Dirbtinio apvaisinimo ir apsigimimų rizika: tyrimų duomenys ir ekspertų nuomonės

Pagalbinis apvaisinimas, visuomenėje dar vadinamas dirbtiniu apvaisinimu, yra medicininė procedūra, kuri gali padėti poroms, susiduriančioms su nevaisingumo problemomis, susilaukti vaikų. Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti, o taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.

Lietuvoje nėra tikslios statistikos, kiek porų yra nevaisingų, tačiau manoma, kad ji panaši į kitų Europos ir pasaulio šalių statistiką. Natūraliai susilaukti vaikų negali maždaug kas penkta pora, tačiau mokslininkai prognozuoja, kad netrukus nevaisingumas gali grėsti net kas trečiai porai.

Pagalbinio apvaisinimo metodai ir eiga

Dirbtinio apvaisinimo priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia - moters nevaisingumas, kuris gali būti susijęs su ovuliacijos sutrikimais, kiaušidžių problemomis, užsikimšimais kiaušintakiuose ir kt. Arba - vyro nevaisingumas, kuris susijęs su mažu spermos kiekiu, prasta spermos kokybe, sutrikusiu spermos judėjimu ir kt. Priklausomai nuo situacijos - pasiūlomas konkrečiai porai labiausiai tinkamas pagalbinio apvaisinimo metodas.

Pagalbinio apvaisinimo procesas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Kiek laiko trunka dirbtinis apvaisinimas? Tiksliau - jis gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Diagnozė ir tyrimai gali trukti kelias savaites.

Yra keletas pagrindinių pagalbinio apvaisinimo metodų:

• Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Jos metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Apvaisinimas vyksta moters kūne.
• Apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija, IVF) suteikia galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.
• Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) taikoma, kai vyro spermos kokybė yra prasta. Jos metu vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušinėlio vidų.

Apvaisinimas ir embrionų auginimas bei implantavimas trunka 3-5 dienas. Dirbtinio apvaisinimo trukmę koreguoja ir pasirinktinas metodas. Kiekviena pora yra unikali, todėl ir gydymo procesas gali skirtis.

Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje.

Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Po to folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes. Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu įtalpinami po vieną į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas apvaisinimas.

Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.

Tyrimai ir diskusijos dėl apsigimimų rizikos

Nors dirbtinis apvaisinimas suteikia viltį daugeliui porų, moksliniai tyrimai atskleidžia ir potencialiai didesnę apsigimimų riziką. Vaikai, gimę panaudojus dirbtinį apvaisinimą, turi didesnę apsigimimų riziką. Nustatyta, kad apsigimimų rizika in vitro fertilizacijos metu yra didesnė 2-4 kartus. Mokslininkai nustatė, kad dirbtiniu apvaisinimu pradėti kūdikiai dažniau gimsta turėdami širdies ydas, gastroenterologinius defektus. Visgi teigiama, kad apsigimimai pakankamai reti, tiesiog dirbtinis apvaisinimas didina jų riziką, tačiau kol kas nenustatyta, kas galėtų būti šio padidėjusios rizikos priežastis. Mokslininkai teigia, kad poros, ketinančios pradėti kūdikį dirbtinio apvaisinimo būdu, turi žinoti visas galimas rizikas.

Kriokonservavimo poveikis ir genetinė stabilumo analizė

Vienas iš aspektų, keliančių susirūpinimą, yra embrionų kriokonservavimas (šaldymas). 2015 m. prestižiniame moksliniame žurnale „Human Reproduction Update“ mokslininkų Julia Kopeika, Alan Thornhill, Yacoub Khalaf paskelbtoje mokslinėje studijoje “The effect of cryopreservation on the genome of gametes and embryos: principles of cryobiology and critical appraisal of the evidence” apibendrinti tyrimai, kuriuose vertinamas genetinis gametų bei embrionų stabilumas po konservavimo šalčiu. Apžvelgti visi tyrimai, publikuoti prestižinėse elektroninėse duomenų bazėse PubMed, Embase and Cochrane Systematic review, CENTRAL nuo pat jų atsiradimo iki 2014 m. (Bendras mokslinių publikacijų skaičius - 2783).

