Gimdymo istorijos: patirtys, pokyčiai ir motinystės virsmas

Gimdymas yra placentinių žinduolių fiziologinis procesas, kurio metu vaisius iš gimdos yra išstumiamas į išorę. Taip pat išstumiami vaisiaus dangalai ir placenta. Tai yra vienas iš labiausiai transformuojančių žmogaus gyvenimo etapų - tai virsmas, apimantis ne tik fizinius pokyčius, bet ir emocinį, psichologinį bei socialinį persitvarkymą. Nors apie nėštumą ir vaikų auginimą kalbama daug, ši patirtis dažnai supaprastinama, o tikroji jos gelmė lieka nutylėta. Kiekvienos moters gimdymo istorija yra unikali, kupina džiaugsmo, jaudulio, nerimo, o kartais ir skausmo bei iššūkių. Jos atskleidžia ne tik medicininius aspektus, bet ir gilias asmenines bei socialines patirtis.

Gimdymo patirčių įvairovė: nuo iššūkių iki transformacijos

Gimdymo istorijos yra nepaprastai įvairios, atspindinčios tiek džiaugsmingas akimirkas, tiek ir sudėtingas ar net tragiškas patirtis. Šios istorijos padeda suprasti moterų išgyvenimus ir akušerijos praktikos pokyčius.

Tragikos ir dramos akimirkos

Deja, ne visos gimdymo istorijos baigiasi laimingai. Vasario viduryje vienoje Jūrmalos ligoninėje gimdymo metu mirė 43 metų moteris, tačiau kūdikį pavyko išgelbėti. Dėl šio tragiško įvykio pradėtas tyrimas, paskirtos ekspertizės, o nei viena pusė kol kas nėra pasirengusi kalbėti apie tokios baigties priežastis. Tokios istorijos primena apie didelę atsakomybę ir riziką, susijusią su gimdymu.

Kitos moterys patiria ir emocines dramas. Pavyzdžiui, to, ką prieš gimdymą patyrė viena panevėžietė, niekas net nelinkėtų didžiausiam savo priešui - jaunai moteriai teko išgyventi siaubingą buvusio draugo terorizavimą. Ji ne tik bijojo išeiti į gatvę, bet ir buvo priversta pakeisti savo telefono numerį, užblokavo net 600 numerių.

Motinystės perspektyvos ir vyro vaidmuo

Motinystė yra unikalus kelias kiekvienai moteriai, apipintas įvairiais klausimais ir baimėmis. Ar vyrui būtina dalyvauti gimdyme? Toks klausimas neretai kyla moterims, ne tik jau besilaukiančioms, bet ir apskritai galvojančioms apie šeimos planavimą. Savaime suprantama, kad apie tai svarsto ir vyrai, tačiau visa ši tema apipinta baimėmis: kas bus, jei vyras pamatys kraują ir vaizdus. Sėkmingam gimdymui būtinas atviras ryšys ir palaikymas iš visų dalyvaujančiųjų.

Pirmiesiems susitikimui su mažyliu besiruošiančias mamas lydi ir džiaugsmas, ir jaudulys, ir nerimas. Jam besiruošiant, ypač pirmą kartą, galvoje sukasi daugybė minčių: kaip suprasti, kad jau laikas vykti į pasirinktą ligoninę, kokius daiktus pasiimti sau, o kokius naujagimiui, kaip viskas vyks priėmimo metu.

Svarbu kalbėti ir apie motinos gerovę. „Tai ne jūsų kaltė. Jūs nesate bloga mama, kad nesidžiaugiate kiekviena diena. Su šiuo sutrikimu susiduria maždaug kas penkta mama - jūs tikrai nesate viena“, - su pogimdyvine depresija susidūrusias moteris ramina gydytoja psichiatrė ir kognityvinės elgesio terapijos konsultantė Inga Bieliauskienė. Ryšys su vaiku, džiaugsmas būti mama, pogimdyvinės depresijos, žindymo problemos - sutrikdytas gimdymo procesas sutrikdo ir paskesnius, veikia ir požiūrį į save, ir į vaiką, ir į motinystę apskritai.

Gimdymas namuose: sąmoningas pasirinkimas ir pasiruošimas

Viena iš naujesnių tendencijų - gimdymas namuose, kuris, nors Lietuvoje vis dar sukelia audras, kitose šalyse yra įprastesnis. Asta Rudzinskaitė, su vyru ir dukra gyvenanti netoli Madrido, pasidalijo savo įspūdinga namų gimdymo istorija. Asta sako, kad jos darbas buvo labai įdomus ir smagus, leidęs pamatyti daug pasaulio ir įvairių gyvenimo būdų, tačiau dabartinė - mamos - rolė jai yra paaukštinimas. Jai Asta su vyru ruošėsi daug ir atsakingai jau iš anksto - ir nusprendė pasirinkti gimdymą namuose.

Asta teigia, kad nėra nei vieno žmogaus, kuris gali šį - vaiko auginimo - darbą padaryti geriau už mane. Jie su vyru kalbėjosi, kad labai svarbu, jog vienas iš jų visą laiką būtų su dukra. Asta, kurios dukrai netrukus sukaks metai, džiaugiasi galimybe pasinerti į šį visiškai naują ritmą ir darbą. Paklausta apie gimdymą namuose, Asta pabrėžia, kad vienų moterų noras gimdyti namuose netrukdo moterims, kurios nori gimdyti ligoninėje. Ji sako: „Prisimenu, kai buvau nėščia ir manęs klausdavo, kurioje ligoninėje gimdysiu, sakydavau, kad ketinu namuose. Man sakydavo - kokia tu drąsi, o aš atsakydavau - kokios jūs drąsios, kad į ligoninę nebijote eiti.“

Požiūris, tarsi medicina išgelbėja nuo nėštumo, Lietuvoje stiprus, sprendžiant iš komentarų internete. Asta pati norėtų kalbėti apie tai, kad yra ir kitokių galimybių, nei dabar įprasta. Dažnai susiduria su komentaru - tau pasisekė. Tačiau ji pabrėžia, kad tai nebuvo atsitiktinumas - į tai įėjo labai daug pasiruošimo. Dešimt mėnesių praleido studijuodama, dirbdama su savo baimėmis, kurdama jas išreiškė, šnekėjo su kūdikiu ir jausmus rašė dienoraštyje, kartu su vyru lankė kassavaitinę pasiruošimo grupę, žiūrėjo filmus, skaitė knygas ir žurnalus, dalyvavo internetinėse video konferencijose. Ji mano, kad jų ketinimai ir sąmoningai įdėta energija įtakoja ir kuria gyvenimo įvykius. Daugelis moterų praleidžia daugiau laiko rinkdamosi naują telefoną, negu spręsdamos, kokioje ligoninėje ir kaip, kokiu būdu gims jų kūdikis. Jeigu nežinai, kokios yra tavo galimybės, tada lieka tik tos, kurias tau kažkas pasiūlo.

Asta prisimena, kad pirmas įkvėpimas buvo filmas „Orgasmic Birth“, kurį su vyru žiūrėjo dar prieš pastodama. Filmas ją visiškai apstulbino, nes nesuprato, kaip niekada iki šiol nebuvo girdėjusi, kad va taip būna, kad moterys tokios stiprios, galingos, kad viskas taip paprasta ir natūralu ir kad kūnas žino, ką daryti. „Kodėl man mama niekada tokių istorijų nepasakojo? Kodėl per filmus niekada taip nematom? Kodėl gimdymas - tik visi šaukia, rėkia, mirga lempelės, kažkur lekia, rėkia visos išraudusios ir viskas baigiasi, kai pabaigoje gydytojai ekspertai įteikia kūdikį mamai?“ - klausia Asta.

Ji pamatė ir suprato, kad ir ji taip nori. Jos požiūriu, jeigu kažkas vyksta, kūnas taip duoda ženklą. Su gimdymu taip gavosi - pabandykime natūraliai, jeigu tokia galimybė yra. Juk kūdikių pradėjimas vyksta namuose, kodėl pabaiga turi būti ne čia? Vyras Astą labai palaikė, ir tai buvo be galo svarbu. Gimdymo metu dalyvavo dvi akušerės ir Astos vyras. Paskutinėmis gimdymo minutėmis ji pasislėpė nuo visų, nenorėjo visiškai jokių žmonių. Tačiau jai reikėjo pagalbos, kad erdvę sukurtų, palaikytų. Vyrui tikrai reikėjo paramos. Nors jie penkis metus kartu, bet jis niekada nėra jos matęs tokioje būsenoje. Ir buvimas šalia patyrusių, patikimų moterų nuramino vyrą. Astai labai svarbūs buvo žodžiai, kad pabaiga labai arti, toks patikinimas, kad viskas gerai, išbūsi, iš žmonių, kurie matę tai daug kartų, ramina.

Pati Asta pagimdė savo dukrą į rankas duše. Jos mergytės vandenys nebuvo trūkę iki pat gimdymo. Kažkuriuo metu Asta suprato, kad ji turi juos nusileisti, kad galvytė nusileistų, procesas pajudėtų ir baigtųsi. Tarsi iš vidaus atėjo žinojimas, kad ji turi taip padaryti. Ji sako, kad galima galvoti, kad čia kažkas visiškai laukinio, bet kita vertus, iš tikrųjų kūnas žino, ko reikia tą akimirką. Po gimdymo, būti savo namuose, su savo maistu, su savo arbata, visi kartu atsigulę ant didelių čiužinių - su vyru, su mažyte, kuri dar buvo su placenta, buvo pačios švenčiausios valandos jos gyvenime. Jokio atsiskyrimo, jokių svėrimų ar kitų trukdymų - tai galima padaryti ir po kelių dienų. Asta mano, kad tai atsispindi ir dukroje - ji neturi jokių prisiminimų, kad būtų be jų ar su žmonėmis, kurie elgtųsi su ja nejautriai ar neatidžiai. Jie pasirinko pirmas dienas būti vieni kartu, suprasti, kokia dabar yra jų nauja rutina, skirti laiko pasikeitusiai šeimai.

Moters, gimdančios namuose su artimųjų palaikymu, vizija

Gimdymo medicinos evoliucija Lietuvoje

Lietuvos akušerijos sritis per pastaruosius tris dešimtmečius patyrė didžiulius pokyčius, siekiant užtikrinti saugesnes ir patogesnes gimdymo patirtis moterims.

Akušerijos pokyčiai per tris dešimtmečius

Lietuvos akušerių sąjungos prezidentė, Kauno kolegijos lektorė, LSMU Kauno ligoninės Akušerijos ginekologijos skyriaus vyresnioji akušerė Ilona Joneliūnienė per 30 darbo metų matė, kaip keitėsi gimdymo aplinka, ir pati prisidėjo prie šių pokyčių. „Didžiulis džiaugsmas, kad mokslus baigiau permainų laikotarpiu - buvome pirmoji nepriklausomybės metų laida. Kai pradėjau dirbti ligoninėje, dar nebuvo vienkartinių pirštinių ir kitų priemonių. Pačios turėjome viską sterilizuoti, darbo buvo labai daug“, - prisimena I. Joneliūnienė. Pasak jos, per šį laikotarpį akušerijos sritis stipriai pasikeitė: paslaugos teikiamos saugiau ir patogiau.

