Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS) nėštumo metu: išsamus vadovas

Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS) - tai lėtinė būklė, priklausanti virškinamojo trakto sutrikimų grupei. Ji veikia storąją žarną ir pasireiškia nuolatiniu pilvo skausmu, pilvo pūtimu bei tuštinimosi sutrikimais, tokiais kaip viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Nors žarnos struktūriškai lieka nepažeistos, dirgliosios žarnos sindromas gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę.

DŽS yra funkcinė žarnų liga, kuriai būdinga pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi, ir defekacijos sutrikimai. Remiantis tyrimais, vakarų šalyse dėl šios ligos pas šeimos gydytoją lankosi 12 proc. pacientų. Moterys serga beveik du kartus dažniau negu vyrai. Dirgliosios žarnos sindromas yra labai paplitusi liga, paveikianti apie 10-15 % pasaulio gyventojų, dažniau moteris nei vyrus, ypač 20-50 metų amžiaus grupėje.

Dirgliosios žarnos sindromo patofiziologija nėštumo metu

Nėščiosioms vyksta anatominiai-fiziologiniai kitimai, kurie turi įtakos žarnyno funkcijai. Didėjant gimdai, ypač antrojoje nėštumo pusėje, spaudžiama tiesioji žarna ir apatinė plonųjų žarnų dalis. Dėl to sutrinka kraujotaka, atsiranda veninio kraujo stazė mažajame dubenyje. Nėščiosioms gali pasunkėti iki nėštumo buvęs vidurių užkietėjimas, nes ypač sulėtėja motorinė-evakuacinė žarnyno funkcija.

Kadangi žarnyno ir gimdos inervacija yra bendra, sumažėja ir gimdos raumenų, ir žarnyno jaudrumas, nes nėščiosios fiziologija prisitaiko nešioti vaisių. Padidėjus moteriškųjų hormonų kiekiui kraujyje, atsipalaiduoja visi lygieji raumenys, plečiasi šlapimtakiai, netenka tonuso žarnyno raumenys, sudaryti iš skersinių ir lygiųjų raumenų. Padidėjusi estrogenų ir progesterono koncentracija organizme ypač slopina motorinį storosios žarnos aktyvumą, lėtina peristaltines žarnų bangas. Todėl lėtėja išmatų tranzitas žarnyne. Žarnyne užsilaikiusios išmatos kietėja, džiūsta, susidaro kamščiai, trukdantys išmatų evakuacijai. Pasikeičia žarnyno receptorių jautrumas neurohumoraliniams faktoriams: acetilcholinui, serotoninui, histaminui.

Dirgliosios žarnos sindromo priežastys ir provokuojantys veiksniai

Tikslios dirglios žarnos sindromo atsiradimo priežastys iki šiol nežinomos. Tačiau pastarųjų metų tyrimai leido geriau suprasti patofiziologinius ligos mechanizmus. Vyrauja nuomonė, kad sindromas prasideda sutrikus centrinės nervų sistemos (CNS) koordinuojančiai ir reguliuojančiai žarnyno motorinę bei sensorinę funkciją veiklai.

Sergantiesiems dirglios žarnos sindromu nustatoma:

• padidėjęs motorinis storosios ir plonosios žarnos motorinis aktyvumas veikiant fiziologiniams (pvz., valgymui) ir patologiniams (pvz., psichologiniam stresui) dirgikliams, ramybės būsenoje ir tarp valgių;
• padidėjęs visceralinis žarnų jaudrumas. Sergančios nėščiosios jautriai reaguoja net į mažiausią dujų ar išmatų susikaupimą žarnose, nes yra sumažėjęs visceralinio jautrumo slenkstis;
• sutrikusi CNS ir žarnose esančių neurotransmiterių (azoto oksido, enkefalinų, substancijos P, 5-hidroksitriptamino, cholecistokinino), moduliuojančių žarnyno motorinę funkciją, visceralinius jutimus, sekreciją, veikla.

