Motinystė - tai nuostabi kelionė, kupina atradimų ir mokymosi, o žindymas yra esminė jos dalis. Nors kūnas natūraliai žino, kaip išnešioti, pagimdyti ir maitinti kūdikį, mūsų protas neretai viską sujaukia, o informacijos gausa gali supainioti ir paklaidinti ne vieną mamą ar net tėtį. Svarbu domėtis, kaupti žinias apie žindymą dar besilaukiant, kad jaustumėtės užtikrinčiau ir nepasiduotumėte susidūrus su sunkumais. Pasaulio sveikatos organizacija ir Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) pabrėžia žindymo svarbą, o žindymo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip ligoninėje personalas elgiasi su mamomis ir kūdikiais. Lietuvoje taip pat siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas žindymui, įgyvendinant Naujagimiams palankios ligoninės iniciatyvą.
Žindymas yra gyvybiškai svarbus ne tik sveikam mažylių augimui ir vystymuisi, bet yra palankus ir motinos sveikatai bei šeimos gerovei. Motinos pienas yra geriausias maistas kūdikiams.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius išimtinai žindyti 6 gyvenimo mėnesius. Išimtinis žindymas - tai kūdikių maitinimas, kai jiems duodamas tik motinos pienas, neprimaitinant kitais produktais ir neduodant gerti kitų skysčių, įskaitant vandenį, arbatas ir sultis.
Žindymas teikia daugybę privalumų, kurie apima ne tik kūdikio, bet ir motinos bei visos šeimos gerovę:
Žindymas teikia ilgalaikę naudą motinos sveikatai, mažindamas įvairių ligų riziką ir skatindamas natūralius organizmo procesus.
| Nauda | Privalumai |
|---|---|
| Krūties vėžys | Bent 3 mėnesius žindžiusios moterys 3 kartus rečiau serga krūties vėžiu. Kiekvieni žindyti metai sumažina riziką 4,3 proc. |
| Kiaušidžių vėžys | Bent 2 mėnesius žindžiusi moteris turi 25 proc. mažesnę riziką susirgti kiaušidžių vėžiu. |
| Osteoporozė | Vyresnėms nei 65 metų moterims, žindžiusioms savo vaikus, 2 kartus rečiau išretėja kaulai. |
| Natūralus šeimos planavimas | Žindymas natūraliai retina pastojimų skaičių. |

Kūdikiui žindant mamos spenelių dirginimas nerviniu keliu stimuliuoja hipofizę smegenyse išskirti hormoną oksitociną. Šis hormonas krūtų pieno liaukose skatina susitraukti aplink alveoles esančias raumenines ląsteles ir taip pienas pastumiamas tekėti iš krūtų. Tai vadinama pieno tekėjimu arba pieno atleidimo refleksu.
Oksitocinas skiriamas į kraują pulsuojančiu ritmu, su krauju keliauja per kūną ir pasiekęs krūtį joje sužadina pieno tekėjimą. Pienas, susikaupęs alveolėse, suspaudžiamas ir stumiamas į latakus, latakais keliauja iki spenelio ir iš spenelio teka į valgančio kūdikio burnytę. Daugelis moterų jaučia spaudimą, dilgčiojimą ar šilumą, kai pienas ima tekėti iš krūties. Ultragarso tyrimo metu matyti, kad pienui pradėjus tekėti, šių pojūčių metu, latakų skersmuo padidėja.

Nėštumo metu natūralus poreikis domėtis besikeičiančiu savo kūnu, vaisiaus augimu ir vystymusi, taip pat ieškoti informacijos apie gimdymą ir laikotarpį po gimdymo. Kūnas žino, kaip išnešioti ir kada bei kaip pagimdyti kūdikį, lygiai taip pat žino, ką reikia daryti, kad kūnas, užauginęs kūdikį, turėtų maisto jam išmaitinti. Tačiau mūsų protas neretai viską sujaukia, o informacijos gausa gali supainioti ir paklaidinti.
