Salomėjos Nėries 114-osios gimimo metinės: tarp kūrybos šviesos ir istorijos šešėlių
Lapkričio 17-oji yra būtent ta diena, kada prieš lygiai 119 metų pasaulį išvydo tada dar būsimoji poetė Salomėja Nėris. Šiemet minimos 120-osios S. Nėries gimimo metinės, tačiau ilgą laiką tituluotai geriausiai lietuvių poetei pastaruoju metu iš valdžios elito tenka ne patys gražiausi epitetai. Tik apsiginti pati ji jau negali, negali atsikirsti uoliems kritikams, kurie gyvos S. Nėries net nematę dabar bando visuomenei pasakoti, kokia ji buvo, ką galvojo ir kuo tikėjo. Pastarosiomis savaitėmis, artėjant S. Nėries 120-osioms gimimo metinėms, kai kuriuose šalies miestuose vyksta šiai datai skirti renginiai. Tačiau šventišką nuotaiką temdo desovietizacijos šešėliai. Poetė ir Balandis - tai Salomėja ir jos sūnelis Saulius, kurį ji vadindavo Balanduku.
Salomėjos Nėries gyvenimas ir kūrybinis kelias
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Salomėja Nėris, tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė, gimė 1904 metais. Jos tėvai Simonas ir Uršulė Bačinskai 1902 metais įsikūrė Kiršų kaime. Jie paveldėjo apie 25 ha žemės iš Simono tėvo Mykolo Bačinsko, bei XIX a. pabaigoje statytus namus, kuriuos vėliau perstatė. Šeimoje augo 4 vaikai: Salomėja (1904-1945), Onutė (1907- ), Viktoras (1905-2000) ir Bronius (1909-1989). Visus vaikus tėvai leido į mokslus. Žmonės prisimena, kad S. Nėries tėvas Simonas buvo labai šviesus žmogus, naujoviškai tvarkęs savo ūkį. Kaimynai žinojo - jei Bačinskas perka karvę ar jautuką, ar javus - tai geriausios veislės. Mama Uršulė buvusi labai darbšti, religinga.
Salomėja iš pradžių lankė Alvito pradinę mokyklą, vėliau Marijampolės, Vilkaviškio gimnazijas. Šioje gimnazijoje mokėsi kartu su broliais. Žiemą tėvai nuomodavo pas gimines kambarį Vilniaus gatvėje. 1919-24 mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1923 ateitininkų žurnale „Ateitis“ (nr. 11) išspausdintą eilėraštį „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris). 1928 baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą (lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką). Dalyvavo Šatrijos meno draugijos veikloje. 1928-31 Lazdijų gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. 1931 persikėlė į Kauną.
Kūrybos apžvalga
Pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“ (1927) - jaunystės svajonių ir jausmų išraiška, jame kalbama apie pavasarišką jaunystės džiaugsmą, meilę, veržimąsi į pasaulio platumas; melodinguose eilėraščiuose pinasi pasaka ir realybė, simbolistiniais įvaizdžiais siekiama ne transcendentinės būties, o einama pasakos link. Šioje knygoje ir eilėraščių rinkinyje „Pėdos smėly“ (1931) eilėraščiai veikiami romanso poetikos, vyrauja lemtingos meilės motyvai, kategoriškai gretinamos priešybės. Antrasis eilėraščių rinkinys ekspresyvesnis, atsiranda nepasitenkinimo pasauliu, polemizuojama su miesčioniško gyvenimo normomis pripažįstant tik aukščiausią, Dievo, teismą.
1931 „Trečio fronto“ nr. 5 paskelbtas trečiafrontininkų pareiškimas, kurį pasirašė ir S. Nėris, pasmerkdama savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, pažadėdama, kad jos poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankis ir reikš jų norus ir tikslus. Trečiafrontininkų idėjas savo eilėraščiuose kartais deklaruodavo tiesiogiai, tačiau tribūno ir agitatoriaus vaidmuo netiko S. Nėries meninei prigimčiai. Redagavo Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamus tautosakos rinkinius. 1934-36 dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Nuo 1937 rudens įsikūrė Palemone. Iki 1940 vasaros dirbo mokytoja Kauno gimnazijose.