Jau 1996-aisiais Pasaulio sveikatos organizacija akcentavo, kad reikia gimdyklos aplinką kuo labiau priartinti prie namų aplinkos. Anksčiau palatose gulėdavo iki 5 moterų, net gimdykloje gimdydavo po dvi. Dabar visos gimdyvės guli vienvietėse gražiose palatose su dvigulėmis lovomis, dušais, virtuvėlėmis - anksčiau apie tai tik svajodavome. Daugelis tikriausiai pamena, kad seniau naujagimių nepalikdavo palatoje su mama ir net neleisdavo rengti savais rūbeliais, tad skirtumas milžiniškas. Anot vyresniosios akušerės, gimdymai kasmet tampa saugesni. 2020 m. Lietuvoje nemirė nė viena gimdyvė. Šiais laikais yra daug skausmą malšinančių ir saugumą didinančių priemonių. Pavyzdžiui, palatose veikia personalo iškvietimo sistema. Prieš 24 metus pradėta taikyti epidūrinė nejautra. Skausmui malšinti taip pat naudojamos daug nemedicinių priemonių: vandens terapija, kamuoliai, aromaterapija.

Moderni ligoninės gimdykla, imituojanti namų aplinką

Nors dabar daugelyje gimdymų kartu su gimdyve dalyvauja jos vyras ar artimasis, anksčiau tai buvo neįprasta. Ilona Joneliūnienė prisimena linksmą istoriją, kai pirmą kartą gimdykloje pamatė vyrą. Vyrams gimdyme dalyvauti pradėta leisti 1992 metais. Tada jiems kelta daug reikalavimų: reikėjo pasitikrinti sveikatą, pasidaryti plaučių nuotrauką, persirengti ligoninės drabužiais. Akušerė pagalvojo, kad tai jaunas rezidentas, ir dar toks paslaugus - masažuoja moteriai nugarą, girdo. Pasirodo, kad tai buvo tos moters vyras.

Specialistė prisimena ir įsimintinus momentus, kai teko priimti rekordinį gimdymų skaičių. Dabar per parą gimdo 3-4 moterys. Anksčiau iš 4 mieste veikiančių akušerijos skyrių rotacijos principu kuris nors mėnesį nedirbdavo ir būdavo dezinfekuojamas, o kiti skyriai vaduodavo. 1993 m. vieno tokio vadavimo metu gimdyvės važiavo viena po kitos. Kartu su kolege per parą priėmė po 15 gimdymų. Po darbo parėjusi namo atsisėdo ir turbūt iš įtampos apsiverkė.

Specialistė pripažįsta, kad keičiantis laikams keičiasi ir gimdyvių poreikiai. Vieni reikalavimai išlieka, kiti būna trumpalaikiai. Apie 2000 m. buvo populiaru gimdyti vandenyje. Tada net Vilniuje ar Klaipėdoje gyvenančios moterys važiuodavo pas mus, nes turėjome tam skirtą vonią. Dabar hidroterapija labai populiari gimdos kaklelio atsivėrimo laikotarpiu, bet priimti gimdymo vandenyje jau porą metų neteko.

Anot jos, dabartinė akušerijos kryptis aiški - siekiama gimdymo aplinką priartinti prie namų aplinkos. „Vis dažniau girdime diskusijas dėl gimdymo namuose, nors žymiai saugiau tai daryti ligoninėje, kur dirba gydytojų komanda, budi kardiologai, chirurgai. Atsižvelgdami į šį moterų norą, artiname gimdymo aplinką prie namų. Paskutinius gimdymus priėmiau specialiai įrengtoje gimdykloje-palatoje, kurioje įrengta deguonies tiekimo sistema, yra reanimacijos įranga, bet kartu patalpa primena namų aplinką, o moteris gimdo dvigulėje lovoje. Prieš gimdymą atvažiuojame su medicinine technika, po gimdymo ją išsivežame, o šeima lieka palatoje“, - pasakoja LSMU Kauno ligoninės specialistė.

