13-mečių mergaičių psichologija: brendimo, santykių ir savęs atradimo kelias
Žmonės skirtingi, nes kiekvieno jų raida - unikali. Tačiau šis faktas neatmeta galimybės, jog esama tipiškų, bendrų žmogaus raidos dėsningumų, būdingų skirtingiems individams. Kiekvienas amžiaus tarpsnių turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, jiems ttenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais.
Paauglystės pradžia: pokyčiai ir iššūkiai
Paauglystė prasideda nuo 11-12 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje galima išskirti dvi fazes: 12-15 m. Pirmoji fazė dažnai būna susijusi su staigiais žmogaus charakterio pokyčiais. Šiuo periodu žmogus patiria audringus išgyvenimus. Nėra lengva su jais sutarti: jie sukelia tiek prieštaringų jausmų. Kritikuodami tėvus jaučiame ir pasitenkinimą, ir baimę būti atstumti. Būdami paaugliai, mes žavimės savimi - ir tuo pat metu kamuojamės dėl savo trūkumų. Be to, kyla sudėtingi egzistenciniai klausimai: "Kas aš? Koks aš? Koks turėčiau būti?". Apima jausmas, jog nebesi tas vakarykštis vaikas. Ir jis nuolat stiprėja. "Tu visai nemoki dažytis (šukuotis, rengtis)", - kartais sakome mamai. Toks elgesys - irgi simbolinis: kad taptume suaugę, iš pradžių turime paneigti savyje vaiką. Kartais, kritikuodami suaugusiuosius, mes tik ginamės nuo jų kritikos puldami pirmi. Tai irgi paaugliško amžiaus paradoksas.
Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Kai kurie autoriai nurodo jas esant nuo 12 iki 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės laikotarpį dažnai vadina adolescencija: 12-14 metų laikotarpis yra ankstyvoji adolescencija, 15 metų laikomi pereinamaisiais ir vėlyvoji adolescencija nuo 16 iki 18 metų. Paauglystės, arba adolescencijos, pabaigos tiksliai nurodyti negalima, tad ir jaunystės pradžios tiksliai negalima nurodyti. Kai kuriose šalyse laikoma, jog paauglystė baigiasi, kai individas visiškai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Kitose šalyse, tai savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisė kurti šeimą. Paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida. Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendimas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amžiaus ribas. Todėl net juridiniuose dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnateisis. Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių konvencijoje, galiojančioje ir Lietuvoje, teigiama, kad „vaiku laikomas žmogus, neturintis 18-os metų, jeigu pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau.“
Paauglystės pradžia yra ir sparčių fizinių kūno kitimų pradžia. Ryškiausi jų kūno proporcijų ir ūgio. Lytinis brendimas skirstomas į 3 fazes: prepubertetą (brendimo įžangą), pubertetą (tikrąjį brendimą) ir postpubertetą (brendimo pabaigą). Paauglystėje augimo tempas toks pat kaip pirmaisiais gyvenimo metais (15-25 cm per metus). Augant kūnui keičiasi jo proporcijos, paauglys tampa fiziškai stipresnis, nors jo judesių koordinacija laikinai menkėja. Nustatyta, jog lytinis brendimas gali prasidėti apie 7 metus, o vėliausiai apie 14 metus. Nuo 10 metų berniukams pradeda smarkiai augti sėklidės, ypač padidėja 11-12 metais, paauga ir varpa, o 13 metais atsiranda gaktap...”
Paauglystės laikotarpiu vien jau dėl hormonų pokyčių yra padidėjęs vaiko jautrumas, vaiko emocinis pasaulis yra labai audringas, vyksta nuolatinės savęs paieškos, stipriai išreikštas savarankiškumo poreikis, kurį lydi noras būti priklausomu grupės nariu, aktyviai veikia gynybos mechanizmai, racionalizacijos, baimė, nepasitikėjimas savimi ir kitais.
Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškas, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas, ir socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Šeima taip pat yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui.
Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių. Nurodytų poreikių reikšmė paauglystės laikotarpiu skirtinga. 12-14 metų paaugliai yra komformistiški, jie labiau orientuojasi į bendraamžius, o todėl jų savirealizacijos poreikis silpnesnis. Poreikiai priklauso ir nuo lyties. Paaugliui reikia tėvų meilės. Nepaisant to, kad fiziškai sūnus ar dukra jau gali atrodyti subrendę, emociškai jie tebėra vaikai, kuriems reikia jausti, kad yra mylimi ir svarbūs savo tėvams net ir tada, kai jų elgesys yra nepakenčiamas. Paauglys - kaip veidrodis: jis daugiau atspindi jam teikiamą meilę, negu pats ją skleidžia. Jeigu paaugliui rodoma meilė - jis ją grąžina, jei pyktis - jis ir gražina pyktį. Paauglys nori jaustis saugus, bet nevaržomas. Paauglystė - savo nepriklausomybės ribų plėtimo amžius. Protestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos, argumentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad tėvams rūpi. Per didelė kontrolė skatina protestą ar pasyvumą, visiška laisvė - palieka paauglį vienišą ir pažeidžiamą. Paauglys nori gerbti savo tėvus. Paauglystė - santykių šeimoje pertvarkymo laikas. Jei vaikas klausė tėvų todėl, kad jie yra tėvai, tai paauglys klausys tik tada, jei reikalavimai bus logiški ir argumentuoti. Priversti galima tik bijoti, o pagarbą reikia nusipelnyti. Paauglys nori būti vertinamas ir gerbiamas. Ko jie bijo labiausiai - tai ne nuomonių skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo. Jei į netinkamą sūnaus ar dukros elgesį sureagavote grubiai, per stipriai, dera atsiprašyti. Nuoširdumas, drąsa pripažinti savo klaidas, sugebėjimas nekritikuoti yra elgesio stilius, kurio paaugliai išmoksta iš tėvų. Jausdamas tėvų pagarbą sau, paauglys išmoksta gerbti ir vertinti save bei aplinkinius. Paauglys turi teisę atvirai ir tiesiogiai reikšti savo jausmus. Jei nuolat kartosite savo supykusiam paaugliui „Nedrįsk su manimi taip šnekėti!“, jis liausis tą sakyti tiesiogiai, bet išreikš, pats to nesuvokdamas, jus liūdinančiu elgesiu: iššaukiančia šukuosena, blogais pažymiais mokykloje, galbūt alkoholiu ar narkotikais. Paaugliai dažnai netinkamu elgesiu netiesiogiai išreiškia priešiškumą mums, kai draudžiame jį išreikšti žodžiais.
Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai apsunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo paieškas; spartesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperimentuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin sąlygiškas, ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savarankiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konflik-tus, kuriuos, kalbant apie paauglystę, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka.
Psichologinė parama paaugliams. Nors psichologinio paauglių konsultavimo, psichologinės paramos jiems praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais, ją vienija vienodi paramos tikslai: vidinių problemų įveikimas, santykių su bendraamžiais korekcija, socializacijos skatinimas. Šiuos tikslus paauglys dažnai netiksliai suvokia. Todėl psichologas susiduria su priešiškai nusiteikusiu arba nemotyvuotu konsultuojamuoju, lengviausiu atveju konsultuojamuoju, kuris dėl nepakankamo savęs pažinimo ar drovumo nurodo savo sunkumus pernelyg apibendrintai, nepilnai ir iškreiptai. Be to, paauglys gali priskirti psichologą prie „suaugusiųjų“, kuriuos jis vertina kritiškai ar negatyviai. Todėl psichologui svarbu parodyti, jog jis domisi ne tik paauglio sunkumais, bet ir jo asmenybe ir vertybėmis, parodyti pagalbą paaugliui, pripažinti iš pirmo žvilgsnio menkas jo problemas, garantuoti prielaidas, kurios padėtų paaugliui įsisąmoninti, kad psichologinis konsultavimas remiasi psichologo ir konsultuojamojo ryšiu, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konsultuojamajam, t.y. Psichologo ir paauglio bendradarbiavimas yra esminė paauglio sunkumų įveikimo sąlyga.
Psichologinė parama paauglio šeimai. Paauglys emancipuojasi nuo šeimos ir tuo pat metu patiria stiprią jos įtaką. Dauguma šeimų augina nepakankamą gyventojų atkūrimui reikalingą vaikų skaičių (taigi joje augantis paauglys nepatiria įvairiapusių globos ir globojamojo santykių, neįgyja pakankamos patirties); daug šeimų yra nestabilios arba išyra (taigi paauglys gyvena aplinkoje, nepalankioje jo emocinei raidai ir lytinei identifikacijai); daug šeimų nepakankamai materialiai aprūpintos (taigi paauglys negali pilnavertiškai ilsėtis, plėtoti savo gabumus, o kartais net nepakankamai tenkinami jo fiziologiniai poreikiai). Paaugliams iš tokių šeimų dažniausiai ir reikia psichologo pagalbos.
