Antikos Mitologija ir Istorija: Mitas, Mūšiai ir Mirtis
Antikos žmogus mituose sutelkė ir apibendrino žmonių santykių bei gamtos reiškinių įvairovę. Graikai žodžiu mitas dažniausiai vadindavo pasakojimą apie tolimos praeities įvykius, kuriuose dalyvavę ne tik senovės žmonės, jų ainiams atrodę tartum didvyriai, bet ir nemirtingi dievai bei įvairūs miksantropiniai padarai: kentaurai, silenai, sirenos ir kt. Kai kurie tų pasakojimų turėjo istorinį pagrindą, tačiau jis buvo sumišęs su fantazija. Vėliau visa tai jau sunkiai beatskirta.
Antikos filosofai ir poetai stengėsi paaiškinti, interpretuoti mitologinius pasakojimus. Stoikai teigė, kad mitologija - paprastas gamtos jėgų sudievinimas arba moralės alegorijos. Yra žinoma ir Euhemero (III a. pr. Kr.) teorija, jog mitai atpasakoja laiko iškraipytus prisiminimus apie išgarsėjusius kokiais nors poelgiais ar žygdarbiais žmones: tarkim, Prometėjas esąs astronomas, nuo aukštos uolos stebėjęs žvaigždes.
Viduramžiais netgi manyta, kad kai kurie mitiniai antikos personažai esą krikščioniškų dievų prototipai. Pavyzdžiui, tas pats Prometėjas - nukryžiuoto Kristaus, o nuo gėlytės prisilietimo pagimdžiusi Hermį Maja - iš nekalto prasidėjimo pagimdžiusios Marijos pirmtakai. Vėlesniais amžiais atsirado simbolių, soliarinė ir kitos teorijos.
Mitai - ne atskirų žmonių, o kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio sampratą. Antikos žmonių - graikų ir romėnų - visuomenės raida kurį laiką buvo tokia pati kaip ir kitų tautų. Vėliau graikai sukūrė visuomeninio gyvenimo organizacijos formą - polį, romėnai - respubliką.
Tokios pačios mitų kūrimo bei religijos formos: fetišistinė, animistinė, totemistinė ir pagaliau antropomorfinė. Daugelyje mitų aiškinamos vienų ar kitų papročių, įvairių pavadinimų ar daiktų atsiradimo aplinkybės bei priežastys (etiologiniai mitai). Tai mitai apie miestų kilmę, tautų vardus, vietovių pavadinimus (Helėnas, Ajolas ir kt.).
Kitos rūšies mitai siejasi su pirmykščių žmonių tikėjimu: kiekvienas gyvas ar negyvas padaras turi nemirtingą sielą. Graikai ir romėnai tikėjo, kad po fizinės žmogaus mirties jo siela persikelia į kitą pasaulį ir ten gauna ypatingą jėgą. Mirusiojo siela gali pasirodyti gyviesiems žemėje, jiems padėti ar kenkti. Tad miręs žmogus tapdavo dievybe, kurią reikia gerbti, jai aukoti aukas, atlikti tam tikras apeigas. Taip atsirado įžymių mirusiųjų, vadinamųjų herojų, kultas ir pasakojimai apie jų žygius - herojinė mitologija.
Antikos Herojai ir Jų Išbandymai
Labai svarbi antikos, ypač graikų, mitų savybė - daugybė jų variantų. Tai aiškinama dažnu žmonių kraustymusi: gyventojų grupės, stumiamos kaimynų ar iš kitur atėjusių priešų, keldavosi iš vienos vietos į kitą ir nešėsi ten savo pasakojimus. Šie būdavo paįvairinami naujomis detalėmis, kai kas keičiama, kai kas pamirštama. Vienur stipriau įsišaknydavo vieni, kitur kiti variantai. Tarkim, Oidipas pagal Homerą žuvo kare, pagal Aischilą mirė savo mirtimi, pagal Sofoklį gyvas persikėlė į pomirtinį pasaulį. Vienur Klitaimnestra pati žudo Agamemnoną, kitur tik padeda Aigistui.
Vienas iš antikos mitologijos bruožų - dauguma dievų ar herojų įvairiose antikinio pasaulio vietose ir įvairiu laiku turėjo daugybę vis kitų funkcijų (žr. Artemidė, Hefaistas ir kt.), o mes dabar dažniausiai žinome tik tiek, kad Artemidė - medžioklės, Afroditė - meilės, Arėjas - karo dievas.
