Lietuvių liaudies tradicijos: nuo lopšinių iki žaidinimų
Vaikų ugdymo tradicijos šimtmečiais keliavo iš kartos į kartą ir pasiekė mūsų dienas. Ir anksčiau, ir dabar šeimai bei visuomenei svarbu, kad vaikai augtų sveiki, harmoningi žmonės. Psichologai teigia, kad asmenybės pagrindus suformuoja iki septynerių metų sukaupta vaiko emocinė patirtis, vertybinės nuostatos, santykiai su artimaisiais. Ypač svarbus mamos ir tėčio ryšys su mažyliu, laiduojantis vaiko psichinį saugumą ir darną.
Papročiai, lopšinės, žaidinimai, kita paveldėta mūsų tautos patirtis ir šiandien gali padėti suaugusiesiems bendrauti su vaikučiu, jį raminti, migdyti, žaisti, kartu skiepyti saugumo jausmą, ugdyti įvairias savybes: lavinti kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją, dėmesį ir t. t. Deja, šiandien reta jauna šeima yra susipažinusi su vis dar gyvybingomis ugdymo tradicijomis. Kita vertus, stebimi ir prigimtinai kultūrai gaivinti palankūs procesai - daugelis jaunų šeimų norėtų, kad jų vaikučiai būtų ugdomi „ekologiškai“.
Filmas „O kai vaikučiai čiūčia liūlia“ suskirstytas į penkias dalis: laukimas, gimimas, migdymas, žaidinimas, žaislai. Jame atskleidžiama senųjų vaikų ugdymo priemonių įvairovė, prigimtinė aplinka ir tradicijų taikymo galimybės šiuolaikiniame gyvenime.
Laukimas ir gimimas: tradicijos ir tikėjimai
Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama. Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan. Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais.
Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte - vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas. Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų. Tikintis išvengti gimdymo komplikacijų, virkštelės apsisukimo kūdikiui aplink kaklą, mamai buvo draudžiama rankas kelti į viršų, siūlais apsivynioti kaklą ir t. t.
Besilaukiančioji buvo gerbiama. Jai apsilankius, moterys stengdavosi neišleisti iš namų tuščiomis, būtinai ką nors įduodavo - pyrago, duonos, sūrio ir pan. Pateikėjų liudijimu, gimus pirmam vaikeliui, galima numatyti, kiek šeima susilauks palikuonių: „Kai gimdo pirmutinį vaiką, tai ant bambutės būna tokie kieti spuogeliai. Moteris gimdė, o „bobutė” pribuvėja parodė ir pasakė: „Va bus aštuoni”. Ir buvo aštuoni vaikai“ (Šalčininkų r.).
Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose. Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją - „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę. Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių. Per gimdymą prie moters paprastai tik bobutė ir būdavo, kartais dalyvavo artimiausia gimdyvės giminaitė - motina, sesuo, anyta, o sunkaus gimdymo atveju ir vyras.
Pribuvėja kūdikį priimti ruošdavosi iš anksto: vasarą prisirinkdavo ir prisidžiovindavo įvairių žolelių, kurių arbatomis girdydavo gimdyvę prieš gimdymą ir po jo, kad nenukraujuotų. Keletą savaičių po gimdymo pribuvėja slaugydavo gimdyvę ir kūdikį, padėdavo jį maudyti.
Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša - kad Dievas greičiau atrištų“ (Šalčininkų r., Mištūnai).
„Namelius“ (placentą) suvyniodavo į vystyklą, ir tėvas užkasdavo arti namų: berniuko po medžiu, kad aukštas, stiprus kaip medis augtų, mergaitės - darželyje, arčiau tvorelės, nes ji išeis (E.Brajinskienė). „Jei mergaitė gimė, tai „patalus“ (placentą) pakast palei slenkstį, tada greit ištekės.
Kūdikio priežiūra ir tikėjimai
Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję. Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos - kūdikis būsiąs stipresnis. Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio - tada vaikai namus saugo. Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti - kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų.
Laikytasi taisyklės pirma pamaitinti iš dešinės krūties (pamaitinus iš kairės, vaikas būsiąs kairiarankis). Pamaitinus kviesdavo tėvą. Kai tėvas pasidžiaugdavo, kūdikį guldydavo ant pagalvės, lovos arba į lopšį, tik ne ant stalo, nes jis galįs numirti.
