Svetimo vaiko auginimas šeimoje: iššūkiai, globa ir harmoningų santykių kūrimas
Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius aspektus, kurie padeda auginti laimingą ir savimi pasitikintį vaiką, ypač kai jis nėra biologinis šeimos narys. Juk kiekvienas globos ar įvaikinimo atvejis yra individualus, o meilė ir atsakomybė ne visuomet būna lengvai apibrėžiami.
Nevaisingumas ir prasmės paieškos
Nevaisingumas vakarų pasaulyje - viena skaudžiausių šio amžiaus rykščių. Deja, Lietuvoje taip pat daugėja šeimų, negalinčių susilaukti vaikų bei užduodančių sau klausimą: kodėl tai nutiko būtent mums? Jūros maldų, daugybė investicijų gydantis nevaisingumą dažnai neduoda rezultato - ant namo stogo gandras lizdo nesuka… Kai kurios poros susitaiko su šiuo faktu, kitos išsiskiria, kuria naujas šeimas su kitais partneriais.
Didelės pagarbos verti tie žmonės, kurie nesureikšmina kraujo ryšio ir tampa nuolatiniais globėjais (rūpintojais) ar įtėviais vaikui, netekusiam tėvų globos. Daug moterų turi galimybę gimdyti, bet ne visos turi sugebėjimą vaikus užauginti. Labai keista, bet turbūt daugelis pastebime šį paradoksą - pas tuos tėvus, kurie vaikų nelaukia, šie ateina vienas po kito. Moterys gimdo, bet neretai stokoja motiniško jausmo ir sugebėjimo mažą žmogų užauginti. Kitos - atvirkščiai - turi visas galimybes auginti, bet negali pagimdyti.
Nemažai žmonių mano, kad, pratęsdami giminę, tokiu būdu įprasmina savo gyvenimą. O gal prasmingiau tuo gyvenimu pasidalyti su svetimu, kuris, labai tikėtina, taps savu?
Apskritai, yra toks dalykas kaip globa savaitgaliais ir per atostogas. Ji patraukliausiai atrodo, nes tiesiog suteiki vaikui galimybę jaustis kažkam reikalingu. Žmonės, ypač tie, kurie vaikų negloboja, dažnai žaidimu vadina savanorišką globą, kai vaikas negyvena šeimoje nuolat, bet laikinai svečiuojasi. Manantys, kad tai žaidimas, yra neteisūs, nes ir laikina globa, jei tai daroma su meile, vienišam vaikui yra neįkainojamas išgyvenimas. Vien buvimas šeimoje sukuria vaiko sąmonėje teisingą jos modelį. Vėliau gyvenime, ypač kritinėse situacijose, tai padės žmogui priimti teisingus sprendimus.
Svetimo vaiko priėmimas į šeimą: jausmai ir realybė
Paklausite: ar sunku pamilti svetimą vaiką? Kol nesusiduriama su „svetimo vaiko“ situacija, dažnai galvojama, kad galima mylėti kaip sava. Tačiau gyvenimo realybė pasirodo kitokia. Kai kurie žmonės atvirai pripažįsta, kad jaučia „sąžinės graužatį, pagiežą ir kitus jausmus“, kovodami su savo vidiniais demonais. Šaunu, kad pripažįstate, ką jaučiate, ką galite, ir kad vaikas nekaltas. Su laiku situacija gal ir pasikeis.
Nemanau, kad galima smerkti tuos žmones, kuriems yra skirtumas tarp savo ir svetimo vaiko. Ranka prie širdies pridėjus galima pasakyti, kad abejonės dėl įvaikio kyla visai ne dėl meilės ar nemeilės, o būtent iš dvejonių, ar sugebėčiau jį užauginti geru, doru žmogumi. O kas, jei ateis paauglystė ar susidarys sudėtinga situacija, ar giliai sau širdyje nepagalvočiau: aš taip norėjau tau padėti, o kaip tu man... Suprantama, kad egoistiška reikalauti padėkos už suteiktą globą, tačiau svarbu žinoti savo vidinius demonus.
