Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 m.: sudėtinga istorija ir tyrimo iššūkiai
Pirmasis istorijos uždavinys - susilaikyti nuo melo, antras - neslėpti tiesos, trečias - neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu. Šią Ciceronui priskiriamą sentenciją dera prisiminti, analizuojant sudėtingus Lietuvos istorijos laikotarpius.
„Kita Mėnulio Pusė“: nepaprastas istorijos tyrimas
Lietuvių antisovietinį pasipriešinimą vaizdingai galima pavadinti Mėnulio Lietuva. Visuomet regime šviesiąją mėnulio pusę, tačiau nematome kitos, tamsiosios. Ji lieka paslėpta nuo mūsų akių. Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienašališką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Saulius Sužiedėlis perspėjo, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dogmatiškos istorijos, kuomet „geroji" istorija pavirsta sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai".
Apie didvyrišką pilietinę antisovietinę 1944-1953 m. kovą, laisvės kovotojų heroizmą ir idealizmą parašyta išties pakankamai. Ši šviesioji pasipriešinimo pusė gerai išnagrinėta, įvertinta ir matoma. Antra vertus, negalima pritarti iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengti sunkių problemų ir nepriminti tam tikrų skausmingų įvykių. Matyti tik gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas - tai nesuvokti sudėtingų procesų daugiasluoksniškumo bei įvairovės.
Esminis klausimas, į kurį mums reikėtų atsakyti, galėtų skambėti taip: ar mes pasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?
Ši Mindaugo Pociaus knyga parašyta Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute 2005 m. apgintos disertacijos „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais" pagrindu. Pagrindiniai motyvai imtis nepopuliarios ir sudėtingos temos buvo jos tyrimų trūkumas, problemos nutylėjimas ar supaprastintas aiškinimas šiuolaikinėje istoriografijoje. Niekas šios srities nenorėjo, gal net bijojo nešališkai tirti, juo labiau - kritiškai vertinti. Išties, vengiant nemalonios akistatos, galima užsimerkti prieš rūsčią istorinę tikrovę, galima ją ignoruoti, galima matyti ją iškreiptą, tačiau negalima jos atmesti.
Tomas Venclova 1994 m. Zagrebe rašytojų susitikime pasiūlė rašytojo elgsenos kodeksą, kuris galėtų būti ir istoriko imperatyvas: „niekada neiškelti savo tautos interesų aukščiau už žmogaus teises; niekada nepagražinti savo istorijos, priešintis neparankių faktų nutylėjimui, net jeigu tai verčia ginčytis su savo šalies valdžia arba, dar blogiau, su nuomonėmis ir emocijomis, vyraujančiomis tautos daugumoje".
Partizanų kovos su kolaboravimu tyrimo problematika
Monografijos tyrimo objektas - pokario Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu - viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lietuvos naujausiosios istorijos problemų. Skaudžių klausimų pažinimas, apmąstymas, gilesnis suvokimas ir žmogiškosiomis vertybėmis pagrįstas įvertinimas kuriant demokratinę pilietinę visuomenę - labai svarbūs dalykai. Imtis menkai tirtos, itin jautrios bei „karštos" temos buvo keblu ne tik dėl metodinių sunkumų, emociškai slegiančios tam tikros dokumentinės medžiagos, bet ir dėl, atvirai pripažinkime, nepalankios tokiems tyrimams viešosios nuomonės.
Sovietinė istoriografija, siekdama propagandinių ir politinių tikslų, manipuliavo partizanų įvykdytais žiauriais ekscesais, o nepriklausomybės metais vyrauja romantizuota istorinė atmintis, kuri kažin ar padeda ugdyti stereotipams atsparų, kritišką ir laisvą mąstymą. Šios ir kitų „nepatogių" naujausios Lietuvos istorijos temų nepaisymas ar schemiškas aiškinimas užkerta kelią siekti kokybiškai naujo supratimo, sudaro sąlygas ideologizuotam požiūriui.