Pirmoji meilė ir romantiniai santykiai
Pirmoji meilė aplanko kiekvieną. Vieni įsižiūri patinkančią mergaitę ar berniuką darželyje, kitiems romantiški jausmai užgimsta mokyklos suole, tretiems - dar vėliau. Meilė yra subjektyvus jausmas ir kiekvienam jis turi šiek tiek savitą atspalvį - ar tai būtų vaikas, ar suaugęs. Meilės supratimui didelę reikšmę turi žmogaus raida, ypač - brandumas.
Vaikų meilė dažniausiai yra nukreipta į juos pačius, labiau susijusi su jų pagrindinių poreikių - alkio, šilumos, švelnumo miego, saugumo, - patenkinimu, egocentriškesnė negu suaugusiųjų. Vaikų meilė yra trumpalaikė, kartais net momentinė, kuri remiasi asmeninių poreikių patenkinimu, kito žmogaus fiziniu buvimu šalia, panašiais pomėgiais, savo vertės parodymu. Vaikas gali pasakyti mamai, tėčiui, kitam vaikui, kad myli, tačiau iki 8 - 10 m. amžiaus vaikų meilės supratimas dar labai skiriasi nuo suaugusiųjų - vaikas nemyli taip brandžiai kaip suaugęs, tačiau labai teigiamai reaguoja į kitų žmonių jam rodomą meilę.
Vokiečių ir amerikiečių psichologas ir filosofas Erich Fromm vaikišką meilę apibūdina mylėjimu dėl to, kad esu mylimas, o brandžią meilę - buvimu mylimu dėl savo gebėjimo mylėti. Brandi (suaugusiųjų) meilė yra pastovus, besąlygiškas santykis, ryšys, kuriame išsaugojamas žmogaus individualumas, džiaugiamasi galint kažką duoti kitam žmogui ir dėl to jaustis gyvybingam bei laimingam, jausmas kyla iš tikrųuų vertybių, santykis kuriamas jų pagrindu. Visgi, nekiekvienas suaugęs geba brandžiai, besąlygiškai mylėti kitą žmogų. Kitas būdamas ir 40 - ies metų egocentriškai sieks vien tik savo poreikių patenkinimo, asmeninės naudos sau.
Įžengus į paauglystę (apie 10-11 metus) vaikas gali patirti pirmuosius romantinius jausmus kitam vaikui. Tam tikrą reikšmę šių santykių užmezgimui turi fiziologiniai hormonų pokyčiai paauglio organizme, dažnai tokie santykiai susiję ir su socialiniu statusu bei psichologiniu noru pasitvirtinti savo svarbą, reikšmingumą, kurti identitetą. Pavyzdžiui, draugavimas su gražiausia mokyklos mergina vaikinui suteikia daugiau galimybių pasipuikuoti prieš draugus ir sulaukti didesnio jų pripažinimo. Arba tiesiog antrosios pusės turėjimas suteikia jausmą, jog esi patrauklus, įdomus ir pripažintas. Todėl paauglių romantiniai santykiai dažnai grindžiami fizine išvaizda, socialiniu statusu. Visgi paaugliai antrą pusę renkasi ir pagal bendrus pomėgius, aprangos, muzikos stilių. Vėlesniame paauglystės tarpsnyje (apie 14-17 metus) paauglių romantinių santykių užmezgimą veikia ir socialinis spaudimas, pavyzdžiui, „visos draugės ir draugai“ jau turi poras. Taigi šiame amžiaus tarpsnyje paaugliui atrodo, jog susirasti porą yra tiesiog privaloma!
Paauglystėje romantiški santykiai dažniausiai yra trumpalaikiai, tokia meilė remiasi fizine išvaizda, kuriant romantiškus santykius dėl aukštesnio socialinio statuso ir pripažinimo bendraamžių grupėje. Jaunystėje nuo 18 metų meilė jau gali pasireikšti kaip ilgalaikis, stabilus, artimas ryšys, kai du žmonės vienas kitu rūpinasi, prisiima atsakomybę už kitą žmogų, įsipareigoja.
