Naujai Užmegztos Gyvybės Raida Iki Placentos Susiformavimo

Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus.

Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu.

Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas).

Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.

„Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos.

Bet grįžkime prie zigotos. Ji tokio pat dydžio, kaip ir kiaušinėlis (moters kiaušinėlis yra apie 150 µm skersmens).

Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis.

Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu.

Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule.

Ji toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista.

Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija.

Ankstesniuose tyrimuose sakyta, kad pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link.

Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais.

Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio.

Toks dalijimasis vadina mas segmentacija, arba skilimu, fissio.

Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link.

Ją stumia pasieninė skysčių srovė, sukelta kiaušintakio epitelio virpamųjų plaukelių ir lygiųjų raumenų judesių.

Mitybai reikiamų medžiagų blastomerai gauna iš kiaušinėlio trynio atsargų (nors jų yra labai nedaug) ir kiaušintakio gleivių.

Žmogaus segmentacija yra visiška, fissio totalis, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė.

Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val.

Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų.

Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule, morula.

Morulėje blastomerai tankėja, compactio, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys.

Pradeda išsiskirti dviejų tipų blastomerai: išoriniai, kurie dalijasi greičiau ir plokštėja, apgaubia vidinius.

Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę.

Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista.

Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu.

Viduje lieka blastocistos ertmė, cavitas blastocystica ir vidinių ląstelių masė, massa cellularis interna, arba embrioblastas, embryoblastus, prigludęs prie trofoblasto.

Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta.

Ir morulę, ir blastocistą dengia skaidrioji sritis.

Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje.

Maisto medžiagomis ją aprūpina gimdos liaukos, gausiai išskiriančios sekretą, vadinamąjį „gimdos pieną“.

Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities.

Lįsdama pro angą, ji gali įgyti aštuoniukės formą, o embrioblastas - persismaukti pusiau ir pasidalyti į dvi dalis.

Taip kai kurie autoriai aiškina monozigotinių (biamnioninių, monochorioninių) dvynių susidarymą.

Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja.

Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas (ar em- gimdos gleivinės link).

Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.

Literatūros šaltiniuose gemalinių lapelių susidarymas aiškinamas skirtingai.

Naujausiais duomenimis, gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę.

Dalis šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą.

Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, processus notochordalis, kuri po sudėtingų persitvarkymų virsta stuburo styga, arba chorda, notochorda.

Chorda - gemalinio disko ašis.

Gemalui augant, ji nyksta (liekanų būna tik tarpslankstelinių diskų branduoliuose, nucleus pulposus).

Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi.

Jos formuoja gemalinę mezodermą.

Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai.

Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje).

Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną, membrana oropharyngealis, ir kloakos membraną, membrana cloacalis.

Šiose dviejose vietose ektoderma tiesiogiai liečiasi su endoderma.

Gemalinio disko kraštuose gemaliniai lapeliai susijungia su atitinkamais negemaliniais lapeliais, dengiančiais amniono ir trynio maišo sienas.

Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis, lamina prechordalis.

Jo ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją), todėl ši sritis vadinama galvos organizaciniu centru.

Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, discus embryonicus trilaminaris, kurio ilgis - apie 1,5 mm, o dvilapė blastocista - trilape, blastocystis trilaminaris.

Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, neurulatio, o mezodermoje - somitogenezė, somitogenesis ir vaskuliogenezė, vasculogenesis.

Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda.

Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti.

Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė, lamina neuralis.

Ji pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, sulcus neuralis, jos šonuose - klostės, plicae neurales.

Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis, tubulus neuralis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga.

Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas, neuroporus cranialis et caudalis.

Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos.

Dalis klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos.

Taip susidaro nervinė skiauterė, crista neuralis.

Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles.

Pasklidusios gemalo galvoje, nervinės skiauterės ląstelės virsta galvos mezenchima, mesenchyma capitis, iš kurios vėliau formuosis įvairūs galvos ir kaklo jungiamojo audinio dariniai (kaulai, raiščiai, kietasis smegenų dangalas, dantų dentinas, cementas ir kt.).

Šių ląstelių migracijos, proliferacijos, adhezijos ir kt. procesų sutrikimai gali lemti įvairių organų raidos ydas ir sindromus, kurie bendrai vadinami neurokristopatijomis.

Iš paviršiaus ektodermos, ectoderma superficialis, vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.

Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, mesoderma paraxiale, tarpinę, mesoderma intermedium ir šoninę, mesoderma laminae lateralis.

Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai, somiti.

Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo.

Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi.

Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros.

Gemalo galvoje pirmieji septyni somitomerai nesudaro kompaktiškų somitų, jų ląstelės pasklinda ir kartu su nervinės skiauterės ląstelėmis formuoja galvos mezenchimą, kuri yra galvos raumenų ir jungiamųjų audinių sklaidos šaltinis.

Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma.

Gemalo kaklo ir krūtinės srityje ji yra segmentuota ir vadinama somitų kojytėmis, arba nefrotomais.

Tarpinė mezoderma juosmens srityje sudaro nesegmentuotą metanefrogeninį audinį.

Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis (pasieninis), mesoderma somaticum (parietale), ir vidurių, mesoderm viscerale.

Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ek...

Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija.

Implantacija, implantatio, nidatio - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį.

Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje: pilnakraujė, išburkusi, pasirengusi priimti gemalo užuomazgą.

Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę.

Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas.

Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą, cytotrophoblastus ir sinciciotrofoblastą, syncytiotrophoblastus.

Citotrofoblastą sudaro kubinės ląstelės, kurios aktyviai mitoziškai dauginasi.

Besidaugindamos ląstelės lieka susijungusios tilteliais, o jų daugiabranduolė masė ir sudaro sincitiotrofoblastą.

Jis gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas, pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną (ankstyvieji nėštumo testai nustato šį hormoną moters šlapime).

Piršto formos sinciciotrofoblasto išaugos graužiasi į gleivinę, gilina ir platina implantacinę duobę.

Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė.

Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, arba intersticine, implantatio interstitialis, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu.

Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame, kaip atsakas į implantaciją, vyksta decidualinė reakcija: gleivinė pradeda storėti, dar labiau paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintančiosios plėvės decidualinių ląstelių, cellulae deciduales.

Tai didelės, kartais daugiabranduolės ląstelės, turtingos glikogeno ir riebalų intarpų.

Manoma, kad jos atlieka keletą funkcijų: trofinę (implantacijos pradžioje jos yra gemalo maisto medžiagų šaltinis), sekrecinę (sekretuoja įvairias medžiagas, kurios, patekusios į amniono skystį, veikia gemalo augimą ir sklaidą), apsauginę (neleidžia gemalo užuomazgai skverbtis per daug giliai - implantacija sustoja funkcinio gleivinės sluoksnio išoriniame glaudžiajame posluoksnyje).

Sinciciotrofoblasto kiekis, ypač 9-11-ąją dienomis, sparčiai didėja.

Jis tampa panašus į kempinę, nes jame atsiranda ertmių - lakūnų, kurios plečiasi ir jungiasi į tinklą (būsimosios placentos tarpgaurelinių ertmių užuomazgą), ryškesnį gemaliniame poliuje.

2-osios savaitės pabaigoje motinos kraujas išsilieja į lakūnas.

Pradeda formuotis placentinė kraujotaka.

Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja (iki to implantacijos vieta gali pakraujuoti).

Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija.

Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, epiblastus, ir apatinį - hipoblastą, hypoblastus.

Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis.

Ši ertmė persitvarko ir tada, kai ją iš išorės apsupa negemalinė mezoderma, ji virsta antriniu (galutiniu) amnionu, amnion secundarium (definitivum).

Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės 9- apribodamos didelį pirminį trynio maišą, saccus vitellinus primarius.

Todėl subliūškusi (dėl implantacinio kolapso) blastocista vėl išsipučia.

Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta.

Iš išorės apsuptas negemaline mezoderma, jis apie 14-ąją parą virsta daug mažesniu antriniu (galutiniu) trynio maišu, saccus vitellinus secundarius (definitivus).

Negemalinė mezoderma, mesoderma extraembryonicum, kilusi iš pirminio trynio maišo sienos, o vėliau iš epiblasto kaudalinio galo, apsupa ne tik galutinį amnioną ir trynio maišą, taip pat iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - taip susidaro gaurelinis dangalas.

Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu, pedunculus connectens.

Jo vietoje atsiras bambos virkštelė.

Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, discus embryonicus bilaminaris, kurio skersmuo antros savaitės pabaigoje - 0,1-0,2 mm, o blastocista - dvilape blastocista, blastocystis bilaminaris.

Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.