Eilėraščių rinkinys „Per lūžtantį ledą“ (1935) skirtas S. Dariaus ir S. Girėno atminimui; jame poetizuojamas prometėjiškas pasiaukojimas, vaizduojamas realusis pasaulis, socialinės problemos. Eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ (1938, Lietuvos valstybinė literatūros premija, 32004) melodinis orientyras - liaudies daina, vyrauja lopšinės lyrizmo tradicija, teigiama gyvenimo harmonija, paremta motinos ir vaiko ryšiu. Artėjančio karo nuojauta sustiprėjo 1939-40 sukurtuose eilėraščiuose.
Salomeja Neris ,,Diemedžiu žydėsiu"
Poetė Sovietmečio kontekste
1940 buvo vadinamojo Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiosios Tarybos dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. SSRS okupavus Lietuvą parašė „Poemą apie Staliną“ (1940 31951), 1940-41 - prosovietines poemas „Bolševiko kelias“ (skirta Leninui) ir „Keturi“ (skirta 1926 sušaudytų Lietuvos komunistų vadų atminimui). Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui pasitraukė į Rusiją, gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. 1941-45 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė.
Tautosakos motyvais pagrįstose poemose „Eglė žalčių karalienė“ (1940 92020), „Našlaitė“ (1940 42000) perteikiami lietuvių liaudies pasaulėjautos bruožai. Maskvoje išėjo eilėraščių rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943). S. Nėris sudarė karo metų eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ (išleistas 1994), kur žmogaus gyvenimo dramatizmas karo metais itin išryškintas, tačiau leidykla knygą pertvarkė pagal sovietinei poezijai keliamus reikalavimus ir išleido pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945).
Karo metų eilėraščiuose, be privalomo tam laikui kvietimo į kovą, priešų pasmerkimo, ryškus žmogaus ryšio su gimtąja žeme motyvas, motiniška užuojauta einantiems į mūšį ir pasmerktiems žūti kariams. Iš troškimo gyventi ir suvokimo, kad mirtis neišvengiama, kylanti įtampa yra daugelio eilėraščių pagrindas. Derindama tautosakines ir originalias raiškos priemones kalbėjo apie savo vienišumą svetimame krašte, paliktų namų ilgesį. Kaip Salomėja vėliau to gailėjosi, kiek kartų atsiprašė, prašė nevadinti jos išdavike. Anuomet ir nevadino. Ta banga ją pasivijo dabar.
Salomėjos Nėries kūrybos palikimas ir įtaka
S. Nėries poezijos tradicija - viena gyvybingiausių lietuvių poezijoje, ji paveikė E. Mieželaičio, P. Širvio, J. Degutytės ir kitų kūrybą. S. Nėries poezija versta į 12 kalbų. S. Nėris literatūriškai apdorojo lietuvių liaudies pasakų (rinktinė „Mūsų pasakos“ 1934). Išvertė A. Achmatovos, S. Jesenino, H. Leutholdo, C. F. Meyerio, W. Müllerio, J. I. Kraszewskio kūrinių.
Žymiausių poezijos rinkinių chronologija
S. Nėris yra išleidusi daugybę poezijos rinkinių, kurie žymi skirtingus jos kūrybos etapus ir atspindi kintančią pasaulėvoką.
- „Anksti rytą“ (1927)
- „Pėdos smėly“ (1931)
- „Per lūžtantį ledą“ (1935)
- „Diemedžiu žydėsiu“ (1938)
- „Poema apie Staliną“ (1940)
- „Bolševiko kelias“ (1940-41)
- „Keturi“ (1940-41)
- „Eglė žalčių karalienė“ (1940)
- „Našlaitė“ (1940)
- „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943)
- „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945)
- „Prie didelio kelio“ (išleistas 1994)
Taip pat išleista S. Nėries poezijos rinktinės „Rinktinė“ (1941 21950), „Poezija“ (2 t. 1946-47, 1972), „Pavasario daina“ (1953), „Poezija“ (1954, 1955, 1966, 1979), „Širdis mana - audrų daina“ (1959 21974), „Pavasaris per kalnus eina“ (1961), „Kur baltas miestas“ (1964), „Negesk, žiburėli“ (1973 21983), „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1978, 2001 22004), „Nemunėlis plauks“ (1980), „Tu ateini ir nueini“ (1995), „Eilėraščiai“. Jos poezijos sceninės kompozicijos pastatytos LSSR dramos teatre („Sesuo žydrioji“ 1974, A. Drilingos inscenizacija), Šiaulių dramos teatre („Kaip žydėjimas vyšnios...“). 1947 išleista eilėraščių vertimų į rusų kalbą rinktinė „Mano kraštas“ (SSRS valstybinė premija). Apie S. Nėrį sukurtas dokumentinis filmas „Salomėja Nėris“ (1971, režisierius V. Imbrasas). Palemone veikia S. Nėries memorialinis muziejus (įkurtas 1961).