Mažylį vystydavo į lininius vystyklus, vyniojo valiniu (ilga standžia juosta). Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai. Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną - iki pusės, o naktį - visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia.
Koks vaikas bus užaugęs, spėdavo ir pagal gimimo laiką: per jauną mėnulį gimę žmonės ilgai nepasensta ir visada būna smagūs, per pilnatį - apvalūs, delčią - sudžiuvę, pikti. Trečiadienį ir šeštadienį gimusios mergaitės būna geros šeimininkės, o berniukai - gabūs, sekmadienį gimusieji - tinginiai, pirmadienį - neryžtingi, ketvirtadienį - apgavikai, penktadienį - susiraukę.
Anksčiau svetimiems vaiko nerodydavo iki krikšto. Ir po krikšto saugodavosi labai giriančių ar turinčių vadinamąsias blogas akis. Mažylius itin saugojo iki metukų, manydami, kad šiuo laikotarpiu jų būtis yra labai nestabili - tarsi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Siekiant išvengti galimų nelaimių, buvo pasitelkiama įvairių priemonių (tikėjimų, draudimų): neleido žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nekirpo plaukų ir nagučių, saugojo nuo mėnulio šviesos - kad „neapžibėtų“, esą vaikas naktimis vaikščios (bus lunatikas).
Kai nudžiūdavo virkštelė, jos neišmesdavo. Vaikui paaugus, duodavo jam mazgelį atrišti.
Žindymas ir atjunkymas
Motinos kūdikius žindydavo tiek kartų, kiek vaikas norėdavo, paprastai metus, kartais ir ilgiau - kad vaikas būtų stiprus. Kitur sakydavo, kad maitinti krūtimi reikia tik iki metų, nes vaikas bus per daug prisirišęs prie mamos, nesavarankiškas.
Atjunkytą mažylį drausdavo iš naujo pradėti maitinti, kad nebūtų atžindas - neįgytų vadinamųjų blogų akių (į ką toks žmogus pažiūri, viskam gali pakenkti, sunaikinti ar susargdinti). Manyta, kad nutraukti žindymą geriausia per pilnatį arba priešpilnį, tuomet vaiko gyvenimas bus visa ko pilnas.
Paskutinį kartą pažindytas vaikelis buvo peržegnojamas, bandoma nuspėti ateitį: dėdavo pinigų, plaktuką, knygą ir stebėdavo, ką jis pirma paims.
Pirmieji žingsniai ir kalbos ugdymas
Čiulptuką - vadintą žinda, tūte, tuška, kumštuku - atstojo pakramtyta ir į drobinę palutę surišta duona su cukrumi. Mažyliai pradėdavo vaikščioti skirtingai, priklausomai nuo vaiko stiprumo.
Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, „rek kryžiška „parpjauti“ kuojės - parpjauni ton puntį, kad kuojės nebūt surištas“. Vaikučiui pradėjus stovėti „tievs liob padėrbti iš žilvitių tuokį kretilą (stovynę) - įstatys vaką, i ons liob eti“ (J.Bubilienė). Jei tėvai turėdavo laiko, paimdavo rankšluostį, perjuosdavo vaikučio krūtinytę, suimdavo už nugaros ir vedžiodavo.
Kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti, reikia jį nuolat kalbinti. Pateikėjų patirtis rodo, kad negalima mėgdžioti neteisingai, savo kalba šnekančio vaiko, reikia su juo kalbėti taisyklingai, tuomet ir jis taip kalbės.
Jei vaikas užsiverkė, jam skauda pilvuką ar miego nori, nereikia jo barti, drausminti, atvirkščiai - svarbu pamyluoti, priglausti, panešioti, pasupuoti ir jis greičiau nurims.
Auklėjimo principai ir metodai
Šeimose vaikus auklėdavo visi - nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams. Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais.
Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas. Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo. Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokė močiutės, kai paaugdavo - tėvai. Vaikus auklėdavo ir darbais.
Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės - „ožį“ reikėję išvaryti. Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu.
Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo. Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai. Vienas populiariausių - gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė. Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies - Dausų... Kitas aiškinimas - vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi ežere, eketėje, radusi marių putose. Tai taip pat atspindi mitinius vaizdinius apie vandenį, kaip gyvybės pradmenį, žmogaus radimosi vietą.
Migdymas ir lopšinės
Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui. Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars - bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs.