Pasirengimas žindymui yra esminis sėkmės veiksnys. Svarbu kaupti žinias apie žindymą dar besilaukiant, tai padės jaustis užtikrinčiau ir nepasiduoti susidūrus su sunkumais. Galbūt ne patarimas, o labiau palinkėjimas skirti laiko pasiruošimui, pasirinkti žindymo konsultantę, kuria pasitikite ir kuri gyvena arčiau, kad nereiktų ieškoti, jei prireiktų pagalbos. Kai gerai atliekame namų darbus, daug mažesnė tikimybė patirti kažkokių sunkumų.
Prieš 26 metus, tai yra 1991 m., Pasaulio sveikatos organizacija ir Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) paskelbė Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvą. Ši iniciatyva remiasi dešimčia principų (žingsnelių), kuriais vadovaujantis žindymo sėkmė padidėja. Ligoninėms, kurios savo noru įgyvendina visus šiuos principus, suteikiama teisė vadintis Naujagimiams palankiomis ligoninėmis.
Lietuva Naujagimiams palankios ligoninės iniciatyvą pradėjo įgyvendinti 1993 m. Šiuo metu šios iniciatyvos įgyvendinimą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Žindymo skatinimo komitetas. 2016 m. 20 asmens sveikatos priežiūros įstaigų pareiškė norą būti vertinamos pagal naujagimiams palankios ligoninės reikalavimus, o 12 įstaigų buvo pripažintos įsipareigojusiomis tapti naujagimiams palankiomis ligoninėmis.
Naujagimiui palankios ligoninės yra įsipareigojusios sudaryti tinkamas sąlygas mamoms pradėti sėkmingai žindyti. Paradoksalu, bet įprasta rutina "normaliose" ligoninėse moksliškai įrodyta, kad nepadeda, o daugeliu atvejų netgi trukdo sėkmingam žindymui. Tai, kas skatina sėkmingą žindymą, taip pat leidžia mamai įsimylėti savo kūdikį, perjungti savo smegenis motinystei tiek instinktyviame, tiek mąstančiame lygmenyje ir sukelia be galo didelį džiaugsmą matant, kaip vos gimęs mažylis įveikia savo pirmą savarankišką kelionę link krūties!
Net ir po Cezario pjūvio, atliekamo su daline nejautra, Naujagimiui palankioje ligoninėje kūdikis dedamas mamai ant krūtinės, užtikrinant pirmąjį kontaktą.

Neretai, net ir planuodamos žindyti, mamos jaučia daug neužtikrintumo, galvodamos apie „planą B“ ar „planą C“. Viskas labai priklauso nuo situacijos. Jei mama yra sveika, nėštumas nėra rizikingas, rekomenduojama koncentruotis į žinias, kad pirmosiomis paromis po gimdymo nepasimestumėte, žinotumėte, kaip tinkamai padėti sau ir kūdikiui, ir suprastumėte, kada verta kviestis pagalbą.
Jei kyla sunkumų dėl mamos ar kūdikio sveikatos, yra įtarimų, kad kūdikis bus atskirtas nuo mamos ilgesnį laiką, ar yra grėsmė, kad nėštumas pasibaigs anksčiau, tuomet tikrai verta detaliau apsvarstyti skirtingas alternatyvas. Nereikia skubėti pirkti pientraukio, tačiau verta išsimatuoti, koks būtų tinkamas gaubtelio dydis speneliams, nes jų dydis jau nepasikeis pagimdžius. Pirmosiomis paromis gaminasi priešpienis, kurio yra nedaug (pirmą parą po gimdymo vienam kartui pamaitinti reikia apie 5-7 ml), todėl jį traukti ranka ir rinkti į švirkštą ar taurelę yra efektyviau nei naudoti pientraukį, kurio detalėse jis tiesiog paskęstų.