Studijos autoriai teigia, jog skirtinguose publikacijose paskelbtų duomenų kontraversiškumas neabejotinai įrodo, jog egzistuoja didžiulis žinių trūkumas tiek klinikiniuose tyrimuose, tiek ir fundamentaliuose moksliniuose tyrimuose apie žmogaus embriono šaldymo pasekmes. Savaime suprantama, jog tyrimai su žmogaus embrionu, siekiant nustatyti šaldymo poveikį embriono DNR vientisumui, yra problemiški, tačiau tyrimai su gyvulių embrionais įrodo, jog gyvulių embrionų šaldymas padidina jų mitochondrinę DNR mutaciją.

Šios srities pionierius, prof. Robert Winston, kuris yra JK dirbtinio apvaisinimo pionierius ir daugybės mokslinių studijų autorius, taip pat išreiškė susirūpinimą. Lordas Winstonas patikslino, jog pirmiausiai jis turi galvoje IVF embrionų šaldymą ir jų laikymą vėlesniems tikslams. Mokslininkas atskleidė, jog pagrindinis genas, atsakingas už vėžinių navikų slopinimą, keičiasi dėl IVF užšaldymo. Jo nuomone, embrionų šaldymas yra labiausiai susijęs su vaikų onkologiniais susirgimais ateityje.

Nėštumo eiga ir papildomos rizikos

2012 m. „The New England Journal of Medicine“ publikuotoje studijoje „Reproductive Technologies and the Risk of Birth Defects“ analizuojami duomenys, surinkti Pietų Australijoje: iš 308 974 gimimų, iš kurių 6163 vaikai pradėti IVF. Lyginant vaikų, pradėtų po IVF, ir natūraliai pradėtų, visi parametrai (naujagimių mirtys, priešlaikinis gimimas, mažo svorio naujagimiai), buvo geresni natūraliai pradėtų vaikų.

Taip pat poros perspėjamos, kad dirbtinio apvaisinimo būdu dažnai susilaukiama daugiau nei vieno kūdikio, dažnai dvynukų. Daugiavaisio nėštumo atveju dar labiau didėja tiek neišnešiojimo, tiek vaisiaus vystymosi patologijos rizika. Toks nėštumas ir nutrūksta greičiau, ir yra didesnė priešlaikinio gimdymo bei neišnešioto naujagimio tikimybė. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Rūtos Nadišauskienės manymu, reikėtų naudoti ne daugiau dviejų vaisių, o šiaip įprastai nėštumas yra vienvaisis, ir tose šalyse, kuriose šios procedūros gerai išvystytos, elgiamasi tik taip. Taigi, atsiranda labai daug įvairių veiksnių, todėl poros turi suprasti, kad nebus lengva, bet jeigu jau ryžosi, turėtų tikėtis geriausios pabaigos.

Iššūkiai ir persileidimo rizika

Medikė G. Bogdanskienė teigia, kad moteriai pastojus nėštumas turėtų vystytis įprastai ir normaliai, nors šiuo atveju ir taikomos didesnės apsaugos priemonės režimo, sporto, buvimo saulėje atžvilgiu. Tačiau taip yra tik todėl, kad buvo sudėtingesnis pastojimas ir dėmesys nėštumui yra padidintas, nes pora šio nėštumo labai ilgai laukė, per visus tuos metus jaučiasi išvargusi ir labai bijo prarasti kūdikį, nors persileidimo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų nėra dažnesnis nei įprastai.

Didžiausia persileidimo rizika - iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. Jei per šiuos tris mėnesius nėštumas išsilaiko, labai didelė tikimybė, kad ir toliau vystysis normaliai. Pasak Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės, natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik 15 proc. Per natūraliąją atranką žūva 75 procentų visų nėštumų, kitaip tariant, lieka tik 25 procentai užsimezgusių gyvybių. Tačiau moteris, kuri pastoja natūraliai, nejaučia persileidimų, mat daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nė nenutuokia, kad yra pastojusi. Vadinasi, nesivystantys embrionai būtų žuvę, net jeigu būtų užsimezgę natūraliai gimdoje, o ne inkubatoriuje.

