Motinystės įkvėpta kūryba: moters transformacija per šeimos ir pasaulio prizmę
Moteris - nepaprasta būtybė, puošianti Žemę. Ji ne tik dovanoja pasauliui naują gyvybę, bet ir parodo jai gyvenimo prasmę, kryptį. Dažnai moteris tampa kelrode žvaigžde ir daugybei kitų ją supančių žmonių. Tuo tik dar tvirčiau galėjo įsitikinti fotografijų projekto „Woman in M. E.“ vykdytojai ir stebėtojai.
Jo sumanytoja - Jungtinės Karalystės sostinėje Londone gyvenanti Margarita Skvarčienė. Jau trejus metus projektą, kurio tikslas - atskleisti nepaprastą moters grožį, įkvėpti dailiosios lyties atstoves siekti savo svajonių, vykdanti Margarita pati tapo ne vienos jų įkvėpėja. Žavinga moteris, dviejų nuostabių vaikučių mama, dviejų įmonių vadovė, be galo kūrybinga, stipri, šilta, nuoširdumu ir gerumu kerinti asmenybė - visa tai apibūdina mūsų pašnekovę.
Margarita, kaip kilo projekto „Woman in M. E.“ idėja?
Projektas gimė 2012 metais artėjant Valentino dienai. Kai, regis, visi ruošėsi meilės šventei, aš išgyvenau skaudų išsiskyrimą. Viskas, ką kūrėme 10 metų, pradėjo griūti, tad šis projektas tapo man tarsi išsigelbėjimu. Turėjau kažką sukurti, kad išlaikyčiau pusiausvyrą tuo etapu. Todėl nusprendžiau atsigręžti į moters mamos vaidmenį šeimoje ir pasaulyje. Projektui įsibėgėjus supratau, kad tema labai aktuali ir palietė daugybės žmonių širdis. Gaudavau daug nuostabių laiškų, kuriuose moterys tiesiog išliedavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad supratau, kad kelio atgal nėra ir net visiškai neturėdama tokio pobūdžio projektų organizavimo patirties kartu su puikia komanda ryžausi realizuoti „Woman in M. E.“ pirmąjį projektą. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad jis taps toks sėkmingas ir svarbus žmonėms.
Projekto „Woman in M. E.“ evoliucija
Kiekvienu projektu nustebindavome ir užkabindavome širdis vis kitomis, tačiau kartu labai susijusiomis temomis: mama, moteris, aš. Pirmojo projekto užduotis buvo paskleisti žinutę: „Pažiūrėk į mane - aš vis dar ta pati moteris, kurią tu kažkada mylėjai: patraukli, gundanti ir gebanti mylėti net ir būdama mama.“ Pamenu, šis projektas leido mamoms vėl pasijausti gražioms ir mylimoms. Buvo be galo įdomu stebėti, kaip moterys transformuojasi fotosesijos metu, kaip jos atsiskleidžia ir gražėja akyse.
Antrojo „Woman in M. E.“ projekto nuotraukos atskleidė ypatingą mamos, dukros ir močiutės santykį. Parodoje buvo pristatomos subtilios akimirkos, įamžintas iš kartos į kartą perduodamas moteriškasis ryšys ir meilė. Be to, per antrąjį projektą tiesėme tiltus tarp Lietuvoje ir Anglijoje kuriančių lietuvių fotografų, kurie yra pelnę ne vieną apdovanojimą fotografijos srityje.
Trečiojo projekto - XXI amžiaus mamų - pristatymas
Kaip kilo būtent šių metų (trečiojo) projekto sumanymas?
Nenustoju dėkoti likimui, kad dėl šio projekto susipažįstu su vis naujomis, įkvepiančiomis asmenybėmis. Jos nepaliauja manęs stebinti savo energija, asmenybės magnetizmu ir stiprybe. Būtent pastaroji savybė man įsiminė labiausiai. Vis dėlto tai fenomenas - kaip gali tokioje gležnoje būtybėje - moteryje - slėptis tiek daug stiprybės?! Būtent - slėptis! Net nenutuokiau, kiek iššūkių patyrė mano kukliai besišypsanti draugė, su kuria kartkartėmis paskubomis išgerdavome kavos. Arba gležnutė fotografė, kuri pagal savo talento dydį turėtų būti bent jau kokių dviejų metrų aukščio.
Tad nusprendžiau trečiąjį „Woman in M. E.“ projektą skirti toms amžinai lekiančioms, svajojančioms, kuriančioms, stiprioms XXI amžiaus mamoms.