Vaikus migdydavo lopšiuose. Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių. Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos. Ėmus lentomis užkalti lubų sijas ir kambariuose atsiradus lentinėms grindims, paplito dviejų tipų pastatomieji lopšiai (vygės): medinės staklelės su įkabinta medine dėže ar lentinė dėžė su pavažomis.
Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys. Gimęs vaikelis į jį buvo guldomas tik po kelių dienų. Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos. Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja. Taip mama turėjo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti. Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys.
Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių. Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus.
Lopšinės - ne tik daina
Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį. Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus. Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“.
Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai. Jas išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių. Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį - skatinti augimą, prišaukti miegą (seniau iki krikšto ir kūdikio vardu nevadino, dažniausiai „leliuku“, „lėlyte“, o miegą vaikų kalba taip pat įvardydavo „liūlia“, sakydavo „eisim liūliuko“).
Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija. Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“. Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai.
Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus. Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje sutinkami lopšinių variantai su mirties linkėjimo motyvu: „Čiūčia liūlia šitą, duos dievulis kitą, šitą užaugysiu, kitą numarysiu“. Panašių atitikmenų yra slavų, latvių, estų lopšinėse. Žemaitijos šiaurėje, prie Latvijos sienos, paplitusios lopšinės apie pelelę, nešančią saldų miegelį. Pietrytinėje Lietuvos dalyje sutinkamos lopšinės su refrenais „lylia lylia“, „ūcia lylia“ artimos sūpuoklinių dainų melodijoms, kurios siejamos su pavasario augmenijos augimo skatinimu. Suvalkijoje esama magines žodžių formules (užkalbėjimus, būrimus) primenančių lopšinių tekstų. Jos išreiškia sakantįjį valią, sustiprinamą liepiamąja nuosaka, veiksmažodžių, garsažodžių pakartojimu, pvz., „užmik užmik, mažyte“.
Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės - atsikvėpimai. Taigi pagrindinis lopšinės tikslas - nuraminti, užmigdyti. Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis. Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui (tyrimai rodo, kad vaisius girdi ir aplinkinių balsus). Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą. Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi. Kartu sukurtas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų.
Žaidinimai - vaiko pasaulio pažinimas
Ir šiandien beveik kiekvienas mūsų žino žaidimą su vaiko pirštukais „Viru viru košę...“. Panašių užsiėmimų su mažyliais buvo ir yra įvairių. Prigimtinėje aplinkoje šie kūrinėliai vadinami mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais ir pan. Kalbininkai juos įvardijo bendru terminu - žaidinimai.
Tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas dar žaidžia nesavarankiškai, o yra žaidinamas vyresniųjų. Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį.
Dažniausiai šiose dainelėse, kaip trumpose pasakėlėse, veikia paukšteliai - šarkelės, varnelės, gyvulėliai - katytės, pelytės, meškos, oželiai. Kartais ir patys mažieji tampa veikėjais: joja ant žirgelių į turgelį barankėlių pirkti, grūda, verda košelę, kepa bandeles ir pan. Visa tai stengiamasi išsakyti vaikui suprantama kalba. Žaidinimuose atskleidžiamas tarsi vaiko akimis matomas pasaulis.
Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje. Juos dainuojant vaikas priglaudžiamas, pasūpuojamas į šalis ir taip nuraminamas. Vadinamieji juokinimai (pateikėjų terminas) skirti vaikučiams pralinksminti, prajuokinti, nukreipti jų dėmesį, jei nerimsta. Šie kūrinėliai šiandien laikytini savotiškais masažėliais - juos atliekant masažuojamas, aktyvinamas vaiko pilvas, nugara, kojos, rankos, kaklas. Žaidinimai, kuriuos sąlyginai galima įvardyti sūpavimais (kūdikis sūpuojamas ant rankų, kartais pamėtėjamas į priekį arba ant suaugusiojo peties) ir mankštelėmis, nepasižymi gausumu. Daugiausiai jų pateikė E.Brajinskienė iš Šeduvos. Savitas žaidinimo variantas „Šinku šinku b...
Lopšinių reikšmė ir įtaka
Lopšinės - tai ne tik raminanti melodija prieš miegą, bet ir langas į kultūros vertybes, pasaulėžiūrą bei netgi požiūrį į vaiką. Lietuvių liaudies kūryboje lopšinės dažniausiai suvokiamos kaip priemonė kūdikiams ir mažiems vaikams nuraminti, tačiau atidesnis žvilgsnis į tekstus atskleidžia įvairių, kartais net bauginančių motyvų.
