Pauliaus Korsako gyvenimas ir žvejybos filosofija: „Vienam gale kablys“ autoriaus portretas

Paulius Korsakas - tai vardas, žinomas daugeliui Lietuvos žvejų. Trisdešimt septynerių metų televizijos laidos „Vienam gale kablys“ autorius ir vedėjas, kuriam žvejyba yra ne tik aistra, bet ir darbas. Tikriausiai jam pavydi kiekvienas žvejojantis vyras, šiam malonumui galintis skirti tik laisvalaikį. Sunku būtų surasti žveją, kuris nėra matęs bent vienos jo laidos ir nežinotų jau seniai į kraują įaugusio posakio „nei žvyno, nei uodegos“.

Prieš šešerius metus gyventi prie jūros grįžęs televizijos laidų vedėjas prisipažįsta, kad dabar jo dienos teka ramiai, atsipalaidavus - kaip ispano. Paulius Korsakas sako, jog sėkminga žvejyba - jau tada, kai prisiverti pakelti užpakalį nuo sofos ir išvažiuoti į gamtą. „Aš galvoju, jeigu pakėlei užpakalį nuo sofos, spjovei į visas problemas ir sugebėjai išvažiuoti į gamtą, tai jau didelis laimėjimas“, - teigia P. Korsakas.

Filosofija: žvejyba kaip darbas ir ramybė

Paulius Korsakas teigia, kad jam nuolat kuriant laidas apie žvejybą, ši veikla neprarado žavesio. „Labai keista, bet ne“, - sako jis. Žvejyba - tai jo hobis, kuris sulipo su darbu. „Tai tas pat, kas futbolininkui futbolas: ir darbas, ir malonumas. Aš su savo meškerėmis lygiai taip pat kaifuoju - esu ekrane ar ilsiuosi“, - pasakoja Paulius.

Jo nuomone, žvejyboje niekas nesikartoja: kiekvieną dieną kitaip kyla saulė, vis kitos vietos, kitokia gamta, keičiasi metų laikai. O žūklės įrankiai ir technika taip tobulėja, kad vos spėji vytis. Žvejyba Pauliui yra ramybė, poilsis, pabėgimas nuo miesto dulkių, kreditų, problemų, darbų. „Pažiūrėkite, kaip atrodo žmonės prie vandens: visiškai nusispjauti, kokią turi mašiną ar namą. Mus vienija viena idėja: pažvejoti, pagauti, pabūti kartu“, - apibendrina jis. Žvejojant nelieka direktorių, verslininkų, žvaigždžių arba svarbių žmonių - yra tik gera žvejų chebra. Po dviejų su meškere praleistų dienų darbo savaitė atrodo visai kitaip.

Paulius pabrėžia, kad neturi didelių poreikių, jam nereikia namų ir dviejų automobilių. „Man užtenka to, ką turiu, ir labai ramiai gyvenu. Kiek uždirbu, tiek gana, tikrai per galvą nesiverčiu“, - teigia Paulius. Jam dabar visko užtenka, todėl gyvena sau dėl savo lengvumo, paprastumo ir niekur neskubėjimo. Jis jaučiasi labai panašus į ispaną, kuriam viskas - manana.

Karjera televizijoje ir žurnalistika

Paulius Korsakas laidą „Vienam gale kablys“ veda jau septyniolika metų ir sako, kad yra laimingas, jog jo hobis sutapo su darbu. Pasak jo, po „Panoramos“ tai tikriausiai yra antra tiek ilgai gyvuojanti laida. Esu studijavęs žurnalistiką. Nuo pirmo kurso pradėjau dirbti radijuje ir tuomet gyvavusiame dienraštyje „Amžius“. Paskui pakvietė „Litpoliinter“ televizija. Nuo to laiko jis ir pradėjo važinėti su žvejybos laida.

Paulius nemano, kad žurnalistika yra mokslas, ir nemano, kad jo laida su tuo turi ką nors bendra, nebent kalbos kultūra ir elgesys prieš kamerą. Tam, anot jo, užtenka baigti vieną kursą - žurnalistinio meistriškumo.