Mitui svetimas religinis fanatizmas ir nepakantumas, jis nieko bendra neturi su mokslo žiniomis. Apie jokį mitą negalima būtų pasakyti, kad jis yra tikra tiesa, mat mitas daug artimesnis menui, o ne mokslui. Todėl jau antikos poetai, tragedijų ir kitų kūrinių autoriai mitologijos siužetus naudojo labai kūrybiškai.
Antikos mitologija yra savita estetinė pasaulio pažinimo forma. Pasak mitų, dievai sukūrė visatos grožį ir tvarką. Jiems tenka kovoti su šiurpiomis archajinėmis būtybėmis, kurios ir gražios, ir baisios: klaikus šimtarankis Kotas Hesiodo „Teogonijoje“ vadinamas nepriekaištingu, titanų ir Olimpo dievų karas jam kelia pasigėrėjimą, žudančios žmones sirenos - puikios skardžiabalsės būtybės. Atrodo, pražūtingi ir baisūs padarai savitai estetiški, o jų darbų, dorovės normų disharmonija - viena iš harmonijos reiškimosi formų.
Nugalėję šimtarankius, titanus, gigantus, olimpiečiai kuria naują grožį, globojamą charičių, horų, mūzų, Apolono, Atėnės, Afroditės ir paties Dzeuso. Besikaunančių Homero „Iliadoje“ herojų ietys ir šalmai spindi auksu, puikieji dievai bei didvyriai naikina archajines baidykles Chimerą, Lemos hidrą, Sfingę ir kt.
O kai herojai ir net paprasti žmonės ima priešintis dievams, šie sugalvoja ką nors nauja - gražią, bet pražūtį nešančią moterį Helenę - Trojos karo kaltininkę, Pandorą, atidariusią skrynią, kurioje buvo žmonių ligos bei nelaimės, ir išleidusią jas. Tačiau dievai turi numylėtinių ir visaip juos išaukština: Atėnė išgražina Odisėją bei Penelopę, Apolono įkvėptas Orfėjas savo lyra priverčia judėti uolas, šlamėti medžius.
Išorinis ir vidinis grožis tampa tobulo pasaulio pamatu. To siekia ir dievai, atsikratydami savo trūkumų bei archajinės disharmoniškos prigimties.
Antikos mitologija persmelkta meilės ir taikos idėjomis - Demetra gimdo nuo Jasiono turto dievą Plutą, taikos deivei Eirenei statomos šventyklos, klastingo karo dievo Arėjo nekenčia net jo tėvai! Karo šlykštumą ir baisumą įkūnija Empūsa, kerės, Fobas... O kiek daug mitų apie meilės jėgą, ištikimybę (Protesilajas, Hera, Baukidė, Euadnė, Penelopė, Heliadės)!
Kokia etinė dilema iškyla Admetui, ieškančiam žmogaus, galinčio už jį mirti, ir... sutinkančiam, kad numirtų mylima žmona! Nereikalingo, beprasmiškai ilgo gyvenimo simbolis - Oknas. Nuojautos ir pranašavimo galia neša tragediją Kasandrai.
Trokšdamas gyventi Sisifas apgaudinėja dievus, o šlykštėdamasis ilgu neįdomiu gyvenimu Achilas ryžtasi geriau herojiškai žūti karo lauke ir taip išlikti gyvas iki mūsų dienų! Sisifas ridena ir ridena akmenį, o šis vėl rieda žemyn. Kas tai? Kas gąsdina antikos žmogų? Ne mirtis, o Tantalo kančios ir beprasmis darbas. Tokį darbą jį gali priversti dirbti dievai tik už didžiausius nusikaltimus!..
Romėnai turėjo net kelias dievybes, globojančias ir mūsų laikų žmogui svarbias etines vertybes: Pietatė (Pietas) stengėsi, kad vaikai mylėtų gimdytojus, Pudicitija rūpinosi gėdos jausmu, graikas Odisėjas buvo tikras patriotas - visomis galiomis vengė lotofagų siūlomo lotoso, priversdavusio užmiršti tėvynę ir gimdytojus...
Romeo ir Džiuljeta yra ne pirmieji savo nelaimingos meilės tragedija sukrėtę šiuolaikinį žmogų, nes jau Ovidijaus apdainuoti įsimylėjėliai Piramas ir Tisbė, negalėdami susitikti dėl tėvų draudimo, šnekėdavosi pro jų namus jungiančioje sienoje išmuštą angą. Puikus šeimos meilės pavyzdys - Protesilajas, kuris ir po savo mirties taip mylėjo žmoną, kad dievai leido jam grįžti atgal į žemę.