Lopšinės kaip kultūros atspindys
Lopšinės yra vienas pirmųjų tautosakos žanrų, su kuriuo susiduria žmogus. Jos atspindi tradicinius kultūros aspektus, įskaitant požiūrį į vaiką, pasaulėžiūrą ir net baimės jausmą. Nors dažniausiai siejamos su raminančia funkcija, lopšinių tekstai gali būti kupini bauginančių, žiaurių ar smurtinių motyvų, kurie, paradoksalu, taip pat atlieka tam tikrą funkciją.
Bauginančios lopšinės: gąsdinimas ar pamoka?
Lietuvių liaudies lopšinėse pasitaiko tekstų, kuriuose vaikai yra bauginami, jiems grasinama arba minimos mitinės būtybės ir gyvūnai, keliantys grėsmę. Pavyzdžiui, lopšinėse dažnai minimas baubas, kuris neklusnius vaikus gali pagauti ir išsinešti.
- „Užmik, užmik, N N, Tupi kampe baubas Su mediniais nagais, Geležiniais ragais. Jei nemigsi, jis pagaus.“
- „Užmik, užmik, birbute, Ba ateina baubas. Kai užmigsi, tai neras. Kai pabusi, tai išnešĮ šilkinį krepšį, Kur vaikučius neša.“
Tokios lopšinės gali būti suvokiamos kaip grasinimo strategija, kuria siekiama paveikti vaiko elgesį. Tačiau svarbu atsižvelgti į kontekstą: tradicinėje kultūroje tokie gąsdinimai galėjo būti ne tik būdas nuraminti vaiką, bet ir savotiškas mitinio pasaulio pažinimo pradžiamokslis.
Žiaurūs ir smurtiniai motyvai lopšinėse: humoras ar atspindys?
Kita grupė lopšinių išsiskiria tuo, kad jose apdainuojami žiaurūs ir smurtiniai motyvai. Vienas žinomiausių pavyzdžių - lopšinė „Zuikis vaiką lingavo“, kurioje zuikiui gali būti nukandami įvairūs kūno dalių.
- „Opa opa opapapa, Zukis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, Nuo trinkelės nusprūdo, Varna akį iškirto, Melniks skūrą nulupo, Šiaučius batus pasiuvo.“
- „Motušeli lingavo, Tėvą vilks pagavo. O iš kur pagavo? - Iš aukšto svirnelio, Iš baltos loveles. Ogi tu, vilkeli, Atiduok tėvelį, atiduok!“
Nors tokie siužetai gali šokiruoti, svarbu atsižvelgti į tai, kad tradicinėje kultūroje požiūris į žiaurumą ir smurtą galėjo būti kitoks nei šiuolaikinėje. Be to, tokios lopšinės galėjo būti skirtos vaikui palinksminti, sudominti, o humoristinė forma ir panašūs siužetai galbūt galėtų skatinti užuojautą ir empatiją.
Vaiko „nuvertinimas“ ir „marinimas“ lopšinėse: ką tai reiškia?
Dar viena neįprasta tekstų grupė - lopšinės, kuriose vaikas tarytum „nuvertinamas“ arba „marinamas“.
- „Lieli lieli pajoudieli, Kas tav rytą basūpous: Išeis tievas rugių pjaut(i), Vo mačiutė riešutaut“
- „Čiūčia liūlia mažutėlį, Čiūčia liūlia varguolėlį, Čiūčia liūlia užmirštą, Čiūčia liūlia paliktą!“
- „A a a mažų, Duos dievulis gražų. Šitų užaugysim, Kitų numarysim“
Tokie tekstai gali būti susiję su mitologinėmis sakmėmis, kuriose laumės sūpuoja laukuose paliktą vaiką. Tačiau ką galėtų reikšti lopšinės, kuriose kalbama apie vaiko „marinimą“? Galima spėti, kad tai galėjo būti būdas maldauti vaiko neverkti, būti ramiam. Be to, tradicinė kultūra galėjo kitaip vertinti vaiko svarbą nei šiuolaikinė.
„Čiučia liūlia“ ir vaiko kalbos raida
Lopšinės, įskaitant „čiučia liūlia“, taip pat gali turėti įtakos vaiko kalbos raidai. Nors kūdikiai nesupranta lopšinės žodžių, jie reaguoja į jos ritmą ir melodiją, o tai gali padėti lavinti kalbos įgūdžius.
Vasaronės. Lopšinių vakaras
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