Ankstyvasis nėštumo faktorius.

Jau po 24-48 val. po apvaisinimo skylančios gemalo užuomazgos ląstelės (būsimosios trofoblasto ląstelės) pradeda išskirti imunosupresinį baltymą, vadinamą ankstyvuoju nėštumo faktoriumi (angl. early pregnancy factor, EPF).

Motinos kraujo serume jo aptinkama pirmąsias 10 dienų po apvaisinimo.

Segmentacijos sutrikimai.

Literatūroje pateikiama duomenų, kad nuo trečdalio iki pusės visų apvaisintų kiaušinėlių nepasiekia morulės ar blastocistos stadijos ir pirmąją savaitę žūsta dėl nekokybiškos segmentacijos.

Dalis apvaisintų kiaušinėlių net nepradeda skilti.

Manoma, kad dauguma jų turi chromosomų sutrikimų.

Placenta susiformuoja nėštumo metu.

Tai kraujagyslinis organas, kuris maisto medžiagas ir deguonį iš mamos perduoda vaisiui, sulaiko kai kurias kenksmingas medžiagas.

Placenta yra gyvybinis ryšys tarp besilaukiančios mamos ir jos vaisiaus.

Placenta - organas, kurio dėka užsimezga mamos ir vaisiaus tarpusavio santykis.

Mokslininkų nuomone, placenta yra mažiausiai suprastas žmogaus kūno organas, o vis dėlto, vienas svarbiausių: placenta lemia moters ir jos vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.

1. Maža, bet galinga.

Parašiuto formos placenta būna ypatingai specializuotas organas, palaikantis vaisiaus vystymąsi.

Vidutiniško dydžio placenta būna 23 cm skersmens, 2,5 cm storio ir sveria apie pusę kilogramo.

Placentoje cirkuliuoja ir mamos, ir vaikelio kraujas, bet jie niekuomet nesusimaišo.

Trečiojo trimestro pabaigoje, kai nėštumas yra pilnai išsivystęs, per placentą prateka apie 600 ml mamos kraujo kiekvieną minutę!

2. Vienas organas, daugybė funkcijų.

Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos.

Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį.

3. Placenta nėra motinos organas.

Tiesą sakant, placenta vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės - tai reiškia, kad placenta, lygiai kaip ir vaisius, yra sudaryta, bendrai tariant, perpus iš mamos ir tėčio genų.

4. Placenta taip pat yra liauka.

5. Placenta reguliuoja imuninės sistemos atsaką.

Ji padeda taikiai „susikalbėti“ mamos ir vaisiaus imuninėms sistemoms.

Viso nėštumo metu placenta neleidžia mamos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“ ir jo atakuoti.

6. Identiški dvyniai gali dalintis viena placenta.

Neidentiški (dizigotiniai) dvyniai vystosi iš dviejų skirtingų apvaisintų kiaušialąsčių ir visuomet turi dvi atskiras placentas.

Tačiau kai dvyniai yra identiški (monozigotiniai), jie gali turėti arba vieną bendrą placentą, arba dvi atskiras.

7. Mama iš vaisiaus gauna kamieninių ląstelių.

Vaisiaus kamieninės ląstelės per placentą gali patekti į mamos kraujotaką ir manoma, kad pirmiausiai šios ląstelės keliauja į tas motinos organizmo dalis, kur yra pažeidimų.

Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, mamos odoje, vidaus organuose bei kaulų čiulpuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš praėjusių nėštumų.

8. Vienintelis savaime pasišalinantis organas.

Kiekvieno nėštumo metu išauga placenta, palaikanti vaisiaus vystymąsi.

9. Placenta paruošia mamos kūną žindymui.

Nėštumo metu placenta gamina hormoną, kuris stabdo pieno gamybą krūtyse.

10. Placenta gali padėti kovoti su vėžiu.

Unikali placentos savybė - augti ir įsiskverbti į nėščiosios kūną, išliekant nepuolama imuninės sistemos.

Šis placentos gebėjimas išvengti imuninės sistemos yra intensyviai reguliuojamas procesas ir placenta „žino“, kada sustoti skverbtis, kad nesukeltų žalos nėščiajai.

Placenta - ne vien nuostabus nėštumo metu veikiantis organas, tačiau jos nauda gali būti pratęsiama dar ilgam laikotarpiui po nėštumo ir netgi visam gyvenimui, kuomet placentos kamieninės ląstelės yra išsaugomos specializuotame audinių banke.