Dirgliosios žarnos sindromo riziką gali lemti paveldimumas - šeimos anamnezėje esant DŽS atvejams, tikimybė susirgti didėja.

Dirglios žarnos sindromą provokuojantys veiksniai:

• Psichologiniai ir socialiniai veiksniai: psichologinis stresas, fizinė ir seksualinė prievarta vaikystėje, psichopatologijos požymiai (depresija, nerimo sindromas, bulimija, nervinė anoreksija, šizofrenija, fobijos). Psichologinė įtampa ir nuolatinis stresas trikdo nervų sistemą ir žarnyno bei smegenų ašį, o tai gali lemti stipresnius simptomus.
• Maisto alergijos ir netoleravimas: pavyzdžiui, pieno produktams.
• Ūminės žarnyno infekcijos: poinfekcinis dirglios žarnos sindromas. Po sunkesnio gastroenterito atvejo gali prasidėti ir dirgliosios žarnos sindromas.
• Sutrikusi autonominė reguliacija: pakitus žarnyno inervacijos pusiausvyrai tarp simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos veiklos.
• Moteriškųjų lytinių hormonų pokyčiai: nėštumo, menstruacinio ciklo metu. Manoma, kad moteris DŽS kamuoja dažniau dėl moteriškų hormonų veiklos.
• Žarnyno uždegimas: Nors DŽS nėra uždegiminė liga, tyrimai rodo, kad sindromu sergančių žmonių žarnyno sienelėse kartais randamas padidėjęs limfocitų ir uždegimą skatinančių ląstelių kiekis.
• Vaistų vartojimas: Kai kurie vaistai sukelia žarnyno floros pakitimus, gali dirginti gleivinę ir sukelti kitus pakitimus, todėl gali pasirodyti ir pirmieji DŽS simptomai.

Dirgliosios žarnos sindromo simptomai ir požymiai nėštumo metu

Dirgliosios žarnos sindromo simptomai paprastai apima kelis pagrindinius pojūčius: pasireiškia pilvo skausmu arba mėšlungiu, pilvo pūtimu, kintamu viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, skubiu poreikiu tuštintis ir nepastovia simptomų eiga. Šie simptomai gali sustiprėti po valgymo ir sumažėti po tuštinimosi. Pilvo pūtimą dažnai sukelia dujų kaupimasis žarnyne arba skysčių susilaikymas.

Nėščiosios gali skųstis pilvo skausmu su tempimo jausmu apatinėje pilvo dalyje, taip pat spazminiu maudžiančiu, kartais panašiu į sąrėmius, užeinančiu pavalgius, praeinančiu pasituštinus ar dujoms išėjus, skausmu. Skausmas lokalizuojasi kairiojoje klubinėje srityje, dažnai būna nelokalizuotas. Jis gali plisti į juosmens sritį, išangę, koją, lytinius organus. Kartais skausmą lydi deginimas tiesiojoje žarnoje, išangės niežulys, pilvo gurgėjimas.

Dirglios žarnos sindromas kliniškai pasireiškia vidurių užkietėjimu, viduriavimu ar viduriavimu pakaitomis su vidurių užkietėjimu. Šie simptomai moteris dažniausiai jau vargino iki nėštumo ir gali sustiprėti (ypač vidurių užkietėjimas) nėštumo laikotarpiu didėjant mechaniniam gimdos spaudimui apatinėje žarnyno dalyje, sulėtėjus žarnyno motorikai dėl progesterono poveikio.

Vyraujant vidurių užkietėjimui: Išmatos būna spirų, kaspino, pieštuko formos, o pasituštinus lieka nevisiško pasituštinimo pojūtis.

Vyraujant viduriavimui: Būdingas nedidelis vandeningų išmatų kiekis, viduriuojama kelis kartus per parą, dažniau rytais, tuoj po valgio, susijaudinus, neviduriuojama naktimis, ramybės būsenoje, po tenezmų tuštinamasi kietų išmatų kamščiu, greitai pereinančiu į nesuformuotas išmatas. Su išmatomis pasišalina daug dujų ir kartais gleivių.

