Posakis „palyginimo tarsi išlipo iš vystyklų“: reikšmė ir kontekstas
Lietuvių kalboje neretai vartojami posakiai, kurie savo šaknimis remiasi įvairiais istoriniais, religiniais ar literatūriniais kontekstais. Nors tiesioginės citatos apie „išlipimą iš vystyklų“ klasikiniuose religiniuose tekstuose ar literatūroje nėra dominuojančios, šis posakis metaforiškai reiškia tam tikro vystymosi etapo pabaigą, brandą arba atsiskyrimą nuo pradinės, globėjiškos būsenos. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip krikščioniškos tradicijos, mitologija ir literatūra formuoja mūsų supratimą apie augimą, brandą ir žmogaus prigimties virsmą.
Krikščioniškasis požiūris į augimą ir „vystyklus“
Krikščioniškoje tradicijoje, ypač katekizmo mokymuose, dažnai pabrėžiama, kad Dievas Sūnus, tapęs žmogumi, perėjo žmogiškos prigimties vystymosi kelius. Apaštalų Sudėjimas sako: „Tikiu... ir į Jėzų Kristų, Jo vienatinį sūnų“. Tai reiškia, kad V. Jėzus yra Dievo Sūnus ir kad Dievas neturi daugiau sūnų, tik tą vieną. Žmogaus prigimtis V. Jėzaus asmenyje susiėjo su Dievo prigimtimi, tad Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus.
Mokslas apie V. Jėzų sudaro Apaštalų Sudėjimo vidurį ir didžiausiąją jo dalį: iš dvylikos posmų jis apima šešis. Kaip pirmoje knygoje, rašydamas apie Dievą ir Jo sutvertus daiktus, autorius prisilaikė Apaštalų Sudėjimo, taip ir dabar laikomasi Apaštalų mums paliktojo mokslo. Šiame kontekste „vystyklai“ tampa alegorija pradinei būsenai, kurioje dieviškumas pasirodo žmogiškoje formoje, tačiau bėgant laikui ši prigimtis atsiskleidžia visa savo galia.
Mitologinės ir literatūrinės paralelės
Antikos mitologija ir literatūra dažnai vaizduoja žmogaus tapsmą per išbandymus. Kaip pažymi Aleksandra Teresė Veličkienė savo Antikos mitologijos žinyne, graikų ir romėnų mitai atspindi žmogaus santykių bei gamtos reiškinių įvairovę. Mituose dažnai sutinkami kūdikystėje palikti herojai, kurie vėliau tampa didvyriais: Romulą ir Rėmą žindė vilkė, o Telefą - stirna. Šie herojai „išlipa iš vystyklų“ ne tiesiogine prasme, o per žygdarbius, kuriais įrodo savo kilmę ir vertę.
| Herojus | Išsilaisvinimo/brendimo simbolis |
|---|---|
| Odisėjas | Kova su gyvenimo vargais ir ilgesys tėvynei |
| Heraklis | Žygdarbių atlikimas per kančią ir mokymąsi |
| Šimonis (I. Simonaitytės kūryba) | Giminės likimo kaita ir socialinė transformacija |
Egzistencinė branda Ievos Simonaitytės kūryboje
Ievos Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ yra tarsi Mažosios Lietuvos metraštis, kuriame giminės istorija parodyta per kartų kartas. Romano veikėjai keliauja ne tik erdvėje, bet ir laike - nuo žilos senovės iki nežinomos ateities. Šis „išlipimas iš vystyklų“ čia suprantamas kaip istorinis procesas, kuriame garbingi bajorai Šimoniai pamažu tampa būrais.
„Mano Aukštųjų Šimonys - tai visos mano genties istorija nuo motinos pusės“, - sakė rašytoja. Šis kūrinys atveria etnografinį Klaipėdos krašto savitumą, kuriame susiduria dvi kultūros: „viena miestiška, universitetinė, valstybinė, kita kaimiška, folklorinė, patriarchalinė; viena puolanti, kita besiginanti - susitinka tame pačiame žmoguje“.
Taigi, posakis, reiškiantis perėjimą į naują, sąmoningą būseną, yra glaudžiai susijęs su mūsų gebėjimu atpažinti savo praeitį, įvertinti tradicijas ir išsilaisvinti iš ribojančių aplinkybių, kurios mus gaubė „vystyklais“ - nesvarbu, ar tai būtų vaikystės baimės, socialiniai rėmai ar istoriniai likimo posūkiai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
