Krizinio nėštumo centras: visapusė pagalba ir parama išgyvenant persileidimą ir kūdikio netektį

Kriziniai nėštumai apima ne tik dilemas dėl nėštumo tęsimo, bet ir sudėtingas situacijas, tokias kaip būsimo vaikelio raidos trūkumų paaiškėjimas, priešlaikinis gimdymas, persileidimas ar vaikelio mirtis netrukus po gimimo. Persileidimas yra vaikelio netektis bet kuriuo nėštumo periodu, nes moteris jau išgyvena ryšį su užsimezgusia, labai artimai su ja susieta naujo žmogaus gyvybe. Paprastai nėščia moteris gana greitai pradeda save suvokti ir jausti naujai - santykyje su vaikeliu. Ir staiga visa tai nutrūksta. Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas, todėl jo negalima vertinti pagal laukimo trukmę.

Persileidimo samprata ir priežastys

Persileidimo terminu paprastai apibūdinamas nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio. Jų būna įvairių tipų, priklausomai nuo nėštumo stadijos, kurioje įvyksta netektis:

• Ankstyvasis persileidimas: Nėštumo nutrūkimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių. Šie persileidimai sudaro didžiausią visų perinatalinių netekčių dalį - apie 75 proc. Dažniausios tokių persileidimų priežastys yra genetinės kilmės.
• Antrojo trimestro persileidimas: Įvykstantis 13 - 20 nėštumo savaitę. Šie persileidimai sudaro apie 3 proc. visų persileidimų. Juos dažniausiai lemia gimdos kaklelio anomalijos, infekcinės ar genetinės ligos, tačiau kartais priežasties nustatyti nepavyksta.

Didžiausia dalis persileidimų įvyksta būtent ankstyvajame nėštumo periode, šį praradimo sielvartą išgyvena pakankamai daug tėvų. Spalio 15 d. visame pasaulyje minima nėštumo ir kūdikio netekties diena, pabrėžianti šios patirties svarbą ir būtinybę suteikti palaikymą.

Nepaisant priežasties, vaikelio netektis yra skausminga patirtis, reikalaujanti ypatingo jautrumo ir paramos.

Emocinis persileidimo ir kūdikio netekties poveikis

Krizinėje situacijoje dažniausiai jaučiamės nesaugūs, jaučiame didelį nerimą, esame sutrikę. Negimusio kūdikio netektis lemia komplikuotą gedėjimo procesą - persileidimas, ypač nėštumo pradžioje, yra tarsi nematomas, šiomis istorijomis nesidalijama atvirai. Moterims tikrai yra labai sunku šitame procese išbūti, nes yra labai daug vienišumo ir stigmos.

Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti bei vengti išreikšti savo išgyvenimus. “Guodžiama” tuščiomis frazėmis, tokiomis kaip „Nieko nepadarysi“, „taip jau būna“, „gerai, kad dabar, o ne vėliau“, „turėsi dar kitų vaikų“, moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia, ir to, ką sako kiti. Ji net gali suabejoti savo jausmų normalumu bei legalumu ir dėl to išgyventi dar didesnę tuštumą bei baimę atsiverti.

Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje, prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių. Krizinio nėštumo centro vadovė Z. Tomilinienė, taip pat išgyvenusi persileidimą, akcentuoja, jog moterys, netekusios kūdikio, dažnai susiduria su vienišumo ir neteisybės jausmu, tačiau skatina įsisąmoninti, jog kūdikio netektis nėra bausmė ir nereikėtų savęs klausti „ką aš padariau ne taip?“.

Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus yra ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Jau paruoštas kūdikio kraitelis, galbūt jau išrinktas vardas, galbūt jau pradėjo gamintis pienas, o vyresnieji vaikai laukia, kada galės pamatyti savo broliuką ar sesutę. Vaikelio netektis vėlesnėje stadijoje skaudi tuo, kad ji būna labiau netikėta, nes moteris, praėjusi pavojingiausią pirmojo trimestro laikotarpį, pasijunta saugesnė. Trauma dar padidėja, jei moteris jau buvo pajutusi vaikelio judesius.

Gedėjimo procesas: kelias link susitaikymo

Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma kažkaip dirbtinai pagreitinti. Jis susideda iš kelių stadijų:

1. Šokas ir neigimas: Pradžioje moteris (tėvai) patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Tai sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirmoji, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti.
2. Ilgesys ir ieškojimas: Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas. Tolimesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko, kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių - buvusios ir esamos - išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatvės ir beprasmiškumo jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį. Šioje stadijoje moteriai taip pat gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, galvos skausmai, apetito bei širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę.
3. Susitaikymas ir persiorientavimas: Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas - bejėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį.

Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Gedėjimas ir jame esantis skausmas kartais būna ir gilesnio pasaulio bei savęs atradimas, dvasinių paieškų pradžia. Tik yra svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengiau išgyventi skausmą ir nukeliauti į susitaikymą. Ir pačiai moteriai yra labai svarbu turėti drąsos būti su tuo skausmu ir tikėti, kad jis po truputėlį viduje pradės mažėti ir jį bus galima nešiotis. Nes jis niekada neišsisprendžia, bet keičiasi.

Pagalbos svarba ir Krizinio nėštumo centro vaidmuo

Krizinio nėštumo centro (KNC) vadovė Z. Tomilinienė, pati išgyvenusi persileidimą, pasakoja, kad mintis įkurti centrą kilo auginant vaiką. Pašnekovė sako norinti padėti moterims pamatyti, kad galimybių auginti vaiką yra, net ir esant labai nepalankioms aplinkybėms. KNC siekia teikti visapusę pagalbą ir paramą moterims, išgyvenančioms sunkų laikotarpį.

Profesionali psichologinė pagalba

Rekomendacija moteriai (porai), išgyvenančiai krizinį nėštumą: kreipkitės konsultacijai. Psichologo konsultacija - tai pagalba suprasti save ir savo situaciją tam, kad kuo lengviau priimtume sprendimus ir galėtume įveikti sunkumus. Neretai reikalinga ir profesionalų pagalba, kurios dėka moteris po truputį ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį.

Savitarpio paramos grupės

Mums gali padėti kiti žmonės ir geri tarpusavio ryšiai. Kai užsidarome savyje, atsiribojame, viską išgyvename kur kas sunkiau, galime patirti vienišumo jausmą. Kalbėkime vieni su kitais ir dalykimės savo rūpesčiais. Kalbėjimas gali padėti rasti problemų sprendimo būdus. Jei tokios pagalbos per mažai, drąsiai kreipkimės į specialistus ar žmones, išgyvenusius panašią patirtį. Taip pat labai svarbu bendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis. Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis - tu ne viena.

Krizinio nėštumo centre organizuojamos savitarpio paramos grupės - tai patyrusios psichologės vedami užsiėmimai, kurių nares vienija panaši patirtis. Grupės dalyvės pasakoja vienos kitoms savo išgyventas istorijas, dalijasi unikaliais patyrimais, ieško efektyvių problemų sprendimo būdų, pastiprina ir palaiko viena kitą. Tarpusavio ryšys kuriamas be vertinimų ir išankstinių nuostatų. Grupėje dalyvauja iki 10 moterų. Naujos grupės organizuojamos 2-3 kartus per metus, o susitikimai vyksta 1 kartą per savaitę, nuotoliniu būdu.

Psichologė S. Valevičienė pabrėžia, kad asmeniniam lygmenyje ne visada tai būna lengva, nes ne visada Lietuvoje gyvenanti moteris, kuri patyrė persileidimą, savo aplinkoje gauna tą grįžtamąjį ryšį, kuris gali jai padėti. Tačiau mes judame teisinga kryptimi, nors visada yra kur judėti labiau. Tai irgi yra procesas - mūsų visuomenei išmokti prisiliesti prie skausmo. Ir mūsų visuomenė šiaip nemėgsta skausmo. Taip pat labai svarbu yra matyti tas moteris, kurios jau yra nuėjusios ilgesnį gedėjimo kelią. „Mes kalbame apie tą patį ir mums artima tai, kad mes matome kitoje tą momentą, šviesą, tą galimybę gyventi toliau.“ pastebi Z. Tomilinienė.

Kaip pasiūlyti pagalbą?

Paklausta, kaip pasiūlyti pagalbą netektį išgyvenančiai mamai, psichologė S. Valevičienė sako: „Jeigu nežinom ką pasakyti ar nežinom kaip padėti, yra svarbu parodyti tą norą, kad „aš tikrai noriu su tavimi būti“. Taip pat svarbu yra neskubėti, turėti kantrybės bei leisti netektį išgyvenančiai moteriai kalbėti ar tiesiog būti. „Mes labai individualūs, - sako Vydmantė. - Vienam reikia to pabuvimo šalia, [parodymo], kad esame kartu šiame kelyje.“

Pagalba vyrams ir gydytojų jautrumas

Netekties skausmą patiria ne tik moterys, bet ir vyrai. Psichologė S. Valevičienė sako, kad su vyrais yra didesnė problema: „Man atrodo, kad viskas vyksta palaipsniui. Tai taip, jau yra ir tokių grupių, [į kurias] jungiasi vyrai. Vyrų grupėse toks dalinimasis yra lėtesnis ir mūsų visuomenė dar vis ne visada linkusi klausytis.“