Paklaustas, kaip pavyksta sukurti laidą, kurią kartais žiūri net nežvejojančios moterys, Paulius sako, kad galbūt iš vidaus kažkas eina. Laidoje jis stengiasi nesikartoti. Jei gauna kokios naujos informacijos - apie žūklės įrankius, jaukus, naujus stilius - visko važiuoja tikrinti. Tik išbandęs, žinodamas, kas pačiam patiko ar nepatiko, filmuoja. Jis negali nuvilti žiūrovų, laužti iš piršto. Prieš filmavimus visuomet tikrina, surenka informaciją su draugais, parenka idealiausią variantą. Nesėkmių praktiškai nebūna, gal per metus dvi tris, bet tada su kamera važiuoja į žvejybą dar sykį.

Laidai „Vienam gale kablys“ nuolat tenka prisitaikyti prie naujų sąlygų, kad išliktų įdomi. Ji nuolat keičiasi, bando būti įvairiapusiška, tačiau kardinaliai keistis neketina. Žvejai sportininkai buvo pirmieji Lietuvoje, pradėję į jauką papildomai dėti tokį priedą kaip karpyti sliekai. Vėliau savo laidose šio priedo efektyvumą visos šalies meškeriotojams ne kartą įrodė Paulius Korsakas.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas: Vilnius vs. Klaipėda

Paulius prisimena, kad Vilniuje gyvenimas buvo kitoks ir jam ten nepatiko, todėl ir išvažiavo. Vilnius - ne jo „stailas“. Ten reikia bėgti, lėkti, visur kviečia, kažkokie renginiai, turi dalyvauti, visur tave mato, lenda į gyvenimą. Jam tai nepatinka. Prie jūros visai kitoks gyvenimas. Bent jau Klaipėdoje visai kiti žmonių prioritetai, tempas nei Vilniuje, kituose didžiuosiuose miestuose. Dėl to iš sostinės ir pabėgo.

Žvejyba tikriausiai prie to prisidėjo. Jo vandenys - Vakarų Lietuvoje. Aplink Vilnių šimto kilometrų spinduliu visos žuvys jau išgaudytos. Kai gyveno sostinėje, vis tiek filmuoti laidų važiuodavo į žemupį. Čia Nemunas, Minija, Kuršių marios - vadinamasis lietuviškas žuvų Eldoradas. Čia iš tiesų jų daug, įdomu žvejoti, labai graži gamta.

Gyvendamas Vilniuje vieną dieną jis pagalvojo: kiek galima važinėti pirmyn atgal - juk susidaro septyni šimtai kilometrų. Nutarė grįžti į pajūrį, ir viskas gerai išėjo. Dėl žvejybos jis net pakeitė gyvenamąją vietą - iš Vilniaus persikraustė į Klaipėdą. „Klaipėda, Nemuno delta, Kuršių marios, Baltijos jūra yra turbūt visų Lietuvos žvejų Meka“, - sakė laidos vedėjas. Jis mano, kad į pajūrį grįžo visam laikui, Vilniuje visai nebūna, o jei ir tenka važiuoti, tai tik dėl superreikalingų reikalų - pasirašyti, pratęsti kontraktų.

Aistra žvejybai ir šeimyninis gyvenimas

Už žvejybos įgūdžius Paulius yra dėkingas tėvukui. Kokių ketverių penkerių tėvas pradėjo jį tampyti į žvejybą. Atsimena, tuomet dar neturėjo mašinos, tėvas į autobusą tįsdavo palapinę, kuprinę, jį ir dar krūvą meškerių. Važiuodavo į visokias Nemuno kilpas, balbieriškius. Smagu būdavo nerealiai. Pirmąją bambukinę meškerę tėvas padovanojo, kai Pauliui tebuvo ketveri, ir liepė žuvį gaudyti, taip ir sugavo pirmąją žuvį.

Vėliau prasidėjo sportinė žūklė: nuo septynerių iki dvidešimt šešerių jis dalyvaudavo jaunučių, jaunių, suaugusiųjų žūklės varžybose. Medaliais ir taurėmis namai užversti. Dabar dėl varžybų - nurimimas, svarbu neįsitempti. Tikslą - ką nors daryti su žvejyba - visada žinojo. Tik ne iš karto įsivaizdavo, kaip laidą kurti. Prieš penkiolika metų tokių televizijos projektų ir pasaulyje dar nelabai buvo.