Už mažamečio Chrisipo išniekinimą Lajas ir net visa jo giminė patyrė baisių likimo smūgių, už didžiavimąsi ir dievų niekinimą Salmonėjas buvo nutrenktas į Hado karalystę. Vagystes iš šventyklų smerkė ir anais laikais. Kretos Dzeuso šventykloje Pandarėjas nukniaukė auksinį šunį. Kai Dzeusas pareikalavo jį grąžinti, vagišius pabėgo į Siciliją ir ten žuvo.
O kokių tik sukčiavimo būdų neprisigalvodavo mitų herojai! Štai Odisėjas, norėdamas pakenkti apsimestinį jo išprotėjimą atskleidusiam Palamedui, šio palapinėje paslėpė auksą ir pakišo fiktyvų Priamo laišką, iš kurio buvo galima suprasti, kad Palamedas pasirengęs išduoti achajus. Palamedas už tai buvo užmuštas akmenimis, o Odisėjas taip ir liko nenubaustas.
Yra mituose ir melagių bei nepatikimų, nesilaikančių savo žodžio žmonių. O kaipgi! Juk dėl vieno tokio, Trojos karaliaus Laomedonto, net prasidėjo maro epidemija, kai jis nesumokėjo žadėtų pinigų Apolonui ir Poseidonui, stačiusiems Trojos sienas. Tas pats Laomedontas už dukters Hesionės išgelbėjimą buvo pažadėjęs Herakliui savo stebuklingus žirgus, tačiau vėl žodžio netesėjo, tad Heraklis sugriovė Troją ir nukovė visus Laomedonto sūnus. Na, o istorija su Trojos arkliu ar Odisėjo pabėgimas iš Polifemo olos - tiesiog stulbinamų gudrybių pavyzdžiai!
Mituose dažnokai ir kraujomaišos atvejai (Makaro meilė savo seseriai Kanakei, Oidipo santuoka su motina Jokaste ir t. t.). Ne tik Katalikų Bažnyčioje, bet ir mitų pasaulyje žinomi atsitikimai, kai šventyklų žyniai privalėjo laikytis celibato. Štai Trojoje Apolono žyniui Laokoontui buvo uždrausta vesti, tačiau jis nepaisė draudimo, susilaukė vaikų, todėl ir buvo Apolono nubaustas: iš jūros atplaukusios didžiulės gyvatės Laokoontą pasmaugė kartu su jo sūnumis (vienas iš mito variantų).
Istoriniai Įvykiai ir Veikėjai
Antikos žmogus manė, kad didieji civilizacijos laimėjimai pasiekti ne be kurios nors aukštesnės jėgos pagalbos, ir jo fantazija sukūrė Prometėją, pavogusį iš Olimpo ugnį, atnešusį ją žmonėms ir išmokiusį amatų. Atsirado pasakojimų apie garsius Tesėjo ir Heraklio žygdarbius, kuriuose kalbama, kaip šie apgynę žmones nuo įvairių pabaisų ir sudarę sąlygas jiems ramiai arti, medžioti, žvejoti.
Romėnų legenda pasakoja, kaip buvo registruojami mirusieji: karalius Numa įsakęs po kiekvienų laidotuvių deivės Libitinos šventykloje palikti po monetą. Galbūt ir mūsų laikais vertėtų suteikti kalamajam įdomią galimybę apsiginti, kaip kad darė Teukras, kuris, stovėdamas laive ir jam nuplaukus toliau nuo kranto, teisinosi dėl Ajanto neišsaugojimo. Beje, tokia teismo procedūra iš tikrųjų buvo taikoma netoli Peirajo uosto ir teisėjai klausydavosi kaltinamojo stovėdami krante.
Konkurencija mitų pasaulyje ypač dažna: štai 9 Piero dukterys net mūzas pakvietė į dainavimo varžybas! Tiesa, mūzos už tokį įžūlumą mirtingąsias Pierides pavertė šarkomis... Panašiai atsitiko ir Marsijui, kuris drįso varžytis su pačiu muzikos dievu, puikiu kitaristu Apolonu (žr. Marsijas). Kokios įdomios galėjo būti varžybų sąlygos, galime sužinoti iš Tamiro mito.
