Naujagimio prausimo apeigos baltų kultūroje: nuo mitų iki tradicijų
Greta svarbiausių mitologinių klausimų - gyvenimo ir mirties, žmogaus ir pasaulio kilmės, derlingumo ir vaisingumo yra labai svarbus žmogaus laimės klausimas. Baltų mitologijoje ši tema plėtojama pasitelkiant Laimos, likimo ir laimės deivės, mitinį paveikslą. Laima baltų mitologijoje turi daugybą pavidalų. Ji yra likimo, laimės ir gimdymo deivė.
Laimos funkcijos išreiškiamos dviem mitiniais kodais: prausimosi-gėrimo ir verpimo-audimo-rengimosi. Vanduo yra tipiška Laimos raiška; vandens sėmimas, prausimasis ir išpylimas gimtuvių-krikštynų ritualuose siejamas su laimės įgijimu arba praradimu. Greta laimės iškyla ir nelaimės sąvoka: gimtuvių ir krikštynų apeigos yra orientuotos į laimės padidinimą ir išsaugojimą.
Pribuvėjos vaidmuo ir vandens simbolika
Gimdanti moteris senosiose kultūrose buvo suvokiama kaip gyvybės kūrėja, tad, akivaizdu, jai priskiriamos galios, kurių žmogiška būtybė negalėtų pakelti. Todėl manoma, kad gimdanti moteris tampa pačios Deivės Motinos arba Žemynos inkarnacija. Pribuvėja, kuri padėdavo gimdyvei gimdymo metu, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia, iš jos buvo reikalaujama labai aukštos moralės, taip pat, be jokios abejonės, medicininių žinių. Pribuvėja taip pat turėjo išmanyti tam tikrus maginius ritualus, susijusius su pagalba gimdyvei sunkaus gimdymo atveju.
Tačiau turimi duomenys leidžia manyti, kad tokių žinių ir doros pribuvėjai nepakako, senaisiais baltiškosios kultūros laikais pribuvėja buvo ir kulto žynė, kuri gydydavo ligonius ir taip pat pribūdavo prie gimdyvių. Kadangi gimdymas yra suvokiamas kaip ritualas, kuriame dalyvauja pati Deivė Žemyna, kulto tarnaitės buvimas yra savaime suprantamas. Kas rodo pribuvėją buvus žyne? Lietuvoje tradicine tapusi samprata apie kūdikio sugavimą vandens telkiniuose. Ypač vaikams aiškinama, kad kūdikį pribuvėja sugavusi upėje, ežere, kūdroje, šaltinyje, šulinyje ir t.t. Ir pribuvėja, kūdikio gaudytoja, buvo siejama su vandenimis.
Pribuvėja, pati dalyvaujanti kūdikio atsiradimo procese, palaiko ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina nauja gyvybė. Su vandens sfera pribuvėją sieja pareiga pagauti vaikelį, pagal mitinę logiką - tarsi padėti jam atkeliauti iš anapusinio pasaulio į šį įveikiant vandens ribą. Kelionė į mirusiųjų pasaulį baltų kultūroje taip pat yra per vandenį, įveikiant mitinę upę. Taigi pribuvėja yra ta žynė, kuri turi galių ir supratimą, kaip padėti kūdikiui atlikti tą iniciaciją, peržengti iš anos būties į šią, bei turi moralinę teisę dalyvauti dievybės apsireiškimu bei žinių, kurios padeda moteriai išgyventi tokį ypatingą virsmą ir sąlytį su dievais.
Vardynų pabaigoje atliekamas “bobutės skandinimo” ritualas. Kaip ir svočia pabaigiant vestuves, taip ir pribuvėja pabaigiant vardynas išvežama geldoje, dažnai toje pačioje, kur buvo prausiamas kūdikis vardynų metu, ir išmaudoma upėje ar ežere. Vėliau ši tradicija pavirto tiesiog rankų nuplovimu po gimdymo.
Pirmasis ritualinis naujagimio prausimas
Pirmas veiksmas, atliekamas naujagimį įvedant į naują giminę, yra jo prausimas. Į pirmą prausimo vandenį kūmai įmesdavo monetų - kad vaikas būtų turtingas. Taip pat dėdavo kadagių arba šermukšnių - kad apsaugotų nuo piktų jėgų. Nupraustą vaiką suvystydavo, mergaitei pribuvėja dar uždėdavo ant galvos linų grįžtę, linkėdama gražių plaukų.
20 a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu - kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis. Pribuvėja gimusį kūdikį suvystytą (vystydavo padėvėtos drobės vystyklais, kad užaugęs nedraskytų drabužių) parodydavo tėvui ir motinai, nuliedavo Žemynai gėrimo, duoto naujagimio tėvo, linkėdama žemei vaisingumo ir prašydama kūdikiui laimės.
Tiesioginių išmokų ir su plotu bei gyvuliais susijusių priemonių konferencija 2026 m.
Ritualinis guldymas ant žemės ir tėvo pripažinimas
Naujagimį trumpam paguldydavo ant žemės, iš žemės vaikas gauna ypatingų jos galių - sveikatos, proto, drąsos. Toks guldymas - lyg guldymas ant motinos krūtinės irgi atkartoja gimimo iš žemės sampratą. Tikima, kad taip vaikas bus prisirišęs ir prie gimtų namų. Toks guldymo ant žemės paprotys žinomas ne tik baltų, bet ir kitose kultūrose - romėnų, skandinavų, vokiečių, vengrų folklore.