Kiekvienais metais pristatome apie 16 atskirų darbų, kuriuos pateikia 6-7 fotografai iš Lietuvos ir Anglijos. Šių metų paroda unikali tuo, kad kiekviena nuotrauka pasakoja savo istoriją. Galėčiau apie kiekvieną nuotrauką kalbėti amžinybę! Mane sužavėjo trys Lietuvos fotografės Eglės Ratkelytės-Bylienės darbai. Pažiūrėjęs į jos nuotraukas, jautiesi tarsi gavęs leidimą pasėdėti jos šeimoje ir prisiliesti prie labai subtilios, moteriškos istorijos. Eglė yra trijų vaikų mama, tad puikiai suprato mano temą ir perteikė ją nuotraukose.
Menininkų indėlis ir Margaritos kūrybinis kelias
Su džiaugsmu! Visus juos labai myliu ir vertinu. Juk jie patikėjo manimi ir papuošė šią parodą savo kūryba. Parodoje darbus pristatė fotografai: Gytė Gavėnaitė, Sibilė Jančiauskaitė, Domininka Živelienė, Eglė Ratkelytė-Bylienė, Aušra Marcinkus ir Albert Pocej. Pastarojo darbais žavimasi ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse, kuriose vyksta jo seminarai.
Beje, šiemet išdrįsau ir aš pristatyti savo nuotraukas kartu su šiam projektui sukurtu trumpametražiu filmu. Taip pat prie projekto prisidėjo vizažistės: Donata Galdikė, Lina Šimonienė, Lina Kolpakovienė.
Parodos svarba ir publika
Nuotraukos ambasadoje pabus iki kito menininko parodos pristatymo. Šiemet, kaip minėjo ambasadorės patarėja Gitana Kilinskaitė, itin gausu kultūrinių projektų - tai išties labai džiugina. Pamenu, pirmoji paroda svečiavosi ambasadoje iki pat rudens, ją aplankė garbingi ambasados svečiai. Kiekvienais metais parodos svečių daugėja! Šiemet teko uždaryti registraciją į renginį likus dviem savaitėms iki parodos atidarymo, nes jau buvome surinkę daugiau nei 130 žmonių ir tiesiog daugiau nebūtų tilpę salėje. Tad jei kitais metais nuspręsiu tęsti projektą, teks pagalvoti apie didesnes patalpas, kad nenuskriausčiau nė vieno meno mėgėjo (šypsosi - red.). Džiaugiuosi, kad į parodą atėjo ir nemažai anglakalbių ir rusakalbių svečių, tad ją teko pristatyti tiek lietuviškai, tiek angliškai. Tarp jų buvo „Red Collection“ galerijos savininkė Irina Karatcheva, Italijos kultūros centro atstovė Marisa Pezutto. Jau antrus metus iš eilės renginį aplanko teisininkas Richard Williams. Paroda susidomėjo net keli Londono lietuvių dienraščiai ir gyvenimo būdo žurnalai.
Pasiruošimo darbams intensyvumas
Ar ilgai ruošėtės šiai parodai?
Atvirai kalbant, niekada nebūčiau patikėjusi, kad surengti tokio pobūdžio renginiui reikia tiek daug pastangų ir darbo! Nemeluosiu, jam atidaviau visus tris mėnesius. Kiekvieną dieną skirdavau bent dalį laiko savo vadinamajam „kūdikiui“. Juk kiekvienais metais turėdavau vis kuo nors nustebinti. Tekdavo labai išmaniai paskirstyti laiką, kad nenukentėtų kitos mano pareigos: esu dviejų vaikų mama ir turiu įmonę „Mimage Creative Production“. Todėl kiekvienais metais atvirai sakydavau visiems, kad tai bus paskutinis projektas! Šiuo metu tik džiaugiuosi, kad šis projektas puikai pavyko, ir vis dar mėgaujuosi jo rezultatais ir šiltais atsiliepimais. Mane užplūdo laiškai ir sveikinimai, tad suprantu, kad tai jau ne mano projektas, o tų žmonių, kuriuos jis motyvuoja. Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už šią galimybę ir savotišką misiją. O idėjos ateina pačios, stebint gyvenimą, susipažįstant su naujais žmonėmis, įsiklausant į jų troškimus ir ieškojimus. Tiesą pasakius, svarsčiau Lietuvoje padaryti visų trijų projektų bendrą parodą, kad fotografai iš Lietuvos galėtų pasidžiaugti savo darbais ir parodyti juos fotografijos meno mėgėjams.