Neišpasakytas ir mitų herojų verslumas! Sisifas už mažą paslaugą (žr. Sisifas) pareikalavo, kad Asopas tiektų jo įkurtam Korimui vandenį! Kai kas ne tik darė išradimus, bet ir pritaikė juos praktikoje: Palamedas, išradęs abėcėlę, skaičius, monetas, ilgio bei svorio matus, kalendorių, įpratino vairuoti laivus, valgyti triskart per dieną, lošti šaškėmis ir kauliukais. Jam nenusileido ir pati deivė Atėnė, mat išmokiusi statyti namus, tramdyti arklius, net sugalvojusi fleitą, ji privertė žmones naudotis vežimais, arti žemę arkliais ir t. t.
Mituose pasakojama, kad Hermis iš vėžlio kiaukuto padarė lyrą, išmokė spausti aliejų iš alyvuogių, pripratino kūną lavinti gimnastikos pratimais: ne veltui jo aukurai stovėjo prie įėjimų į gimnastikos mokyklas! Ir jau niekas civilizacine veikla neprilygsta Prometėjui: jis ir laivus statyti mokė, ir skirti metų laikus, ir dėvėti drabužius, ir skaičiuoti, ir netgi aiškino, kokiu būdu reikia aukoti dievams.
O kai tiek daug buvo išradimų, tai atsirado ir puikių meistrų. Hefaistas nukalė garsiuosius Alkinojo šunis, mokėjusius loti (ar tai ne pirmieji robotai?!), varinius Ajeto jaučius, plonytėlaitį metalinį, net nepastebimą tinklą, į kurį įsipainiojo Afroditė su Arėju ir t. t. Dedalas, išradęs oblių bei klijus, padarė sau ir Ikarui sparnus, pastatė garsųjį Labirintą, įrengė nuostabią šokių salę Ariadnei...
Atsirado ir sportininkų - Ojonas, Heraklio bendražygis, buvo pirmasis bėgikas, laimėjęs Olimpijos žaidynėse. O ir pats Heraklis jaunystėje buvo tikras moksliukas, mokėjo išnaikinti muses, skėrius bei įvairias kirmėles, kentauras Cheironas jį mokė astronomijos ir filosofijos, Euritas - šaudyti iš lanko, Kastoras - imtynių. Tiesa, Heraklis ne visada buvo kantrus mokinys: štai savo mokytojui dieviškajam muzikantui Linui jis trenkė kitara per galvą ir užmušė jį!
Mokytojus, žinoma, ir mokinius, ypač Romoje, globojo deivė Minerva, per jai skirtą šventę Kvinkvatrijas mokytojai gaudavo algas, mokiniai atostogaudavo.
Istorijos ir Mitų Susiplaukimas
Istorikams, medikams, psichologams anksčiau buvo ir dabar yra svarbu išsiaiškinti, kokia įvairių papročių, ritualų, nukrypimų nuo normos, užrašytų mituose, esmė ir priežastys. Pradėkime nuo medicinos. Tai, kad aistrų centras yra kepenys, antikos mitų kūrėjams buvo visai aišku, kitaip - iš kurgi erelis, lesantis prie uolos prikalto maištingojo Prometėjo kepenis, arba Gajos sūnaus Titijo kančios, kai jo kepenis lesa net du vanagai (žr. Titijas)? O ir romėnų haruspikai burdavo ištyrę aukojamų gyvūnų kepenis.
Ką atspindi pasakojimai apie gimdymą iš galvos arba, pavyzdžiui, per burną (žr. Atėnė, Galintiadė)? Puikiai nuodus gaminti mokėjo Medėja, neblogai ir Dejaneira. Tai, kad graikai, norėdami padidinti savo kovines galias, kai kada iščiulpdavo nukauto priešo smegenis ir kraują, patvirtina Tidėjo mitas. Nukrypimai nuo normos atsispindi mite apie Hermafroditą, nekaltas prasidėjimas Hefaisto gimimo istorijoje ir t. t.
Psichiatrui svarbu, kad daugybė nusikaltimų mitologiniuose pasakojimuose buvo padaryti išgyvenant pamišimo būseną (žr. Heraklis, Pentėjas ir kt.). Dauguma dvynių (Heraklis ir Ifiklis, Kastoras ir Polideukas, Nelėjas ir Pelijas, Amfionas ir Zetas) paprastai puikiai sutiko, tačiau ne be išimčių: Proitas ir Akrisijas nesutarė jau motinos įsčiose!