Neretai galima girdėti, kad dirbtinio apvaisinimo pagalba pastojusios moterys nėštumo metu skundžiasi varginančiais pilvo skausmais. G. Bogdanskienė aiškino, kad skausmai pilve, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, neturėtų būti susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Žinoma, pirmo nėštumo semestro metu gimdai didėjant, jai keliantis iš mažojo dubens, gali būti skausmai dėl raiščių ištempimo. Tačiau tai jau nepriklauso nuo pastojimo būdo. Jei nepastojimo priežastis - kiaušintakių užakimas ar sąaugos, tos sąaugos gali temptis, kai gimda auga, ir skaudėti. Tačiau tai vėlgi nepriklauso nuo pastojimo būdo, o nuo anatomijos. Jeigu visas nėštumas vystosi normaliai, tokiu būdu apvaisintos moterys paprastai gimdo natūraliai.

Ginčytini aspektai ir atsargus optimizmas

Nors statistiniai duomenys rodo didesnę riziką, svarbu paminėti ir kitus aspektus. Negali medikai nulemti ir to, koks vaikelis gims, tačiau atliekant dirbtinį apvaisinimą įmanoma išvengti kai kurių apsigimimų. Tarkim, jeigu per mikroskopą matyti, kad į vieną kiaušialąstę įlindo du spermatozoidai, toks embrionas nėra dedamas į gimdą, nes vaikelis būtų apsigimęs. Vadinasi, galima paneigti sklandantį mitą, kad po taikyto dirbtinio apvaisinimo yra daugiau apsigimimų, atsižvelgiant į embrionų atrankos galimybes.

Yra ir mitų, kad vaikai, pradėti tokiu būdu, gali būti nesveiki. Vaisingumo klinikos vadovė gydytoja ginekologė Gražina Bogdanskienė teigė, kad jų patirtis rodo atvirkščią rezultatą - šie vaikai ir sveikesni, ir imlesni mokslams, ir įvairioms papildomoms veikloms - jie sportuoja, muzikuoja, gerai mokosi. Tačiau, ji priduria, kad šiems vaikais, jų lavinimui ir skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi jie buvo labai laukiami.

Profesorės R. Nadišauskienės teigimu, nėštumas taip pat gali būti komplikuotas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepavyko natūraliai pastoti, tačiau ne dėl pačios procedūros. Jau pats šių moterų organizmas jas nubloškia į rizikos grupę. Net ir specialistai tokioms moterims pernelyg jautrūs ir kartais net padaugina papildomai skiriamų gydymo priemonių, nukreiptų į nėštumo išsaugojimą. Taigi, pastojus po technologinių dalykų išsaugoti nėštumą iš tiesų sunkiau - čia susideda įvairūs dalykai: emociniai, finansiniai, pasaulėžiūriniai ir pan.

Kokybės užtikrinimas ir laboratorijos svarba

Vaisingumo klinikos neįsivaizduojamos be pagalbinio apvaisinimo laboratorijos ir joje dirbančių embriologų. Nuo jų profesionalumo ir kruopštumo dažnai priklauso, ar moters kūne užsimegs nauja gyvybė. Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai, naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane) ir t.t. Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro teigimu, vienas svarbiausių veiksnių pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje apdorojant audinius ir ląsteles yra oro kokybė. Ji gali turėti įtakos audinių ir ląstelių užteršimo rizikai. Bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai gali sąlygoti embrionų žūtį. Todėl laboratorijų patalpose taikomi aukšti patalpų švaros reikalavimai, o oras filtruojamas Hepa filtrais. Šie filtrai sulaiko itin smulkias daleles, tokias kaip virusai, dujų molekulės ir bakterijos. Tai labai svarbu, nes aplinkos sąlygų veikiamų ląstelių apdorojimas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra nustatytos kokybės oras ir švarumas, kad būtų kuo labiau sumažinta užteršimo rizika. Europoje yra labai nedaug pagalbinio apvaisinimo laboratorijų, kur būtų įrengta tokia ventiliacinė sistema.

tags: #po #dirbtinio #apvaisinimo #didesne #apsigimimu #tikimybe

• Natūralūs ir patogūs žindukai kūdikiui
• Darželis „Gandriukas“ Elektrėnų savivaldybėje
• išsamus gidas apie kalės rują
• Kaip nuginčyti tėvystę?
• išsamus ugdymo priemonių katalogas