DŽS simptomai gali pasireikšti cikliškai - vienais atvejais dominuoja viduriavimas, kitais - vidurių užkietėjimas arba abu kinta paeiliui.

Be pagrindinių žarnos sutrikimų, kai kuriais atvejais atsiranda papildomi virškinimo simptomai: gleivės išmatose, dažnas vidurių pūtimas, pykinimas, nugaros skausmas ir nuolatinis nuovargis. Tuštinimosi sutrikimai gali būti susiję ir su šlapinimosi pokyčiais - dažnu, nepilnu ištuštinimu ar šlapimo nelaikymu.

DŽS taip pat gali būti susijęs su sisteminiais sveikatos sutrikimais: migrena, nemiga, nerimu, depresija, fibromialgija ar lėtiniu dubens skausmu. Kiti sisteminiai simptomai gali būti labilus pulsas, nepastovus arterinis kraujospūdis, prakaitavimas, sutrikęs šlapinimasis, labili nervų sistema, sutrikęs miegas. Ligonės gali skųstis gastroezofaginio refliukso simptomais, nes dažnai sutrinka virškinimo trakto viršutinės dalies autonominė reguliacija. Simptomai, būdingi dirglios žarnos sindromui, dažniausiai pasireiškia pirmojoje dienos pusėje ir sutampa su psichoemocine įtampa, psichologiniu stresu, nerimu.

Fizinio tyrimo metu palpuojant nustatoma, kad pilvas minkštas, papūstas, riestinė žarna jautresnė, skausmingesnė dėl jos spazmo. Kartais čiuopiasi čia susikaupusios išmatos, kai liga obstipacinio tipo. Dažnai nustatomas besikaitaliojantis skausmingumas įvairiose pilvo vietose. Taip pat stebimas padidėjęs nervų sistemos labilumas: prakaitavimas, ryškus dermografizmas, labilus pulsas, labilios emocijos, nerimas, įtampa veide. Sergančiosios dirglios žarnos sindromu gali mažiau priaugti svorio per nėštumo laikotarpį.

Dirgliosios žarnos sindromo diagnostika nėštumo metu

Dirglios žarnos sindromas neturi patognomoninių klinikinių, biocheminių, morfologinių ar patofiziologinių požymių. Nėščiosioms ypač sunku vertinti simptomų įvairovę, kadangi nėštumo fiziologinė būsena ir sveikai moteriai gali sukelti panašius simptomus. Šios ligos diagnostika tampa itin svarbi, jei reikia paneigti organinę patologiją vengiant didelės apimties tyrinėjimo.

Diagnozuojant šią ligą, reikia atkreipti dėmesį į detales, susijusias su:

• mitybos įpročiais, režimu, pomėgiais, maisto netoleravimu;
• persirgtomis, paveldėtomis ligomis, vaistų vartojimu;
• asmenybės bruožais, emocine būkle, patirtais stresais, jų gausa ir poveikiu (buitiniais, finansiniais, socialiniais);
• profesiniais ir tarpasmeniniais santykiais.

Būtina išsiaiškinti dirglios žarnos sindromui nebūdingus simptomus, kuriais pasireiškia kitos ligos: tuštinimąsi su krauju, karščiavimą, kūno svorio mažėjimą.

Diagnostiką palengvina diagnostiniai Romos kriterijai (Roma II, 1999), pagal kuriuos galima sergančiuosius dirglios žarnos sindromu atskirti nuo sveikų ar kitomis virškinimo trakto organų ligomis sergančiųjų:

• mažiausiai 12 savaičių per pastaruosius 12 mėnesių su pertraukomis ar ištisai trunkantis pilvo skausmas ar diskomfortas, turintis bent du iš šių požymių:
  • sumažėjantis pasituštinus;
  • pradžia susijusi su tuštinimosi dažnio pasikeitimu;
  • pradžia susijusi su išmatų formos (išvaizdos) pasikeitimu;
• diagnozę patvirtinantys požymiai (jų daugėjant, diagnozė patikimesnė):
  • nenormalus tuštinimosi dažnis: >3 kartus per parą ar <3 kartus per savaitę;
  • nenormali išmatų forma: avies spirų pavidalo/kietos ar skystos/vandeningos;
  • nenormalus tuštinimosi pobūdis (reikia stangintis, imperatyvus, nevisiško išsituštinimo pojūtis);
  • gleivių išsiskyrimas;
  • pilvo pūtimas ar pilvo tempimo pojūtis.

Nėščiosioms neatliekami invaziniai instrumentiniai tyrimai, nes kiekviena invazinė procedūra susijusi su pavojumi persileisti. Užsitęsus persistuojančiam viduriavimui, galima atlikti sigmoskopiją, įtarus išangės ligas - anoskopiją. Ligos diagnostika remiasi kriterijų identifikavimu, panašiais simptomais pasireiškiančių organinių ligų paneigimu. Visada atliekamas periferinis kraujo tyrimas.

Diferencinė diagnostika

Kai viduriuojama, tiriamos išmatos (koprogramoje ieškoma leukocitų, kraujo, riebalų, lamblijų (Giardia lamblia), pirmuonių (Entamoeba histolytica) ovocistų). Įtarus infekcinį viduriavimą (šigeliozę, salmoneliozę, jersiniozę), maisto toksikoinfekciją, auginama bakterijų kultūra (išmatų pasėlis). DŽS tyrimas dažniausiai apima laktoferino ir kalprotektino nustatymą išmatose.

Kai viduriuojama, dažniausiai diferencijuojama nuo lėtiniu viduriavimu pasireiškiančių organinių ligų: opinio kolito, Krono ligos, lėtinio pankreatito, bakterijų vešėjimo plonojoje žarnoje, kolitų (mikroskopinio, membraninio), Clostridium difficile ir kitų infekcijų, divertikuliozės, tiesiosios ir distalinės storosios žarnos dalies vėžio.

Nėščiosios gali viduriuoti, jei joms yra tirotoksikozė ir laktazės nepakankamumas. Tirotoksikozei būdinga neintensyvus viduriavimas, lydimas prakaitavimo, bendro dirglumo, nepakankamo svorio prieaugio nėštumo laikotarpiu, tachikardijos, labilaus kraujospūdžio, akių simptomų. Skydliaukė padidėja ir normalaus nėštumo metu, todėl diferencijuoti padeda skydliaukės hormonų tyrimas. Laktazės nepakankamumo sukeltus negalavimus padeda atskirti laktozės toleravimo mėginiai, tačiau nėščiosioms laktozės toleravimas pagerėja.

Dirgliosios žarnos sindromo gydymas nėštumo metu

Reikia paaiškinti, kad ši lėtinė liga yra gerybinė, nors ir sukelia žarnyno distresą, pablogina gyvenimo kokybę, tačiau nepereina į uždegiminę žarnyno ligą ir vėžį, simptomai nesukelia fizinės žalos ir nesutrumpina gyvenimo. Pacientei būtina išaiškinti ligos pobūdį, ją mokyti, raminti, panaudoti psichoterapines priemones. Nėštumo laikotarpiu DŽS gali recidyvuoti dėl fiziologinės būklės, padidėjusio jautrumo, maisto, emocijų, interkurentinių ligų, vaistų.

Dirglios žarnos sindromas neturi didelės įtakos nėštumo eigai, nes ligos simptomus galima gerai kontroliuoti rekomenduojant nemedikamentines priemones ir kai kuriuos vaistus. Tinkamas DŽS gydymas gali pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau tam labai svarbus paties paciento įsitraukimas. Gydymas priklauso nuo to, kokie simptomai vyrauja. Pagrindinės intervencijos apima mitybos koregavimą, tinkamus vaistus, psichologinę terapiją ir tam tikrus maisto papildus.

