Bronchiolitas - tai ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija (ŪVRI), pasireiškianti viršutinių kvėpavimo takų uždegimu ir apatinių kvėpavimo takų susiaurėjimu (obstrukcija), atsiradusia dėl uždegiminių pokyčių smulkiausiuose bronchuose ir bronchiolėse. Bronchiolitas yra viena dažniausių mažų vaikų apatinių kvėpavimo takų infekcijų, dėl kurios vaikus neretai tenka hospitalizuoti. Liga dažniausiai pažeidžia vaikus iki dviejų metų, nes jų kvėpavimo takai maži ir siauri, todėl greičiau nei vyresniems vaikams ar suaugusiesiems užkemšami dėl uždegimo susidariusiu sekretu. 75 proc. visų sergančiųjų bronchiolitu yra jaunesni kaip vienerių metų vaikai, ypač 3-6 mėnesių kūdikiai. Berniukai serga 1,25-1,7 karto dažniau negu mergaitės. Bronchiolitu dažniau serga vaikai, trumpai ar visai nemaitinti motinos pienu, gyvenantys didelėse šeimose bei perpildytuose butuose, lankantys lopšelius-darželius, gimę neišnešioti, sergantys gretutinėmis, ypač plaučių, širdies ir nervų ligomis, taip pat vaikai, kuriems nustatyta imunodeficitinė būklė. Būsimos motinos rūkymas nėštumo metu, rūkymas vaiko aplinkoje taip pat didina tikimybę susirgti bronchiolitu. Per pirmus gyvenimo metus bronchiolitu perserga vienas iš devynių vaikų. Persirgę ankstyvoje vaikystėje bronchiolitu vaikai vėliau gali susirgti bronchų astma ar lėtine obstrukcine plaučių liga.
Bronchiolito metu pažeidžiami smulkiausi kvėpavimo takai, vadinami bronchiolėmis. Kai šiuose kvėpavimo takuose vystosi uždegimas, pabrinksta jų gleivinė, juose kaupiasi lipnus ir tirštas sekretas, dėl to oras negali normaliai cirkuliuoti plaučiuose. Vaikui pasidaro sunku kvėpuoti (ypač sunku iškvėpti), jis dūsta, švokščia.

Bronchiolitą paprastai sukelia virusai. Respiracinis sincitinis virusas (RSV) yra pagrindinis bronchiolito sukėlėjas ir jis nustatomas 50- 90 proc. visų bronchiolitu sergančių vaikų. Kiti virusai, galintys sukelti bronchiolitą, yra rinovirusas, adenovirusas, gripo ir paragripo virusai. Bronchiolitą taip pat gali sukelti bakterijos - Mycoplasma pneumoniae bei Chlamydia pneumoniae. Didžiausias ligos pakilimas pastebimas rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį, bet nustatoma ir pavienių atvejų visų metų bėgyje. Liga plinta oro - lašiniu būdu, greitai, ypač vaikų kolektyvuose. Infekcijos šaltinis sergantis žmogus (suaugusiam žmogui minėti sukėlėjai sukelia slogą, peršalimo ligas ir pan.). Nurodoma, kad RSV nuo pirmųjų ligos požymių dar gali būti išskiriamas iš nosies sekreto net iki 21-os paros. Inkubacinis periodas - 1-7 dienos.

Liga prasideda palaipsniui. Pirmieji bronchiolito simptomai paprastai panašūs į bendrus peršalimo simptomus. Tai: nosies užgulimas, sloga, lengvas kosulys, subfebrili, o kartais žemesnė negu normali arba febrili temperatūra. Šie simptomai gali tęstis 1-3 dienas, vėliau stiprėja kosulys, pasunkėja alsavimas ir atsiranda švokštimas (aukšto tono triukšmingi garsai iškvėpimo metu). Dėl prasidedančio kvėpavimo nepakankamumo kūdikis nenori valgyti ir gerti, gali pradėti vemti, ypač po kosulio. Dėl deguonies trūkumo ir skysčių balanso sutrikimo, vaiko būklė greitai tampa sunki ir pavojinga. Rečiau, ypač neišnešiotiems vaikams bei vaikams iki 44 gyvenimo savaitės, galimi trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai, vadinami apnėjomis. Sunkios ligos atveju sutrinka sąmonė, o kartais vystosi koma. Būdinga tai, kad, auskultuojant plaučius, girdimi gausūs smulkūs drėgni bei krepituojantys karkalai. Ligos pikas dažniausiai būna 2 - 3 ligos parą. Dusulys, pasunkėjęs alsavimas, esant nekomplikuotai ligos eigai, tęsiasi apie savaitę, o kosulys gali išlikti net keletą savaičių ar mėnesių.

Paprastai liga praeina lengvai, ją galima gydyti namuose. Tačiau bronchiolitas yra viena iš tų kvėpavimo takų ligų, dėl kurios kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai patenka į ligoninę. Esant sunkiai būklei, kvėpuojama paviršutiniškai, dažnai iki 60-80 kartų per minutę, juda nosies sparneliai, kvėpavime dalyvauja tarpšonkauliniai ir pilvo raumenys, pulsas yra greitas, vaikas gali būti mieguistas, atsisako valgyti ir gerti.
Apžiūrint sergantį vaiką vertinama jo būklė, dusulys ir kiti minėti požymiai. Klausant jo plaučiuose galima girdėti traškančius karkalus, ypač iškvepiant. Kraujo tyrimas gali rodyti nespecifinius uždegiminius pokyčius. Rentgeno nuotrauka - taip pat nespecifinė. Galima tirti kraujo dujas - bus sumažėjusi deguonies saturacija (hemoglobino, prisijungusio deguonį kiekis procentais). Vėliau atliekami tyrimai, siekiant nustatyti viruso identifikavimą, tačiau tai ilgas ir brangus procesas, o esant sunkiai vaiko būklei, gydymą reikia taikyti kuo greičiau, todėl liga diagnozuojama daugiausiai remiantis klinikiniais požymiais.

Bronchiolitu sergančio vaiko slauga ir gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Gydymo tikslai: kuo ankstesnis kvėpavimo nepakankamumo diagnozavimas bei jo gydymas gerinant plaučių funkciją; hipoksijos profilaktika tiekiant deguonį; simptominis gydymas.
Bronchiolito profilaktikai svarbu:
