Žmogaus Kitokybė: Ką Reiškia Būti Kitokiam ir Kodėl Tai Nėra Bėda
Ką reiškia būti kitokiu? Dažnai būname nusistatę, kas yra normalu, o kas yra kitaip nei mes suprantame. Kartais kitokie žmonės yra kritikuojami, nors jie yra tokie patys lygūs kaip ir mes. Kitokiu žmogumi įprasta vadinti tokį, kuris turi kitokią nuomonę apie gyvenimą ir pasaulį, kuris kitaip supranta gyvenimo vertybes ir jausmus. Kitoks žmogus gali išsiskirti išvaizda, vidumi, kitokiu požiūriu į gyvenimą, mąstymu, bet juk išskirtinumas mus ir daro originaliais. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą, kaip jis atrodys ir kaip jis gyvens.
Kitokybės Iššūkiai ir Savivertė
Deja, ne visada visuomenė priima skirtingumą. Būtent tokie žmonės, kurie išsiskiria iš minios - pasižymi protingumu, prastesne išvaizda ar ne kokiu humoro jausmu - yra atstumiami. Turėdamas kitokią išvaizdą nei kiti, žmogus yra atstumiamas tų, kurie nepažįsta jo vidaus. Dėl visų šių priežasčių žmonėms tenka išgyventi patyčias, skriaudas ir pažeminimus, kurie žlugdo žmogaus savivertę ir skatina nepasitikėjimą savimi.
Tai - aktuali problema, kurią liudija ir literatūros kūriniai. Vis dar prisimenu Igno Šeiniaus kūrinį „Kuprelis“, kuris pasižymėjo kitokia išvaizda ir dėl to buvo smerkiamas. Ši patirtis padeda pažvelgti iš kitos perspektyvos į kitokius žmones ir suprasti, ką jie iš tikrųjų jaučia. Čia labai aiškiai ir tiksliai atskleidžiami žmonių jausmai ir išgyvenimai, kuriuos jie patiria gyvendami tokiame neteisingame pasaulyje.
Priėmimo ir Pagarbos Svarba
Kiekvienas žmogus nusipelno būti gerbiamas ir mylimas kitų, nepaisant jo išvaizdos ar kitokio požiūrio į gyvenimą. Asmeninė patirtis yra vertingiausia, ką turime - tai bene didžiausia vertybė. Tai, ką patiriame vaikystėje, yra ypatingai svarbu: ar tai būtų konfliktiškos situacijos, ar saugus, jaukus gyvenimas. Seneliai yra viena brangiausių Dievo dovanų vaikams - tai tie žmonės, kurie jau nebepyksta ir nebenori tavęs perauklėti. Jie priima tokį, koks esi, su visom ydom.
Tėvai, kaip visi tėvai sovietmečiu, nedaug laiko turėjo vaikams, tačiau jų elgesys - pagarbus ir žaismingas, rimtai dzen’iškas - buvo didžiulė pamoka. Jie nebijojo pakvailioti ar pakovoti už teisingumą. Tėvas turėjo dievišką kantrybę daug kalbėti ir aiškintis poelgius, nukreipdamas nutrūktgalvišką energiją į kūrybą. Būtent tokia aplinka, kurioje vaikas yra išklausomas ir suprantamas, formuoja stiprią asmenybę.
Atrasti Savąjį Kelią ir Ugdyti Kūrybiškumą
Jei reiktų reziumuoti tėviškąją patirtį, geriausia, kai vaikui nieko per daug neįperši, o jis pats atranda ir pasiima. Tada tai yra jo daiktas - pomėgis, profesija, tikėjimas - ir jis už jį atsako. Asmeninė pasirinkimo laisvė yra nepaprastai svarbi. Pavyzdžiui, galimybė atsisakyti mokytis fortepijonu, nors ir augi muzikų šeimoje, ir vėliau atrasti gitarą, kuri tampa asmeniniu pasirinkimu ir nuoširdžiu noru, iliustruoja, kad savojo kelio paieška yra esminė. Vaikai… Jie tikrieji mokytojai, kritikai. Ir geriausi tarptautiniai meno festivaliai vyksta vakare sugulus į lovą, kai seki pasaką ir supranti, kad čia yra tavo auditorija, čia tavo siela džiaugiasi ir dainuoja. Vaikai tiesiog žaidžia ir džiaugiasi tos akimirkos buvimu. Psichologai sako, kad labai svarbu turėti tikslą, motyvaciją. Kai turi tikslą ar porą rimtų tikslų, tuomet gyvenimas ima sektis.
Rašymas vaikams, pasakų kūrimas, padeda spręsti vaikų baimes ir kompleksus, pavyzdžiui, baimę, kad mama išeis ir nebegrįš. Tokios pasakos moko, kad gyvenime smagu turėti kokį nors virš'uždavinį, atlikti kokį nors super'mažmožį. Vaikai juk taip pat dažnai nutaria išgelbėti pasaulį, susikauti su slibinais ir drakonais. Mūsų virš'uždavinys yra gana elementarus - padėti tokiai kartai užaugti. O vaikuose noro kariauti nėra. Ir nebus, jeigu jie neperims iš tėvų neteisingosios inercijos. Tik tada gali prasidėti tikroji Lietuva - garbinga ir teisinga, nesavanaudiška.
Kultūros Įtaka ir Atsakinga Žiniasklaida
Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama žmonėms, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Iš visų menų, kurie egzistuoja, bene pats kultūringiausias yra rašymas vaikams, spektaklių vaikams kūrimas. TV laida „Gustavo enciklopedija“ ir „Keistuolių teatras“ yra akivaizdūs kultūros reiškiniai, kurie ugdo. Kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie padeda mums išlikti kaip tautai.
Šiuolaikinė vaikystė Lietuvoje - reiškinys dvilypis. Progresas ir regresas eina greta. Viena vertus, važinėdamas po Lietuvą, matai daug sąmoningų vaikų - ypač provincijos miesteliuose, kas žavi ir įkvepia. Yra dar vietų, kur juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė. Kita vertus, egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams, kartais balansuojanti vos ne ant pedofiliško meno ribos. Tai rodoma kone per visas televizijas, formuojant klaidingą įspūdį, kad tikras kokybiškas gyvenimas turi būti kaip pramoga.
Yra tikrai keistas dalykas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje neturime normalios žiniasklaidos 10-15 metų amžiaus grupei, kuri labiausiai pažeidžiama alkoholio, narkotikų. Užtat turim kur reklamuoti visokius mixus, šmiksus, gėrimukus, kurie padaro taip, kad 15 m. vaikas jau yra alkoholikas, o 20 m. - impotentas. Labai greitai vyksta degradacija. Su tuo reiškiniu reikia kovoti valstybės lygiu, remiant pozityvią, nebulvarinę žiniasklaidą, kuri dirba su valstybe ranka rankon, bet negriauna.
Vidinė Jėga ir Pasitikėjimas
Marijos paveikslas, įvaizdis mus žavi. Jos pasitikėjimas Dievu tampa pamatu ir mums, nes ir mes esame Dievo vaikai, sukurti pagal Dievo paveikslą. Kiekvienas esame Jo atvaizdas, tik galbūt nešiojame jį taip giliai, kad nė nebejaučiam, net nebetikim tuo. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
Mes turime tokį potencialą, tik neišnaudojame, nes netikime. Jei tikėsime, būsime atsparūs klastai ir mirtiniems nuodams - apkalboms. O dalydamiesi gerumu suteiksime nuliūdusiems vilties, pavargusiems ramybės. Būsime su žmogumi, kuris užkalbino čia ir dabar, su bėdą turinčiu ir su nepatogiu, su sumuštu žmogumi. Gailestingumas skatina pokytį. Gailestingasis tėvas apkabina sūnų palaidūną ne tam, kad jis ir toliau švaistytų palikimą. Jis nepateisina jo, tiesiog sudaro galimybę jam gimti kitokiam gyvenimui. Kaip ta galimybė bus panaudota - nieks nežino, bet jis pasinaudoja proga, žengia žingsnį ir ištiesia ranką.
Esame Dievo paveikslas, bet dažnai to nerodom, taupom geresniems laikams. O reikia parodyti čia ir dabar, reikia žengti tą tikėjimo žingsnį, kuris dažnai yra visiškai neaiškus ir nesuprantamas. Pasitikėjimo žingsnį žengi pirmas avansu. Tikėjimas yra avansas: žengi ir tik paskui įsitikini, kad nuėjai. Nekaltas Marijos prasidėjimas stebina. Tačiau labiau turėtų stebinti nekaltas Marijos užbaigimas. Jos širdis išliko tyra, nekalta, perėjus visus išbandymus. Toks yra jos palikimas mums, tai kalėdinė dovana, pati didžiausia - gyventi Dievo vaikų gyvenimą jau čia, žemėje. Neapsigaukime, investuokime į tai, ką iš tikrųjų verta rinktis, - dažniausiai tai visai šalia mūsų. Nepraeikime pro mūsų kasdienybės prakartėlę, priimkime žmones, kuriuos siunčia Dievas, ar situacijas, iššūkius, kurie ateina į mūsų gyvenimą kaip galimybės. Pakvieskime Jį į savo širdis. Tegu daigina jose gerumą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