Salomėjos Nėries atminimas šiandienos Lietuvoje: desovietizacijos iššūkiai
Šiuolaikinėje Lietuvoje S. Nėries atminimas kelia daug diskusijų. Miestai raginami keisti S. Nėries gatvių pavadinimus, o ugdymo įstaigoms nurodoma atsisakyti S. Nėries vardo. Pernai įsigaliojus Desovietizacijos įstatymui, jį itin uoliai įgyvendina Desovietizacijos komisija, kuri vieną po kitos leidžia įvairias rekomendacijas dėl viešųjų erdvių. Itin kritiškai vertinama S. Nėris - komisija jau priėmė sprendimą nukelti Vilniuje esantį S. Nėries biustą, kurį dar 1974 m. Tuo tarpu Panevėžyje esanti atminimo lenta S. Nėriai galės likti. „Visais atvejais ir toliau konstatuojame, kad atminimo ženklai Salomėjai Nėriai pažeidžia desovietizacijos įstatymą. Tačiau Panevėžyje ji dirbo. Yra tik dvi vietos, kur ji mokytojavo - Lazdijai ir Panevėžys", - neseniai sakė komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
„Kolaborantė, Tėvynės išdavikė ir „Stalino saulės“ vežėja. O gal tik istorijos žaizdre degusi, politikos miške pasiklydusi poetė? Ar versime Salomėjos Nėries paminklus, pervadinsime jos vardo gatves? Ir kur padėsime kablelį sakinyje „Suprasti negalima teisti“?“ - svarstoma viešojoje erdvėje. Kilus bangai kitais aspektais vertinti net Justino Marcinkevičiaus kūrybą, stiprėja nuostatos naikinti ir S. Nėries vardo įamžinimą. Naikinti gatvių pavadinimus, versti paminklus. Kodėl Vilniuje nerengiama apklausa? Kiek žinau, daug žmonių nepritaria paminklo nukėlimui Vilniuje. „Radikalios nuomonės S. Nėries atminimo atžvilgiu trūksta. Panašiai vyksta dabar su S. Nėrimi, Juliumi Janoniu. Kam paminklai buvo griaunami? Nes tuometiniai ideologai klijavo etiketes. Tam tikra prasme tai yra toliaregiška. Nes tokiu būdu norima palaipsniui mūsų tautą, ypač jaunąją kartą, mankurtizuoti, padaryti globalistais, kosmopolistais. Tačiau lazda turi du galus. Kils pasipriešinimas.“
Giminaičių ir visuomenės pozicija
Ginti S. Nėries garbės ėmėsi Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė. „Jaučiu didelę širdgėlą dėl naikinamo močiutės atminimo. Bei neteisybę. Desovietizuotojai bando suversti visų bolševikų nuodėmes, - tai labai neteisinga! Manau, desovietizuotojai dirba ne nuo to galo.“ Itin močiutės atminimą sauganti S. Bučaitė sako, kad su valdžios diktuojama neigiama nuomone apie S. Nėrį jai susidurti netenka. „Ne, netenka, priešingai! Taip žmonės nemano, iš palaikymo, kurio sulaukiu, man taip neatrodo. Daug lankytojų, kuriuos sutinku sodyboje, S. Nėries gimtinėje, pasipiktinę. Jie reiškia nepasitenkinimą komisijos sprendimu.“
S. Nėries anūkė Salomėja Kiršuose neužtikau. Daugiau laiko ji taip pat gyvena užsienyje. Bet pavyko rasti ją šiuo metu besiilsinčią Palangoje. „Labai myliu ir branginu savo močiutę. Didžiuojuosi ja. Taip, tėtis šiltai ir jautriai apie ją kalbėdavo. Mokykloje buvo miela ir gera atvertus knygą matyti jos nuotrauką, skaityti eiles. Jos eilėraščių moku daug. Kaune aš prižiūriu močiutės kapą. Prieš jos gimtadienį, per Vėlines nešu gėlių, uždegu žvakelių. Džiaugiuosi, kiek daug žmonių ją lanko. Ir šeimoje nuolat prisimename močiutę. Dar turime močiutės daiktų ir juos saugojame. Iki šiol pietaujame prie Bačinskų šeimos stalo. Nors močiutės broliai ir sesė po karo išvyko į JAV, mes daug metų bendravome su jais laiškais, kalbėdavomės telefonu.“