Nemažai įvaikinusių ar globojančių žmonių sielojasi, kad nepajėgia vaikų mylėti taip, kaip to norėtų. Šeimos susikuria įsivaizdavimus, kaip reikia vaiką mylėti, ir labai nusimena, jei tie įsivaizdavimai neatitinka tikrovės. Svarbiau ne įsijautrinti, bet stengtis suvokti tikslus, kodėl vaikas gyvena su jumis. Jei norite suteikti jam šeimą, kad ir kokių problemų kiltų, jos neatrodys neįveikiamos. Deja, būna ir kitokių tikslų - išspręsti savo vienatvės ar kitokias problemas.
Apsisprendus globoti (rūpinti) ar įvaikinti, reikėtų turėti vienintelę nuostatą - dovanoti vaikui širdį ir namus, o ne bandyti kompensuoti savo netektis. Prieš ryžtantis šiam žingsniui, būtina sąžiningai sau atsakyti į klausimą, kodėl norime globoti (rūpinti) ar įvaikinti. Mylėti svetimą vaiką - ir sunku, ir lengva. Tai priklauso nuo to, kokie mūsų tikslai ir lūkesčiai. Jei norime vienišam vaikui dovanoti savo širdį ir namus, meilės gausime su kaupu. Jei tikimės, kad vaikas mums ką nors dovanos, bet neatversime jam savo širdies, liksime nusivylę.
Globos ir įvaikinimo formos Lietuvoje
Kiekvienas globos (rūpybos) ar įvaikinimo atvejis - individualus. Bendraujant su globėjais (rūpintojais) ir įtėviais, galima išgirsti įvairiausių patirčių. Dėl nuolatinės globos gal skubėti neverta. Yra toks dalykas kaip globa savaitgaliais ir per atostogas. Man ji patraukliausiai atrodo - tiesiog suteiki vaikui galimybę jaustis kažkam reikalingu.
Budinčio globotojo misija
Paėmimas iš tėvų namų vaikui visada yra traumuojanti patirtis. Tokiu atveju tarnybos, besirūpinančios vaikų gerove, deda visas pastangas rasti mažam žmogui šeimą, budintį globotoją, kuris laikinai (iki vienų metų) galėtų priglausti ir pasirūpinti vaiku. Dalis visuomenės vis dar nėra susidūrusi su budinčio globotojo sąvoka, kiti mano, kad tai žmogus, norintis lengvai užsidirbti.
Kas iš tiesų yra budintis globotojas? Tai - asmuo, kuris savo šeimoje ne ilgiau kaip 12 mėnesių (išimties tvarka - iki 18 mėnesių) laikinai prižiūri nuo 1 iki 3 vaikų (kartu su savais - iki 6 vaikų), kol jie sugrįš pas savo tėvus arba (jei tai neįmanoma) jiems bus surasti nuolatiniai globėjai (rūpintojai) ar įtėviai. Ši veikla vykdoma pagal Globos centro ir budinčio globotojo tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį.
Budintis globotojas vaikui užtikrina emocinį bei fizinį saugumą, visavertį, vaiko poreikius atitinkantį ugdymą, auklėjimą ir kasdienę priežiūrą. Kai kurie mano, kad tai itin lengvas darbas. Įsivaizduokite šeimą, auginančią du ar daugiau mažamečių savo vaikų. Šeimos mama, išklausiusi privalomus globėjams (rūpintojams), įtėviams, budintiems globotojams mokymus ir pradėjusi dirbti budinčia globotoja, vieną dieną sulaukia svečio - 3 dienų naujagimio, kurio biologinė mama atsisakė tik pagimdžiusi. Ir budinti globotoja pradeda dirbti. Žodis „dirbti“ šiuo atveju skamba itin grubiai, bet iš tiesų ant moters rankų atsiranda dar vienas mažylis, kurį ji įsipareigojo kurį laiką auginti kaip savo. Tokių moterų bei šeimų Lietuvoje yra, bet nepakankamai. Pastangos motyvuoti asmenis ir šeimas tapti budinčiais globotojais - vienas didžiausių šalies Globos centrų rūpesčių. Budinčio globotojo darbas yra valstybės atlygintinas, tačiau neįkainojamos vertės tėvų globos ir namų netekusiems vaikams.