Glauskite vos gimusį kūdikį prie odos. Jūsų kūdikis pirmomis valandomis po gimimo bus budrus ir norės žįsti. Žindyti reikia pradėti kuo anksčiau: padėtas mamai ant krūtinės naujagimis pats ima ieškoti spenelio. Jeigu ligoninė nepadeda vos gimusio naujagimio mamai ant krūtinės ir nepalieka jo ten bent valandai, pasakykite, kad jūs to norite. Mamai, kuri pradeda žindyti nepraėjus ilgiau nei valandai po naujagimio gimimo ir žindo dažnai, tarp maitinimų nenustatydama griežtų pertraukų, yra paprasta užtikrinti pakankamą pieno gamybą.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo krūtys gamins priešpienį, kuris yra gyvybiškai svarbus naujagimiui. Nors jo kiekis yra nedidelis, jis yra nepaprastai vertingas. Todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Jeigu kūdikis nuo jūsų būtų atskirtas iš karto po gimimo, pradėkite ištraukinėti priešpienį ranka per pirmąją valandą po mažylio gimimo. Taip savo kūnui pasakysite, kad kūdikis gimė gyvas ir pieno poreikis yra. Tyrimai rodo, kad traukiant pieną per pirmąją valandą po gimimo mamos pagamina didesnį pieno kiekį.

Maitinimas krūtimi bus lengvesnis, jeigu reaguosite į kūdikio alkio požymius. Nelaukite reikalavimų ar verksmo, nes verkimas yra paskutinis bandymas pasakyti, ko norisi. Krūtį galima pasiūlyti kada tik norite. Taip pat pažadinkite naujagimį ir pamaitinkite, jeigu pajutote, kad krūtys prisipildė pieno. Taip užtikrinsite ir savo mažylio sotumą, ir pieno gamybos procesą.
Naujagimiai dažniausiai žinda kas vieną dvi valandas arba ne mažiau kaip 10-12 kartų per parą. Žinoma, žiūrėkite ne į laikrodį, o į kūdikį. Jeigu naujagimis tarp maitinimų miega ilgiau nei tris valandas, pažadinkite jį kas dvi valandas, kol susireguliuos pieno gamyba. Naujagimiai žinda dėl įvairių priežasčių, ne vien dėl to, kad nori valgyti.
Nakties metu geriausiai skiriasi hormonas prolaktinas, atsakingas už pieno kiekį. Jo pikas yra tarp pirmos ir trečios valandos nakties. Todėl mums itin aktualu, kad jis gerai skirtųsi, o tam reikalinga krūtų stimuliacija nakties metu. Ilgi tarpai (kaip 5-6 valandos) tarp maitinimų pirmą mėnesį nėra rekomenduojami. Nuo antrojo mėnesio, jei kūdikio svoris auga gerai, galima atlaidžiau žiūrėti į miego trukmę, atsižvelgiant į krūtų galimybes ir svorio prieaugį.
Po gimdymo paprašykite akušerės ar žindymo konsultantės pagalbos ir mokykitės taisyklingų žindymo padėčių. Pirmoji žindymo padėtis bus pusiau gulomis gimdykloje, kai kūdikis šliauš prie krūties ir pats susiradęs ją apžios. Taip galima žindyti ir toliau, palatoje, laikant kūdikį oda prie odos kontakte ir leidžiant dirbti pačiam.
Jeigu gimdymo metu buvote kirpta ar plyšote, įsitikinkite, ar jums tikrai negalima sėdėti, nes gydytojai rutiniškai sako, kad sėdėti negalima dvi savaites, tačiau visai gali būti, kad galite sėdėti iš karto. Sėdimos žindymo padėtys yra daug paprastesnės ir lengviau įvaldomos, nei gulima, kuria dažniausiai tenka naudotis ligoninėse. Taigi, mokykitės, kaip pasiimti ir pasidėti kūdikį prie krūties. Kol kūdikis toks mažutis, patogiausia jį laikyti kryžminėje lopšio padėtyje.
Ir nenusiminkite, jeigu iš pradžių nepavyksta pačiai. Pirmą parą pusei kūdikių pavyksta įvaldyti gerą krūties apžiojimą, o antrąją parą keturi iš penkių jau moka apžioti krūtį taisyklingai. Jeigu jums nepavyko iki 7-os paros, ieškokite specialistų pagalbos.