Daugybę mitinių herojų, kūdikystėje išmestų lauk, išpenėjo gyvuliai ir žvėrys: Parį lokė, Hipotoontą kumelė, Romulą ir Rėmą vilkė, Telefą stirna... Kyla klausimas, kodėl taip dažnai mituose, o gal ir iš tikrųjų, būdavo likimo valiai paliekami ką tik gimę kūdikiai? Realiame gyvenime tai vyko dėl socialinių priežasčių ir papročių, o mituose - kiekvienu atveju vis kitokios aplinkybės (žr. Oidipas, Paris, Romulas ir kt.).
Gyviai, žvėrys, paukščiai mitologijoje labai reikšmingi. Dažnai minimas avinas, ant kurio, pavyzdžiui, Friksas nuskrido į Kolchidę. Ten jis tą sparnuotį, Hermio surastą, aviną paaukojo Dzeusui - išgelbėtojui, o jo auksavilnį kailį pakabino girioje, kur jį saugojo drakonas. Mitų tyrėjai aiškina, kad kailyje slypėjusi magiška galia. Ne tik graikai, bet ir kai kurios kitos tautos nudirtą avies odą naudodavo nusikaltimams „apvalyti“ - nusižengęs žmogus basas turėdav...
Iš lotyniško žodžio annus (metai) romėnai pasidarė būdvardį annalis - metinis. Iš pradžių metų įvykius fiksavusias žynių rašomas knygas jie vadino libri annales, o paskui tiesiog annales. Taigi analai yra metraštis. Taip vadiname vieną I a. po Kr. romėnų rašytojo Publijaus Kornelijaus Tacito veikalą.
Neaišku, kaip jį vadinamą norėjo matyti pats rašytojas. Išlikusiame IX a. nuoraše nėra pavadinimo, bet pirmas sakinys skamba tarytum antraštė: Ab excessu Divi Augusti („Nuo Dieviškojo Augusto mirties")- Pats Tacitas kelis kartus (Amt. III. 65.1; IV. 32.1; XIII. 31.1) vadina veikalą analais. Dabar nuo 1533 m. Beato Renano leidimo veikalas dažniausiai vadinamas „Analais", bet retkarčiais, ypač lotyniškose leidimuose, dedama ir minėtame rankraštyje esanti ilgesnė antraštė „Nuo Dieviškojo Augusto mirties", nusakanti pasakojamų laikų pradžią.
Iš tiesų Tacitas sumanė veikale aprašyti Romos valstybės įvykius nuo Augusto mirties iki Nerono mirties. Tikriausiai veikalą sudarė šešiolika knygų. Į knygas veikalą suskirstė pats rašytojas, matyt, ir leidęs jį ne visą iš karto, bet atskiromis knygomis, o į skyrius ir sakinius kūrinį padalijo naujųjų laikų leidėjai.
Tacitas stengėsi kiekvieną knygą užbaigti reikšmingu įvykiu: II knygą - Arminijaus mirtimi, V - (spėjama) Sejano nužudymu, XI - Mesalinos bausme, XII - imperatoriaus Klaudijaus nunuodijimu, XIV - Oktavijos žūtimi, XV - Pizono sąmokslo sutriuškinimu, XVI - Nerono gyvenimo pabaiga. Jei knyga nesibaigia reikšmingu epizodu, ją apvainikuoja sentencija (I ir XI knygos) ar reikšmingas vaizdas. Pavyzdžiui, III knyga baigiama Junijos laidotuvėmis. Pati Junija nebuvo žymi moteris, bet ją Tacitas paminėjo todėl, kad ji buvo Katono anūkė, Kasijaus žmona ir **Bruto** sesuo.
Paradoksalus knygos pabaigos vaizdas apie nesančių laidotuvių procesijoje Cezario žudikų Bruto ir Kasijaus atvaizdų ypatingą švytėjimą patetiškai išreiškia demokratines Tacito nuotaikas.