Iššūkiai ir krizės globojant
Vieni globojami (rūpinami) vaikai greitai prisiriša prie globėjų (rūpintojų) ar įtėvių - tada naujos šeimos kūrimas yra sklandus. Kitais atvejais, ypač kai įvaikinami ar paimami globoti (rūpinti) vyresni vaikai, pasitaiko krizių, bet dauguma globėjų (rūpintojų) ar įtėvių net sunkiausiomis minutėmis neatsisako vaikų, nes jau yra priėmę juos kaip savus. Krizė anksčiau ar vėliau baigiasi, o vaikai ir globėjai (rūpintojai) bei įtėviai tampa vieni kitiems dar artimesni ir brangesni.
Viena moteris, tapusi metukų mergytės globėja, pasakojo, kokie nelengvi buvo pirmieji globos mėnesiai, bet abu su vyru vaiką taip pamilę, kad nekilo net minties jo atsisakyti. „Tai mūsų duktė, negalime įsivaizduoti gyvenimo be jos“, - tokie buvo moters žodžiai.
Kartais, nepaisant gerų norų ir pastangų, vaiko ir globėjų (rūpintojų) santykiai nesiklosto. Ar tokiu atveju tinkamiausia išeitis - atsisakyti globos (rūpybos)? Atsakomybė tenka mums, suaugusiems. Negalime iš palikto vaiko tikėtis, kad jis elgsis taip, kaip mes norime. Mokykimės priimti žmogų tokį, koks jis yra, atsižvelgdami į jo gyvenimišką patirtį. Vaiko atsisakymas jam ypatingai skaudus, tai gali jį psichologiškai palaužti. O krizės, problemos - natūralūs dalykai, tai nutinka didžiajai daliai globojančių (rūpinančių) ar įvaikinusių šeimų.
10 priesakų patėviui arba pamotei
Ar į šeimą atėjęs svetimas žmogus gali prie vaiko prisitaikyti, jį suprasti, užjausti ir, žinoma, mylėti? O mažylis išvengti trinties ir nuoskaudų, pamilti naują šeimos narį? Be abejo, atsakymas yra TAIP. Štai 10 priesakų patėviui arba pamotei, kai jie su antrąja puse augina ne savo biologinį vaiką ar vaikus:
- Būk tvirtas. Nebandyk vaiko papirkti dėmesiu, pataikauti. Taip santykius tik sugadinsi, nes vaikas tuo naudosis, manipuliuos, bet nesijaus nei saugus, nei mylimas. Teisingi žmonės yra gana tvirti ir nenuolaidžiauja. Nesvarbu, kad esi patėvis (pamotė), vaikui vis tiek reikia ribų tarsi sienų namui. Santykiai bus daug geresni, kai vaikui bus aišku, kas galima, o kas ne. Neprieštarauk partnerei, neužstok, kai ji nori vaiką nubausti (jei suaugusiųjų nuomonės tikrai nesutampa, tai reikėtų aptarti mažyliui negirdint).
- Tapk vaiko partneriu. Kitaip nei tėvas (mama), tu nemanai, kad vaiko gyvenimas priklauso tau, ir negali „lipti” jam ant sąžinės sakydamas: „Aš esu tavo tėvas (mama) ir tu man esi skolingas už sutriktą gyvybę.” Ir tai yra pliusas, nes vaikas nesijaučia skolingas. Todėl galima kurti partneriškus santykius. Aišku, ne visiškai lygiaverčius, nes tavo ir vaiko jėgos bei atsakomybė nelygios.
- Gerbk. Kvaila tikėtis pagarbos vien už tai, kad esi vyresnis ir ilgiau gyvendamas esi prikrėtęs daugiau šunybių. Pagarba pelnoma už tai, ką ir kaip darai. Jei vaikas jaus tavo pagarbą, gerbs ir tave.
- Mylėk. Ne visada įmanoma elgtis vadovaujantis protu, kartais apima neigiamos emocijos. Prisimink: niekas varu tavęs nevarė gyventi su žmogumi, kuris turi vaiką. Jei jau apsisprendei kurti šeimą, sugebėk pamilti ir vaiką. Meilė - tai laikas, skirtas žmogui, jo pažinimui, teisingam supratimui. Jei laiko neskiri, vadinasi, nemyli.
- Bendrauk. Klausyk, girdėk ir bandyk suprasti, kas vaikui svarbu. Nebūtina daryti visko, ko jis nori. Tačiau jei vaikas kalba, stenkis suprasti, ką nori pasakyti, bendrauk akis į akį. Kartais pabūk tik su juo, kartu veikite tai, kas patinka vaikui. Kalbant reikia akių kontakto. Tad atsisėsk ar pritūpk, kad tavo ir vaiko akys būtų viename aukštyje. Atsisakyk pamokamo tono, būk pagarbus ir suprantantis.