Mums reikia tam tikros „psichoterapijos", kitaip sakant, sielos, sąmonės gydymo, idant vėl galėtume adekvačiai vertinti ne tik praeitį, bet ir save. Seniai pastebėta psichoanalizėje, kad išgijimo procesas prasideda tuomet, kai iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą iškelti slėpiniai tampa aiškūs, juos atpažįstame. Sielos apvalymas vyksta su jais susitaikant ir juos pripažįstant. Būtina tirti bei kalbėti net apie itin skaudžius dalykus.
Darbo tikslas buvo rasti atsakymus į nelengvus klausimus:
- Kas lėmė specifinę pasipriešinimo taktiką ir kovos su kolaborantais metodus?
- Ar visi pasirinkti kovos būdai bei priemonės buvo adekvatūs ir veiksmingi?
- Ar režimo palaikymu kaltintiems civiliams gyventojams taikytos mirties bausmės buvo naudingos pasipriešinimui, visuomenei, nepriklausomybės siekio įgyvendinimui?
- Apskritai, ar galime pasverti, nustatyti, kaip, kada, kokiais aspektais pasipriešinimas buvo vertingas, pozityvus, reikšmingas Lietuvai reiškinys ir kurie jo aspektai kokiu požiūriu negatyvūs, žalingi?
Pagrindinė užduotis buvo ne tiek stengtis atsakyti į visus sunkius ir sudėtingus pasipriešinimo ir kolaboravimo klausimus, sukurti pagrįstus teorinius modelius, kiek pateikti tvirtesnį empirinį pagrindą naujai pasipriešinimo judėjimo istorijos refleksijai bei sukurti erdvę tikslesniam ir korektiškesniam problemų formulavimui. Norėtųsi tikėti, kad atliktas tyrimas gali padėti konstruoti visapusiškesnę ir gilesnę pasipriešinimo istorijos sampratą. Skirtingos nuostatos interpretuojant bei vertinant kai kuriuos nevienareikšmiai suprantamus fenomenus tikriausiai nėra žalingas dalykas. Kur kas blogiau būtų, jei tarp istorikų ir viešojoje opinijoje įsivyrautų stagnacinė tyla, vienintelis „teisingas" požiūris į komplikuotas problemas, o jų visapusiškas tyrimas būtų ignoruojamas.
Totalitarizmo pasekmės ir pasipriešinimo fenomenas
Brandi demokratinė visuomenė nebijo atvirai žvelgti į savo šalies praeitį, net į labai opius istorijos tarpsnius bei įvykius. Kol kas mums, deja, trūksta tokio požiūrio, padedančio apvalyti emocijų veikiamą, neretai traumuotą atmintį ir atsinaujinti. Diktatorių Hitlerio ir Stalino valdymas Lietuvoje ne tik suniokojo kraštą, nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, bet ir paliko gilių žaizdų žmonių sielose. Gal todėl tiriant, aiškinant ir vertinant kritinius tautai laikus, taip sunku atsiriboti nuo įvaizdžių, kuriuos suformavo išankstinės nuostatos ir įsitikinimai. Atsiverti nepagražintai istorinei tikrovei nėra lengva, kaip kad nelengva atsigręžti į nemalonius asmeninės patirties įvykius.