Gali būti, kad vaikas atrado bendrų pomėgių, interesų su vyresniu ar jaunesniu vaiku ir tiesiog todėl jiems patinka kartu leisti laiką, bendrauti. Tačiau taip pat gali nutikti vaikui, kuriam sunkiau sekasi susidraugauti su bendraamžiais, todėl jis renkasi jaunesnius arba vyresnius už save vaikus. Jaunesni vaikai yra dar per maži, kad aiškiai pajustų bendravimo su vaiku sunkumus, be to, jiems yra labai smagu, tam tikras „prestižas“ bendrauti su vyresniu už save vaiku, juk jie taip nori kuo greičiau užaugti, „būti dideliais“. Vyresni vaikai savo pažintiniu ir socialiniu išsivystymu dažnai lenkia jaunesnius, todėl jie gali supratingiau, galbūt ne taip smerkiančiai reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Vėlgi, bendravimas su vyresniais vaikais suteikia saugumo ir gali paskatinti bendraamžių pripažinimą vien todėl, kad bendraujama su vyresnio amžiaus vaikais.
Pagalvokime, kuo gali baigtis prisipažinimas meilėje paauglystėje? Nesulaukęs atsako iš patinkančio žmogaus, vaikas gali jaustis atstumtas, nepasitikėti savimi, būti nuvertintas bendraamžių. Tuomet lengviau iš anksto „pasirūpinti apsaugomis“ ir atstumti pirma ar tiesiog neigti savo jausmus, negu būti atstumtam kito. Be to, paaugliams be galo svarbi aplinkinių - ypač draugų, tačiau ir suaugusiųjų - nuomonė. O kas jeigu apie atstūmimą sužinoję draugai ar tėvai išjuoks, pasišaipys? Paaugliui tai yra be galo svarbu. Taip pat didelį vaidmenį atlieka ankstesnė socialinių santykių patirtis. Galbūt vyresniame amžiuje žmonės turi sukaupę daug neigiamos santykių kūrimo patirties, patyrę atstūmimą, gėdą, pažeminimą, todėl dabar yra atsargesni ir uždaresni.
Pirmieji romantiški santykiai paauglystėje yra puiki galimybė vaikui mokytis bendrauti, geriau pažinti save artimame santykyje su kitu žmogumi, taip pat geriau pažinti ir kitą žmogų. Neturėdamas tokios galimybės, vaikas gali turėti sunkumų, užmezgant artimus ir ilgalaikius santykius su kitais žmonėmis. Galbūt kas nors jau ir paauglystėje gali sukurti ilgalaikį artimą romantinį santykį su kitu žmogumi. Ir tuo metu tas ryšys atrodys toks tikras ir pastovus. Pirmasis abipusis, stabilus, ilgalaikis, grindžiamas tikrosiomis vertybėmis romantinis ryšys kuriamas jaunojo suaugusiojo amžiuje (t.y. nuo 18 metų ). Kada šį ryšį atrasti pavyksta konkrečiam žmogui, priklauso nuo nemažo skaičiaus faktorių: turėtos patirties, asmeninių žmogaus savybių, įgūdžių, jo turimų gyvenimo tikslų, prioritetų ir pan.
Tėvų vaidmuo ir parama paaugliui
Nors paauglys ir rodo norą atsiriboti nuo tėvų, visgi giliai širdyje jų meilė, palaikymas ir buvimas šalia jam yra labbar svarbūs. Kartais suaugę pernelyg hiperbolizuoja vaikų romantiškus santykius, todėl jiems kyla daug ne visada pagrįsto nerimo ir baimių. Ilgainiui būtų gerai su vaiku aptarti, kaip vaikas reaguotų jeigu šie santykiai nutrūktų - pasikalbėti su vaiku, kaip jis tuomet elgtųsi, kaip reaguotų. Kitas būdas pabendrauti su vaiku apie romantiškus santykius - ramioje ir jaukioje aplinkoje pasidalinti savo pirmosios meilės patyrimu, parodydant, kad kažkada Jūs taip pat patyrėte kažką labai panašaus, todėl tikrai jį suprantate. Pasidalijimas savo patirtimi taip pat suteikia vaikui „normalumo“ ir saugumo jausmą - tai, kas vyksta, yra visiškai normalu ir įprasta šiame amžiaus tarpsnyje ir tą yra patyrę ir kiti. Taip pat būtų gerai pasiūlyti vaikui pasikviesti savo porą į namus ar visiems kartu nueiti pramogauti, kad galėtumėte geriau pažinti savo vaikui artimą žmogų. Tėvai turėtų vengti juoktis, šaipytis iš vaiko romantiškų santykių, jų nenuvertinti. Visa tai, kas vyksta, Jūsų vaikui yra nepaprastai svarbu ir reikšminga.