- Neskubėk patarinėti. Patarimo reikia tik tada, kai iš tiesų yra būtina pagalba, supratimas ir parama. Stenkis pastebėti tą akimirką.
- Neliepk vadinti tėčiu (mama). Jei tikrasis tėtis yra sveikas ir gyvas, vaikas manys, kad yra skatinamas išdavystei. Kaip vadinti, vaikas turi nuspręsti pats.
- Nesipykite prie vaiko. Girdėdamas suaugusiųjų ginčus ir barnius, mažylis pradeda svajoti, kad „ateivis” kada nors išnyks iš namų ir tada grįš tikrasis tėtis ar mama. Todėl pats pradeda kurstyti nesantaiką. Leiskite vaikui pajusti, kad gražiai sutariate. Taip pelnysite pasitikėjimą, vaikas nurims ir pradės jausti, kad kartu su tavimi gali būti gera.
- Nekalbėk blogai apie tikrąjį tėtį (mamą). Daug geriau seksis auklėti vaiką, jei abi šeimos sutars dėl auklėjimo, o tikrasis tėtis (mama) patars vaikui būti geram, klausyti patėvio (pamotės).
- Būk atsakingas. Gyvendamas su mylimo žmogaus vaiku ir suteikęs jam saugumo jausmą, paramą, prisiėmęs atsakomybę, įgauni teisių įvesti tam tikrą tvarką, elgesio taisykles. Prieš ką nors darydamas gerai pagalvok.
Svarbiausi aspektai auginant laimingą ir savimi pasitikintį vaiką
Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas augtų laimingas, sveikas ir savimi pasitikintis. Tačiau kaip sukurti tokį idealų pasaulį vaikui?
Vaikystės svarba ir nerūpestingumas
Svarbiausia - neskubėkime iš vaikų atimti nerūpestingos vaikystės. Šiuo laikotarpiu svarbiausia ne akademinės žinios, bet buvimas savimi, su žmonėmis, kuriems tikrai svarbu, ką vaikas jaučia, kokius išbandymus pereina, kam ištiesia ranką pasitikėdamas aplinka. Būkime tėvais ar ugdytojais, kuriems svarbu, ne kiek mažasis moka, bet kokiu žmogumi užaugs, kokius gerus darbus darys, ką įkvėps savo tikėjimu ir pavyzdžiu. Dažnai gera linkėdami tėveliai vežioja atžalas iš vieno būrelio į kitą, akcentuodami tik akademinius laimėjimus. Tačiau ar to tikrai reikia? Vaikams labiausiai reikia ir trūksta paprasto, nuoširdaus dėmesio ir santykio su savo tėvais.
Saugus ryšys su vaiku
Tėvų ir vaikų ryšys yra pagrindas vaiko raidai ir tolesniam gyvenimui. Kiekvienam vaikui svarbu jausti, kad tėvai yra šalia, kad domisi, kaip vaikas jaučiasi ir kuo gyvena, paguodžia, kai liūdna, imasi veiksmų, kai reikia apsaugoti, pagiria ir džiaugiasi kartu leidžiamu laiku. Svarbu, kad tėvai būtų pasiekiami savo vaikams, skirtų individualaus laiko, išklausytų įspūdžius ir nuomonę. Taip pat, kad rodytų iniciatyvą spręsti nesutarimus, jei tokie iškyla. Ryšys neturi būti tobulas, o tėvai savo vaikams išlieka svarbūs visą gyvenimą.
Net ir vaikui augant, ir keičiantis jo prioritetams bei aplinkai, jam labai svarbu turėti bent vieną artimą žmogų, šalia kurio jis galėtų jaustis saugus. Toks žmogus vaikui turėtų būti nuspėjamas ir prieinamas. Kiekvienam vaikui rūpi, ką tėvai apie jį galvoja ir kaip jį priima, taip pat jie mokosi stebėdami savo tėvų elgesį, bendravimą. Tad tėvams svarbu parodyti vaikui, jog ir jie yra netobuli - kartais linksmi ir sėkmingi, o kartais - klystantys, bandantys įveikti sunkumus.
