14 Metų Stebuklas: Sugrįžimai, Atgimimai ir Nepaprastos Istorijos
Gyvenime pasitaiko akimirkų, kai po ilgo laukimo, sunkių išbandymų ar netikėtų posūkių įvyksta tikras stebuklas. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias istorijas, kuriose ryžtas, tikėjimas ir atradimai keičia likimus ir grąžina prasmę, paliečiant tiek asmeninius sugrįžimus, tiek knygų pasaulius ar meno kūrinių atgimimus.
Diana Zubė: Po 14 metų Norvegijoje - laimės atradimas gimtinėje
Po 14 metų Norvegijoje mokytoja iš Mosėdžio Diana Zubė grįžo į Lietuvą - paskubomis, kai gęstanti močiutės gyvybė privertė ją skubiai atsisveikinti.
Visgi sprendimas grįžti brendo kurį laiką. Svetimoje šalyje patirtas vienišumas ir noras būti su artimaisiais Lietuvoje paskatino ją su dukromis palikti Norvegiją ir kurti naują gyvenimą gimtinėje. Laimę ir prasmę Mosėdyje atradusi Diana Zubė į Lietuvą grįžo po 14 Norvegijoje praleistų metų. Pradžią ji prisimena su šypsena: netrūko ir komiškų patirčių.
Per tarpininkus įdarbinta kepyklėlėje, Diana buvo pristatyta kaip patyrusi kepėja, nors tokios patirties neturėjo. „Buvau pristatyta kaip profesionali kepėja. Norvegai sako: „Gerai, pabandome“. Bandome - pirmą dieną nieko neišeina, antrą irgi.“ Skandinavijos šalyje Diana dirbo dažytoja, valytoja, prižiūrėjo sodus, jos vyras dirbo betonuotoju.
Tačiau ne visada viskas klostėsi sklandžiai. „Verkiu į ragelį, skambinu į priimamąjį: „Padėkite man, aš mirštu.“ Toks buvo jausmas. Skausmai didžiuliai, kūdikis šalia, o pagalbos nesulaukiau.“ Tuomet Dianai patarta tiesiog išgerti vaistų nuo skausmo, tačiau jie beveik nepadėjo. Moteris nebuvo apžiūrėta, nes neseniai jau buvo apsilankius pas gydytojus, nors tuomet tikrinta tik naujagimės sveikata. „Fizioterapeutas manęs paklausė: „Kur buvai anksčiau?“
Dėl traumos Diana kurį laiką nebegalėjo dirbti sunkių fizinių darbų, todėl įsidarbino dešrelių pakavimo ceche. „Stovi ir žiūri, kad dešrelės nesusimaišytų. Jei kas nors įstringa, bėgi stabdyti aparatų. Laikrodis prieš akis, o laikas visai nejuda.“ Galiausiai atsirado įtampa su darbdaviu - šiam nepatiko, kad susirgus dukrai Diana lieka namuose jos slaugyti. Diana apsisprendė: gana nemėgstamų, nekvalifikuotų darbų.
Norvegijoje ji dirbo mėgstamą darbą, džiaugėsi šeima - vyru ir dukromis Luka bei Sofija - ir turėjo būrį draugų. „Negalėjau patikėti: jūs mane priimate? Buvo tokia maloni situacija, toks įvertinimas.“ Ji atrado ir naujų pomėgių. „Atradau Lotynų Amerikos šokius, pradėjau šokinėti su „kangoo jumps“ batais. Dalyvavau ir konkurse, važiavome į festivalį Latvijoje. Patirtys buvo nuostabios. Buvome kartu su lietuvių moterimis.“
Tačiau bėgant laikui Diana pastebėjo, kad į Lietuvą ėmė grįžti vis daugiau tautiečių. „Ateina savaitgalis, galvoju: kaip faina būtų kur nuvažiuoti. Tą patį sako ir vyras, grįžęs iš darbo. Ir man akyse ašaros - kur mes nuvažiuosime? Nuvažiuodavome pasivaikščioti, leisdavome laiką gamtoje, kartais nuvykdavome į kalnų trobeles. Bet ne kiekvieną savaitgalį - ir brangu, ir vis tiek norisi socialumo.“ Dianos nepasitenkinimas gyvenimu Norvegijoje vis labiau stiprėjo. „Tai mane privedė prie tokio jausmo, lyg mintyse ūžtų bičių avilys.“
Moteris nusprendė - nori grįžti į gimtinę. Pirmiausia apie tai prasitarė vyresnėlei dukrai. Ši idėja sutiko su dideliu entuziazmu. Vyras iš pradžių reagavo tyliai. „Tuo metu jis nesakė nė žodžio. Supratau, kad reikia suvirškinti, nes buvo netikėta.“
Per skubią kelionę į Lietuvą moteris dar spėjo pamatyti močiutę gyvą. „Ji kentėjo skausmus. Jei močiutė sako, kad skauda, vadinasi, labai skauda.“ „Ji dar kvėpavo, tikiu, kad mane išgirdo. Pasakiau, kad mes ją mylime. Ilgai galvojau - ar kada išvis sakiau tiek mamai, tiek močiutei, kad jas myliu? Turbūt nebuvau sakiusi.“
Ilgą laiką Dianą graužė kaltė dėl grįžimo į Lietuvą atidėjimo, per trumpos viešnagės pas močiutę paskutinę šios vasarą. „Po pirmo seanso viską paleidau. Daug verkiau, bet išėjau pajutusi palengvėjimą. Gyvenimas ėmė stotis į vėžes.“
Apsigyvenusi Mosėdyje Diana pradėjo profesines paieškas: dirbo biuro vadybininke, buhaltere, o vėliau - matematikos ir informatikos mokytoja. Taip pat ėmėsi pedagogikos studijų. „Gavau auklėjamąją klasę - 30 vaikų. Tai buvo didelis iššūkis, bet supratau, kad esu ten, kur noriu būti. Čia mano vieta po saule: noriu ugdyti jaunąją kartą per patirtis, kurias įgijau Norvegijoje. Dirbu jau ketvirti metai ir esu be galo patenkinta. Net kai sunku, nenoriu praleisti nei dienos mokykloje. Atsikeliu ir žinau: šiandien bus sunku, bet noriu eiti į darbą.“
„Stebuklas“: R. J. Palacio knyga, įkvepianti priimti kitoniškumą
Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Nuo gimimo jo veidas buvo daug kartų operuotas. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos.