Mitybos rekomendacijos

Nėščiųjų vidurių užkietėjimas pradedamas gydyti dieta, nes ji veiksminga ir nepavojinga nei motinai, nei vaisiui. Patariama nėščiajai būti fiziškai aktyviai, pasportuoti: vaikščioti, plaukioti baseine ir kt., išgerti apie 2 litrus skysčių per dieną.

Patariama:

• vengti dujų gamybą skatinančių produktų (ankštinių, kopūstinių daržovių);
• mažinti riebalų kiekį maiste;
• mažiau vartoti pieno produktų (esant hipolaktazijai ar alaktazijai);
• daugiau valgyti skaidulinio maisto.

Dirglios žarnos sindromą provokuoja prieskoninės daržovės (česnakai, svogūnai, pipirai), kava, riebus maistas, alkoholis, sorbitolis, fruktozės turintys anglies dioksido prisotinti gėrimai, vaisių sultys. Fruktozės malabsorbcija sukelia viduriavimą, pūtimą, pilvo sienos tempimą. Labai veiksmingas maistas, turtintis daug augalinės ląstelienos, maistinių skaidulų. Šios medžiagos geba absorbuoti vandenį. Išmatos nuo jų išburksta kaip kempinė, ištempia žarnyno sieneles. Padidėjus išmatų tūriui, sudirginami nerviniai receptoriai, esantys žarnos sienelėje. Žarnos sienos raumenys pradeda susitraukinėti ir stumia išmatų sankaupas žemyn. Daug augalinės ląstelienos (celiuliozės, hemiceliuliozės) yra vaisiuose, daržovėse, o augalų skaidulų (pektino) - uogose, grūduose.

Dažnai pakanka ryte išgerti stiklinę slyvų sulčių arba šalto vandens (su šaukštu medaus) dar nevalgius. Kai kurios moterys negali vartoti daug skaidulų turinčio maisto dėl pilvo pūtimo. Joms siūloma vartoti 3 val. brinkintų vandenyje 15g sėlenų per dieną. Paruoštas sėlenas galima įmaišyti į košę, sausus pusryčius. Augaliniai aliejai, vartojami su daržovėmis, taip pat naudingi, nes susidariusios riebalų rūgštys žarnyne stimuliuoja žarnyno peristaltiką.

Tualete nėščiajai patariama po kojomis pasistatyti mažą kėdutę, kad sulenktos kojos prisiglaustų prie pilvo. Taip padidėjęs intraabdominalinis spaudimas palengvina defekaciją.

Kai dirglios žarnos sindromas pasireiškia viduriavimu, patartina vartoti išmatas burkinančias maistines skaidulas, Mucofalk, ryžių, manų košes, virtas morkas, gleivingas sriubas, mėlynių nuovirus.

Gydymas vaistais

Simptomų šalinimui gali būti skiriami vaistai, kurie parenkami individualiai ir gali būti koreguojami, atsižvelgiant į paciento savijautą. Dažniausiai tokiu atveju naudojami žarnų spazmus atpalaiduojantys, raminantys ir nervų sistemą subalansuojantys medikamentai. Gydytojas taip pat gali paskirti vartoti probiotikus, išmatų tūrį didinančius, viduriavimą, pilvo pūtimą stabdančius vaistus.

Vyraujant pilvo skausmui ir pūtimui:

Pirmiausia maiste apribojami produktai, kuriuose gausu angliavandenių ir kurie sukelia pilvo pūtimą. Jei efekto nėra - trumpam ir tik antrojoje nėštumo pusėje skiriama miotropinių spazmolitikų - otilonio bromido (Spasmomen) arba drotaverino hidrochlorido. Diciklomino hidrochlorido (selektyvaus anticholinerginio preparato), priklausančio B kategorijai, gali būti skiriama paūmėjus dirglios žarnos sindromui su žarnų spazmais, tačiau jo negalima skirti žindyvėms (Lietuvoje neregistruotas). Skausmą mažina acetaminofenas. Rekomenduojama nėščiosioms vengti anticholinerginių ir antispazminių vaistų, nes jie gali gali sukelti persileidimą.