Tėvai, norėdami auginti artimą ryšį su savo vaiku, pirmiausia turėtų pradėti ryšio kūrimą su savimi. Vaikai mato, kiek mes iš savęs reikalaujame ir kokią savo vertę jaučiame. Tad kuo mes esame sau atlaidesni ir stengiamės mažiau save kritikuoti bei kelti nerealius reikalavimus, ir kuo daugiau save palaikome, tuo ir mūsų vaikas jaučiasi saugesnis, galėdamas būti tiesiog savimi ir nebijodamas tai parodyti. Jeigu jam skauda, vadinasi, jam skauda, ir tai nėra „nieko tokio“. Jei jam svarbus žaislas, žaidimas, filmukas ar kažkoks nesutarimas su draugu, kuris mūsų, suaugusiųjų akimis, gali atrodyti „niekalas“, tas dalykas yra svarbus iš tiesų. Labai svarbu nenuneigti vaiko jausmų ir stengtis juos priimti, nes vaikui svarbu žinoti, kad tėvai jį myli visokį - nepaisant jo norų, emocijų ar pasirinkimų. Stipraus ryšio su tėvais sukūrimą lemia tai, visų pirma, kiek vaikas turi ir praleidžia laiko kartu su tėvais, ir antra, kiek būdamas su jais gauna įvairių patirčių. Buvimas kartu ir dalyvavimas aktyviose veiklose formuoja vaiko pasaulėžiūrą.
Emocinis raštingumas ir atvirumas
Ryšio kūrimui didelę reikšmę turi ir emocinis raštingumas, kuriam, stebint šiuolaikinių vaikų patiriamus sunkumus - pavyzdžiui, fizinį smurtą ar patyčias - turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ir resursų tiek šeimoje, tiek mokyklose. Svarbu mokyti vaikus empatijos, tolerancijos ir pagarbos kitam žmogui, nes sveikas ir geras žmogiškas santykis nėra įsivaizduojamas be šių vertybių. Emocinis intelektas yra svarbus vaiko vystymuisi. Vaikai, turintys aukštą emocinį intelektą, geriau supranta savo ir kitų emocijas, lengviau bendrauja ir sprendžia konfliktus.
Atvirumas gimdo atvirumą. Nuolat stenkitės pasiekti vidinį berniuko pasaulį atverdami jam savąjį. Berniukai atvirai reikš jausmus, jei jiems sukursite saugią aplinką. Su berniukais kalbėkite jų kalba, kad parodytumėte pagarbą jų išdidumui ir vyriškumui. Berniukai nenoriai kalba apie savo jausmus, bet jiems patinka spręsti problemas, jie mėgsta, kai su jais tariamasi. Geriausia drausmė būna pagrįsta žinojimu, kad vaikas myli suaugusius žmones ir nori įtikti. Berniukai mėgdžioja tai, ką mato. Aiškinkite berniukams, kad yra daug būdų būti vyru. Psichologinis skausmas stato vidines sienas, kurių neįmanoma peržengti nejaučiant didelio nerimo dėl savo būklės. Jei vaikas gautas traumas susieja su tuo, kad jis yra blogas, silpnas, nesugebantis įveikti sunkumų ar nuolat tykomas grėsmės, vidiniam dvasiniam augimui nebelieka vietos.
Pasitikėjimas savimi ir kompleksų įveikimas
Kompleksai - tai įvairios neigiamos mintys apie save, apie tai, kokie nepakankami ar netobuli mes esame. Tai skaudūs, jautrūs taškai, kurie lemia mūsų savivertę ir elgesį tam tikrose situacijose. Taip mūsų vidiniame pasaulyje atsiranda pirmasis emocinis įspaudas su neigiama žinute apie save: „aš nemoku reikšti savo minčių“, „esu netikęs ar netikusi“. Kartojantis panašioms situacijoms pradeda formuotis neigiamas įsitikinimas apie save - „aš tokia ar toks esu“. Tai tampa vidine tiesa, nors ji ir nėra teisinga. Galiausiai, kad apsisaugotų nuo skausmo, žmogus ima keisti savo elgesį - vengti tam tikrų situacijų, siekti kompensuoti tą „netobulumą“ (perdėtai stengtis būti gražiausiu, šauniausiu ir pan.). Tad svarbu ne siekti „neturėti kompleksų“, o stengtis pažinti juos ir neleisti jiems valdyti tavo gyvenimo. Kai suprantame, iš kur kompleksai kyla, ir priimame save net su savo trūkumais, kompleksai praranda galią. Pasitikėjimas savimi stiprėja, kai mažais žingsniais stengiamės daryti tai, kas baisu ir primename sau, kad nesėkmės - neatsiejama augimo dalis.