„Štai ką aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai, kad niekas manęs nelaiko normaliu. Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, - aš pats. Beje, aš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau.“
Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja - visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis. Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas, drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas?
Šią šiltą, išmintingą ir sąmojingą R. J. Palacio knygą skaitytojai dažnai pavadina stebuklu. Rašytojai ir Ogastui pavyko įrodyti - kai labai nori, gali pasiekti didelių pergalių. „Aš ką tik baigiau skaityti „Stebuklą". Šitą knygą labai rekomenduoju visiems savo draugams.“
R. J. Palacio (R. Dž. Palasijo) yra amerikiečių rašytoja. Daugiau kaip dvidešimt metų ji piešė iliustracijas kitų rašytojų knygoms, tačiau kartą prie ledų krautuvėlės sutiko labai mielą, linksmą, bet atrodantį kitaip nei visi, berniuką.
Sugrįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslo atgimimas
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta vieno paveikslo paroda „Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“. Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas po restauravimo (drobė, tempera, aliejus, XVII a. pab-XVIII a. pr.) yra Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno vertybė.
Vienoje iš XIX a. pabaigoje darytų Vilniaus Bernardinų bažnyčios nuotraukų matyti, kad šis paveikslas kabojo šventovės kairės navos gale esančio šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje.
Paveikslas apipintas legendomis, pasakoja menotyrininkė, Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. AISTĖ BIMBIRYTĖ: „Pasak legendos, šio paveikslo pirmavaizdį XIV amžiaus pabaigoje sukūrė Jogailos dvare dirbęs lietuvių kilmės dailininkas Žalčiukas. Jam nutiko nelaimė - jis prarado regėjimą. Vildamasis jį atgauti, nuvyko prie tuo metu stebuklais garsėjančio Čenstakavos Švč. Dievo Motinos atvaizdo ir karštai meldėsi. Stebuklas įvyko - dailininkas atgavo regėjimą.“
Paveikslas buvo nuvežtas į Sokalį (dabartinės Ukrainos teritorija), ten 1599 m. Deja, originalus kūrinys pražuvo XIX a. per gaisrą. Jo gyvavimą tęsė kopijos. Viena iš jų, tapyta XVII a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje, eksponuojama parodoje.
Sovietmečiu, pokario metais, uždarant daugumą bažnyčių liturginiai reikmenys buvo suvežti į kelias tuo metu Vilniuje veikiančias parapijas ir ten sandėliuoti. Restauravimo procesas buvo itin sudėtingas. „Baisu net prisiminti. Vos atidengtą paveikslą turėjome nedelsdami paguldyti horizontaliai - atrodė, kad nutrupėję fragmentai tuoj ims byrėti. Be to, laukė labai ilgas tvirtinimo procesas - ne visi metodai tiko. Audinys buvo pakilęs, pagrindas - nesutvirtintas.“
Restauratorės Greta Žičkuvienė ir Rūta Kasiulytė pabrėžė restauravimo proceso sudėtingumą. „Restauratoriai stengiasi originaliam kūriniui nepridėti nieko nuo savęs - padaro tik tai, kas būtina, kad jis išliktų autentiškas. Restauratorius nėra kūrėjas, jis dirba pagal metodikas. Tačiau šiuo atveju teko pabūti ir kūrėju. Atkuriant prarastas vietas buvo taikytos specialios restauravimo metodikos - ypač tratteggio, kai prarastos vietos atkuriamos smulkiais brūkšneliais, kad atgaivintas auksinis fonas neblizgėtų kaip naujas.“ „Mes siekėme trūkstamas vietas spalviškai pritaikyti, kad vaizdas išliktų vientisas.“
Taip pat buvo restauruojami mediniai aptaisai. „Galiu patvirtinti, kad aptaisų būklė buvo avarinė. Jie buvo mediniai, gruntuoti ir dengti aukso lakšteliais. Kaip ir pats paveikslas, aptaisai buvo daug kartų taisyti - sluoksniai kaupti vienas ant kito, o pirminė danga išlikusi tik fragmentiškai.“ Manoma, kad anksčiau paveikslo aptaisai galėjo būti ir kitokie, galbūt sidabriniai, pritaikyti ankstesniam jo formatui.
„Dabar galime matyti paveikslą tokį, koks jis išėjo tiesiai iš mūsų rankų, kol dar nėra pridengtas joks kraštelis. Todėl džiaugiuosi šia paroda, nes ji leidžia pamatyti paveikslą iš arti, įžvelgti ir restauratoriaus darbą.“ Paroda „Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki birželio 14-osios. Po jos paveikslas bus grąžintas į savo vardo altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje.
Ekonominis „stebuklas“ Biednių kaime krizės metais
1992 m., Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės.
Irena, stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau - atvyksta.
Raudonu Kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas. Ir pažada: kentėti liko nedaug - jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
