Peterio Bichselio "Vaikiškos istorijos": subtilus žvilgsnis į suaugusiųjų pasaulį
Peterio Bichselio knyga „Vaikiškos istorijos“ - tai ne tik subtiliai ir žaismingai iliustruotas leidinys, bet ir proga susimąstyti apie žmogaus tapatumo, bendravimo ir kasdienybės absurdo temas. Nors knygos pavadinimas ir iliustracijos gali nurodyti į vaikų auditoriją, gilesnis jos nagrinėjimas atskleidžia sudėtingesnius sluoksnius, kurie gali būti suprantami ir artimesni suaugusiems skaitytojams.
Peteris Bichselis (g. 1935) yra šveicarų rašytojas, išgarsėjęs 1964 m. išleidęs pirmąją trumpų istorijų knygą „Ponia Blum norėtų susipažinti su pieno pardavėju“. „Vaikiškos istorijos“ - tai trečioji jo knyga, pasirodžiusi 1969-aisiais. Nors už šią knygą autorius gavo vaikų ir jaunimo literatūros premiją, jos adresatas lieka atviras diskusijoms. Knyga išversta puikiai, tačiau sunku įsivaizduoti, kad vaikas, ypač šiuolaikinis, pats atrastų šią knygelę. Greičiau prireiktų suaugusiojo - tėčio, mamos, senelio, bibliotekininko ar mokytojo - pagalbos, kad būtų atkreiptas dėmesys į iliustracijas ir siužetus.
Ar tikrai bus įdomūs vaikui pasakojimai apie suaugusius keistuolius? Norint atpažinti juoką keliantį nonsensą, reikia turėti tam tikros gyvenimo patirties. Paaugliams šios istorijos gal pasirodytų įdomesnės, tačiau pavadinimas „Vaikiškos istorijos“ gali juos suklaidinti, nes paaugliams dažnai norisi atsiriboti nuo visko, kas „vaikiška“. Pati leidykla pripažįsta, kad istorijos „tik iš pirmo žvilgsnio skirtos vaikams - iš tiesų jas skaito ir šešiamečiai, ir septyniasdešimtmečiai. Ir kiekvienas supranta savaip“. Galima spėti, kad septyniasdešimtmečiams „Vaikiškos istorijos“ patiks labiau.
Knygoje pateikiami septyni pasakojimai apie žmones, kurie gali pasirodyti keisti „normaliam“ suaugusiajam. Tai žmogus, nusprendęs patikrinti, ar Žemė apvali, apkeliaudamas ją trumpiausiu keliu; veikėjas, teigiantis, kad Amerikos nėra; išradėjas, išradinėjantis jau egzistuojančius daiktus, nes tai jo gyvenimo esmė; senukas, sumanęs sukeisti daiktų pavadinimus.
Vienas paveikiausių personažų - senukas, sukeitęs daiktų pavadinimus. Jo pasaulis tampa nesuprantamas kitiems, o ir jis pats nebesupranta kitų. Taip sutrūksta bendruomeniškumo saitai. „Rytais senukas ilgai tysodavo paveiksle, devintą suskambėdavo nuotraukų albumas, vyras atsikeldavo ir stodavosi ant spintos, kad pėdos nešaltų, tuomet iš laikraščio pasiimdavo drabužius, apsirengdavo juos, pažvelgdavo į kėdę ant sienos, sėsdavosi ant žadintuvo prie kilimo ir versdavo veidrodį, kol rasdavo savo mamos stalą“ (p. 18). Skaitytojui vaikui situacija gali pasirodyti atpažįstama - vaikystėje žaidžiame panašius „sumaišytinius“ žaidimus. Tačiau Bichselis parodo, kur gali nuvesti tokie žaidimai, kai kalba, sutartinis dalykas, be bendruomenės nefunkcionuoja. „Dabar jis turėjo naują kalbą, priklausančią vien jam. Tačiau netrukus ir vertimas ėmė eiti sunkiai, senukas beveik pamiršo savo senąją kalbą, ir teko ieškotis tikrųjų žodžių mėlynajame sąsiuvinyje. Ir jam pasidarė baisu kalbėtis su žmonėmis“ (p. 19).