Saugumas ir atsargumas
Kiekvienai mamai ir tėčiui jų mažylis atrodo tobulas. Kartu su augančiu vaiku auga ir tėvų noras, kad toks pat tobulas būtų ir vaiko gyvenimas. Puikiai suprantame, kad nubrozdintų kelių ir klaidų neišvengėme patys, neišvengs ir mūsų vaikai. Tik vis tiek labiau už viską norime, kad gyvenimas kuo mažiau skaudintų mūsų mažuosius. Kol galime (ir vaikas leidžia), esame šalia ir saugome.
Ką darome, norėdami apsaugoti savo vaikus? Dažniausiai gąsdiname. „Nebėk greitai, griūsi ir užsigausi“, „Lipk iš medžio, sprandą nusisuksi“, „Neik iš kiemo, kas nors gali tave pasičiupti ir nusvežti“. Bauginame vaikus dažniausiai tada, kai patys jaučiamės bejėgiai juos apsaugoti, kai nebekontroliuojame situacijos. Negali savo augančios atžalos (o ji ir nenori) laikyti visąlaik už rankutės. Tad ką gi daryti? Paprasčiausiai ramiai aiškinti ir mokyti, „kas gali nutikti, jei…“ Šis principas tinka įvairiausiais atvejais - ar jūs padėtumėte jiems išmokti pereiti gatvę, ar stengtumėtės užtikrinti, kad jų niekada nenusivilios nepažįstami žmonės.
Kai gąsdiname vaikus, sakydami, kas atsitiks, jei jie ignoruos mūsų įspėjimus, mažai tikėtina, kad jie prisimins naudingą informaciją, tačiau kur kas didesnė tikimybė, kad jie pradės bijoti. Pavojingose situacijose juos sukaustys baimė ir jie nebemokės pasielgti racionaliai, pasinaudodami įgytomis žiniomis ir savisaugos įgūdžiais. Išsigandę jie nebegalės reaguoti greitai ir saugiai. Turėtume aiškinti savo vaikams, kad reikėtų ypač atsargiai vertinti kiekvieną nepažįstamą žmogų, kuriam nepakanka vien tik trumpo pasisveikinimo. Prisiminkite ir tai, kad formuluotė „nesikalbėk su nepažįstamu žmogumi“ ne visai atitinka jūsų tikruosius norus. Jūs norite, kad vaikai paprašytų pagalbos tada, kai jiems jos reikia.
Pirmiausia visą laiką sakykite vaikams, kad daugeliu žmonių verta pasitikėti. Kai vaikai bus pakankamai paaugę, kad galėtų suprasti, jog, žinoma, ši taisyklė turi išimčių, pasakykite jiems, kad būna žmonių, kurių reikėtų pasisaugoti. Vienas iš būdų apginti savo vaikus - kontroliuoti savo emocijas, reaguojant į naujienas. Kai per televiziją rodomas reportažas apie žiaurų nusikaltimą, turime prisiminti, kad nenorime savo nerimu užkrėsti savo vaikų. Patartina skirti minutėlę savo mintims sukaupti, o tada, pasinaudojant ką tik išgirstomis naujienomis, pamokyti savo vaikus vertingų apsisaugojimo.
Atsakomybės ir įtakos zonos: santykiai su artimaisiais ir kitais suaugusiaisiais
Savi, svetimi ir artimi svetimų žmonių vaikai
Vaikai gali būti savi, svetimi ir artimi svetimų žmonių vaikai. Koks esminis skirtumas tarp suaugusio žmogaus atsakomybės ir įtakos zonų kalbant apie šias tris vaikų grupes?