Mikrochimerizmas būdingas visiems placentą turintiems gyvūnams.

Jis fiksuojamas jau nuo 7-tos nėštumo savaitės, kai per placentos-gimdos jungtį vaisius ne tik gauna reikalingas maisto medžiagas ir hormonus, bet ir su mama keičiasi savo kūno ląstelėmis.

Dauguma vaisiaus ląstelių cirkuliuoja mamos kraujyje, kai kurios dėl savo kamieninės kilmės virsta funkcionuojančiomis ląstelėmis (pvz. širdies).

Skaičiuojama, kad nėštumo pabaigoje kai kuriuose mamos organuose kas 1000-toji ląstelė būna ne jos, o jos vaiko!

Dalis šių vaiko ląstelių gerina ir mamos sveikatą, pvz., greičiau gyja žaizdos (nauda po CPO), sulėtėja kai kurių ligų progresavimas (tai reikalinga, kad vaisius būtų išnešiotas).

Tačiau įrodyta ir tokių „svetimų“ ląstelių buvimo žala - kartais jos gali sukelti autoimuninį atsaką iš mamos organizmo.

Manoma, kad būtent dėl šios priežasties moterys žymiai dažniau serga autoimuninėmis ligomis, pvz., reumatoidiniu atritu, kartais tokių ląstelių sankaupos virsta augliais, suvėžėja.

Manoma, kad būtent dėl šios priežasties moterys žymiai dažniau serga autoimuninėmis ligomis, pvz., reumatoidiniu atritu, kartais tokių ląstelių sankaupos virsta augliais, suvėžėja.

Kai moteris laukiasi pakartotinai, vaisius iš mamos kūno gauna ne tik maistą, bet ir vyresniosios atžalos ląstelių.

Tai paaiškina, kodėl pirmagimiai paprastai yra lyderiai, o jaunesnieji broliai ir seserys yra linkę jiems paklusti.

Šios ląstelės taip pat prisideda prie moters reprodukcinės funkcijos atsistatymo ir „leidžia“ mamai sėkmingai pastoti ir išnešioti naują kūdikį tik tada, kai prieš tai gimusiojo gyvybiniai poreikiai yra visiškai patenkinti.

Vaisiaus ląstelių daugiausiai aptinkama tuose audiniuose ir organuose, kurie turi didžiausią reikšmę besivystančiam ir augančiam mažyliui tiek nėštumo metu, tiek ir po gimimo - krūtyse, kur skatina pieno gamybą; skydliaukėje, kur veikia metabolizmą šilumos atidavimą; smegenyse, kur keičia nervų sistemą ir mamos prisirišimą prie vaiko.

Mamos kūne kaupiasi visų jos kūne užsimezgusių vaikų ląstelės, tai irgi paaiškina, kodėl įvykus persileidimui ar nutraukus nėštumą moterys tai išgyvena labai stipriai - tam tikra prasme jų vaikai visą gyvenimą lieka su jomis.

Vis dar yra galvojančių, kad gimdoje vaisius tiesiog auga ir jo gerovė tiesiogiai priklauso nuo mamos ir jos aplinkos.

Tai yra dalis tiesos, tačiau tikrai ne visa.

Antroje nėštumo pusėje jau pastebima tokia vaisiaus smegenų veikla, kurią loginiu mąstymu pavadinti gal ir per drąsu, bet tyrimai rodo, kad smegenys dalyvauja reakcijose, kylančiose į stimulus tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad dar vos prieš šimtą metų naujagimis buvo traktuojamas tik kaip kūnas su tam tikrais refleksais.

Buvo įprasta į vaisių ir naujagimį žiūrėti kaip į nepilnavertį suaugusįjį, o ne kaip į puikiai „veikiantį“ kūdikį.

Mitas, kad vaisius - tai pasyvus keleivis, laukiantis kelionės tikslo - gimdymo.

Vaisius pasirenka padėtį gimdoje ir gimstant.

Antroje nėštumo pusėje gimda iš apvalios tampa kiaušinio formos su smaigaliu apačioje.

Nuo 32 savaitės, kai vaisius stipriai paauga ir santykinai sumažėja vaisiaus vandenų, tampa sudėtinga rasti patogią poziciją iki gimimo.