Z. Tomilinienė pabrėžia, kad išgyvenant kūdikio netektį, didelį vaidmenį turi ir gydytojų jautrumas moterims. Dažnai šeima patiria šoką ir net nežino, kad su mirusiu kūdikiu gali atsisveikinti. „Labai norėčiau paskatinti gydytojus ir socialinius darbuotojus, kurie dirba ligoninėse, ir psichologus, kad iš tikrųjų atkreiptume dėmesį, kad galbūt moteris yra labai pasimetusi [...], bet reikia duoti jai laiko susivokti, kas įvyko, ir pasiūlyti tiek atsisveikinti, tiek palaikyti vaikelį. Kartais siūlau net nusifotografuoti, kad po to ta šeima turėtų kažkokį prisiminimą, nes visą likusį gyvenimą jie turės gyventi su ta patirtim“, - sako Z. Tomilinienė.

Sėkmės istorijos ir vilties spindulys

Kūdikio netekusi, tačiau vėliau sėkmingai pagimdžiusi Z. Tomilinienė pasakoja, kad po KNC grupių būna, kad moterys pradeda lauktis vėl iš naujo. Štai kelios KNC klientų padėkos istorijos, kurios įkvepia ir suteikia vilties:

Dėkingumas už psichologinę pagalbą ir palaikymą

Viena moteris rašo: „Noriu jums padėkoti už psichologinę pagalbą ir palaikymą. Neatvykau tada į konsultaciją, nes labai blogai buvo ir psichologiškai, ir emociškai. Nenorėjau nei su kuo kalbėtis, nei matytis. Labai sunkus emociškai ir psichologiškai buvo nėštumas pirmuosius mėnesius, bet po to vyras priprato, visi susitaikė ir prasidėjo taika mūsų šeimoje. Spalio 16 d. aš pagimdžiau savo nuostabų berniuką. Iki dabar žiūriu su ašarom į jį ir net negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. Didelis AČIŪ jūsų psichologei ir jūsų centrui, kad padedat moterims likti moterimis!!! Vaikai - tai didžiausia laimė ir džiaugsmas gyvenime, o visi kiti sunkumai nesvarbūs. Su geriausiais linkėjimais.“

Įkvėpimas ir viltis gyventi

Kita moteris dėkoja: „Sveiki, noriu jūsų visam kolektyvui, o ypač psichologei, padėkoti už suteiktą psichologinę paramą praradus 2 savo vaikučius ir ypatingą palaikymą, įkvėpimą tikėti, kai nebebuvo vilties, ir stebuklą, kurį pagaliau po 3 metų pastangų šiandien laikau savo rankose. Mūsų stebuklui jūsų dėka jau 2 dienos, didesnės meilės ir džiaugsmo gyvenime būti negali. Ačiū už įkvėpimą ir viltį gyventi bei laikyti pačią tikriausią meilę savo rankose. Džiaugiuosi, kad išdrįsau kreiptis pagalbos.“

Visapusiška pagalba nėštumo metu

Dar viena moteris dalijasi: „Kreipiausi į KNC su pagalbos prašymu. Man iškart pasiūlė susitikti su psichologe, kuri mane lydėjo per visą nėštumą: guodė, padėjo susivokti ir išsaugoti sveiką nuovoką. Susitikimo su dula metu aptarėme pasiruošimą gimdymui ir vaikelio priežiūros pradžią, su ja tariausi sunkiausiais momentais jau gimus dukrytei. Centro darbuotoja Rūta padėjo surinkti kūdikio kraitelį. Džiaugiuosi, kad išdrįsau kreiptis pagalbos. Žinau, kad dukrelės laukimas be šių moterų pagalbos ir rūpesčio būtų kur kas sudėtingesnis.“

Šios istorijos rodo, kad net ir didžiausio skausmo akivaizdoje galima rasti pagalbą, palaikymą ir viltį. Krizinio nėštumo centras yra vieta, kur moterys ir šeimos gali jaustis išklausytos, suprastos ir gauti reikiamą pagalbą sunkiu gyvenimo etapu.

tags: #persileidimas #krizinio #nestumo #centta

• Išsamus gidas tėvams apie ausų uždegimą vaikams
• Istorija ir raida: ikimokyklinis ugdymas Riešėje
• Sužinokite daugiau apie „Žiogelio“ mokyklą-darželį
• "Aušros" mokykla-darželis Vilniuje
• legendinis Elektrėnų atrakcionų parkas