Anūkė S. Bučaitė neslėpė, kad bandymas ištrinti S. Nėries vardą iš viešųjų erdvių ją labai skaudina. Ji net vykdė bado akciją prieš S. Nėries biusto Vilniuje nukėlimą. „Esu labai dėkingas visiems, kurie mane palaikė akcijos metu. Akcijos metu man paskambino disidentas kunigas Alfonsas Bulotas. Jis pasakė, kad mane palaiko, taip pat palaimino. Mane aplankė ir buvę lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Jie buvo labai nustebę, kad paminklą siekiama nukelti.“
„Aš pasakiau, kad kunigas Robertas Grigas dar 1987 m. lapkričio 1 d. Kaune prie Maironio kapo maždaug 7000 žmonių miniai padeklamavo S. Nėries eilėraštį „Tolimas sapnas“. Prieš deklaruodamas, jis miniai pasakė, kad šis eilėraštis yra tarsi poetės atgaila už buvusią prosovietinę veiklą. Minia plojo. Aš dalyvavau tame mitinge. Desovietizacijos komisija viso to nevertina. Mirusi poetė negali apsiginti. Labai lengva su ja kovoti gyviems esantiems.“
Kaip ir Kelmėje, taip ir Vilkaviškyje, buvo vykdyta apklausa dėl S. Nėries mokyklos pavadinimo keitimo. Nepritarus bendruomenei, vardas nepakeistas. Šiuo metu S. Nėries vardu liko pavadintos dvi mokyklos - Vilniuje ir Vilkaviškyje.
„Mūsų gimnazija neturi tiesioginio ryšio su Salomėja Nėrimi - ji nei čia mokėsi, nei dirbo. Didžioji dalis mokytojų mano, kad gimnazijos vardas turėtų būti keičiamas. Dėl poetės bareljefo nukėlimo mes jokių sprendimų negalime priimti, nes tai ne gimnazijos teritorija“, - sakė Vilniaus S. Nėries gimnazijos direktorė Jolita Marcinkevičienė.
Prosenelio Simono vardu pavadintas jauniausias S. Nėries anūkas, jos sūnaus Sauliaus sūnus Simonas sako: „Negaliu jos prisiminti. Juk nesu matęs nei močiutės, nei senelio Bernardo. Ir mano tėtis Saulius juk buvo mažas, kai ji mirė. Išvis ar reikia to straipsnio, ar verta apie tai kalbėti? Kolaboravimas... Jūs man atsakykite - kas ją šiandien teisia? Kokie žmonės? Istorijos gražinimas... Istorija visada buvo politikos tarnaitė. Manau, kad žmonės turėtų labiau spręsti dabartines problemas, o ne kapstytis praeities įvykiuose, kurie nebeturi reikšmės. Tai kova su vėjo malūnais, kai neturima gabumų spręsti realias problemas. Suklastotos žmonių vertybės - taip pavadinčiau. Ir toliau klastojamos. Jei jūs tokie teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau nebegali apsiginti, o kariaukite su tais, su kuriais dabar būtina kariauti.“
Sugrįžimas į gimtinę: prisiminimai ir dabartis
Važiavau į S. Nėries gimtinę, tikėdamasi rasti ten vasarą gyvenančius jos marčią Laimutę Bučienę ir anūkus. S. Nėris mirė, kai jos sūnui Sauliui buvo vos 6-eri metukai. Vilkaviškio krašto muziejuje saugomas ir garsiosios kraštietės atminimas. „Salomėja gyveno Kaune ir visų faktų žmonės apie ją ir nežinojo. Lydžiu į S. Nėries sodybą atvykstančias ekskursijas, ne kartą teko tuo klausimu kalbėtis su žmonėmis. Smerkimo tikrai negirdėjau. Atvirkščiai, žmonės pasipiktinę, kai imama niekinti jos atminimą. Mums ji Lakštingala.“