Asmeninis Margaritos gyvenimas ir įkvėpimas
Jau trejus metus mano šeima yra mano vaikai - dešimtmetė dukra Tija ir ketverių Kipras. Mano džiaugsmui, mano vyresnėlė jau aktyviai įsitraukia į „Woman in M. E.“ veiklą. Parodos metu jai savarankiškai pavyko surinkti lėšų projektui paremti. Labai didžiuojuosi savo vaikais!
Esate sakiusi, kad įgyvendinti šį projektą Jus skatina mintis, jog taip galite kažką suteikti kitiems žmonėms - daryti juos laimingesnius ar įkvėpti savo pavyzdžiu. Puikus klausimas! Ar esate mačiusi David Fincher filmą „Fight club“? Būtent taip pradedu jaustis. Kad ir kur einu, kad ir kada susipažįstu su žmonėmis, visi jie vienaip ar kitaip susiję su projektu „Woman in M. E.“. Vieną dieną nuėjusi palepinti savęs masažu, buvau atpažinta masažistės, kuri, pasirodo, yra viena iš parodos nuotraukose įamžintų mamų. Taip įsikalbėjome, kad net abi apsiverkėme. Rūta (toks šios moters vardas) papasakojo, kaip apsidžiaugė tapusi viena iš „Woman in M. E.“ mamų ir kaip tai ją paskatino labiau savimi pasitikėti. Ir tokių istorijų mano kasdienybės dienoraštyje yra begalės! Tad tikiu, kad ilgainiui „Woman in M. E.“ taps savotišku moterų klubu, kuriame jos semsis įkvėpimo, paskatinimo ir ras bendraminčių.
Taip pat sakėte, kad reikia siekti savo svajonių, nesvarbu, kokios jos - didelės ar mažos. Mano svajonės nėra tikslas. Jos yra kelias į savirealizaciją ir meilę gyvenimui.
Į Jus žvelgiant atrodo, kad esate laiminga asmenybė. Esu nuo vaikystės apdovanota meile ir sėkme. Manau, tai davė impulsą man tapti tuo, kas esu šiandieną, - laisva, mylinčia, stipria asmenybe. Esu laiminga dėl to, kad viskas, ką atiduodu - energija, laikas, meilė, troškimai, - man grįžta dvigubai. Tad gyvenu neišsenkančiame meilės ir patyrimų sūkuryje. Visa tai neateina lengvai, viskas reikalauja pastangų, ryžto ir kartais įveikti save. Tačiau ši formulė veikia puikiai. Kiekvieną gyvenimo sprendimą priimu labai atsakingai ir apgalvotai. Tad, manau, visų sunkumų, kurie mane užklupo, išvengti nebuvo įmanoma.
Gyvenimas ir karjera Londone
Kiek laiko gyvenate nebe Lietuvoje, o Jungtinėje Karalystėje? Londone gyvenu jau 9 metus. Čia gimė mano antras vaikas, mano antras verslas. Londonas yra tarsi didelis vaišių stalas, pilnas visokių skanių ir keistų dalykų (šypsosi - red. past.).
Minėjote, kad turite įmonę. Šiuo metu vadovauju dviem įmonėms. Turizmo agentūra „Goodway Travel“ jau ketvirtus metus teikia visas turizmo paslaugas emigrantų rinkai Anglijoje. Sausio mėnesį atidariau ir įmonę „Mimage Creative Production“, kuri daugiau skirta anglų rinkai. Ši veikla yra labai kūrybinga ir reikalauja stiprios komandos. Labai džiaugiuosi, kad dirbu su puikiais žmonėmis. Turiu grafikos dizainerių, vaizdo montuotojų tiek Londone, tiek Lietuvoje. Dirbame reklamų, fotografijos ir žiniasklaidos srityse. Šiuo metu labai įsitraukiau į vaizdo meną. Galėčiau naktimis kurti scenarijus ir laidas. Birželio mėnesiui turiu parengusi naujos televizijos laidos projektą. Šią laidą pradėsime filmuoti, kai tik atsikvėpsiu po „Woman in M. E.“.
Tinkamo laiko planavimo paslaptis
Man labai dažnai užduoda šį klausimą (šypsosi - red. past.). Mano mėgstamiausias atsakymas yra: „Aš nieko nespėju, man tiesiog sekasi!“ Tačiau tai tik dalis tiesos. Aš labai stengiuosi planuoti kiekvieną savo dienos minutę. Sąvokos „laisvas laikas“ mano galvoje beveik neliko.