Ilona Joneliūnienė į viską žiūri pozityviai: „Aš visada sakau, kad akušerio darbas, nors ir kupinas milžiniškos atsakomybės už dvi gyvybes, yra dieviškas, šventas darbas. Mes priimame ir palydime naują gyvybę, tas naujos gyvybės džiaugsmas ant tavo rankų yra didžiulis sustoti neleidžiantis stebuklas.“

Korupcija Augalininkystės tarnyboje – kas laukia Skvernelio ir Lietuvos politikos? | DIENOS PJŪVIS

Individualios gimdymo istorijos: įvairios patirtys ligoninėje

Nepaisant modernėjančios medicinos, kiekvienos moters gimdymo kelias ligoninėje yra asmeniška ir unikali patirtis, kupina netikėtumų ir išbandymų.

Greitas ir netikėtas gimdymas

Viena moteris pasakoja, kad jai buvo tik ką prasidėjusi 36 savaitė. Ryte dar nuėjo pas ginekologę, viskas buvo gerai. Vakare, žiūrint filmą su vyru, užejo staigus skausmas, o nuėjus į tualetą pastebėjo truputį kraujo. Išsikvietė greitąją. Ligoninėje, pamatuojant tonusus, sąrėmių nebuvo. Apie 22:30 val. pradėjo skaudėti pilvo apačią, panašiai kaip prieš mėnesines. Budinti gydytoja patikino, kad sąrėmių nėra. Tačiau apie 24 val. staiga nubėgo vandenys ir prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai. Nuskausminamųjų negavo, nes kaklelis jau buvo visiškai atsidaręs. Po 4 stūmimų, 4:20 val. pagimdė mergytę. Akušerė paklausė, ar tai pirmas gimdymas, nes "kaip pirmam labai jau lengvai pagimdei". Plyšimas buvo tik vienas, todėl greit užgijo. Dukrytė buvo įvertinta 8 balais pagal Apgar skalę, bet dėl gelta praleido ligoninėje 5 dienas.

Gimdymas su epiduru ir ilgu laukimu

Kita moteris prisimena, kad sąrėmiai prasidėjo vakare, tad dar nuėjo išsiplauti galvą, išsimaudyti. Naktis buvo nerami, kas pusvalandį sąrėmiai ir bėgiojimas į tualetą. Ryte, po pusryčių, su vyru nuvažiavo gimdyti. Ligoninėje gydytojas apžiūrėjo ir pasakė, kad atsidarymas tik 2 cm, ir gali dar važiuoti namo. Tačiau moteris liko. Atliko klizmą, nuvedė į gimdyklą. Skausmas vis stiprėjo, bet kaklelis neatsidarinėjo. Nusprendė paprašyti epidūro, kai kaklelis buvo atsidares 3 cm. Buvo 13:30 val. Prakirpo vandenis ir įvedė kateterį į nugarą, suleido epidūro vaistukų dozę, pastatė lašelinę ir uždėjo juostą ant pilvo vaikučio būklės stebėjimui. Po kelių minučių skausmas dingo, ir moteris pasijuto alkana, suvalgė pusę šokolado. Apie 15:30 val. vėl pradėjo jausti skausmą, bet tas skausmas jau buvo su noru stangintis. Gydytojas pasakė, kad vaistų jau neleis, nes gimdo. Vyras išėjo iš gimdyklos, nes buvo taip susitarę. Moteris gulėjo ant šono ir stengėsi nestumti. Nors stūmėsi nesisekė išstumti, gydytojas truputį paspaudė pilvą per patį stanginimąsi ir užgimė galvytė, tada dar vienas stanginimasis ir dukrytė jau gulėjo ant pilvo. Buvo 17:10 val. Dukrytė svėrė 4.308 g. Moteriai buvo tik įbrėžimas, bet viena siūlė teko sukabinti, suleido vėl epidūro nuskausminamojo dozę, tačiau akušerė neturėjo laiko laukti, kol jie suveiks. Po visko išvežė į pogimdyvinę palatą, dukrytė atnešta tik maždaug po valandos. Dukrytė buvo rami, istisai miegojo. Antrą parą juos išleido namo, dukrytė įvertinta 9-10 balų.