Muziejininkė Elena Rupeikienė pasakoja: „Aš pati puikiai žinau jos biografiją, iš dienoraščių matau, kad Salomėja visai nesidomėjo politika, joje visai nesiorientavo. Tie įžymūs vyrai - Antanas Venclova, Kostas Korsakas ir kiti ją panaudojo savo tikslams. Ne jie rašė poemą apie Staliną. Prikalbėjo Salomėją, o ji vyrais labai pasitikėjo. O apie jos vaikystę geriausiai jums papasakos jaunystės laikų draugai.“
„Mano ten vaikystė, kaip gėlė trapi, dūdeles žilvičio suko paupy“, - dar 1943 metais rašė S. Nėris, prisimindama gimtuosius namus. Kokia mergaitė Salemutė bėgiojo Kiršų kaimo takais, svajojo, įmerkusi kojas į Širvintos upelį, niūniuodama savo susikurtus dar vaikiškus eilėraščius? Sklaidau muziejuje pageltusius Salomėjos vaikystės draugų prisiminimus. Ir iš jų žvelgia drovi, kukli svajoklė. „Mano kaselės - gelsvi lineliai, mano akelės - lino žiedeliai“ (1924-1926).
Vaikystės draugė K. Sakalauskienė prisimena: „Mėgo Salomėja po pievas braidyti, vainikus pinti ir į upelio vandenį žiūrėti. Būdavo, atsisės ant Širvintos kranto, kojas įmerks į vandenį, ir skaito knygas...“ Samdinė Uršulė Kružinauskienė: „Pas Bačinskus ganiau žąsis. Buvo gal 1914-ti, gal 1915-ti metai. Karo metai. Vakarais šeimyna plunksnas plėšydavo, Salemutė mums pasakas skaitydavo. Sėdi kojas po sijonu susirietusi, ir skaito. Paskaitydavo ir iš popierių eilėraščių, mes juos dainomis vadinome. Tuo metu Alvito mokykla neveikė, tai Bačinskai samdė mokytoją, kuris namuose mokė jų vaikus.“
Pirmoji meilė ir gimnazijos metai
Buvęs Salomėjos tėvų samdinys Vincas Mėkšraitis, pirmosios meilės liudininkas, prisiminė: „Aš buvau gal 14-kos metų, o ji, Salemutė, - dešimties. Aš tada pas Bačinską kiaules, avis, karves ir veršius ganiau, o Salemutė žąsis ganė. Kai šaukdavo šeimyną pietų, aš likdavau ganyti ir žąsis. Į laukus atbėgo Salemutė, atnešė man duonos, sviesto, kumpio. Ji manim visada rūpinosi, visur lydėjo savo akių žvilgsniu. Dažnai mudu bėgdavome ant Ribkaus liepto, žiūrėdavome į Širvintos bangeles, akmenėlius, gluosnių viršūnes. Čia Salemutė man šokdavo ir dainuodavo, kiekvieną kartą vis kitas (kaip dabar suprantu) savo kūrybos daineles... Bėgo metai. Piemenų draugystė peraugo į meilę. Baigėsi pasaulinis karas. Aš išėjau tarnauti į buržuazinę kariuomenę, tapau ulonu. Salemutė mane išlydėjo ir prašė: „Rašyk... Neužmiršk...“ Rašiau aš, ir Salemutė rašė. Ir atvyko ji mane atlankyti į Aukštosios Panemunės kareivines, ne vieną, bet tris kartus. Grįžau iš kariuomenės ir vėl dirbau pas Bačinskus samdiniu, svajojau tapti net žentu. Dažnai mudu su Salemute susitikdavome prie kūdros, kur ji kiekvieną vakarą klausydavosi lakštingalų, o aš ilgai plaudavau kojas. Buvo meilios ir skaudžios dienos, nes nebuvo lemta man tapti Bačinsko žentu. Išeities abu neradom, nors planų buvo daug...“