Taip pat būtų nemenka klaida aktyviai ir direktyviai kištis į vaiko gyvenimą - nuolat klausinėti, patarinėti, kaip elgtis, vertinti, kritikuoti. Paauglys yra žmogus, kuris išgyvena tikrai sudėtingą savęs pažinimo bei atradimo etapą - jis nori būti savarankiškas, tačiau lygiai taip pat nori mylėti ir būti mylimas ne tik draugų, tačiau ir tėvų. Taigi suaugusieji turėtų suteikti paaugliui erdvės ir savarankiškumo priimti sprendimus bei išlaikyti savo privatumą.
Net ir nesukūręs pirmųjų ilgalaikių santykių, vaikas iš jų išmoksta daug vertingų dalykų. Jis labiau supranta save ir savo norus, mokosi socialinių įgūdžių (išklausyti, pasidalinti savo mintimis ir jausmais, spręsti konfliktus, prisitaikyti, valdyti emocijas) mato save artimame santykyje su kitu žmogumi - visai tai svarbus santykių pagrindas tolimesniems vaiko santykiams.
Vaikas yra kaip gėlės - mes negalime už jas užaugti, tačiau galime suteikti saugią, patikimą, atsiskleisti skatinančią augimo aplinką. Nuoširdžiai juo domėdamiesi, suteikdami galimybę kreiptis pagalbos, mes kuriame vaikui saugią aplinką, kurioje jis gali atsiskleisti visomis spalvomis - būdamas linksmas, liūdnas, piktas ar išsigandęs. Galbūt kartais atrodo, kad paaugliai mūsų negirdi, tačiau net ir tuomet jie tikrai išgirsta tai, kas jiems yra svarbu. Žinodami, kad gali į jus bet kada kreiptis, kai jiems tikrai to prireiks, jie tą ir padarys. Jeigu abejojate, ar ne per daug kišatės į savo paauglio gyvenimą, galite jo paklausti patys, kartu parodydami, kad tą darote, nuoširdžiai juo domitės.
Prisiminkime save paauglystėje, savo pirmąją meilę. Vieni - daugiau, kiti - mažiau emociškai buvome stipriai į juos stipriai įsitraukę. Kokias dramas išgyvendavome susipykę su savo pora, kiek kartų tekdavo aiškintis tarpusavio santykius?! O kiek ašarų ir skausmų buvo, jiems nutrūkus?! Dabar visa tai galbūt kelia šypseną, tačiau tuo metu tikriausiai šie santykiai neatrodė tokie nerimti ar juokingi. Mes bendravome, sprendėme konflik-tus, rodėme rūpestį, dėmesį taip, kaip supratome, mokėjome ir įsivaizdavome. Pašaipos ar juokeliai apie paauglio romantinius santykius vaikui gali liudyti, jog jis nėra svarbus, jog laikomas mania reikšmingu nei suaugę žmonės, kad juo nėra domimasi, jo išgyvenimai nėra priimami ir suprantami, kalbėti apie šiuos dalykus nepriimtina, gėda ir nėra saugu. Kadangi santykis su tokiais žmonėmis nėra patikimas ir saugus, gali silpnėti vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys, didėti paauglio uždarumas, atsiribojimas, mažėti pasitikėjimas savimi, atsirasti gėdos jausmas dėl kuriamų santykių. Taip pat iš suaugusiųjų pašaipų ar juokelių vaikas gali suprasti, kad romantiniai santykiai nėra reikšmingas dalykas, todėl į juos nereikia daug investuoti. O tuo pačiu vaikas gali imti jaustis vienišas, jausti bejėgiškumą, kai nesulaukia pagalbos jam itin svarbiose situacijose.