Esate tikra XXI amžiaus moteris. Aš šventai tikiu, kad visur turi būti pusiausvyra. Abu mano vaikai lanko šeštadieninę lietuvių kalbos ir meno mokyklą. Dukra groja trimis instrumentais, rašo apsakymus anglų ir lietuvių kalbomis. Prieš kelerius metus Tija turėjo garbės dalyvauti Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Tikėjimas, kad viskas yra įmanoma, disciplina ir malonumas sulaukus rezultatų. Labai norėčiau, kad tikėtumėte savimi. Gyvenimas yra dovana! Kiekvienas etapas ar žmogus, kurį sutinkate savo kelyje, Jums yra mokytojas.
Motinystė - tai kelionė, kupina džiaugsmo, iššūkių ir netikėtumų. Šiame kelyje knygos gali tapti patikimais palydovais, suteikiančiais žinių, palaikymo ir įkvėpimo. Viena iš tokių knygų, sulaukusi didelio susidomėjimo ir teigiamų atsiliepimų, yra „Motinystės paslaptys“. Ši knyga - tai ne tik gražių žodžių rinkinys, bet ir nuoširdūs moterų išgyvenimai, kurie gali paguosti, pamokyti, prajuokinti ir sustiprinti kiekvieną mamą.
Atsiliepimai apie Knygą „Motinystės Paslaptys“
Knyga „Motinystės paslaptys“ sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų iš mamų, kurios rado joje paguodą, įkvėpimą ir praktinių patarimų. Štai keletas jų:
- „Ji mane sukrėtė iki širdies gelmių. Jokia kita knyga, skirta tėvams, nėra taip manęs palietusi, padrąsinusi ir įkvėpusi. Jokie krikščionys psichologai ir jų knygos neatliko tokio darbo mano širdy kaip šių moterų išpažintys.“
- „Dabar, kai pati tapau mama, skaitau ją ir verkiu. Tikrai tai parašyta iš širdies. Manau, ne kiekviena mama galėtų taip nuoširdžiai parašyti apie savo silpnybes, klaidas bei baimes… Jos leido pasimokyti iš klaidų, perimti gerumą, naujas idėjas! Susimąsčiau, kokia esu mama. Supratau, kad noriu būti nuostabi žmona vyrui, mama dukrytei!“
- „Skaičiau ją giliai įnikusi. Verkiau. Juokiausi. Ji kažkokia terapiška. Mane pribloškė mamų atvirumas.“
- „Radau nemažai vertingų patarimų, pasikeitė mąstymas ir požiūris, sustiprėjo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Po kiekvieno straipsnio ašarodavau. Skaičiau sunkiu metu, todėl labai sustiprino. Tad rekomenduočiau kiekvienai, išgyvenančiai sunkesnį periodą šeimoje.“
Ką Rasite Knygoje „Motinystės Paslaptys“?
Knygoje „Motinystės paslaptys“ rasite įvairių mamų patirtis, apimančias:
- Mamos nuovargį ir kasdienę rutiną
- Visuomenės atstūmimą
- Daugiavaikių motinų patirtį
- Aborto iššūkius
- Vaikų ligas ir netektį
- Skausmą nesulaukiant vaikelio
- Įsivaikinimą
- Paauglystės iššūkius
- Mamos norą realizuoti save kaip asmenybę
- Vienišos mamos dilemą
- Mamos-tėčio santykius
- Tėčio žvilgsnį į motinystę
Šie pasakojimai atskleidžia, kaip paprastos moterys randa nepaprastas išeitis iš sunkiausių situacijų. Kiekvienas pasakojimas yra brangus, nesvarbu, ar jis profesionaliai parašytas, ar ne. Svarbiausia, kad jie yra gyvenimiški ir šilti.
Kitos Knygos, Padėsiančios Motinystės Kelionėje
Be „Motinystės paslapčių“, yra ir kitų knygų, kurios gali būti naudingos būsimoms ir esamoms mamoms:
- Marija Judzentavičiūtė, Viktorija Navickienė „Tu laukiesi” - gidas, apimantis visus nėštumo aspektus.
- Vaiva Rykštaitė „Mama namuose“ - apie tai, ką reiškia būti mama ir kaip neprarasti savęs.
- Simone Davies, Junnifa Uzodike „Montessori kūdikis“ - kaip ugdyti laisvą ir savarankišką asmenybę.
- Sigita Valevičienė „Motinystės šešėliai“ - apie sunkumus, su kuriais gali tekti susidurti tapus mama.
- Cecilia Chrapkowska, Agnes Wold „Skandinaviška tėvystė“ - mokslu pagrįstas vadovas apie nėštumą, gimdymą ir kūdikio auginimą.
- Rūta Mickevičienė „Motinystės išpažintys“ - 30 moterų istorijų apie motinystės iššūkius.