Krūtis keiskite tiek, kiek kūdikis nori, tol, kol žinda ir periodiškai stebite rijimo judesius. Laikrodis ir skaičiai nieko nesako. Jeigu po kelių minučių kūdikis užmiega ar pasidaro neramus, arba ilgai žinda, bet nepastebite pieno rijimo epizodų, keiskite krūtį, jei reikia, pažadinkite kūdikį. Kai kuriems silpniems kūdikiams krūtis pradžioje gali reikėti keisti kas 2-5 minutes. Kiti kūdikiai gali pavalgyti iš vienos krūties per 15-20 minučių. Dar kitiems gali reikėti 20 min iš vienos krūties ir dar 20 min iš kitos krūties. Svarbiausia stebėti konkretaus kūdikio elgesį: jeigu vieno maitinimo metu žindo aktyviai, rijo pienelį, paleido krūtį ir atrodo alkanas, pirmosios krūties nebeima arba paėmęs tuoj pat paleidžia, duokite antrąją. Kitą maitinimą pradėkite tada, kai kūdikis paprašys žįsti.
„Kaip žinoti, kad pienuko pakanka? Juk priešpienio atrodo tėra keli lašiukai...“ - tai tikriausiai vienas didžiausių mamų rūpesčių po gimdymo. Nėra kaip pamatuoti, kiek vaikelis suvalgo. Tačiau mūsų saugiklis yra vaikelio pasišlapinimo ir pasituštinimo kartai. Skaičiuokite sauskelnes ir žinosite, ar kūdikis valgo pakankamai.
| Paros po gimimo | Pasišlapinimų skaičius (mažiausiai) | Pasituštinimų skaičius (mažiausiai) | Išmatų tipas |
|---|---|---|---|
| 1 para | 1 | 1 | Mekonijus (tamsios, lipnios) |
| 2 para | 2 | 1 | Mekonijus |
| 3 para | 3 | 1 | Mekonijus / Pereinamosios |
| Nuo 6 paros | 6 | 2-3 | Garstyčių spalvos |
Jeigu kūdikis prišlapina 6-8 sauskelnes ir pasituština 2-5 kartus per parą (pradedant skaičiuoti nuo trečios paros po gimimo), galite būti tikra, kad maisto jam pakanka. Nepakankamas svorio augimas taip pat vienas iš požymių, kad reikalinga pagalba įvertinant apžiojimą, pozas, žindymo dažnį ir kaip paspartinti tiek pieno gamybą, tiek augimą.
Jeigu laukiatės kito kūdikio ir vis dar žindote vyresnėlį, Jums kyla klausimų apie tandemą. Gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas, todėl maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, nereiktų abejoti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką. Nėščia moteris prisitaiko prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas pastebimai neįtakoja jos dar negimusio kūdikio augimo.
Pirmiausia pajautrėja krūtų speneliai. Atsiranda nemalonių, skausmingų dilgčiojimų, ypač žindymo metu. Atidžiai rūpinantis geru kūdikio priglaudimu prie krūties, kad jis apžiotų kuo plačiau ir netraumuotų jautraus spenelio, galima palengvinti šį nepatogumą ir išvengti stiprių skausmų. Daugumai mamų spenelių jautrumo padidėjimas visiškai praeina po gimdymo.
Oksitocinas, kuris krūtų pieno liaukose skatina pieno tekėjimą, taip pat yra svarbus gimdymo metu. Tačiau per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui nejautrūs. Antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose, labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, yra įprastas reiškinys. Iki pat natūralaus gimdymo pradžios žindant iš hipofizės išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo poveikio tikimybė teoriškai galbūt rastųsi tik dėl kitų priežasčių gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju.
Laipsniški pasikeitimai, subrendusį pieną galop paversiantys priešpieniu, prasideda vidutiniškai maždaug tarp ketvirto ir penkto mėnesio. Gali būti, jog kažkada Jūsų vyresnėlis pastebės skirtumą, nes ims keistis pieno skonis (pienas pasidaro truputį sūresnis), ir pieno mamos krūtyse gaminsis mažiau. Vieniems žindomiems vaikams tas skonio pasikeitimas nepatinka ir dėl to gali patys nusijunkyti.