Mama tapusi paauglė Maddie Lambert (17) atskleidė, kokį psichologinį smurtą teko patirti po to, kai ji pastojo būdama 13 metų. Interneto troliai kartojo jai darytis abortą, tačiau ji nekreipė dėmesio į žiaurius jų komentarus. „Youtube“ vaizdo tinklaraštininkė Maddie Lambert iš Teksaso, JAV, atskleidė, kad ji gaudavo netgi žinutes, kuriose buvo parašyta „Tikiuosi, kad mirsi gimdydama“. O kiti priešiškai nusiteikę žmonės tiesiog siuntė jai aborto klinikų adresus. Tačiau ji nusprendė nepasiduoti spaudimui - atvirkščiai, šie pikti komentarai ją tik padrąsino tapti geresne mama. Mergina tvirtina ir tai, kad tapimas mama tik išgelbėjo jos gyvenimą, rašoma „Daily Star“. „Kai aš pastojau, iš tikrųjų išsigandau pagalvodama apie tai, kokių reakcijų susilauksiu. Iš tikrųjų gavau daug neigiamų komentarų ir neapykantos. Kažkas vis norėjo man kažką pasakyti ir nepasilaikydavo to sau. Žmonės man sakydavo, kad susigadinsiu gyvenimą. Kai buvau jau septynis mėnesius nėščia, žmonės man siuntė abortų klinikų adresus. Vienas žmogus netgi parašė, kad tikisi, jog aš su kūdikiu mirsiu gimdymo metu. Gauta neapykanta privertė mane tik dar labiau norėti būti gera mama ir įrodyti visiems, kad aš galiu“. Maddie užsispyrimas atsipirko. Ji pagimdė dukrą Everly prieš 3 metus ir sako, kad buvimas mama ją išgelbėjo. „Everly nepakeitė mano gyvenimo - ji jį išgelbėjo. Prieš tai sirgau depresija ir pakėliau prieš save ranką būdama vos 13 metų. Prieš pat pastojant. Man buvo sunku rasti savo vietą Žemėje ir pasakyti sau, kodėl čia esu. Kai sužinojau, kad esu nėščia, tai tarsi suteikė man visą to priežastį“. Pagimdžiusi dukrą Maddie nusprendė pradėti savo „Youtube“ kanalą. Kasdieniuose vaizdo įrašuose ji pasakoja, kaip jai sekasi būti paaug-le mama. Jau pats pirmasis jos vaizdo įrašas išpopuliarėjo, o šiuo metu ją seka daugiau nei 1,5 milijono žmonių. Ji tikisi, kad dalindamasi savo istorija, padės išsklaidyti mitus, kurie vyrauja apie paaugles mamas. Maddie priduria: „Daug kas galvoja, kad aš esu mama vien dėl mano amžiaus. Tačiau aš atlieku tas pačias pareigas, kaip ir kiti tėvai šiame pasaulyje. Gera mama yra ta, kuri meta viską dėl savo vaiko. Aš mečiau visą savo vaikystę ir dėl dukros padaryčiau viską, nes ji - mano pasaulis“.
Paauglystės laikotarpiu kylančių uždavinių kontekste, asociacijos „Mentor Lietuva” specialistai parengė septynerių dienų vasaros stovyklos programą, padedančią jaunuoliams geriau suprasti užplūstančius vidinius išgyvenimus ir atrasti pozityvius tikslus.
Kaip socialinė žiniasklaida veikia 13–17 metų vaikų psichinę ir elgesio sveikatą
Paauglystė kiekvienam vaikui yra emociškai sunkus laikotarpis. Tuo metu keičiasi kūnas, mąstymas, bandoma suvokti, kas aš esu bei kuo skiriuosi nuo kitų. Kylančius emocinius sunkumus būtina spręsti kuo greičiau, nes į juos nereaguojant gali vystytis dar sudėtingesni ir gyvenimo gerovę trikdantys reiškiniai, tokie kaip, depresija, panikos atakos, nemiga, sutrikusi sveikata. Kaip atpažinti ir padėti paaugliui susidūrus su emociniais sunkumais, pataria psichologė.