- Helen Moon „Branginkite pirmąsias savaites“ - apie svarbiausias pirmųjų savaičių akimirkas su naujagimiu.
- Aleksandras Žarskus „Aš iki gimimo“ - apie vidinės harmonijos svarbą nėštumo metu.
- Sarah Turner „Motinystės „atostogos“. Kaip išgyventi chaotišką mamos kasdienybę“ - nepagražinta nėštumo ir ankstyvųjų motinystės metų patirtis.
- Lucy Jones „Motinystė: nėštumo, gimdymo ir motinystės metamorfozės“ - apie moters kūno ir smegenų pokyčius nėštumo metu ir po gimdymo.
Motinystės Šešėliai: Ką Reikia Žinoti
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė, autorė knygos „Motinystės šešėliai“, pastebi, kad motinystė - tai didžiulis vidinis pokytis, kupinas įvairiausių patyrimų ir jausmų. Kaip Suprasti, Kad Motinystės Kelyje Atsiranda Šešėlių?
Svarbu leisti sau jausti ir domėtis savo vidiniu pasauliu. Kai tampame mamomis, visas dėmesys krypsta į vaiką, tad nėra paprasta atsigręžti į save. Reikia atsigręžti ne dėl to, kad paremontuočiau save dėl vaiko, bet dėl to, kad esu svarbi sau.
Vis daugiau kalbame apie mamų emocinę sveikatą, bet dažniausiai tai apsiriboja tik vaiko gerove - nesinervinkite, nes pakenksite vaikui. Tuomet mamos ne leidžia sau patirti motinystę, bet elgiasi taip, kaip būtų geriausia vaikui. Buvimas su vaiku - emocinis santykis, iš gelmės pradedantis kelti mūsų vaikystės patyrimus. Šios patirtys veikia mamos ir vaiko santykį.
Sukurti santykį su vidiniu kritiku, gebėti su juo konfrontuoti, bet kartu suprasti jo gerą norą mus apsaugoti nuo klaidos yra motinystės dalis. Tai labai svarbi, jei norime tuos kylančius šešėlius suprasti, priimti ir išmokti jų nešamas pamokas.
Motinystė - tai ne tik džiaugsmas, bet ir didžiulė atsakomybė. Svarbu prisiminti, kad kiekviena mama yra unikali ir kad nėra vieno teisingo būdo būti mama. Įsiklausykite į savo jausmus, intuiciją ir nebijokite ieškoti pagalbos, kai jos reikia. Knygos gali tapti puikiais palydovais šioje kelionėje, suteikiančiais žinių, palaikymo ir įkvėpimo.
Trynukų Mama: Patirtis ir Patarimai
Trynukų mama pasidalijo savo patirtimi ir patarimais, kaip susidoroti su motinystės iššūkiais. Ji teigia, kad svarbu rūpintis savimi, prašyti pagalbos ir nepamiršti santykių su vyru. Štai keletas jos patarimų:
- Laikykitės nuomonės, kad moteris visų pirma turi būti moteris. Prisižiūrėti būtina.
- Reikia mokėti paprašyti pagalbos, jei pati kažko nespėji. Tam ir yra šeima.
- Auginant vaikus kartu, jie yra mūsų abiejų, o ne tik mano vaikai. Ir santykiams tai labai naudinga, nes vyras tuomet supranta tą moteriai tenkančią dalią.
- Nenorime išlepinti vaikų. Labai norime juos lavinti. Vaikai juk tobulėja per pažinimą.
Motinystė: Nėštumo, Gimdymo ir Motinystės Metamorfozės
Knygos autorė Lucy Jones dalijasi savo patirtimi apie nėštumą, gimdymą ir motinystės pradžią. Ji teigia, kad moters smegenys nėštumo metu ir po gimdymo keičiasi labiau nei bet kuriuo kitu suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiu. Tai virsmas, kuriam autorė pritaiko terminą „matrescencija“, reiškiantį biologinę ir psichologinę transformaciją, prilygstančią paauglystei.
Autorė atskleidžia, kaip sustiprėjęs jautrumas, kurį moterys dažnai suvokia kaip silpnybę, iš tiesų yra evoliuciškai svarbi savybė, padedanti užmegzti ryšį su kūdikiu ir užtikrinanti jo saugumą. Be to, knygoje nagrinėjama, kaip visuomenės lūkesčiai ir kultūriniai motinystės naratyvai formuoja moters savijautą ir kodėl daugelis motinų jaučiasi priverstos slėpti tikrąsias emocijas.