Iššūkiai ir pagalba gimdymo metu

Dar viena moteris pasakoja apie ilgą laukimą ir sudėtingą gimdymą. Terminas buvo rugpjūčio 1 d., tačiau dukrytė neskubėjo. Po vizito pas gydytoją paskyrė skatinimą rugpjūčio 8 d. Rugpjūčio 6 d. vakare, po pasivaikščiojimo parke, apie 23 val. nuėjo miegoti. Apie 2 val. nakties pajuto stiprų skausmą pilvo apačioje ir nubėgo vandenys. Paskambino į ligoninę, liepė būti namuose, kol galės kentėti skausmą arba kol sąrėmiai bus kas 5 min. Apsitvarkius namuose, apie 6 val. ryto iškeliavo į ligoninę, nes sąrėmiavo jau kas 5 min. Ligoninėje užpildė dokumentus, patikrino kaklelį, atsidarymas tik 2 cm ir vėl išsiuntė namo. Namie sėdėjo, kiek begalėjo kentėti. Apie 12 val. vėl važiavo į ligoninę, kaklelis jau buvo 4 cm atsidaręs, nusiuntė į gimdyklą. Sąrėmiai jau buvo kas 4 min ir tokie, kad teko vemti iš skausmo. Gimdykloje mėgino šokinėti ant kamuolio, kvėpavo dujomis, gulėjo vonioje, bet niekas nepadėjo. Truputį prieš 16 val. akušerė patikrino kaklelį ir po kelių minučių sugrįžo su pamainos vyr. akušere, kuri dar kartą patikrinus kaklelį pasakė, kad jau pilnas atsidarymas. Aišku, epidūrui buvo per vėlu. Nuo truputį po 16 val. moteris pradėjo stumti ir taip iki 19:55 val. Per sąrėmį mažylės galvytė pasimatydavo, bet pasibaigus sąrėmiui suvažiuodavo atgal. Apie 19 val. keli gydytojai pasitarę nusprendė, kad reikia skatinamųjų. Tačiau išstumti vis nepavyko. Apie 19:45 val. pradėjo stoti dukrytės širdelė. Pamena, pilna palata gydytojų ir kad ją pradėjo karpyti. Kai sukarė, po pirmo stūmimo vyras pasakė, kad jau mato mažytės galvytę, ir moteris sukaupė visas jėgas ir stūmė toliau, per antrą sąrėmį stūmimui atidavė visas jėgas, kiek buvo likę po 4 val. stūmimo.

Cezario pjūvis - planuotas ir staigus

Kai kurios mamytės pasakoja, kad jų gimdymas buvo ne natūralus, o cezaris. Viena moteris žinojo apie tai nuo pat pastojimo, nes pati turi problemų su klubų sąnariais. Buvo sekmadienio popietė, apie 4-5 val. po pietų, gulėdama lovoje pradėjo bėgioti į tualetą, bet jokių papildomų skausmų nejautė. Tarp tų bėgiojimų vis valgyti norėjo ir labai troškinti pradėjo. Vėliau, vakare, nuėjo su vyru miegoti. Žinojo, kad prieš gimdymą sąrėmiai reguliarūs pasidaro. Skausmai po truputį stiprėjo ir dažnėjo. Vyrui pasakė, kad jau tikriausiai laikas, bet šis siūlė palaukti ryto. Greitąją išsikvietė, į ligoninę nuvažiavo gal apie 1 val. nakties. Nuvykus užpildė krūvą popierių, pakliuvo į gimdymo skyrių, ten paklausė judesius, perrengė ir išvežė į operacinę. Įvedę kateterį į šlapimo takus ir suleido vaistų. Anesteziologas suleido narkozę, ir moteris užmigo. Atsibudo tik reanimacinėje palatoje, nesuprasdama, ar vaikiukas jos pilvelyje, ar jau nebe. Kai atėjo tas pats anesteziologas, ji paklausė, kas gimė, o jis nežinojo, nes nesulaukė, kol vaikutis ateis, visa tai pabaigt paliko ginekologams. Perkėlė ją po to su tikrai didžiuliais skausmais į pogimdyvinę palatą. Atėjus ginekologui sužinojo, kad turi sveiką sūnų. Po lašalinėmis prabuvo gal kokį pusdienį. Antrą dieną jau liepė keltis ir išėmė kateterį. Leido po truputį nuskausminamuosius. Atrodo, 5 dieną išleido į namučius. Su siūlų išėmimu problemų nebuvo ir tikrai neskaudėjo.