Pauliaus šeimyninė padėtis šiuo metu - laisvas. Anot jo, ne kiekviena moteris gali gyventi su išprotėjusiu žveju. Nors nuolat išvažiavęs, namai laisvi, dulkių mažiau, moteriškei tai - idealus variantas. Tačiau jo šeima iširo dėl lengvabūdiškumo. „Ir nėra čia ko girtis. Tiesiog taip nutiko“, - sako jis.

Ryšys su dukromis nenutrūko. Guodai - trylika, Smiltei - penkeri. Jos gyvena Palangoje. Jie susitinka, normaliai bendrauja, kartais išvažiuoja į gamtą, pažuvauti. Paulius nenori joms įteigti per didelio žūklės entuziazmo. Mažoji Smiltė - prikolna, judri kaip vėjas, o didžioji Guoda - menininkė: visokie tapybos būreliai, konkursai, laurai. Guodos nuo teptuko prie meškerės nenutemsi. Dukros kartais žiūri jo laidas, turi savo nuomonę, žvengia, jį lazdavoja.

Paulius negalvoja apie sūnų, kuriam galėtų perduoti žvejybos patirtį. Dabar - gyvenimo vienumoje periodas. Jam tai patinka. Galbūt jis egoistas, gal dėl savęs gyvena. Draugių turi, tačiau turėti antrąją pusę šiuo metu nesinori. Gal taip yra dėl jo egoizmo, kelionių, ramumo, lėtumo. Jis tiki, kad antroji pusė atsiras, niekur neskuba, nes žino, kad atsiras. Visada taip būna. O jeigu ne? Tada gal dar geriau.

Žvejybos subtilybės, laimikiai ir nuotykiai

Viengungio žvejo šaldytuve žuvų yra tik tada, kai žino, kad atvažiuos draugų ir norės jų paragauti. Kadangi gyvena prie jūros, daug bičiulių aplanko. Kai kas nors žada pasisvečiuoti, jis važiuoja sugauti ko nors skanaus. Visokių lydekų, kuojų, karšių neima. Reikia tauriųjų: upėtakių, kiršlių - tokių žuvų, kurių niekur negausi. Šias žuvis ruošia pats, tenka tą pareigą kartais, kai draugai prašo, atlikti, stengiasi nenusibosti.

Paulius žuvų valgo retai, labai retai, dar rečiau negu retai. Skaniausi jam ešeriai. Geriausi - kurie ištraukti žiemą iš po ledo. Nervai nelaiko, kol juos nuskuti. O tada gražiai pabarstai druskyte, pipiriukais, apvolioji miltukuose ir kepi su sviestuku. Ir traškini prie alaus. Tai - rimtas dalykas. O tie visi kaparėlių, saldžiarūgščiai padažai jam atrodo nesąmonė - jei jais užpili, koks skirtumas, kokią žuvį kepti.

Profesionalus žvejys sugautos žuvies nevalgo ir pagautą laimikį iš karto paleidžia atgal į vandenį. „Aš draugų nevalgau, o žuvys - mano draugai“, - sako P. Korsakas. Žvejybos vien su laimikiu profesionalus žvejys nesieja ir sako, jog vieniems svarbu, kad gerai kibtų, o kitiems tiesiog pakanka pasėdėti su meškere ir pažiūrėti į kylančią saulę.

P. Korsakas yra žvejojęs dvidešimt penkiose pasaulio šalyse - nuo Kubos iki Sibiro, bet paklaustas, kur geriausiai kimba, nedvejodamas atsako: „Geriausiai kimba Lietuvoje, man patinka Lietuvoje - čia viskas geltona, žalia, raudona.“

„Aš žvejoju gal kokiais dvylika penkiolika būdų. Šiuo metu naudoju anglišką dugninę meškerę, bet nėra taip, kad atėjai, užmetei meškerę ir ištraukei“, - pasakoja Paulius. Sunkiausia sugauti karališkas žuvis, o karališkos žuvys yra lašišinės. Lietuvoje galima sugauti keturių rūšių karališkas žuvis - kiršlį, upėtakį, šlakį ir lašišą. Jas reikia gaudyti museline meškere. „Čia iš viso abrakadabra. Iš visokių kailių, muselių, visokių paukščių, marabu plunksnų reikia surišti tokį mažiuką vabaliuką ir taip pateikti žuviai, kad ji net neatskirtų, jog čia nenatūralu“, - pasakoja laidos vedėjas.