Tandemu žindanti mama turi gauti žymiai daugiau maisto kalorijų. Kuo daugiau pieno pagaminate, tuo daugiau kalorijų turite gauti su maistu. Mama, tik žindanti kūdikį ir neturinti atliekamų riebalų rezervo, turi gauti papildomai 650 kalorijų; dar ji turėtų gauti papildomai 500 kalorijų 6-12 mėnesių kūdikiui, jau valgančiam ir tirštą maistą. Mamos maisto poreikis priklausys nuo jos fizinio aktyvumo, svorio ir mitybos. Mamai, kuri yra mažiau fiziškai aktyvi, turi didesnes riebalų atsargas po nėštumo ir valgo vertingesnį maistą, reikės suvartoti mažiau papildomų kalorijų, negu tai, kuri fiziškai aktyvesnė, turi mažiau riebalų atsargų kūne ir valgo mažiau maistingą maistą. Praktiškai - kaip ir nėštumo metu - leiskite Jūsų apetitui vadovauti.

Kaip mums beatrodytų reikšmingas vyresnėlio kūdikio ar vaiko žindymas, vis dėlto svarbiausia nėštumo „strategija“ yra išsaugoti ir užauginti motinos kūne naują gyvybę bei pasiruošti maitinimui po gimimo. O naujagimiui reikės ne bet kokio maisto, bet labai ypatingo - priešpienio! Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes, kaip sakoma, „kur du stos, ten ir darbo bus padaryta dvigubai“. Taigi, kodėl nepalepinus ir vyresnėlio? Gal net ir vienu metu - juk krūtys yra dvi.
Jaudintis, kad pieno sudėtis yra būtent tokia, kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis yra gerokai perkopęs metų amžių, jo poreikis motinos pienui jau būna minimalus. Daugelis vyresnių vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, nes jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Aišku, motinos pienas yra saldus ir skanus, bet daugumai antramečių dominuojanti paskata glaustis prie mamos yra betarpiškas artumas ir nusiraminimas. Todėl ilgiausiai ir išlieka žindymai prieš užmiegant. Tačiau, jeigu atrodytų, jog vyresnėlis prašosi prie krūties pirmiausia dėl pavalgymo ir iš krūtų išžinda daug pieno, tuomet galbūt ir vertėtų pagalvoti, kokiu vertingu ir patraukliu kitokiu maistu galėtumėte jį pasotinti.
Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnis vaikas, kuris jau buvo nusijunkęs per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog vietoj žindimo jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik siekė užsitikrinti mamos norą ir ryžtą jam tokią galimybę suteikti.
Atminkite, žmogus svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu nepaisant žinojimo ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Jam, o ne tandemininio žindymo tęsimui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su savo vaiku įtrūkimų, paskui galbūt net ir labai sunkiai besulipdomų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Pirmiausia, reaguokite į skausmą. Skausmas yra mūsų pats pirmasis indikatorius, rodantis ar viskas tvarkoje. Jei iš ligoninės personalo girdėsite, kad turite priprasti, netikėkite - jei skauda, reiškiasi, kažkas negerai. Be abejonės, skausmas yra pats pirmas požymis, kad kažkas negerai ir situaciją reikia keisti. Žindymą lengviausia koreguoti pačioje pradžioje.
Trečia-šešta para yra laikas, kai prasideda pieno gamyba. Jeigu perėjimas sklandus, didelių sunkumų nepatirsite. Tačiau jei krūtys visgi pasidarytų skausmingos, kietos, patinusios, sukietėja rudasis laukelis ar net išsitiesina spenelis, reikia imtis priemonių šiai būsenai palengvinti kaip galima greičiau. Jei krūtų pilnumas nuolat didelis, jos kietos, vaikelis neišvalgo, skauda, reikėtų padėti kūnui papildomai situaciją normalizuoti, kad nesulauktumėte krūtų uždegimų.