Būti mama - tai ne tik nesibaigiantys iššūkiai ar meilės kupina kiekviena diena, tai - didžiausia dovana moteriai, kokią jai davė Dievas. Kai pasaulį išvysta nauja gyvybė, įvyksta tikras stebuklas. Tuomet darbas, karjera, kelionės ir linksmybės tampa tokie nereikšmingi palyginus su naujais patyrimais priimant iššūkius, dovanojant meilę, rūpestį, šilumą ir gerumą. Būti mama reiškia atiduoti visą save, suprasti tai, kas anksčiau buvo nesuvokiama, džiaugtis tuo, kas nebuvo pažįstama, išdrįsti padaryti tai, ko anksčiau manei negalinti. Na, o kartais motinystė ima ir padovanoja galimybę atrasti save.
„Būti mama man reiškia visišką pilnatvę. Tai - pati geriausia savęs kaip moters realizacija. Tai - pats prasmingiausias darbas, kokį tik gali dirbti moteris visą savo gyvenimą - išnešioti naują gyvybę, pagimdyti ir užauginti ją geru ir doru žmogumi“, - sako jauna mama Indrė OKSAITĖ ir priduria, jog po širdimi užsimezgusi nauja gyvybė jai padovanojo ne tik nuostabių naujų iki šiol nepažintų potyrių, bet ir plačiai atvėrė duris į kūrybą.
Džiaugsmo ir meilės kupini namai - Indre, kaip pasikeitė tavo gyvenimas tapus mama?
- Manau, jog į kiekvienos moters gyvenimą motinystė įneša tam tikrų pasikeitimų. Kuomet tampi mama, gyvenimas pasikeičia tuo, jog nebegali elgtis taip, kaip tau šovė į galvą. Tapusi mama nebegali galvoti tik apie save, nes tampi atsakinga už savo vaikelį. Iki sūnelio gimimo mėgau užsiimti įvairiausia veikla, taip pat ir studijos bėgo į pabaigą, tad reikėjo laiko ir joms, kur dar namų ruoša, namų aplinka... Na, o dabar, gimus Danieliui, daugiau laiko praleidžiu namuose, nes turiu derintis prie mažylio poreikių ir jo nuotaikos. Tiesa, gyvenimas dėl to aukštyn kojomis neapsivertė, nes iki vaikelio gimimo jau kuris laikas gyvenome ramų šeimyninį gyvenimą, savaitgalius taip pat dažniau leisdavome kartu namuose nei draugų kompanijose. Žinoma, dabar kelionės svetur turės šiek tiek palaukti, bet, manau, kol Danielius augs, turėsime progą labiau pažinti gimtąją Lietuvą (šypsosi).
- Prie krūtinės sūnelį glaudi jau penkis mėnesius. Koks buvo šis laikas? Jis padovanojo daugiau džiaugsmo ar motiniško nerimo?
- Motinystė - man nauja patirtis, tačiau Danieliaus gimimas mūsų namus ir širdis pripildė daugiau džiaugsmo nei baimės ar nerimo (šypsosi). Pirmosiomis jo gyvenimo dienomis, prisimenu, buvo sunku. Jei verkė jis, verkiau ir aš... Tačiau tokios dienos praeina, o po jų aplanko ramybės bei džiaugsmo akimirkos (šypteli).
Stebuklas, padėjęs atrasti save
- Šis pasaulį išvydęs stebuklas tau ne tik pilnatvės suteikė, bet ir įkvėpė tave naujoms veikloms. Papasakok, kaip tai nutiko?
- Tiesą sakant, iki nėštumo niekada nebuvau saldumynų mėgėja, tačiau artėjant nėštumo pabaigai atsirado didelis potraukis saldėsiams, tad siekdama patenkinti organizmo poreikius pradėjau kepti įvairius tortus ir pyragus. Tik jau įmantresnius, nes iki tol viskas, ką išdrįsdavau pagaminti, būdavo nesudėtingas obuolių pyragas (juokiasi). Tačiau nėštumas įpūtė naujų minčių, naujų idėjų, tad pradėjau bandyti gaminti įvairius šokoladinius pyragus, tortus, taip pat prancūziškus desertus kaip kanelės ar „Macarons“. Na, o artimieji paragavę mano kepinių visuomet labai girdavo. Gimus Danieliui nesilioviau kurti ir eksperimentuoti, kol atradau tobulą šokoladinio torto receptą ir vieną rytą atsikėlusi supratau, jog šis hobis lydės mane visą gyvenimą (šypteli).
- Rūpinimasis sūneliu atima nemažai jėgų. Iš kur jų sėmeisi dar ir kūrybai?