„Analai" pasiekė mus nepilni: dingo beveik visa penktoji knyga ir šeštosios pradžia. Neturime VII, VIII, IX, X knygų ir XVI knygos pabaigos. Kai kurie tyrėjai teigia, jog dėl Tacito mirties ar kitų priežasčių veikalas apskritai nebuvo užbaigtas. Tačiau nepaisant šių trūkumų, kūrinys kėlė tokį didingą įspūdį, kad ateidamas į visas naujųjų ir senųjų pasaulio tautų kultūras jis atnešė į jų kalbas ir pavadinimą „Analai". Galėtume, žinoma, sakyti ir „Metraštis". Bet sakydami Tacito „Analai", tarsi atribojame veikalą nuo paprastų metraščių, kronikų ir panašių istorinių dokumentų, pasakome, jog tai literatūros kūrinys, priklausantis tam tikram antikinės prozos žanrui.
Papras tus romėnų tautos metraščius rašė žyniai, bet rašytojo sukurtas istorijos veikalas, senovės žmonių įsitikinimu, turėjo būti meno kūrinys. Ciceronas vieną sykį (Cic. De leg. I. 25) įsakmiai pabrėžė: „Istorija yra oratoriškiausias kūrinys" (mūsų laikų terminais kalbant, tai reikštų: didingą tautos lemtį atskleidžiantis meno kūrinys), o kitą kartą (Cic. De leg. II. 9. 36) pakartojo: „Kieno, jei ne oratoriaus, balsas duoda istorijai nemirtingumą?" Ciceronas tuo norėjo pasakyti, kad išlieka tik meniški veikalai, kad istorijos veikalas turi būti puikiai suręstas, turintis apgalvotą kompoziciją, įspūdingai piešiamus epizodus, pagal retorikos taisykles parašytas didingas, jaudinamas kalbas.
Literatūrinis analų žanras susiformavo iki Tacito. Deja, daugybės ir graikiškai, ir lotyniškai romėnų tautos istoriją dėsčiusių autorių veikalai mūsų nepasiekė. Liko tik šio žanro reikalavimais paremta Livijaus istorija. Analų žanras perima iš metraščių įvykių dėstymo pamečiui principą. Šis principas Tacitui buvo svarbus dalykas. Roma jo laikais skaičiavo devintą šimtmetį, ir nuo seniausių laikų buvo rašomi metraščiai. Aprašydamas kiekvienų metų įvykius, Tacitas tarytum atsistoja greta daugybės metraščius rašiusių žynių, jaučiasi tęsiąs tradiciją, nors jo kūrinys tik iš išorės primena tą, kurį krebždena rašikliu žynys pontifikas.
Kita svarbi analų žanro veikalo ypatybė - objektyvumo siekimas. Dažnai iš visų pastangų lieka tik objektyvumo regimybė, bet bent jau jos įspūdis buvo būtinas. Tacitas tam pasitelkia keletą priemonių. Pirma, jis visiškai nebendrauja su skaitytoju, niekada į jį nesikreipia, niekada nesikalba su idealiuoju pašnekovu. Antra, pareiškia rašysiąs be pykčio ir šališkumo (I. 1. 3) ir stengiasi pateikti ne vieną, o kelis, dažnai prieštaringus įvykių ar poelgių vertinimus. Trečia, rašytojas naudojasi įvairiais dokumentais: valstybės archyve buvusiais posėdžių protokolais, laikraščiais, tikraisiais metraščiais, istorikų veikalais, memuarais, bet jų autorių vardus nurodo retai.
Dažniau mėgsta frazes: „randu kai kurių rašytojų veikaluose"; „daugelis autorių tvirtina"; „kai kas teigia" ir pan. Kartais remiasi žodiniais šaltiniais, bet pranešusių kokį nors faktą žmonių vardų irgi nenurodo. Galbūt jis taip elgiasi, suvokdamas, jog istorija čia - tik medžiaga. Autorius grupuoja ir klasifikuoja įvykius, aiškina juos, charakterizuoja aprašomus asmenis, svarsto, spėlioja, mąsto, smerkia, teisia.
„Analai" paremti tam tikra įtampa. Viena vertus, kompozicijos pagrindas yra metraščio taisyklės. Todėl keletą metų trukęs įvykis išskaidomas į dalis, pasakojamas per kelis kartus. Pavyzdžiui, Germaniko kova su Arminijumi vaizduojama I. 44-51; 55-71 ir II. 5-26. Karas su Takfarinatu išskirstytas į keletą epizodų: II. 52; III. 20-21; 73-74; IV. 23-26. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau.
Tačiau, kita vertus, Tacitas dažnai siekia vieną įvykį išdėstyti vienu ypu, nori pralenkti pasakojamąjį laiką. Jis tris kartus (Ann. VI. 38. 1; XII. 40. 5; XIII. 9. 5) atsiprašo nutolęs nuo metraščio principų. Jis atsisako laikraščiui tinkamų smulkmenų (XIII. 31. 1), o jei mini nereikšmingus dalykus, tai todėl, kad iš jų išauga svarbūs reiškiniai (IV. 32. 2).