Vyraujant viduriavimui:

Pradedama nuo geriamųjų druskų tirpalų. Negerėjant galima skirti Smecta, kuris nesirezorbuojasi virškinimo trakte ir yra pirmiausia pasirenkamas vaistas viduriuojančiai nėščiajai, taip pat kaolinopektino (Kaopectate). Tačiau jis gali pabloginti geležies absorbciją žarnyne ir provokuoti geležies stokos mažakraujystę. Viduriai kietėja vartojant antacidinius vaistus: kalcio karbonatą, sukralfatą, aliuminio hidroksidą (Almagel, Maalox, Gastal). Didelės aliuminio dozės gali sukelti vaisiaus apsigimimus. Galima skirti loperamido (B kategorija), bet tik antrojoje nėštumo pusėje, nes yra aprašyta vaisiaus širdies apsigimimų.

Nuo viduriavimo saugūs nėštumo metu yra bismuto salicilatas ir loperamidas.

Vyraujant vidurių užkietėjimui:

Skiriami laksantų, didinančių žarnų turinio apimtį, kurių sudėtyje yra augalinių skaidulų. Nėščioms moterims gali padėti natūralus augalinės ląstelienos preparatas - indiškosios spragės sėklos (Plantago ovata), esančios vokiškajame preparate Mucofalk. Šių sėklų ląsteliena geba pritraukti labai daug vandens. Prisijungus vandeniui, net 30-40 kartų padidėja sėklų ląstelių tūris. Mucofalk ląsteliena neskaldoma plonojoje žarnoje, todėl storąją žarną pasiekia nepakitusi. Čia ji, veikiama žarnyno bakterijų, suskyla iki riebalų rūgščių, kurios dirgina žarnų sienelę ir skatina tuštinimąsi. Celiuliozė, prisijungusi vandenį, burkina ir minkština kietas išmatas, didina jų tūrį ir palengvina jų tranzitą iki išangės. Mucofalk išleidžiamas pakeliais po 5g. Nėščioms moterims patariama suvartoti 1-2 pakelius per parą, po vieną rytą ir vakare prieš valgį. Pakelio turinį reikia ištirpinti stiklinėje vandens, maišyti, kol susidarys skystos grietinės konsistencijos masė. Paruoštą vaistą išgerti ir dar užgerti stikline vandens, kad skystis prisijungtų prie celiuliozės žarnyne. Šis vaistas ypač tinka nėščiosioms, kurios kenčia nuo vidurių užkietėjimo, taip pat kurioms paūmėja hemorojus, kai yra išangės įplėšų.

Jei šios priemonės neefektyvios, reikia pridėti vidurius laisvinančių preparatų, veikiančių osmosiškai ir kurių efektas pasireiškia po poros dienų:

• makrogolį (Forlax) - po 1 pakelį ryte ir vakare ištirpinus stiklinėje vandens;
• magnio hidrooksidą (Milk of Magnesia) - po 1-2 arbatinius šaukštelius vakare;
• sorbitolį (Microlax) - klizmutės vietiškai;
• laktuliozę (Duphalac) - po 1-2 arbatinius šaukštelius vakare.

Dozes reikia parinkti pamažu, kol išmatos suminkštės. Kiti saugūs vidurius laisvinantys vaistai nėštumo metu yra polietilenglikolis (Miralax) ir natrio dokuzatas.