- Tai labiau emocinis nuovargis... Kuomet būdavo neramių dienų, ieškodavau būdo, kaip išsikrauti, kur mintis nukreipti, kaip save nuo rutinos prablaškyti. Na, ir tik Danieliukas būdavo užmiega, aš jau, žiūrėk, virtuvėj kažką makaluoju (juokiasi).
- Taigi poreikis saldėsiams net ir po vaikelio gimimo išliko?
- Sakyčiau, kad netgi padidėjo (juokiasi). Kadangi maitinu pati, matyt, organizmas pats reikalauja daugiau kalorijų ir energijos. Žinoma, cukrumi nepiktnaudžiauju, nes įprastai stengiuosi gaminti sveiką maistą be jokių padažų ir nereikalingų priedų, tad, manau, jog vieną kitą kartą galiu sau leisti ir pasmaližiauti (šypsosi).
- Na, o žinių, idėjų, konditerinių paslapčių iš kur sėmeisi vos įsitraukusi į kūrybą?
- Iš pradžių gamindavau pagal receptus, tačiau pamažu ėmiau pati įvairinti produktus, keisti receptus. Tai kūrybinis darbas. Daug biskvitų iškepiau, kol atradau pačius skaniausius (šypsosi).
Kūryboje vyrauja natūralumas
- Indre, tavo tortų išskirtinumas - natūralistinė puošyba. Kodėl pasirinkai būtent floristiką?
- Man niekada nepatikdavo, pavyzdžiui, cukriniai spalvoti papuošimai. Kodėl? Nes tai nei sveika, nei skanu. Kita vertus, natūralumas dabar yra „ant bangos“, žinoma, idėjų įvairiausių ieškojau ir sėmiausi internete, kol atradau savąją stilistiką - viskas, kas gyva ir iš gamtos. Net ir tortus stengiuosi kepti iš kuo natūralesnių produktų. Žinoma, šokoladas ar cukrus neišvengiamas, tačiau nėra jokių priedų, kad, pavyzdžiui, tortas kuo ilgiau išsilaikytų. Na, o ta floristika ant tortų atėjo labai natūraliai. Anksčiau būdavo - iškepu tortą ir viskas, tačiau atėjo vieno šeimos nario gimimo diena, vėliau kito, tai negi pliką tortą dovanosi (juokiasi)? Vieną kartą pabandžiau papuošti gyvomis gėlėmis, kitą kartą, ir taip atradau tai, kas patinka ir man, ir artimiesiems. Rankos pačios gėles ant torto dėlioja. Galėčiau ir česnako žiedą ant torto uždėti, jei tik tądien man tai atrodys gražu, tik bijau, kad skonio nepakeistų (šypsosi). Kepinių puošyba kaip ir jų gamyba yra kūrybinis procesas, kuriam reikia laiko. Kitaip, esu įsitikinusi, nieko neišeitų... Aš laiko turiu, tad nesiliauju sėmusis konditerinių žinių (šypteli).
- Kiek tavo gaminami tortai gražūs, neabejoju, tiek pat ir skanūs. Kokių skonių tortus dažniausiai gamini?
- Aguoninį, įvairius šokoladinius, sūrio, tiramisu, morenginius. Visus mėgstam, nes visi smaližiai esam (juokiasi).
- Koks tortas tau būtų iššūkis?
- Anksčiau būčiau daug kam nesiryžusi, nes kol negaminau konditerinių gaminių, viskas man atrodė be galo sunku, kad reikalauja daug laiko ir pastangų. Tačiau kada pradėjau eksperimentuoti, supratau, kad nieko nėra neįmanomo. Tiesa, ko nemėgstu, tai kočioti tešlos. Kaip tik visai neseniai mačiau, kaip gaminamas šimtalapis, tai turbūt nesiryžčiau jam (šypsosi). Tačiau tikrai niekada nesakau niekada. Kas žino, gal vieną dieną pagauta įkvėpimo imsiu ir iškepsiu (juokiasi).
- Kūryboje kartais būna ir nesėkmių. Tau jų pasitaikė?
- Pasitaikė (juokiasi). Draugės gimtadieniui ketinau gaminti tiramisu tortą. Nusipirkau maskarponės sūrio, kurį visuomet perku, bet tąkart jis buvo nupigintas, bet vis tiek pasiėmiau, nes visuomet jį naudoju. Grįžusi namo pradėjau plakti, o jis kaip skystas, taip skystas. Pilu grietinėlę, dedu šokoladą ir galvoju, jog reikia laiko ir tikrai sustandės. Išplakiau, sutepiau tortą, padėjau. Kitą rytą pasiėmiau jį aptepti ir papuošti, o žiūriu, kad jis man akyse tyžta (juokiasi).
