumo priežasčių daug - nuo genetikos ir medžiagų apykaitos sutrikimų iki infekcijų ir emocijų svyravimo, neįmanoma surašyti visiems tinkančių tyrimų iš anksto.

tags: #po #ligos #vaikas #nevalgo

• Idėjos darželio išleistuvėms
• Rh faktoriaus įtaka antrajam nėštumui
• pogimdyminės psichikos sveikatos sutrikimai
• Rekomendacijos dėl mitybos nėščiosioms
• Šeimos augintinio pasirinkimas: šunys ir vaikai