Akivaizdu, kad autoriui itin rūpi ryšio su kitais ir tapatumo, unikalumo klausimai. Istorijoje „Žmogus su atmintimi“ matome personažo pastangas megzti kontaktą su kitais, pateikiant visą informaciją apie traukinius. „Tuomet jis nušvisdavo ir norėdavo sužinoti, koks kelionės tikslas, ir klausėjas tikrai pavėluodavo į traukinį, nes vyriškis jo nebepaleisdavo, ‒ jam neužtekdavo paminėti išvykimo laiką, iškart pasakydavo ir traukinio numerį, ir vagonų skaičių, galimus vagonų prijungimus, kelionės trukmę, paaiškindavo, kad su šiuo traukiniu būtų galima nuvykti į Paryžių, ten reikėtų persėsti ir kada pasiektum kelionės tikslą, ir jis nesuprato, kad žmonių tai visiškai nedomina“ (p. 40). Domėjimasis traukiniais šiam veikėjui yra daugiau nei pomėgis - tai galimybė būti vieninteliu žmogumi, kuris turi, jo paties įsivaizdavimu, kitam reikalingų žinių.
Skaitydamas pasakojimą „Žmogus, kuris nieko nebenorėjo žinoti“, galima galvoti apie depresiją. Tą tamsiąją būseną, kai pasaulis tampa nepakeliamas. Apie nusivylimą, kai pasaulis atrodo pažįstamas iki skausmo, kai niekas nebestebina, nebeįdomu. Apie artimo žmogaus buvimą šalia, kai taip sunku. Ir paradoksalią išeitį - žmonai užsiminus, kad nežinąs, kaip „laba diena“ kiniškai, veikėjas tartum pabunda. „Pirmiausia turiu žinoti tai, ko nebenoriu daugiau žinoti, ‒ sušuko žmogus ir atplėšė langus, atvėrė langines, o lauke lijo ir jis žvelgė į lietų“ (p. 56). Kuriam laikui tarsi grįžta susidomėjimas pasauliu.
Peteris Bichselis stengiasi sudaryti įspūdį, kad veikėjus pažįsta pats - istorijose girdime pasakotojo balsą: „Noriu papasakoti apie vieną senyvą vyrą…“ (p. 15); „Turiu istoriją apie žmogų, sekantį pasakas“ (p. 22); „Pažinojau žmogų, kuris mokėjo visą traukinių tvarkaraštį atmintinai…“ (p. 39). Tai suteikia tekstams paveikumo, kad ir kokie keisti iš pirmo žvilgsnio atrodytų veikėjai.
Grįžtant prie klausimo - ar šios istorijos galėtų sudominti vaikus? Vaikas veikiausiai atpažins tam tikras situacijas: norą įsitikinti, kad Žemė apvali, žaidimą sukeitimo daiktų pavadinimus, įsivaizdavimą, koks žmogus galėtų vadintis Jodoku. Galų gale, vaikui veikiausiai atrodys juokinga, kad taip elgiasi suaugusieji - jie knygoje užsispyrę, atkakliai laikosi savo tiesos ir tuo galbūt yra šiek tiek vaikiški. Tai visai tiktų paaiškinti knygos pavadinimą.
Rašytojas T.Dirgėla: apie kūrybą vaikams, įsimintinas knygas ir sudominimą skaitymu
Knygos iliustracijos, sukurtos Vilijos Visockienės, papildo tekstą, suteikdamos jam dar daugiau žaismės ir subtilumo. Linijos, tarsi iš rašalu pavingiuotos, išauga į žmones ir raides, kviesdamos skaitytoją į paslaptingą Bichselio pasaulį.
Galbūt suaugusiųjų elgesys, aprašytas knygoje, yra šiek tiek „vaikiškas“ - jie užsispyrę, atkakliai laikosi savo tiesos, kartais nesugeba bendrauti su aplinkiniais. Šis „vaikiškumas“ suaugusiųjų pasaulyje ir suteikia knygai ypatingumo bei leidžia skaitytojui, nepriklausomai nuo amžiaus, atrasti joje ką nors savito.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