Motinos ir naujagimio ryšys po cezario pjūvio

Kitos moters gimdymas, kurio finale buvo cezaris, bet gimė pati nuostabiausia dukrytė, gavo 10 balų. Baisu visai nebuvo, o ir iki tol gimdymo visai nebijojo. Būdama nėščia žiūrėjo cezario video, skaitė istorijas dėl savišvietos. Ji sako, kad nesupranta, ko bijo tos, kurios dar nėra gimdžiusios. Bijoti galima žemės drebėjimo, cunamio ar pasaulio pabaigos. O čia, bent jau asmeniškai jai, buvo tik didžiulis nekantrumas kuo greičiau pamatyti savo išsvajotą, išlauktą, sapnuose išmyluotą lėliuką.

Kai kurios mamytės po sunkių papasakotų gimdymų kaškodėl ... Bet kai kurios sako, kad pirmąjį gimdymą turėjo tokį, kad ačiū, antrą kartą nelinkėtų net nemylimam ir nemėgstamam žmogui. Tačiau jos džiaugiasi sveiku ir gražiu sūnumi. Dėl laimingų ir lengvų gimdymų, tai antrasis gimdymas buvo toks, kad galėtų ir šiandien tai pakartoti. Tikrai būna lengvų gimdymų, su pirmuoju greitai pagimdė ir su antruoju neužtruko.

Po gimdymo: gelta ir ankstyvas išrašymas

Vienos istorijos pabaigoje paminėta, kad ligoninėje praleido 5 dienas, nes mažajai buvo gelta. Kitoje istorijoje, moteris pati irgi jautėsi gerai, jau antrą parą juos išleido namo.

Gimdymo patirtis kaip transformuojanti kelionė

Gimdymas yra transformuojanti patirtis - po jo nebebūsi tokia, kokia buvai iki jo. Galbūt jo nepatyrus tuo nėra lengva patikėti - o gal net norisi nepaleisti to, kas esi dabar. Smegenis tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad žmogaus gyvenime yra trys laikotarpiai, kai įsitvirtina nuostatos. Vaikystė, paauglystė ir dar vienas - vienintelis jau suaugus - nėštumas, gimdymas ir laikotarpis po jo. Čia patiriama, kiek gali pasitikėti savo kūnu, kaip tvarkaisi su nežinomybe, kiek pasitiki kitais, kai esi labai pažeidžiama.

Atrodytų, kiek žmonių - tiek krypčių, tiek istorijų, tačiau jos visos susigrupuoja - ir, jei moki klausyti, su patirtimi gali pradėti girdėti, kad jos ne tik kartojasi, bet ir primena pasakas. Herojė pajunta, kad atėjo laikas pokyčiams (arba jie ją ištinka), patiria sunkumų, randa pagalbą ir būdų ją priimti, įveikia sunkumus ir ima gyventi kita kokybe. Gyvendama gali jaustis užstrigusi ir visai nematyti savo pasakos iš šalies, tik nuolat išgyventi tą pačią dalį, kur įkrenti į šulinį, o ten viskas visai ne taip, kaip įsivaizdavai. Sunkioji dalis - rasti kelią į naują kokybę teks pačiai. Geroji - kad pasakodama savo patyrimą, savo galvoje besisukančias mintis, pasidalinusi ta juosta, kuri tarsi užstrigusi sukasi, kartais net miegoti trukdydama, su dėmesingu, girdėti gebančiu žmogumi, gali pamatyti ją iš šalies, atrasti kryptį judėjimui, gauti padrąsinimo žengti bauginantį, bet būtiną žingsnį. Tai bus baisu, tikrai - gali būti, net kūnas bandys saugoti. Ims skaudėti galvą, krėsti drebulys, sukti pilvą - gali būti, kad jausiesi kaip prieš egzaminą. O atsivėrus, susitikus su savo užstrigusia istorija akis į akį, skyrus jai kokybiško dėmesio… nežinau, kaip bus tau.