- Draugė liko be torto?
- Ne (šypsosi), gaminau lazdyno riešutų ir pieniško šokolado tortą. Po to karto pasakiau akcijoms griežtą ne (juokiasi).
- O su puošyba nelaimių nebūna?
- Gal esu tik pastebėjusi, kad vienu metu buvau pradėjusi per daug visko dėti ant tortų. Kraunu, kraunu, atrodo, gražu, o, žiūrėk, nufotografuoju ir tada matau, kad kažkas ne taip, kad kažko per daug. Man patinka estetika ir minimalizmas. Kartais mažiau yra daugiau. Pati visame kame esu minimalizmo gerbėja, tad stengiuosi ir konditerijoje išlaikyti pusiausvyrą.
- Kaip manai, konditerijoje reikia talento ar daugiau darbo ir pastangų, laiko, kol visko išmoksti?
(susimąsto) - Sunku atsakyti... Manau, kad įmanomas ir vienas, ir kitas variantas, juk žmogus visko gali išmokti, tačiau jei neturi nei kruopelės meninės gyslelės ar tiesiog potraukio, kažin, kaip pavyktų? Nes, kaip jau minėjau, net ir tortų kepimas yra kūrybinis darbas. Na, o jei viską darai su meile, jei nebijai mokytis, manau, tuomet tortai būna dar gardesni (šypsosi).
- Konditerijoje atradai save. Galbūt kada nors šis hobis taps verslu?
- Manau, nėra gyvenime geresnio darbo už mylimą darbą. Žinoma, tokių minčių yra, tačiau kol kas didžiąją dalį savo laiko noriu atiduoti sūneliui ir tuo pat metu semtis konditerinių paslapčių, o ateityje, kas žino..? Galbūt šis hobis ir taps verslu.
Sveikas maistas - sveikatos šaltinis
- Indre, nors mokeisi agronomijos, tačiau save atradai visai kitoje srityje. Ar meilė laukams, žemei, gamtai niekur nedingo?
- Labai ilgiuosi ilgesnių pasivažinėjimų su sužadėtiniu po laukus (šypteli). Tačiau Danieliukas dar labai mažas, tad pasiimti jo kartu tiesiog negalime. Tačiau negaliu skųstis, nes džiaugiuosi namais, šeima, namų ruoša, maisto gaminimu, būvimu su vaikeliu. Visa tai vadinama meile šeimai, namų židiniu, o tai man - didžiausias džiaugsmas. Tai pati geriausia savęs realizacija, o kartu tai ir nuolatinis mokymasis. Ir nors kasdienybė su vaikeliu yra beprotiškai graži, o šeimoje visi sveiki ir sutaria, nenoriu, kad kiekviena diena taptų rutina. Todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę draugauti su konditerija, nes ji prablaško mintis ir teikia didelį malonumą.
- Ne paslaptis, jog šalia konditerijos domiesi ir sveika mityba.
- Manau, kad sveikas maistas žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Sveikas maistas - tai mano, mano būsimo vyro ir mano vaikelio sveikata, gera nuotaika bei malonus laikas su šeima prie pietų ar vakarienės stalo.
- Propaguodama sveikesnę gyvenseną, neabejoju, jog neretai išbandai ir kažką naujo. Ar būsimam vyrui patinka viskas, ką gamina jo sužadėtinė?
(šypsosi) - Manau, jog Donatas yra labai tolerantiškas žmogus. Būna, kad kartais ir man kažkas nepavyksta, tačiau jis niekada nepasakys, kad neskanu. Priešingai, tokiu atveju pasako, kad jam šis patiekalas buvo vienas įdomesnių šią savaitę (juokiasi).
- „Kelias į vyro širdį veda per skrandį.“ Vadovaujantis šiuo posakiu būtų nesunku pasibelsti į bet kurio vyro širdį. O tu ar tiki tokiu posakiu?
- Mano ir Donato draugystės istorija prasidėjo dar tuomet, kada net kiaušinio turbūt nemokėjau iškepti ir net negalvojau, kad kada nors man taip patiks gaminti. Taigi į širdį pasibeldžiau ir be skrandžio (juokiasi). Tačiau, mano nuomone, per maistą moteris parodo rūpestį ir meilę savo vyrui. Meilės, rūpesčio ir dėmesio dalijimas vienas kitam ir yra darnios ir laimingos šeimos pamatas (šypsosi).
- Ačū tau už pokalbį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