Vaizdžiai tariant, asmens emocijos ir elgesys yra tarsi ledkalnis. Šiuo atveju elgesys yra ledkalnio viršūnė, kuri matoma ir pastebima, tačiau po ja slypi dar didesnis darinys - emociniai sunkumai, kuriuos sudėtinga pamatyti. Kylančios emocijos veikia mūsų elgesį. Pavyzdžiui, jei vyrauja nuolatinė įtampa, nerimas, priešiškumas, tuomet natūralu, kad paauglys ieško būdų, kurie padėtų tuos jausmus sumažinti. Deja, nutinka taip, kad pasirenkami būdai yra žalingi ir neefektyvūs, tokie kaip, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, smurtas. Manyta, kad paauglių emociniai ir elgesio sunkumai būna ryškiausi 15-16 metų amžiaus, tačiau dirbdama su jaunimu specialistė pastebi, kad elgesio sunkumai pasireiškia anksčiau - jau 12-13 metų vaikams. Galima numanyti, kad tam įtakos turi ankstesnis vaikų brendimas.
Tyrimai rodo, kad paauglių patiriami emociniai ir elgesio sunkumai per pastaruosius 10 metų padidėjo. Tam įtakos gali turėti tai, jog vaikai sulaukia mažiau dėmesio iš savo šeimos ir artimųjų. Svarbu nuo kūdikystės atsiliepti į vaiko saugumo, meilės, fizinius poreikius, padėti vaikui pažinti aplinkinį pasaulį bei savo emocijas, priimti, vertinti vaiką tokį, koks jis yra, nesistengiant jo pagerinti.
Vaikams bei paaugliams emociniai sunkumai pasireiškia nerimu, kuris kyla be konkrečios priežasties ir netikėtose situacijose, įvairių situacijų vengimu ir atidėliojimu, nuolatinės vidinės įtampos pojūčiu, smurto ir agresijos apraiškomis. Neišspręsti paauglystėje, suaugus emociniai sunkumai kyla siekiant sėkmingai prisitaikyti visuomenėje, realizuoti save darbinėje srityje bei kuriant artimus, sveikus santykius su kitais žmonėmis, taip pat didėja polinkis vartoti psichotropines medžiagas.
Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės. Visgi, reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai. Vaikas nėra pajėgus kontroliuoti save, kad išvengtų emocinių sunkumų, tačiau paauglys jau gali atrasti tam tinkamų būdų. Vaiko vidinis pasaulis formuojasi jam augant, tad aplinkinių įtaka bei įvairūs patyrimai formuoja jo mąstymą, suvokimą, emocijas. Vaikui svarbu, kad suaugusieji, ypač artimiausi, padėtų save suvokti bei rodytų teisingą pavyzdį, kaip priimti savo emocijas. Tuo tarpu paauglio mąstymas keičiasi, jis gali pradėti suvokti abstrakčius dalykus, labiau pažįsta save, supranta priežasties ir pasekmės ryšį, tad turi daugiau galimybių atrasti tinkamų būdų priimti savo emocijas. Svarbu, kad paauglystėje šalia būtų bent vienas suaugęs asmuo, kuris paaugliui galėtų būti pavyzdžiu ir parodytų įvairių būdų, kaip priimti emocijas bei tinkamai jas išreikšti.
Tėvai yra svarbiausi asmenys vaiko gyvenime: jie tenkina svarbiausius vaiko fizinius (maistas, miegas, švara) ir emocinius (dėmesys, meilė, saugumas) poreikius, o susidūrus su vaiko emociniais sunkumais, ieško būdų, kaip jiems padėti. Mažesnė tikimybė vaikams patirti sunkių emocinių išgyvenimų yra tuomet, kai tėvai geba suprasti ir įvardinti ne tik savo pačių emocijas, bet ir vaikų, pavyzdžiui, sakydami: „Natūralu, kad dabar jauti pyktį, nes kitas vaikas paėmė iš tavęs žaislą”. Vaikai dar tik mokosi suprasti emocijas, tėvai yra tarsi veidrodis, kuris tas emocijas atspindi. Nors paauglystė yra laikotarpis, kai jaunuoliams vis svarbesni tampa draugai, tačiau svarbūs išlieka ir tėvai. Jų užduotis yra atsižvelgti į paauglio poreikius, tokius kaip, saugumas, pripažinimas, pasitikėjimas. Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės. Visgi, reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.