Sako, kad kaip ten gyvenime besusiklostytų, moterys užmiršta vyrų vardus, bet gimdymo istorija lieka visam laikui. Jeigu tai sunki istorija, tai tą naštą ir nešiojasi… ir ne dėl paties proceso, bet kaip su jomis buvo elgiamasi ligoninėje, kaip jas gąsdino, kaip spaudė. Dažnai tai, kaip su mumis elgiasi ir patį gimdymą sutapatiname į viena ir nematome skirtumo tarp šių dalykų. Tada nurašom ir gimdymą, ir apskritai buvimą moterimi į pragarą. Gimdydama moteris yra ypatingoje būsenoje, kuomet ji labai imli aplinkos poveikiui - jos atmintyje tikrai viskas lieka. Turėtų skirtis jausmai - ar tu išeini kaip vilkė, milžinišką išbandymą perėjusi sėkmingai, ar kaip avis, kurią daugiau mažiau sėkmingai išpreparavo ir išvadavo. Tas jausmas, kad nepadarei kažko, neperėjai virsmo sėkmingai, gali ateiti ne pirmą dieną ir gal net ne pirmais metais po gimdymo.

„Visiškai kitaip. Man labai patinka pasakymas - kai gimsta kūdikis, gimsta ir mama. Toks jausmas, kaip reset būtų paspaustas - viskas naujai. Nėra nieko, ko aš negaliu padaryti. Taškas. Tas procesas taip įgalina - net ir pačiai motinystei“, - sako Asta Rudzinskaitė, pabrėždama, kad atsiranda kantrybė, jausmas, kad supranti, kas vyksta su vaiku ir gali jam padėti. Yra pasitikėjimas savimi, kaip mama: „aš pagimdžiau tą vaikiuką, tai ir visi kiti resursai yra manyje. Toks žinojimas, kad visa yra įmanoma.“

Nors svarbu, kad kūdikiui viskas gerai, bet tik sveikos, pavalgiusios mamos gali sveikus ir pavalgiusius vaikus turėti. Gera nuotaika, energija, pienas - visa tai gali turėti mama, kuri pati gerai jaučiasi, kuri pasitiki savimi, turi vidinę ramybę ir tvirtumą. Kai dirbo Nepale, viena moteris pasakojo, kad kai moterys pagimdo, jos grįžta pas savo mamą ir 40 dienų joms ir kūdikiui kiekvieną dieną daromas masažas. Visą tą laiką jomis rūpinamasi, jos nieko neturi daryti - tik maitinti kūdikį ir valgyti. Mums tai gali atrodyti kaip prabanga, tačiau tos pirmos savaitės, kai moteris yra tarp pasaulių, tokia visiškai iš naujo atgimusi, yra taip šventa.

tags: #nauji #gimdymo #istorijos



Visagino vaikų lopšelis-darželis „Kūlverstukas“
Įstaigos kodas  192213258
A.s. LT357300010021629811
Swedbank, AB

Biudžetinė įstaiga
Duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami Juridinių asmenų registre
Danutė Remakien – LEP direktorė

Kosmoso g. 15, LT-33104 Visaginas
Tel./faks. +370 386 31 595
Tel. +370 386 64 131
El. paštas [email protected]

2025 © Visagino l-d „Kūlverstukas“
„Tavo Darželis
Versija neįgaliesiems