Žemiau pateikiama apibendrinta informacija apie medikamentus, naudojamus DŽS simptomams palengvinti nėštumo metu:

Psichologinė terapija ir streso valdymas

Kognityvinė elgesio terapija (CBT) ir hipnoterapija, nukreipta į žarnyną, gali padėti atkurti ryšį tarp nervų sistemos ir virškinamojo trakto, ypač jei simptomus sustiprina stresas. Psichologinis stresas gali sukelti žarnyno raumenų įtampą, dujų kaupimąsi ir padidintą skausmo jautrumą. Naudojant streso valdymo metodus, tokius kaip meditacija, gilus kvėpavimas, sumažėja nerimo sukeltos virškinimo reakcijos. Šie metodai gali stabilizuoti mikrobiomą, pagerinti motoriką ir padidinti organizmo atsparumą simptomus aktyvuojantiems veiksniams.

Dirgliosios žarnos sindromo komplikacijos nėštumo metu

Nėščiosioms, kurioms užsitęsia vidurių užkietėjimas, gali kilti nemalonių komplikacijų. Didėjant spaudimui mažajame dubenyje, o ypač tuštinimosi stangų metu, plečiasi hemorojiniai išangės ir tiesiosios žarnos srities mazgai. Dėl to tuštinimasis tampa dar skausmingesnis. Nėščioji bijo ir vengia tuštintis. Baimė patirti skausmą dar labiau slopina tuštinimosi refleksą. Lėtinis vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, atsirandantis dėl DŽS, gali lemti hemorojaus atsiradimą.

Kitos dažnos analinės sveikatos problemos nėštumo metu apima išangės įtrūkimus, kurie dažniausiai atsiranda dėl išangės kanalo traumos, sukeltos vidurių užkietėjimo ar DŽS. Kartais jie gali atsirasti ir tik po gimdymo. Nėštumo metu padidėja hormono progesterono kiekis ir kraujo tūris, o tai gali būti pagrindinė hemorojaus priežastis. Dar vienas rizikos veiksnys - gimda spaudžia išangę ir tiesiąją žarną.

Negydomas dirgliosios žarnos sindromas, kaip ir visi kiti sveikatos negalavimai, progresuoja ir ilgainiui randasi ne tik skausmingos ir sunkios, bet apskritai gyvenimo kokybę stipriai suprastinančios DŽS komplikacijos. Dirgliosios žarnos sindromo simptomai ir požymiai kai kuriems gali sukelti depresiją ir nerimą. Daugelis žmonių, sergančių vidutinio sunkumo arba sunkiu DŽS, skundžiasi prasta gyvenimo kokybe. Siekiant išvengti bet kokių komplikacijų, pastebėjus tokią problemą reikėtų kreiptis į specialistus.

Kada kreiptis į gydytoją?

Jei nuolat keičiasi tuštinimosi įpročiai arba atsiranda kitų dirgliosios žarnos simptomų, reikėtų kreiptis į gydytoją. Pasireiškus tokiems simptomams, jokiu būdu to neignoruokite ir kreipkitės į gydytojus. Jei pastaruosius tris mėnesius bent tris kartus per mėnesį vis kamavo pilvo skausmas ir sutrikęs tuštinimasis, taip pat galėjote jausti pilvo pūtimą, skausmą tuštinantis, turite kreiptis į specialistą. Svarbu žinoti, kad jei pastebėjote kraujavimą iš išeinamosios angos, pilvo skausmas kankina naktį, prasidėjo karščiavimas ar net krenta svoris, į gydytoją būtina kreiptis nedelsiant!

Jei įtariate dirgliosios žarnos sindromą ar pastebite simptomus, tokius kaip pasikartojantis pilvo skausmas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ar pūtimas, būtina konsultuotis su gastroenterologu ar šeimos gydytoju, kad būtų atlikti tyrimai ir nustatyta diagnozė. Venkite savarankiškai taikyti dietas ar vartoti vaistus be specialisto rekomendacijos, nes tai gali maskuoti kitas ligas ar sustiprinti simptomus. Jei svarstote mitybos pokyčius, probiotikų vartojimą, streso valdymą ar fizinį aktyvumą, aptarkite šias priemones su gydytoju ar dietologu, kad jos būtų saugios ir tinkamos jūsų būklei. Taip pat galite apsvarstyti reguliarius patikrinimus, ypač turint DŽS atvejų šeimos istorijoje ar psichikos sveikatos problemų, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.