Už savus vaikus tėvai yra atsakingi šimtu procentų, bent jau tol, kol vaikas pasiduoda tėvų įtakai ir auklėjimui, maždaug iki vienuolikos-dvylikos metų. Paauglystės metų tėvams jau sunkiau įtakoti savo vaikus, bet atsakomybė išlieka. Dėdės, tetos ir seneliai yra atsakingi už vaikus, jei vieni patys juos prižiūri, tada suaugusiems tenka prisiimti visą atsakomybę už vaiką, jei yra bent vienas iš tėvų, jau atsakingas yra tėtis ar mama. Taigi ir sprendimus turi priimti tėvai, o ne seneliai, pavyzdžiui: ką vaikas valgys, kada eis miegoti, ar galima vaikui saldainių ir ledų.
Dar galima taikyti ir taisyklę - kieno namai to ir taisyklės, tarkim pas močiutę namuose ledų galima valgyti kiek nori, o pas tėvus namuose tik vieną porciją per dieną arba pas tetą galima piešti ant sienos, o pas save namuose ne. Senelių ir tetų, dėdžių uždavinys auklėjant vaiką yra jo palepinimas, tik svarbu neperžengti protingos ribos ir nesusipykti su vaiko tėvais. Jei vaikų draugų tėvai prisiima pasaugoti vaiką, jie vėlgi tampa pilnai atsakingi už svetimą vaiką, tą laiką kol jį prižiūri. Jie privalo užtikrinti saugią aplinką vaikui. Visgi tiek seneliai, tiek tetos, dėdės ar vaikų draugų tėvai turi atsiklausti vaiko tėvų dėl jo dienotvarkės, mitybos ir kitų vaikui svarbių priežiūros klausimų.
Krikštatėvių vaidmuo
Gyvename katalikiškame krašte, kuriame kai kuriose šeimose ypatingai svarbų vaidmenį vaiko auklėjime atlieka krikšto tėvai. Deja ne visada vaikams jų tėvai yra autoritetai. Taip gali būti dėl to, kad tėvai patys nemoka susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ar neturi laiko ar kantrybės vaiką auklėti, su juo kalbėtis ir aiškinti gyvenimo tiesas. Jei krikšto tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, jie gali tapti autoritetais vaikui ir jų nuomonė vaikui gali tapti labai svarbi. Visgi krikšto tėvai turi nepamiršti, kad vaiko tėvai auklėjime yra svarbiausi ir privalo tartis su jais ir nemėginti atstoti tikrųjų tėvų vaikui, jei nėra tokios būtinybės.
Artimesni santykiai su kitais suaugusiaisiais
Ar gali būti vaiko santykiai su teta (dėde, seneliais, krikšto tėvais, draugų tėvais) artimesni, glaudesni nei su tėvais? Kokiais atvejais? Kodėl taip nutinka? Kada verta sunerimti?
Vaiko santykiai gali būti artimi su bet kuriuo suaugusiu žmogumi, jei tas suaugęs žmogus skiria daug dėmesio vaikui, domisi juo, kalba su juo, nuolatos palaiko artimą ryšį. Aišku, santykiai tarp tėvų ir vaikų yra ypatingi ir vaikui labai svarbi tėvų nuomonė ir palaikymas. Dažnai seneliai, tetos ar dėdės vaikui tampa itin svarbūs, jei tėvai nėra linkę ar negali pakankamai atsakingai rūpintis vaiko poreikiais, t.y. užtikrinti ne tik vaiko fizinį saugumą (stogą virš galvos, maistą, rūbus), bet patenkinti ir vaiko meilės, pagarbos, priėmimo poreikius. Vaikui svarbu jaustis ne tik pamaitintam ir aprengtam, bet ir suprastam, mylimam ir priimtam, toks, koks jis yra.
Neretai šiuolaikiniai tėvai labai spaudžia savo vaikus, kad jie būtų tokie, kokie tėvai nori, kad jie būtų, kad įgyvendintų tėvų svajones, o seneliai ar kiti artimi suaugę žmonės gali su vaiku tiesiog būti, džiaugtis smulkmenomis, išklausyti vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra. Kuo daugiau teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių mato vaikas ir kuo daugiau teigiamų tvirtų ryšių jis turi su suaugusiais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užaugs sveika ir įvairiapusė asmenybė, įvairiose sudėtingose situacijose galės pasitarti su patikimais žmonėmis. Artimas, tvirtas kontaktas su suaugusiu žmogumi vaikui ir paaugliui yra kaip prevencinė priemonė nuo didelių psichologinių sunkumų ir netinkamų sprendimų priėmimo. Tėvams sunerimti verta, jei ryšys su suaugusiu žmogumi vaikui yra žalingas, veikia jį neigiamai, tarkim, ilgesnį laiką pabendravęs su vaikui svarbiu suaugusiu žmogumi, jis tampa irzlus, reikalauja nerealių dalykų ir pan.