Gimnazijos draugas Beneventūras Abucevičius: „Žiburio“ gimnazijoje mokiausi 1922-1924 metais. Saliutė buvo tam abejinga. Gimnazijoje vykdavo šokiai. Kviesdavau Saliutę šokti, o ji, būdavo, išrausta ir nedrąsiai išeina šokti. Atsitikdavo ir taip, kad slėpdavosi už draugių. Kartą aš jos paklausiau, kodėl ji nenori šokti? Ji nusišypsojo ir kukliai atsakė: „Beneventūrai, kas iš tų šokių... Dviese susikibę bėga vienas apie kitą kaip durni...“ Daug jos eilėraščių buvo spausdinama gimnazijos ateitininkų laikraštyje „Ateities žiedai“, kur ji pasirašydavo Liūdytės arba Jūratės slapyvardžiu. Ji nesididžiuodavo, buvo kukli ir paprasta. Baigiant Vilkaviškio gimnaziją, tradiciniame baigimo lauže miškelyje gimnazistės degino savo odines kepuraites. Saliutė nedegino jos, nes neturėjo. Buvo vienplaukė, su paprasta skarute ant pečių.“
Tėvo laidotuvės ir šeimos likimas
1933 metais mirus tėvui Simonui, į laidotuves iš Kauno atvyko ir Salomėja. Jau garsi poetė, susidėjusi su „trečiafrontininkais“. Kaimo žmonėms ji pasirodė labai pasikeitusi. „Galiausiai pasirodė ir Salomėja. Keistai ji atrodė tarp juodais rūbais vilkinčių giminių. Ji vilkėjo raudona palaidinuke ir juodu sijonu. Laidojant Salomėja užsidėjo juodą šydą. Kai fotografas pradėjo fotografuoti, Salomėja nenorėjo stotis prie kryžiaus. Tada ją brolis paėmė po paranke, bet ji nusisuko veidu į šoną.“
S. Nėries gimtojo namo, kurį pastatė jos tėvas Simonas, jau seniai nebėra. Didžiulį rąstų namą po karo išsirinko kaimo žmonės, panaudojo savo namų atstatymui. Vis tiek juk „Bačinskynė“ stovėjo tuščia, visai šeimai pasitraukus į Vakarus. „Ir tėvas Simonas, ir Salomėja buvo ambicingų, veržlių troškimų, persmelkti nepamatuotų planų. Norėjo iškilti virš kitų, būti priekyje...“ - taip tėvą ir dukrą lygina Aldona Ruseckaitė knygoje apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“.
Karui baigiantis, 1944 metais visa Salomėjos šeima per Kybartus bėgo į Vokietiją, vėliau apsigyveno įvairiuose JAV miestuose. Kiek žinoma, Salomėja apie juos daugiau nieko nebegirdėjo. Ir jie nebandė, gal ir nenorėjo jos ieškoti, o gal ir nebespėjo. Laikė, kad ji šeimos nelaimių kaltininkė.
Grįžusi iš Rusijos po karo, S. Nėris 1944 metų lapkritį aplankė savo gimtinę. Paskutinį kartą. „Buvo vėlyvas 1944 metų ruduo. Aš sutikau porą valstiečių, kurie pasakojo, kad atvažiavo „viliukas“ ties Bačinskyne, išlipo iš jos moteris ir nubėgo į sodybą. Paskui ją nusekė ir kariškis. Už pusvalandžio grįžo abu. Moteriškė verkė, o kariškis ją ramino, ant pečių uždėjo net milinę. Po kelių dienų, lapkričio 27 dieną, S. Nėris aprašė savo apsilankymą eilėraštyje: „Rudenėlį tylųjį, geltoną, sugrįžau namučių, kaip graudu... Kur tu, motinėle? Sukruvinta ir apiplėšta, ji stovi mano akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, ar lapai kris pageltę. Aš keliais į tave pareisiu per lietų, gruodį, šaltį... Nepardaviau tavęs aš niekad, neišdaviau, mieloji. Audra praūžia, miškas lieka...“
Gimtinės atgimimas ir išsaugotas atminimas
Tačiau dabar sodyboje vėl gyvena S. Nėries giminaičiai. Apie 1993 metus S. Nėries sūnus Saulius Bučas atsikėlė iš Kauno į Kiršus, su žmona Laimute ir šešiais vaikais - Mindaugu, Bernardu, Kęstučiu, Salomėja, Gertrūda ir Simonu. Saulius, kaip ir jo tėtis, Salomėjos vyras Bernardas, buvo skulptorius, mokėsi Stepo Žuko technikume. Kai atsikėlė į Kiršus, atsiėmė Salomėjos senelių žemes ir ėmė ūkininkauti. Kūrė ekologinį ūkį. Mirė, deja, anksti, 2007 metais.