Vokietijoje ir Skandinavijoje ant žemės paguldytą kūdikį turėjo pakelti tėvas taip pripažindamas, kad tai jo vaikas. Panašus tėvo pripažinimas svarbus ir lietuvių apeigose, tik tėvas ne pats pakelia kūdikį, jį jam įteikia pribuvėja. Kūdikis buvo įteisinamas kaip pilnateisis bendruomenės narys tėvo autoritetu. Tai svarbi apeiga, nes pripažindamas vaiką, tėvas jam pripažįsta ir paveldėjimo teisę.
Pribuvėja sako apeiginę formuluotę: “Iš tolimų ir nežinomų kraštų atvyko pas tave negirdėtas nematytas svečias/viešnia. Jis sakosi esąs tavo giminaitis. Ar nori pamatyti, priimti, savo sūneliu/dukrele pavadinti?” Tėvas paima ir padėkoja, paskelbia vaiko vardą. Po to vaikas taip pat pristatomas motinai.
Laima, likimo audimas ir simboliniai drabužiai
Laimos tekstiliniai darbai ir drabužių gaminimas reprezentuoja tris Laimos funkcijas. Laima saugo ir padeda gimdyvei, apjuosdama ją mitine juosta, paklodama jai pačios Laimos išaustą šilkinę paklodę. Laima verpia ir audžia likimą; mainydama drabužius, lemia ir apreiškia sėkmę arba nesėkmę. Naujagimio laimės marškinėliai ir krikšto marškinėliai suteikia žmogui sėkmę gyvenime, padaro jį laimingą.
Buvo tikima, kad visa, prie ko prisiliečia gimdžiusi moteris, žūva, mat ji yra vartai į Žemynos įsčias, t.y. ne tik ten, iš kur atkeliauja vaikai, bet ir kur sugrįžta mirusieji. Toks draudimas eiti iš namų suteikė moteriai ir galimybę pasveikti, pailsėti po gimdymo, nuolat būti šalia kūdikio. Užbaigiant šią būseną moteris buvo įvesdinama į bendrą pirtį su iškilmingomis apeigomis. Jai einant į pirtį, ją kūrenančios moterys šaukdavusios “Meška eina”, o meška yra vienas iš Žemės Motinos gyvūnų-simbolių. Eidama į pirtį moteris apsisiausdavo balta linine drobule, kuri simbolizavo tyrimą, šventumą, kartu tai gyvybės ir mirties spalva. Toks įvesdinimas į pirtį - tai sugrąžinimas į bendruomenę, nes visos iniciacijos laikinai, tam virsmo momentui, atskiria individą nuo bendruomenės.
Senovės gimtuvių vaišės ir aukojimai
Krikštynų vaišės buvo suvokiamos kaip galimybė bendroje žmonių ir Laimos šventėje išprašyti kūdikiui Laimos palankumo. XX a. užrašyti tradiciniai laimės linkėjimai kūdikiui krikštynų metu yra senovinio užgėrimo ritualo ir gėrimo aukojimo Laimai reliktai. Ritualą užbaigiantis geriamojo indo daužymas yra metaforinė laimės dalies atskyrimo išraiška.
Pretorijus šį tėvo pripažinimo ritualą aprašo kiek kitaip, tačiau iš dalies ir labai panašiai: pribuvėja, pasikvietusi tėvą, su puodeliu degtinės rankose melsdavosi, dėkodama dievui ir prašydama globoti motiną bei kūdikį. Po to aukodavo Žemynai su maldomis - nulieja ant žemės kalbėdama “būk linksma, žydėk kviečiais, rugiais, miežiais ir būk maloninga vaikeliui” Gurkšteli palabindama ir neša motinai, ta gurkšteli ir duoda vyrui. Taip pat užgeriami ir kūmai. Taigi čia matome jau ir aukojimo Žemynai apeigą. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad toks užgėrimas daromas tuo pat metu laikant rankose kūdikį ir taip tarsi per jį paaukojant.
Gimus vaikui, būdavo aukojamos ir gyvulių aukos. 1600 m. Vilniaus kolegijos jėzuitai liudija, kad kai kurie, gimus vaikui, prie ežero nuveda ožiuką, ten nupjovę galvą ir kojas, įmeta jį į vandenį. Tokia apeiga dėkoja Dievui, kad gimdymas vyko laimingai. Tačiau dažniausiai minima paukščio - vištos arba gaidžio - auka, atliekama tik moterų, tačiau visai bendruomenei stebint. Pribuvėja užmuša vištą (turi būti juoda, balta arba raiba) šaukštu, tada iš jos išverdama vištienos sriuba ir vardynų apeigų metu tik gimdžiusios moterys suklaupia ratu aplink sriubos dubenį jos melsdavosi žemyneliaudamos - kaušas keliauja tris kartus, susirinkusios palabina gimdyvę, o paskui visos klūpėdamos suvalgo tą vištieną. Nors apeigoje dalyvauja ir sriubą valgo tik gimdžiusios moterys, tačiau visą apeigą stebi visa bendruomenė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad berniukui buvo aukojamas gaidys, mergaitei - višta. O kai kur, kad nepriklausomai nuo lyties arba gaidys, arba višta.
Palankynos ir naujagimio įvedimas į bendruomenę
Iškart po vardynų svarbus yra palankynų paprotys, kai kitą dieną, o kai kur ir tą pačią, pas gimdyvę lankyti jos ateina moterys ir atneša įvairių vaišių ir dovanų kūdikiui. Tas ėjimas yra apeiginis, tarsi panašus į procesiją, einama iškilmingai po dvi. Tuščiomis eiti negalima, nes tikima, kad nieko neatnešusioji liks bevaikė.
tags: #naujagimio #prausimo #apeigos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