Jei vaisius pasirenka sulenkti kelius, jo galva suformuoja mažesnįjį polių nei kūnas ir galūnės ir tai visiškai atitinka gimdos ertmės formą.

Jei vaisius pasirenka ištiesti kojas, gimdoje jis geriausiai telpa sėdmenine pozicija.

Motinos judesiai, paruošiamieji sąrėmiai, išorinė vaisiaus apčiuopa gali sutrikdyti vaisių ir išprovokuoti jį ieškoti naujos patogios padėties.

Vaisiaus apsivertimo gimdoje mechanizmas paprastas - jis apsiverčia per savo kelius.

Nusisukimas į kitą pusę yra sudėtingas - jis „susuka“ stuburą, pradedant nuo galvos, baigiant dubeniu ir kojomis (naujagimiai to nebeatlieka dėl žemės traukos).

Kokio skonio vaisiaus vandenys?

Vaisių supančių vandenų skonis priklauso nuo mamos būklės ir nuotaikos.

Kiekvieną kartą nurydamas vandenis, vaikelis jaučia jų skonį, jaučia ir skonio pokyčius.

Vaisius turi daug daugiau skonio receptorių, nei vyresnis vaikas ar suaugęs žmogus.

Be to, skonio receptoriai išsidėstę didesniame burnos plote, todėl vaisius gimdoje yra tikras gurmė.

Tyrimai rodo, kad jei mama patenka į stresinę situaciją, vandenų skonis pasikeičia.

Jei mama susikoncentravusi į bendravimą su savo vaikeliu pilve, tai sukelia daug įvairių emocijų, kurias vaikas patiria ne tik hormoniniu, bet ir fiziniu lygmeniu - pasikeitusiu vandenų skoniu.

Panašios emocijos padeda susikalbėti ir su jau gimusiu vaiku.

Vaisius pats nulemia nėštumo trukmę.

Vis daugėja įrodymų, kad gimdymas prasideda tada, kai galutinai subręsta vaisiaus plaučiai ir jis pasiruošia gimęs kvėpuoti.

Tada iš vaisiaus plaučių į mamos kraujotaką patenka tam tikrų medžiagų, kurios „įjungia“ gimdymo procesą.

Net gimdymo metu vaisius nėra pasyvus (nėra tiesiog išstumiamas kaip dantų pasta iš tūbelės ar šampano kamštis iš butelio, kaip teigia senos, hidraulika besiremiančios, gimdymo mechanizmo teorijos).

Jis atlieka tam tikrus rotacinius judesius, akušerijoje vadinamus gimdymo biomechanizmu, kad galėtų išvysti šį pasaulį.

Todėl labai svarbu neversti moters gimdymo metu būti jai nepatogiose pozose.

Gimimas yra skausmingas kūdikiui.

Radiologiniai tyrimai atskleidžia, kad vaisiui skauda sąrėmio spaudžiamas kūno dalis ir jei užgimus bandoma rankomis atkartoti sąrėmio spaudimus, naujagimis reaguoja labai stipriai.

Taip pat ir su visų laukiamu pirmuoju verksmu - naujagimis verkia ne iš džiaugsmo ir laimės (juk jie niekad to nedaro vėliau vaikystėje), o kažkodėl visada galvojama tik apie moters skausmą ir jo malšinimą.

Tai filmų sukurtas mitas.

Švelniai, natūraliai gimę naujagimiai dažniausiai neverkia.

Jie tiesiog susipažįsta su aplinka, kvėpuoja, deguonį gaudami ne tik iš aplinkos, bet dar ir iš placentos ir taip po truputį prisitaiko prie gyvenimo sausumoje.

Naujagimiai dar kurį laiką atsimena dalykus iš gyvenimo gimdoje.

Tyrimai rodo, kad gebėjimas klausytis, o ne tiesiog girdėti, išsivysto apie 36-37 nėštumo savaitę.

Naujagimis atpažįsta garsus, kuriuos girdėjo dar būdamas pilve, vadinasi veikia atmintis!

Tai buvo pastebėta, kai tyrėjai šiuo nėštumo laikotarpiu įjungdavo tą patį muzikos kūrinį, o vaikai pilvukuose į jo pradžią sureaguodavo tuo pačiu judesiu, tarsi sakydami: „o! Tai ta pati daina, kurią jau girdėjau!“.