Todėl pro skaitytojo akis plaukia imperatoriai ir jų įpėdiniai, senatoriai, provincijų valdytojai ir kiti pareigūnai, raiteliai, skundikai, matronos, paleistuvės, tauta ir prastuomenė, atleistiniai, kariškiai, barbarai. Tacitas vaizduoja romėnų kariuomenės žygius ir mūšius, senato debatus, svetimšalių pasiuntinybes. Jis didžiuojasi Romos valstybės galia ir jėga. Tačiau apie ką jis kalbėtų, visuomet grįžta prie svarbiausios minties - respublikos laisvių merdėjimo.
Taigi randame dar vieną analų žanro veikalo ypatybę: veikalas yra persmelktas vienos idėjos. Tacitui atrodo svarbu parodyti, kaip nyksta respublikos laikų reliktai, kaip atsirado ir išsikerojo senąsias kilmingas gimines ir visą senatorių luomą naikinantis imperatorių teroras, paremtas baisiu skundikų siautėjimu. Jis taip apibūdina „Analų" tikslą: „ypatinga analų pareiga laikau, kad dorybės nebūtų nutylėtos, o už piktus žodžius ar darbus būtų bijoma nešlovės tarp ainių" (III. 65. 1).
Perėjimas iš respublikos į imperiją pasireiškė tuo, kad valstybės ginkluotosios pajėgos atsidūrė vieno žmogaus rankose. Žodis „imperatorius" reiškė „vyriausiasis kariuomenės vadas". Tokia jo prasmė išliko dar ir Tacito laikais. Tacitas imperatoriais vadina Germaniką (1.37. 2; 1.44. 5 ir I. 58. 5), partų karvedžius (XI. 9. 3), britanų karvedžius (XII. 33. 1) ir sako, jog Augustas dvidešimt vieną kartą buvo paskelbtas imperatoriumi (I. 9. 2).
Jis taip aiškina imperatoriaus rangą: „Tai senovinis pagarbos pareiškimo būdas vadui, kurį respublikos laikais iš džiaugsmo ir įkarščio dėl sėkmingo žygio nugalėtoja kariuomenė sutartiniu šūksniu paskelbda vo imperatoriumi. Vienu kartu būdavo daug imperatorių, bet jie neturė jo jokios pirmenybės prieš kitus piliečius (III. 74. 4)". Tačiau Tacito apra šomais laikais jau buvo kitaip. Imperatorius toli gražu nebuvo paprastas pilietis, jam priklausė ne Germanijoje, Afrikoje ar Rytuose esanti romėnų kariuomenė, bet visi iki vieno kareiviai, karininkai, jūrininkai, o tiesioginė imperatoriaus atrama buvo pačiame mieste dislokuoti privilegijuoti dešimties ar šešiolikos tūkstančių pretorionų daliniai.
Imperijos laikais išliko respublikos institucija - senatas. Jis atimdavo iš imperatorių tam tikrą dalį veiklos, todėl buvo savotiška jų priešprieša. Be to, visi suvokė, kad senatas - tai brangiausias respublikos reliktas. Turėdamas šimtus tūkstančių karių, nė vienas imperatorius nedrįso jo sunaikinti. Senatas skyrė provincijų valdytojus, rūpinosi valstybės turtu ir finansais, užsienio politika, jis kartu su magistratais tvarkė statybas, kelius, teisėtvarką ir daugelį kitų dalykų.
Oficialiai imperatorius valdė ne todėl, kad rėmėsi ginkluota jėga, o todėl, kad remdamasis respublikos laikais išleistu įstatymu, senatas jam suteikdavo prokonsulo imperijų (t. y. teisę vadovauti armijoms), tribūno teises (t. y. teisę sustabdyti ar panaikinti se nato sprendimus) ir laikė princepsu, t. y. pirmuoju senato sąrašuose įra šytu asmeniu, senato lyderiu. Tai buvo, be abejo, farsas, tačiau nė vienas imperatorius net tais laikais, kai kariuomenė paskelbdavo juos valdovais, nelaikė savo valdžios tikra tol, kol jos nepatvirtindavo senatas.