Žvejyba - kaip sportas, naudojant įvairiausius mišinius, kvapus, pašarus, bandoma apgauti žuvį viskuo, kas yra skanu. „Tiesiai po nosimi žuviai reikia pateikti ne tik kabliuką, bet ir visokių kitokių skanių dalykėlių. Tai tokia kaip baltoji mišrainė, o toje mišrainėje toks mažas mėsos gabaliukas, pats skaniausias, ir žuvis jį tiktai op, o ten - kabliukas“, - pasakoja žvejys.

Paklaustas, apie ką galvoja žvejodamas, P. Korsakas atsako: „Galva būna visiškai tuščia, toks rūkas. Tai yra poilsis, išsivalo visa galva. Niekas neateina tau ir nesako: daryk taip ar kitaip. Ne, tiesiog esi ten su savo mintimis ir tada labai gerai. Dėl to aš iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių dienų du šimtus praleidžiu prie vandens žvejodamas.“ Įsimintiniausia žvejyba jam buvo Kolos pusiasalyje Rusijoje, prieš maždaug 10 metų.

Žvejybos entuziastas Paulius Korsakas apgailestauja, kad daugybė rekordų yra „nunešta“ į sandėliuką - žmonės nežino, ką daryti pagavus stambų laimikį. Jo didžiausia pagauta žuvis - karpis, svėręs 17,400 g.

Automobiliai ir kelionės: žvejo transporto priemonės

Paulius Korsakas vairuoja jau trečią „Subaru“, šįkart - „Subaru Outback“. Du ankstesni modeliai visiškai susidėvėjo, tad jau reikėjo keisti mašiną į naujesnę. Ši mašina labai patogi - bagažinė itin didelė, galima ir sėdynes susiguldyti. Kadangi dažnai dalyvauja sportinės žūklės varžybose, tenka vežti labai daug įrangos. Jos būna tiek daug, kad į mašiną telpa tik jis pats. Kai būna filmavimai, kažkaip su operatoriumi telpa dviese.

Pirmasis jo automobilis buvo „Honda Civic“. Buvęs jaunas vairuotojas, todėl reikėjo išmokti vairuoti mažesnį automobilį. Dabar, kai pagalvoja, tai buvo labai juokinga mašina - ir jis į ją sutilpdavo, ir dar žvejybos daiktus sudėdavo. Neįsivaizduoja, kaip tai dabar reikėtų padaryti. Užkietėjusiam žvejui svarbiausia renkantis automobilį yra pravažumas. Paulius neturėjo nė vienos mašinos, kurios viduje būtų navigacija ar elektronika. Jam užtenka standartinės mašinos vidaus įrangos. Jei ko nors papildomo prireikia, visuomet galima įsidiegti. Bet, pavyzdžiui, navigacija visiškai nereikalinga, nes ji dabar yra visuose mobiliuosiuose telefonuose.

Per metus Lietuvoje jam tenka nuvažiuoti apie 20-25 tūkstančius kilometrų. Nors su dabartiniu „Subaru“ dar nepavyko pasiekti milijono kilometrų, tačiau jau yra 340 tūkstančių kilometrų. Žinoma, užklimpti galima visur, bet jis įvertina, ar tikrai pravažiuos konkrečią kelio atkarpą. Per pastaruosius 25 metus yra kartą kvietęs į pagalbą traktorių, bet tai nesiskaito. Ne kartą buvo į tokius klampius kelius įvažiavęs, kad vėliau stebėjosi, kaip ši mašina gali išvažiuoti. Netikėjo, kad ji gali išvažiuoti iš pakankamai sudėtingų kelių tiek žiemą, tiek pavasarį.

Galbūt automobilį smagiau vairuoti, ypač privažiuoti prie ežerų ar upių tuomet, kai saulė kyla ar leidžiasi - labai romantiška tuose rūkuose. Kadangi labai daug žvejoja nuo kranto, turi patogiai prie jo privažiuoti. Labiau mėgsta ankstyvus rytus, kai vos tik atvykus prie kranto dar būna tamsu ir po truputį pradeda kilti saulė.