Girdėjimo struktūros ausyje pilnai išsivysto dar labai anksti, apie 22 nėštumo savaitę ir nekinta visą gyvenimą.

Priešingu atveju skirtingų amžiaus tarpsnių žmonės tiesiog negalėtų susikalbėti.

Tačiau gebėjimas klausytis vystosi tarp 30-36 nėštumo savaitės ir tie procesai vyksta ne ausyje, o smegenyse.

Didžiausias vaisiaus girdimas garsas gimdoje - oro judėjimas žarnynu (iki 85 db), kraujotaka (iki 55 db).

2018 metų liepos mėnesį buvo minima tradicija kūdikio placentą su virkštele palaidoti ir toje vietoje pasodinti medelį.

„Placenta - ne gimdymo atlieka“, - tvirtina medikė R. Babiliūtė.

Pasak gydytojos R. Babiliūtės, seniau, kai moterys gimdydavo namuose, pagarbiai buvo elgiamasi su placenta ir virkštele: jų neišmesdavo kaip atliekos, o palaidodavo - užkasdavo į žemę netoli namų ir toje vietoje pasodindavo medelį.

Gimus mergaitei dažniausiai sodindavo liepaitę, berniukui - ąžuoliuką.

Tėvai, norėdami, kad užaugusi mergaitė ištekėtų - išeitų iš namų, - placentą su virkštele užkasdavo po slenksčiu.

Placenta laikytina Gyvybės medžiu ne tik todėl, kad jos kraujagyslės išsidėsčiusios tarsi medžio šaknys ir šakos: neabejotina ir sakralioji šio organo prasmė.

Gimdymas susiseda iš trijų fazių: iš pradžių atsidaro gimdymo kaklelis, tada gimsta vaisius, o po 5-20 minučių - ir placenta, - aiškina R. Babiliūtė.

Galbūt todėl lig šiol dzūkai placentą vadina vaiko vieta.

Kai, baigusi studijas, pradėjau dirbti Alytaus gimdymo namuose, nustebau, išgirdusi dzūkes sakant: „Dabar turi gimti vaiko vieta.“

Turbūt seniau Dzūkijoje šitaip placentą vadino pribuvėjos.“

Medikė teigia girdėjusi, jog seniau Lietuvoje placentą ne tik laidodavo - kiti nunešdavo į palėpę sudžiūti.

Galbūt iš placentos kraujagyslių išsidėstymo pranašaudavo vaiko likimą, - spėja R. Babiliūtė.

Tarybiniais metais gimdymas buvo suvokiamas daugiausia kaip medicininis procesas.

Dabar vėl imta į jį žiūrėti kaip į intymų dalyką - kaip į virsmą: žmogaus perėjimą iš gyvenimo iki gimimo į gyvenimą po gimimo.

Vėl placenta imama vertinti - vis dažniau suvokiama, kad tai pagarbos vertas organas, su kuriuo reikia pagarbiai atsisveikinti.“

Kai kur suvalgo žalias.

„Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose“ per mėnesį vaikelių susilaukia apie 70 moterų, placentas ir virkšteles kol kas pasiima viena kita.

Mat reta kuri žino apie senovės tradicijas.

„Kai moterys pagimdo, placentas su virkštelėmis dedame į šaldiklį.

Prie tų, kurias norima pasiimti, parašome vardą, pavardę.

Kad norės pasiimti placentą su virkštele, praneša moterys arba jų vyrai prieš gimdymą.

Daugelis išsineša šiuos organus polietileno maišeliuose, kiti labai pagarbiai - įsidėję į dailius indus.

Nelendame žmonėms į širdį, klausdami, ką jie su placenta ir virkštele darys.

Dažnas prasitaria, jog laidos.

Jei žemė įšalusi, placentą su virkštele laiko šaldiklyje, o laidoja pavasarį.

Kartais laidoja ir medelį sodina gerokai vėliau, užtat trise - mama, tėtis ir tasai ūgtelėjęs vaikelis“, - sako gydytoja R. Babiliūtė.

Ji negirdėjusi, kad kas nors Lietuvoje džiovintos placentos miltelius vartotų kaip maisto papildą, juolab suvalgytų ją žalią ar iš tokios gamintų patiekalus, kaip kad elgiamasi kai kuriuose kraštuose.