Nostalgiška respublikos dvasia savotiškai gaubė ir pačius imperatorius. Augustas kaip įžeidimu ir gėda baisėjosi žodžiu „valdovas" (Suet. Aug. 53.1), Tiberijus atsisakė dieviško garbinimo (Tac. Anti. II. 87. 1), Klaudijus laikė save piliečiu kaip kiti (Tac. Ann. XII. 5), Vespasianas senatui priminė apie save kaip apie paprastą pilietį (Tac. Hist. IV. 3. 4). Senatas buvo tarsi pačios romėnų tautos gyvavimo simbolis, ir visiškai jo panaikinti niekas neišdrįso.
Tačiau buvo kitų susidorojimo su senatu formų. Romėnų teisė nežinojo valstybės kaltintojo instituto, ir to vaidmens imdavosi privatūs asmenys. Tokia sistema davė galimybę kiekvienam, kas norėjo išsiskirti, iškelti teisminį ieškinį prieš bet kokį žinomą asmenį. Jei tai būdavo senatorius, ir kaltinimas palaikytas įrodytu, kaltintojas gaudavo ketvirtadalį nuteistojo turto. Pradedant Tiberijumi, imperatoriai naudojosi šia romėnų teisės ypatybe naikinti savo priešininkams.
Pasirodė delatores - skundikai, nė trupinėlio sąžinės neturinti žmonių padermė, trokštanti karjeros ir pinigų. Jie dažniausiai remdavosi Didybės įžeidimo įstatymu. Tai buvo senas įstatymas, nukreiptas prieš tuos, kurie įžeidžia romėnų tautos didybę (nefas populi Romani). Pagal jį buvo baudžiami valstybės išdavikai, maištų kurstytojai, tautos garbės įžeidėjai. Tacitas parodo (I. 72 ir 73), kaip Tiberijus suteikė naują turinį didybės įstatymui. Nusikaltimu dabar pradėta laikyti bet kokia nepagarba imperatoriui.
Iš pradžių Tiberijų skundikų prasimanymai erzino, bet pamažu padėtis kito. Atsirado niekšų, kuriems apkaltinimas buvo proga sublizgėti oratoriaus talentu, atkreipti dėmesį į save, praturtėti. Tokių bylų daugėjo. Imperatoriams jos buvo parankios pašalinti netinkamus ar nepatinkamus asmenis.
Filosofas Seneka sako, kad skundikai išgalabijo daugiau žmonių negu pilietiniai karai (Sen. De ben. III. 26. 1). Todėl Tacito „Analų" koloritas niūrus. Bet autorius nieko neperdeda. Klaikius Tacito nupieštus vaizdus patvirtina Svetonijus (Tib. 61) ir Dionas Kasijus (VIII. 23). Siaubą kėlė netikrumo, baimės, sekimo, šnipinėjimo atmosfera. Buvo laužomi ir naikinami dvasiniai bendruomenės, kurioje romėnas visada jausdavosi saugus, pamatai. Juk Tacitas dar mato laisvės (libertas) likučius (I. 74. 5; XIII. 18. 2).
Visus didingo pasakojimo išteklius jis mobilizuoja ne tam, kad paprastai praneštų skaitytojams apie istorijos įvykius, bet tam, kad parodytų, kur slypi esmė. Laikas tarp 14 ir 69 metų po Kr., jo nuomone, gali būti apibūdintas kaip blogio šventė prieš laisvės užgniaužimą. Taigi „Analai" yra tarytum dviejų alegorinių figūrų Laisvės (libertas) ir Didybės įstatymo (lex maiestatis) kovos tragedija.
Tacitas gali apie tai neužsiminti, bet jis, be abejo, norėjo, kad skaitydami, kaip romėnai kovojo su Tiberio potvyniais, mes suvoktume, jog jie tvarkėsi kaip laisva bendruomenė. Jis buvo įsitikinęs, kad drebindami tolimų kraštų žemę žygio trenksmu legionai didino ne imperatoriaus, o visos romėnų tautos turtą ir galią. Suprasdamas, jog valstybė jau išaugo iš polio rūbų, jog didžiulei imperijai valdyti ir tvarkyti reikia naujos institucijos, neturėdamas jokių iliuzijų dėl imperatorių valdžios panaikinimo, Tacitas vis dėlto nepaprastai brangina respublikos laikų moralės ir visuomeninio gyvenimo nuostatų reliktus. Jam rūpi senųjų giminių garbė (VI. 29; XI. 12).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