Saugumą, būtinas ribas, o kartu ir pakankamą laisvę paaugliai randa vasaros stovyklose. Paauglystėje atsiranda poreikis būti su bendraamžiais, bet svarbu, jog būtų suaugęs asmuo, kuris paaugliui taptų autoritetu. Deja, dažnu atveju tėvų autoritetas paauglystėje sumažėja ir tai yra natūralus procesas. Tuo tarpu stovykla yra puiki erdvė ne tik būti tarp bendraamžių, mokytis bendrauti, įsilieti į grupę. Šalia taip pat yra vadovas, kuris paaugliui tampa draugišku autoritetu. Stovykloje paauglys gali saugioje aplinkoje mokytis pažinti savo emocijas, jas įvardinti bei išreikšti, stiprinti pasitikėjimą savimi. Patirtis joje padeda geriau pažinti save bei sėkmingiau prisitaikyti realiame gyvenime, tad svarbu pasirinkti vaiko poreikius atliepiančią bei tinkamomis vertybėmis besivadovaujančią stovyklą.
Tėvams svarbu rasti pusiausvyrą tarp meilės ir kontrolės. Nekontroliuojantys ir nesupratingi tėvai („elkis, kaip nori, nežinau, kas tau geriau“) ugdo socialiai neatsakingus, linkusius vartoti kvaišalus, pažeisti įstatymus vaikus. Griežtai kontroliuojantys ir emociškai nepalaikantys („darysi taip, kaip aš liepsiu“) tėvai, augina kompleksuotus, nepasitikinčius vaikus. Perdėtai mylintys ir mažai kontroliuojantys („tu geriausias, viską dėl tavęs padarysiu“) formuoja impulsyvią, nesavarankišką asmenybę. Ir, pagaliau - supratingi ir kontroliuojantys (griežti, bet mylintys) tėvai dažniausiai gali džiaugtis savarankiškais, socialiai atsakingais ir savimi pasitikinčiais vaikais. Tokių tėvų perduodama žinia vaikui: „Myliu tave, bet privalai elgtis taip, kaip pasakysiu.“
Norisi dar kartą visus šį straipsnį skaitančius tėvus paguosti - jūs tikrai nesate atsakingi už visas jūsų dukteris ištinkančias nesėkmes, tačiau tam, kad kartu su jomis išgyventumėte sudėtingą paauglystės tarpsnį, reguliariai pasitikrinkite, ar nepamirštate keleto svarbių dalykų.
Būtų pravartu pasidaryti savo patirtimi ir įžvalgomis pagrįstą sąrašą. Meilė ir palaikymas. Bendraudama stengiuosi pradėti nuo palaikančio žvilgsnio, draugiško prisilietimo, džiaugsmą ar pritarimą išreiškiančio pastebėjimo, nes tada mano prašymas, reikalavimas bus lengviau išgirstas, priimtas. Noriu, kad mano vaikas žinotų, jog myliu ir palaikau jį, net kai nepritariu jo elgesiui, pykstu. Pasitikėjimas. Suteikiu savo vaikui galimybę vis daugiau spręsti ir veikti savarankiškai. Suprantu, kad tik bandydamas ir patirdamas mano vaikas gali tapti pasitikinčiu ir savarankišku suaugusiuoju. Leidimas būti savimi. Padedu vaikui suprasti ir priimti su juo vykstančius pokyčius, parodydama jų dėsningumus, perspektyvas, laikinumą. Leidžiu suklysti ir pasitaisyti susilaikydama nuo kritikos ir vertinimų. Emocinė parama. Atidžiai klausausi, kai vaikas nori pasikalbėti. Stengiuosi reaguoti ne tik į vaiko elgesį, bet visų pirma į už jo slypinčius jausmus, rodydama užuojautą ir supratimą. Padedu vaikui įvardinti ir toleruoti visus jausmus, ypač pyktį. Ribų nustatymas. Pripažindama teisę pykti, reikalauju laikytis taisyklių. Mano taisyklės yra aiškios, taikomos lanksčiai pagal situaciją. Aiškiai įvardinu, kokios bus neklausymo pasekmės, ir savo žodžio laikausi. Pati laikausi tų pačių taisyklių, vengiu dvigubų standartų. Tobulybės atsisakymas. Suprantu, jog negaliu visuomet ir visur būti supratinga, mylinti, neklystanti tobula mama. Atleidžiu sau už tai, nes žinau, kad visuomet galiu atsiprašyti, ieškoti pagalbos, reikalingų žinių, pailsėti, vėl bandyti ir niekuomet nepasiduoti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