Dovanos ir meilės išraiška
Gana dažnai vaikas sako: „aš žinau, kad mane myli dėl to, kad man perka brangius daiktus (dovanas)“. Ką turėtų žinoti suaugę, rinkdami dovanas artimiems vaikams?
Dovanos vaikui yra tik viena iš galimų meilės formų. Suaugusiam žmogui tai yra lengviausias būdas parodyti vaikui, kad jį myli. Šiuolaikiniai vaikai dažnai yra persisotinę daiktais ir neretam septynmečiui ar penkiamečiui jau nebėra ką dovanoti, nes jis tarsi viską turi, o mažesni vaikai dažnai labiau džiaugiasi dėže į kurią įpakuotas žaislas, o ne pačiu žaislu, todėl prieš perkant dovaną vaikui reikia gerai pagalvoti ar ji tikrai reikalinga ir naudinga vaikui. Smagiai praleistas laikas su vaiku yra daug vertingesnis nei nupirktas daiktas. Be to, prieš perkant dovaną vaikui, visada yra naudinga apsitarti su vaiko tėvais, nes jie žino geriausia ko reikia vaikui, juk būna, kad vaikas per gimtadienį gauna dvi vienodas mašinas ar lėles arba tokį žaislą, kurį vaikas jau turi.
Svetimo vaiko drausminimas ir kritika
Ar svetimas žmogus turi teisę sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką? Jei ne - tuomet kodėl? Jei taip, tuomet kokios drausminimo formos ir priemonės yra leistinos svetimam žmogui?
Idealiu atveju, jei suaugęs žmogus mato, kad svetimas vaikas elgiasi netinkamai, apie tai jis informuotų vaiko tėvus, o tėvai drausmintų vaiką, tačiau pasitaiko įvairių situacijų, tarkim, jei vaikas kelia pavojų sau ar kitiems vaikams, drausminti vaiką reikia nedelsiant arba jei vaiką prižiūrite savo namuose, tai privalote jį ir sudrausminti. Mano nuomone, vaiką bausti gali tik jo tėvai, todėl suaugęs žmogus turi apie netinkamą vaiko elgesį informuoti vaiko tėvus, o jau jie sprendžia, kaip toliau elgtis.
Vėlgi, geriau kritiką pasakyti vaiko tėvams, jei tai nėra kritinė situacija. Kritikuojant tiek savą, tiek svetimą vaiką reikia atsiminti, kad kritikuoti reikia vaiko elgesį, bet ne patį vaiką. Derėtų vadovautis nuostata, kad visi vaikai yra geri, tik kartais elgiasi netinkamai. Kritikuojant negalima žeminti ar įžeidinėti, o moralai vaikų neveikia. Taigi efektyviausia vaikui pasakyti, ką jis daro netinkamai ir kaip turėtų elgtis.
Fizinis kontaktas su svetimu vaiku
Šiuolaikiniai įstatymai vis labiau gina vaiko privačią erdvę. Todėl kyla rizika, kai teigiamų emocijų proveržis gali būti įvardintas kaip seksualinis priekabiavimas. Ar (kam) Lietuvoje vis dar leidžiama svetimą vaiką bučiuoti, glostyti, apkabinti ir priglausti?
Manau, kad savus vaikus priglaudžiantys, pamyluojantys tėvai ar seneliai niekam didelės nuostabos nesukelia, o svetimų vaikų, manau, nereikia glausti, nes ne visi vaikai taktilikai, ne visiems vaikams patinka, kai juos liečia svetimi žmonės. Būna, kad pats vaikas pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, tada atstumti vaiko nederėtų, bet gerbti vaiko erdvę reikia.
Tėvų įsikišimas į vaiko bendravimą su kitu suaugusiuoju
Tėvai yra tie asmenys, kurie visapusiškai atsako už savo vaiko gerovę, todėl matydami, kad kitas suaugęs žmogus vaiką veikia neigiamai, bendravimą turėtų apriboti arba įsikišti, paaiškinti tam tikras ribas ir taisykles.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