Antai interneto tinklalapiuose galima rasti patiekalų, pagamintų iš placentos, receptų.

Jaunystės eliksyras.

„Placenta - daug baltymų turintis organas.

Juk ir mėsa yra baltymas...“ - primena gydytoja R. Babiliūtė, pridurdama, jog placenta ne šiaip sau baltymas: - Placenta - jaunystės eliksyras.

Mat šiame baltyme gausu hormonų, tarp jų - estrogenų, suaktyvinančių medžiagų apykaitą.

Tarybiniais metais Lietuvos gimdymo namuose sveikų gimdyvių placentas rinkdavo - kraudavo į šaldytuvus, paskui veždavo, regis, į Prancūziją gaminti kosmetikos priemones.

Dabar Lietuvoje placentos, kurių nepasiima gimdyvės, laikomos šaldytuvuose, tačiau vėliau utilizuojamos - jau nenaudojamos kūno puoselėjimo priemonėms ar maisto papildams gaminti.

Teko girdėti, jog Rusijoje iš placentos gaminamos kosmetinės priemonės.“

R.Babiliūtė savo darbinės karjeros pradžioje iš vyresnės kartos akušerių girdėjo, jog jos seniau, priėmusios vaikelį, placenta pasitepdavo veidą ir rankas.

Matyt, taip darydavo pribuvėjos, pastebėjusios, jog nuo sąlyčio su placenta rankos tampa švelnesnės, gražesnės.

Juk jos anksčiau kūdikius priimdavo be pirštinių, - sako R. Babiliūtė.

Kažin ar dabar gimdymo namų darbuotojai nepasitepa veido, rankų placenta?

Į šį klausimą medikė atsako: „Saugant save būtina vengti sąlyčio su paciento krauju ir kitais skysčiais!

Juk per juos plinta infekcinės ligos.

Tad pavojinga naudotis svetimomis placentomis, be to, neetiška.“

Virkštelėje - kamieninės ląstelės.

Ypatinga ne tik placenta - ypatinga ir virkštelė, tiksliau, jos kraujas.

„Virkštelės kraujyje gausu jaunų kamieninių ląstelių.

Jos ypatingos tuo, kad gali transformuotis į bet kokį organizmo audinį.

Vyksta eksperimentai iš kamieninių ląstelių auginant odos, kasos, smegenų, inkstų, širdies, kitų organų audinius.

Išauginus kasos audinį, nušvistų saulė sergantiesiems cukralige - šis audinys gamintų insuliną, tad nereikėtų vaistų, - viliasi gydytoja R. Babiliūtė.

Galbūt bus išaugintas kiaušidžių audinys, ir moterų jaunystė nesibaigs sulig klimaksu.

Juk visi nori ilgai būti jauni ir laimingi.“

Tikimasi, kad pasaulio laboratorijose bus rasti metodai kamieninėmis ląstelėmis gydyti diabetą, išsėtinę sklerozę, infarktą, cerebrinį paralyžių, stuburo smegenų pažeidimus, artritą, kraujo vėžį, Alzheimerio, Parkinsono ligas.

Lietuvoje taip pat yra tokia laboratorija.

Vilniuje veikia vienintelis Baltijos šalyse licenzijuotas kamieninių ląstelių bankas.

Tėvai gali jam patikėti saugoti savo kūdikio virkštelės kraujo kamienines ląsteles, vildamiesi, kad jos ateityje labai pagelbės susirgus jų savininkui - žmogui, kurio tos kamieninės ląstelės yra, arba jo artimajam.

Virkštelės kraujas surenkamas gimdymo metu - kai ji perkerpama.

Šis kraujas tuoj pat vežamas į laboratoriją Vilniuje.

Čia išskiriamos kamieninės ląstelės.

Tada ištiriamos ir užšaldomos iki -196 OC temperatūros, saugomos skystojo azoto talpyklose - kad nevyktų biocheminės reakcijos.

Taip ląstelės gali būti saugomos per 70 metų.

tags: #naujai #uzmegzta #gyvybe #iki #placentos #susiformavimo

• Kaip atlikti vidaus auditą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje?
• Vaiko akimis: nuo gimimo iki tėvystės
• kaip atpažinti saulės smūgį vaikui
• Išsamus gidas apie nesivystantį nėštumą ir persileidimą
• Išsami informacija apie rizikas ir pasekmes nutraukus nėštumą