Persileidimas, mediciniškai vadinamas savaiminiu abortu, yra nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės, kai vaisius sveria mažiau nei 500 gramų. Šis procesas, deja, yra gana dažna nėštumo komplikacija, ypač ankstyvose stadijose. Dauguma persileidimų įvyksta per pirmąjį nėštumo trimestrą, tačiau rizika smarkiai mažėja, kai nėštumas progresuoja. Šiame straipsnyje apžvelgsime persileidimo tikimybę pagal nėštumo savaites, jo simptomus, galimas priežastis ir prevencijos būdus.
Persileidimas - tai savaiminė, nevalinga vaisiaus mirtis gimdoje iki 22 nėštumo savaitės. Jis gali įvykti netgi pirmosiomis nėštumo dienomis ar savaitėmis, moteriai net nepastebint, kad ji buvo pastojusi. Tai vadinama biocheminiu nėštumu. Nors bendra persileidimo tikimybė visų diagnozuotų nėštumų atžvilgiu siekia apie 10-20%, svarbu suprasti, kad didžioji dalis šių įvykių (iki 50%) įvyksta labai anksti, dar prieš moteriai pastebint menstruacijų vėlavimą.
Pas sveikas moteris savaiminis abortas pasitaiko retai. Tačiau amžius yra vienas stipriausių rizikos veiksnių: iki 30 metų savaiminis abortas įvyksta apie 10% atvejų, 31-40 m. - apie 15%, virš 40-44 m. - beveik 35%, o vyresnėms nei 45 m. - daugiau nei 50%. Net po dviejų persileidimų iš eilės, 85% moterų sėkmingai išnešioja kitą nėštumą.
Persileidimai skirstomi į ankstyvuosius (iki 12 savaitės) ir vėlyvuosius (13-22 savaitės). Apie 80% visų persileidimų įvyksta iki 12 nėštumo savaitės.
Nėštumo nutrūkimo simptomai priklauso nuo jo trukmės, priežasties ir kiekvienos moters organizmo ypatybių. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius:
Gresiančiam persileidimui būdingas nežymus kraujavimas, kurį lydi pilvo skausmai. Kai kraujuoja ir gresia persileidimas, tačiau gimdos kaklelis nėra išsiplėtęs, situacija dar gali būti kontroliuojama. Pajutus šiuos simptomus būtina nedelsiant kreiptis į medikus.
Jei persileidimas jau prasideda, sustabdyti jo nebėra įmanoma. Jo simptomai yra stiprūs skausmai, pilvo spazmai ir itin gausus kraujavimas. Gimda kietėja, o gimdos kaklelis būna prasivėręs.

Savaiminis nėštumo nutrūkimas retai įvyksta dėl vienos aiškios priežasties. Dažniausiai tai yra kompleksas veiksnių:
Nėra mokslinių įrodymų, kad seksualinis aktyvumas, mankšta, stresas ar ilgalaikis kontraceptinių tablečių vartojimas yra persileidimo priežastys.

Gydytojas diagnozuoja persileidimą tiksliai nustatęs nėštumo laiką, ginekologiškai ištyręs pacientę ir ultragarsu įvertinęs vaisiaus būklę. Gali būti atliekamas ir kraujo tyrimas žmogaus chorioninio gonadotropino (hCG) kiekiui nustatyti.
Gydymo galimybės priklauso nuo persileidimo stadijos ir moters sveikatos būklės:
Po persileidimo svarbu atlikti gydymą ir tinkamai pasirūpinti savo sveikata. Planuojančios pastojimą po persileidimo moterys turėtų pasitarti su gydytoju.
Dauguma persileidimų įvyksta dėl nėštumo eigai nepalankių aplinkybių, kurių negalima užkirsti kelio. Tačiau tam tikri prevenciniai žingsniai gali padidinti sėkmingo nėštumo tikimybę:
Svarbu suprasti, kad persileidimas yra ne tik fizinė, bet ir sunki emocinė patirtis. Moteris gali jausti liūdesį, pyktį, kaltę ar neviltį. Jei liūdesys nepraeina ilgą laiką, sutrikdomas miegas ar nyksta apetitas, verta kreiptis į psichologą.

tags: #persileidimas #pirmomis #nestumo #savaitemis