Mitas, kad aštuonerius metus važinėjo be vairuotojo pažymėjimo, netiesa. Paulius pradėjo vairuoti, kai įgijo vairuotojo pažymėjimą. Vairuoti mokėsi Palangoje, kurioje tais laikais buvo du šviesoforai, tad nebuvo sudėtinga. Jo automobilis siurblį matęs labai seniai. Dulkes nusivalo tuomet, kai pirštu braukia per prietaisų skydelį ir lieka dryžis. Jo mašina nėra skirta važinėti į biurą ar į banką - ji tarnauja kaip labai geras pagalbininkas jo profesijoje.

Dėl žuvies kvapo automobilyje Paulius turi patarimą, kuris jam puikiai veikia jau 20 metų: pagavai - paleisk. Tuomet yra visos garantijos, kad jokio kvapo mašinoje nebus. Žinoma, žuvies kvapo prisigeria žūklės reikmenys, pavyzdžiui, sietai, į kuriuos susideda žuvis, bet jiems transportuoti yra specialūs užsegami krepšiai.

Nuolat automobilyje tenka vežiotis reples ir atsuktuvus, nes labai dažnai tenka ką nors paveržti. Automobilyje visuomet galima rasti lyną, kuriuo žiemos metu darbuojasi itin dažnai. Taip pat mašinoje visą laiką yra dujų balionėlis, virdulys, dujinė viryklė ir vanduo. Turi lagaminėlį, kuriame sudėta kava ir puodeliai. Juk kai pažvejoji ir užsimanai kavos, kurgi jos gausi miške? O čia - atsidarai lagaminėlį ir pasidarai.

Paulius gyvenime tikrai daugiau pinigų išleidęs žvejybos reikmenims nei automobiliams. Dabartinė jo mašina pagaminta 2008 metais, jai išleidžia labai mažai. Gal ir smagu būtų nauju automobiliu važinėti, bet kas iš to? Po pusės metų nauja būtų tokia pat kaip sena - šonai nubraižyti, buferiai nudaužyti, nes daugiausia važinėja miško keliukais. Tad nemato tikslo turėti naują automobilį - svarbiausia, kad ši važiuoja, ir jam gerai.

Dabar vairuojamas automobilis varomas benzinu. Nors jaučia, kad kelionės brangsta, bet dabar stengiasi mažinti atstumus, bando apsižvalgyti aplinkui ir toli nekeliauti. Elektromobilio ar hibrido kol kas tikrai neįsivaizduoja vairuojantis, nors ir labai norėtų, nes vis tiek stengiasi sutarti su gamta, bet neturi kur įsikrauti prie jūros ar upės.

Jam gražiausi visi keliai Druskininkų link - ten labai smagiai atrodo miškai, šilai. Važiuoja ir akys džiaugiasi. Nors pats gyvena Klaipėdoje, Lietuvos pietūs jam gražiausi. O štai Žemaitijoje - vieni krūmynai.

Žvejybos kultūra ir asmeniniai pomėgiai

Suskaičiuota, kad Lietuvoje yra milijonas žmonių, rankose laikiusių meškerę. Realiai žvejojančių - du šimtai tūkstančių. Anot Pauliaus, žuvų ryškiai mažėja, nepalyginsi su tuo, kiek jų buvo prieš dešimt metų. Jis mano, kad žvejai mėgėjai kiek prie to prisideda, bet daugiausia tai bendra verslinė žvejyba, ta, kuriai leidžiama gaudyti žuvis tinklais ir netgi per nerštą.

Tačiau padėtis gerėja. Pasikeitė ministrai ir pradėjo priiminėti tokius įstatymus, kurių visi laukė dešimt metų. Padidintos baudos už brakonieriavimą, daug kur uždrausta žūklė. Dabar normalus žvejys turi turėti žvejo kortelę, kuri metams kainuoja penkiasdešimt litų. Grąžinta lengvata vaikams iki šešiolikos metų ir pensininkams nuo šešiasdešimt penkerių - jiems nereikia jokių žūklės leidimų. Paulius atskleis, ką jis vadina murziais, ir kokią tradiciją turi kas kartą, kai atvyksta žvejoti. Žvejybos ekspertas gali tiksliai pateikti vertinimą, kiek žuvys yra taršios ir kokį gerą darbą atlieka žuvis, pavadinimu Amūras.