Sodyboje išlikę tik didžiuliai Salomėjos tėvo statyti 1921-1923 metais mūriniai tvartas ir kluonas, kuriuos išsaugojo ir restauravo sovietiniais metais veikęs S. Nėries vardo kolūkis. Tačiau sodyba gyvena naują gyvenimą. Vasaromis vis dar šeimininkauja S. Nėries marti Laimutė su anūku Kęstučiu, vasaroja ir talkina ūkyje kiti poetės anūkai. Visi įsikūrę kluone, kuriame įsirengė gyvenamą patalpą.
Štai ir buvęs tvenkinys, kuriame Salomėjos vaikystės pirmoji meilė Vincas plaudavosi kojas, o ji deklamuodavo eilėraščius, ir abu nenorėdavo eiti namo. Salomėjos tėvas iškasė tvenkinius, nes norėjo auginti žuvis. Bet po žiemos patvinusi Širvinta juos užliejo, ir žuvys išplaukė... Kartu ir iš banko pasiskolinti pinigai.
Ant tų pačių obelų, kurias sodino Salomėjos tėvas, o skiepijo jos brolis Viktoras, ir dabar dar kabo rudeniniai obuoliai. Štai ir „miegančioji“ obelis palei žemę besidriekiančiu kamienu, į kurią įsilipusi Salomėja kurdavo savo pirmąsias eiles. „Turiu nuotrauką, ant kurios užrašyti 1915 metai. Ir ta obelis jau buvo su obuoliais. Tad jai daugiau nei 100 metų. „Grabšteinas“. Paremėm šakas, išbalinom,“ - prabyla anūkas Simonas.
Už sodo ir Širvinta, pribirusi geltonų lapelių. Prieiname ir sodybos pakraštyje 1964 metais pastatą paminklinį akmenį S. Nėries atminimui (skulptorius Vladas Pleškūnas). O šalia jo auga žydintis diemedis. „Ir žemė taps žiedais marga, aš diemedžiu žydėsiu.“ Su Simonu sustojame prie buvusio S. Nėries gimtojo namo pamatų. Jų taip pat nebuvo išlikę. Kolūkis atkūrė namo pamatus ir ketino atstatyti namą, bet nebespėjo. Iš pamatų pagal autentišką, muziejuje saugomą namo planą, galima atsekti, kuris kambarys buvo Salomėjos. Kasmet sodyboje iki šiol vyksta Poezijos pavasario renginys, minima ir poetės mirties diena. Žmonės susėda ant namo pamatų, išneštų suolų, klausosi S. Nėries eilių.
Vilkaviškio indėlis į Salomėjos Nėries atminimo išsaugojimą
„Biblioteka yra buvusios „Žiburio“ gimnazijos, kurioje mokėsi S. Nėris, vietoje. Nuo 1972 metų mes teikiame S. Nėries vardo literatūrinę premiją. Nepaisant įvairių kylančių bangelių, mes tą tradiciją tęsiame. Premija skiriama iš Vilkaviškio savivaldybės biudžeto. 2021 metais prie bibliotekos atidengtas tautodailininko Algimanto Sakalausko išdrožtas paminklas-koplytstulpis S. Nėriai. Paminklo iniciatorė buvo mokytoja Vilija Žalienė, ąžuolą iš savo sodybos padovanojo Vida ir Juozas Kudirkai. Šventėje dalyvavo ir S. Nėries anūkai Salomėja bei Bernardas. Lėšų aukojo žmonės iš visos Lietuvos,“ - pasakojo Vilija Gilienė, Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė. Vilkaviškis yra poetės gimtinė, o Lazdijų, Kauno ir Panevėžio mokyklose S. Nėris dirbo mokytoja.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