Atrūginimu yra vadinamas tėvų veiksmas - dažniausiai vertikalus kūdikio nešiojimas priglaudus prie peties, kurio metu kūdikis išleidžia skrandyje maitinimo metu susikaupusį orą. Atrūgimas būdingas kūdikiams dėl kardialinio sfinkterio nepakankamumo, ypač kai netaisyklingai maitinami. Netaisyklingo žindymo metu kūdikis su pienu nuryja ir šiek tiek oro.
Kartais mamas kamuoja nėštumo toksikozė ir dėl jos esanti bloga savijauta, pykinimas bei vėmimas. Dažniau taip darosi rytais, bet būna, jog užtrunka visą dieną, tęsiasi savaitėmis. Jeigu toksikozės reiškiniai stiprūs ir užsitęsia, pasitaiko, jog ir žindomas kūdikis pasijunta nesveikas: darosi liguistai neramus, arba, atvirkščiai - neįprastai vangus, praranda apetitą, vemia.
Atsiminkite, kad čiulptukas žindomam kūdikiui nėra pats geriausias draugas. Jis apgauna kūdikį, suteikia nusiraminimą, bet nenumalšina alkio, nesuteikia žmogiško prisilietimo ir neskatina pieno gamybos. Buteliukas, kaip ir čiulptukas, tikrai nėra žindymo draugas ir skatintojas. Tai svarbu žinoti jau nėštumo metu, kad būtumėte pasiruošusios ne tokiems įprastiems maitinimo būdams. Jeigu prisireikia maitinti kūdikį ne krūtimi, turi būti naudojamas šaukštelis, taurelė ar kitos pagalbinės žindymui palankesnės nei buteliukas priemonės. Jeigu krūtį ima, o reikia kažką sugirdyti papildomai, maitinkite su pagalbinėmis priemonėmis prie krūties.
Jei susidūrėte su iššūkiais, nelikite vienos tame. Labai dažnai mamos yra linkusios laukti iki paskutinės minutės, didvyriškai bandyti išspręsti savarankiškai. To visai nereikia, ieškokite pagalbos, nes didžiąją dalį situacijų tikrai įmanoma išspręsti. Pasistenkite susirasti žindymo fanių grupę gyvai ar socialiniuose tinkluose jau dabar. Nepasikliaukite mišriomis grupėmis, kur renkasi ir nežindyti nusprendusios ar mažai žindyti motyvuotos mamos.
Sugrįžus namo taip pat ieškokite pagalbos, jei iškils klausimų. „Kodėl kūdikis, kuris sutvertas žįsti krūtį, ima ir jos atsisako? Kaip įtikinti mažylį daryti tai, kas svarbu išgyvenimui ir sveikam augimui? Kartais pakanka laiko ir kantrybės. Tačiau kartais reikia ir nemažai specializuotų žinių bei detektyvinio darbo, kad atrastum pagrindinę priežastį.“ Žindymo problemos su pirmuoju kūdikiu dažnai paskatina mamas ieškoti daugiau informacijos ir mokytis. Pavyzdžiui, kai kurios mamos, patyrusios sunkumų, vėliau baigia kursus, skirtus gydytojams ir akušerėms apie žindymo valdymą, kad galėtų padėti sau ir kitoms.
Pasidomėkite informacija internete, lankykitės žindymo kursuose. Papasakokite apie tai kitiems. Tegul jūsų gydytoja, šeima, draugai sužino, kad planuojate žindyti savo kūdikį. Perspėkite gydytojus ir slaugytojas gimdykloje, pogimdyminiame skyriuje, kad norite savo kūdikį maitinti tik savo pienu. Tegul gimdyme dalyvauja ir jums vėliau padeda tėtis, draugė ar kitas patikimas asmuo. Būtų puiku, jei žindymo specialistas būtų šeimos gydytojo komandoje, kad žindymo pagalbos sulauktų ir mažesniuose miestuose gyvenančios mamos, kai tik prireikia pagalbos.