Vertinant žūklės kultūrą lyginant dešimtmetį atgal, Paulius vis dar daugiau blogo negu gero įžvelgia šiomis dienomis. Šiukšlės, žuvies nepaleidimas. 70 procentų žvejų vis dar elgiasi nekaip. Palyginus 10 metų atgal, kai tik kokie 5 procentai žvejų paleisdavo žuvį atgal, dabar šis skaičius palaipsniui didėja.

P. Korsakas šiuo metu dalyvauja „Feeder“ varžybose, o seniau aktyviai dalyvaudavo plūdinės varžybose. Jis neigiamai vertina alkoholio vartojimą žvejybos metu ir sėdimą prie vairo. „Bet, tiesą sakant, nesu matęs neblaivių žvejų, sėdančių į automobilį. O jei pamatyčiau, pats iš tokio atimčiau raktelius ir atiduočiau jo draugams“, - sako Paulius.

Kalbant apie kultūrą ežeruose, tvenkiniuose ar mariose, Paulius mano, kad didžiausia problema yra ta, kad Laivybos inspekcija dirba mažai. Nors ežeruose ar tvenkiniuose greitis yra ribojamas, dažniausiai nemąsto ne žvejai, o vandens motociklų vairuotojai ar pramogautojai, kurie čiuožia vandens slidėmis. Patys žvejai vienas kitą gerbia ir nekenkia - žvejyboje tikrai yra atsiradusi pagarbi kultūra.

Pauliaus Korsako trumpi faktai

Paulius nėra hiperaktyvus žmogus. Aišku, būna, kad išeina mostelėti alaus ir tris dienas negrįžta, būna, niekur nesidės, tai normalu. Kai vyksta pasaulio ar Europos futbolo čempionatai, norisi greitai pažvejoti, nes laukia telikas ir futbolas. Kartais tie vyriški dalykai išmuša iš vėžių. Jo gyvenimo Klaipėdoje stilius yra visiškai ramus. Prie laidos dirba porą dienų per savaitę. Llikusias penkias dienas į kuprinę įsideda tris butelius alaus, persikelia keltu už du litus į Smiltynę, atsisėda ant kopos, atsigeria alaus, išsimaudo jūroje, pasidegina. Grįžęs susitinka su bičiuliais, paloša krepšinį, vakare išgeria alaus. Ir viskas.

Jis padaro dvi laidas į priekį, kur nors išvažiuoja paatostogauti, dažniausiai - į žvejybos ekspedicijas. Tačiau įdomesnes - nekenčia laivų, katerių, vandenynų. Jūrų žūklė jam kvailoka. Nemėgsta Norvegijos. Važiuoja į Lenkijas, Latvijas, Suomijas, Laplandijas, Švedijas, Kolas. Jam patinka ekstremalios kelionės. Mėgsta fantazuoti, jam reikia karstytis, laužyti medžius, deginti laužus, ant akmenų kepti žuvis, žvejoti ten, kur žmonių apskritai niekada nebūna. Tokiose vietose jam gerai.

Mėgstamiausia sporto persona - Cristiano Ronaldo. Paulius namuose yra prikaupęs apie 40 kepurių su snapeliu, kurios jam yra įvaizdis ir talismanas. Visos turi savo istoriją ir paskirtį: vieną užsideda eidamas į miestą, kita neša laimę žvejyboje. Visos reikalingos. Geriausias alus jam yra „Švyturio ekstra“. Greito maisto restoranams - prieš, geriau suvalgyti lietuvišką bandelę. „Teleloto“ neperka, kvietė į šokių projektą, bet sutiktų tik būdamas poroje su Marijonu Mikutavičiumi. Yra vienas dalykas, kuriam negali pasakyti ne - gražioms moterims.

tags: #paulius #korsakas #gime

• Suprasti antikorupciją vaikystėje
• Šventinių sausainių idėjos ir patarimai
• Kas yra EVRK
• Emocijų svarba laukiant kūdikio
• Sužinokite, kokia parama priklauso gimus vaikui