Dažnai užduodami klausimai apie DŽS nėštumo metu

Ar DŽS gali turėti įtakos vaisingumui ar nėštumo eigai?

DŽS neturi tiesioginio poveikio vaisingumui ar nėštumo rezultatams, tačiau kai kurie susiję veiksniai gali daryti įtaką reprodukcinei sveikatai. Tyrimai rodo, kad sergančiųjų DŽS grupėje gali būti stebimas mažesnis gimstamumas, tačiau ryšio su pačiu sindromu nenustatyta. Su DŽS susijęs uždegimas ir oksidacinis stresas gali paveikti lytinių ląstelių funkciją. Nėštumo metu simptomų valdymas išlieka svarbus - geriausi rezultatai pasiekiami taikant daugiadalykę priežiūrą, kurioje dalyvauja gastroenterologai ir akušeriai-ginekologai.

Ar yra genetinis testas DŽS diagnozuoti?

DŽS diagnozei šiuo metu nėra patvirtinto genetinio testo - vertinami simptomai pagal Romos IV kriterijus ir pašalinamos kitos ligos. Nors mokslinėje literatūroje minimos genetinės sąsajos, tokios kaip SCN5A geno mutacijos, jų praktinis taikymas dar nėra pagrįstas. Diagnozavimo procesas remiasi simptomų struktūra, klinikine analize ir kitų galimų būklių atmetimu.

Kaip streso valdymas padeda sumažinti DŽS simptomus?

Streso mažinimas gali pagerinti DŽS simptomus, nes veikia žarnyno ir smegenų ašies mechanizmus, mažina spazmus ir normalizuoja tuštinimąsi. Psichologinis stresas gali sukelti žarnyno raumenų įtampą, dujų kaupimąsi ir padidintą skausmo jautrumą. Naudojant streso valdymo metodus, tokius kaip meditacija, gilus kvėpavimas ar kognityvinė elgesio terapija, sumažėja nerimo sukeltos virškinimo reakcijos. Šie metodai gali stabilizuoti mikrobiomą, pagerinti motoriką ir padidinti organizmo atsparumą simptomus aktyvuojantiems veiksniams.

Ar vaikai gali sirgti dirgliosios žarnos sindromu?

Taip, vaikai gali sirgti DŽS, o jų simptomai dažniausiai apima pilvo skausmą, tuštinimosi pokyčius ir pilvo pūtimą. Vaikų simptomus dažnai sukelia psichologiniai veiksniai, ypač nerimas. Ligos valdymas apima mitybos pokyčius, streso mažinimo metodus ir tam tikrais atvejais vaistus. Rizika susirgti gali būti didesnė tiems vaikams, kurių šeimos nariai serga DŽS ar kitais funkciniais virškinimo sutrikimais. Diagnozė vaikams gali būti sudėtingesnė dėl komunikacijos sunkumų ir simptomų panašumo į kitas ligas.

Ar DŽS didina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu?

DŽS nepadidina ilgalaikės rizikos susirgti storosios žarnos vėžiu. Pirmaisiais metais po diagnozės rizika gali atrodyti padidėjusi, tačiau tai siejama su išsamesniu diagnostiniu ištyrimu, o ne su pačiu sindromu.

tags: #dirgliosios #zarnos #sindromas #nestumo #metu

• Maitinimo grafikas: 2 mėnesių kūdikio mityba
• Patogumas ir parama nėštumo metu
• Ką svarbu žinoti po sėkmingo dirbtinio apvaisinimo?
• Prabangūs Ermitažo muziejaus kiaušiniai
• išmatų pokyčiai laukiantis