Istorinių procesų bei įvykių intensyvumu, įtampa stalinizmo laikotarpis Lietuvos istorijoje užima ypatingą vietą. Totalitarinė sistema labai pakeitė visuomenę ir nulėmė tolesnę jos raidą. Tragiškų ir lemtingų pokario įvykių pasekmes jaučiame ir dar ilgai jausime. Sovietų valdžios vykdyta socialinė ir ūkinė politika iš pagrindų pakeitė visuomenės gyvenimo sąlygas. Komunistai siekė perdaryti ne tik visą visuomenės gyvenimo sandarą, bet ir žmonių sąmonę, išguiti iš jos tautinę pilietinę tapatybę, savarankišką mąstymą bei tikėjimą, paversti Lietuvos gyventojus „tarybine liaudimi". SSSR valstybės saugumo tarnybų vykdytos masinės represijos ir ginkluotas pasipriešinimas okupacinei valdžiai pareikalavo daugybės aukų, todėl į pokario metus pirmiausia žvelgiame kaip į didžiulę tautą ištikusią nelaimę.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Partizaninio pasipriešinimo, 1944-1953 m. siekusio atkurti nepriklausomą valstybę, fenomenas iki šiol traukia istorikų, plačiosios visuomenės dėmesį. Iš visų pokariu Sovietų Sąjungos naujai inkorporuotų kraštų (Estijos, Latvijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos) Lietuva priešinosi stalininiam režimui taip pat ilgai, kaip Vakarų Ukraina, ir viena paskutiniųjų buvo galutinai užvaldyta, pavergta bei sovietizuota. Laisvės kovos sąjūdžio atminimas, be abejonės, turėjo įtakos, kad lietuviai vieni pirmųjų pradėjo griauti Sovietų Sąjungos imperijos pamatus ir paskelbė nepriklausomybę. Daugelyje Lietuvos miestelių partizanams pastatyti paminklai kalba apie kovos dėl laisvės sakralizavimą, svarbą bei reikšmingumą.
Drįstama teigti, jog mastais, tragizmu, poveikiu kolektyvinei tautos atminčiai pasipriešinimas pralenkė ne tik didįjį 1863 m. sukilimą, bet ir savanorių Nepriklausomybės kovas 1918-1920 m. Dramatiška lietuvių kova dar nėra pakankamai, visais atžvilgiais bei kritiškai atskleista. Monografijos tyrimo objektas - partizanų kova su kolaboravimu, bendradarbiavimo su okupacine valdžia prevencija ir ribojimas, kova su tikrais ir tariamais okupanto talkininkais: šios kovos tikslai, procesas, raida, strategija ir taktika, bausmės, jų praktika, pobūdis ir rūšys. Stengtasi ištirti šios kovos raišką, atskirų tarpsnių specifiką, daugiausia dėmesio skiriant kontroversiškiems klausimams.
Kovoti su okupaciniu režimu, stabdyti sovietizaciją ir atgrasyti žmones nuo bendradarbiavimo su valdžia buvo vieni svarbiausių pogrindžio uždavinių. Ši jautri tema priskirtina prie skaudžios gyvosios pokario istorijos, kurios gilesnis pažinimas, supratimas ir visapusiškas įvertinimas svarbūs pirmiausia mums patiems. Pasirinkta tema - vienas iš mažai istoriografijoje tirtų pjūvių - gerokai politizuota ir ideologizuota, todėl šiuo metu aktualu atlikti naujus, nešališkus tyrimus. Taip pat svarbu suformuluoti ir pateikti pilietinėmis, humanistinėmis vertybėmis pagrįstus vertinimus. Sudėtingiausios ir jautriausios problemos - tyrimo objektai, kuriems skirta daugiausia dėmesio:
- Mirties bausmės režimo palaikymu kaltintiems gyventojams.
- Jų šeimų žudymas.
- Ekscesai.
- Pogrindžio plataus masto baudžiamosios operacijos.
- Kolonistų naikinimas.
Keliami klausimai: Ar partizanai naudojo terorą? Kokio masto jis buvo, kaip, kada ir kodėl reiškėsi ir ar turėjo regioninę specifiką? Ar tai buvo pogrindžio vadovybės sankcionuota kovos taktikos sudėtinė dalis? Ne mažiau svarbus uždavinys buvo nustatyti pogrindžio sunaikintų okupantų, stribų, sušaudytų partinių ir sovietinių aktyvistų bei mirtimi nubaustų išdavyste kaltintų civilių gyventojų skaičių, kadangi istoriografijoje tai buvo viena iš „baltųjų dėmių", nesulaukusių rimtų tyrimų dėl dominuojančios istorijos politikos angažuotos nuostatos. Šie statistiniai duomenys gali padėti susidaryti tikresnį pasipriešinimo kovos ir pogrindžio baudžiamosios politikos pobūdžio, specifikos, jos ypatybių atskirais laikotarpiais vaizdą.
Stengtasi ištirti partizanų visuomeninių santykių teisinį reguliavimą ir nustatyti, kiek partizanų vadų sukurti bausmes reglamentuojantys aktai bei taisyklės atitiko jų praktinį realizavimą ar kirtosi su juo. Pažymėtina, kad darbe nebuvo siekta nušviesti pogrindžio kautynių su SSSR valstybės saugumo kariuomene - pagrindine krašto pavergimo ir stalininio režimo įtvirtinimo jėga. Taip pat nekelta uždavinio atskleisti sovietizacijos eigą. Kova su stribais aprašoma tik tada, kai kautynių epizoduose dalyvavo jungtinės aktyvistų ir naikintojų grupės. Sąmoningai mažai dėmesio buvo skiriama pogrindžio organizacinės struktūros, ryšių su užsieniu, centralizacijos ir slopinimo temoms. Minėti siužetai naujausioje istoriografijoje plačiai išnagrinėti. Darbas nepretenduoja į sintezę ar galutinį pasipriešinimo istorijos apibendrinimą, kadangi tyrimui pasirinktas tik vienas pasipriešinimo istorijos aspektas.
Svarbu buvo išsiaiškinti, ar pogrindžio nariai įvykdė veikas, kurias Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, apibūdina kaip nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocido nusikaltimą. Istorikas gali nustatyti tokių nusikaltimų, apibrėžtų minėtame statute, požymius, kaip antai:
- Ar pogrindžio dalyviai užpuldinėjo tiesiogiai aktyviai kovos veiksmuose nedalyvavusius kolaboravimu kaltintus ir kitus civilius gyventojus, juos ir jų šeimų narius nužudydavo, kaimus sudegindavo?
- Ar siekė sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei ar etninei grupei?
- Ar bausmes vykdė be nuosprendžio, priimto pagal įstatymus sudaryto teismo, neužtikrino visų teisminių garantijų, kurios yra visuotinai pripažintos kaip būtinos?
Vienas sunkiausių uždavinių buvo nustatyti, kur ir kada partizanai vykdė bausmes laikydamiesi iš anksto savo vadų aprobuotos kovos su kolaborantais taktikos, įsakymų, karo lauko teismo nuostatų, o kur reiškėsi savivalė, ekscesai. Taip pat labai sudėtinga buvo aiškintis konkrečių mirties bausmių priežastis ir aplinkybes.
Kovos ir represijų sustiprėjimas (1946-1948 m.)
Šiuo laikotarpiu nagrinėjamos Laisvės kovotojų visuomeninių santykių teisinio reglamentavimo detalės. Analizuojami kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai. Fiksuojami susirėmimai su valdžios politikos vykdytojais 1946 m. ir pogrindžio pastangos sustabdyti sovietizaciją bei kolaboravimą 1947 m.
1948 m. apžvelgiamos partizanų rezervinės grupės. Svarbus aspektas yra represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1946-1948 m. Pateikiama lyginamoji perspektyva: Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija ir Estija 1946-1947 m.
Išskiriamos plataus masto baudžiamosios akcijos, pavyzdžiui, Dzūkijos regiono išimtis, Suvalkija, Žemaitija ir Aukštaitija. Nagrinėjami teroro aktai viešose vietose ir šeimų žudynių klausimas, siekiant atsakyti į klausimus: ką byloja žuvusiųjų sąrašai ir kas vykdė susidorojimus su šeimomis? Aptariamos smurtą prieš šeimas lėmusios aplinkybės ir priežastys. Pabrėžiama partizanų nusikalstamų veiksmų teisinio ir etinio įvertinimo svarba. Taip pat analizuojamas kolonistų naikinimas.
Pogrindžio kova su kolaboravimu (1949-1953 m.)
Vėlyvuoju partizaninės kovos laikotarpiu tiriamas kolūkių organizatorių persekiojimas. Vyksta pogrindžio teisinių norminių aktų unifikavimas. Aptariami baudžiamosios politikos pokyčiai ir pogrindžio padaryti nuostoliai. Nagrinėjamas pasipriešinimo išsekimas ir naujų kovos formų ieškojimas. Dokumentuojamos represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektys 1949-1953 m.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
