Editos Čekuolienės gyvenimas, meilė ir nepalaužiama dvasia
Psichologė, dėstytoja ir keturių knygų autorė Edita Čekuolienė (1955-2019) plačiajai visuomenei buvo žinoma ne tik dėl savo profesinės veiklos, bet ir kaip garsių žurnalisto, rašytojo ir keliautojo Algimanto Čekuolio žmona. Jos gyvenimas buvo kupinas įvairių iššūkių ir pasiekimų, tačiau paskutinius metus paženklino kova su klastinga liga - vėžiu.
Psichologės ir autorės kelias
Edita Čekuolienė dėstė psichologiją Vilniaus universitete ir buvo labai mylima studentų. Jos vyras Algimantas Čekuolis kartą sumanė apsilankyti jos paskaitose ir pasižiūrėti, kuo ji taip žavi jaunimą. Jis kaip tik pateko į paskaitą, kurioje E. Čekuolienė dėstė, kaip bendrauti su darbdaviu darbo pokalbyje.
„Po poros savaičių vėl atėjau į paskaitą, kur susirinko studentai jau atlikę jiems pavestą pokalbį. Visų rezultatas buvo vienodas - visiems studentams, kurie atliko bandymą, buvo pasiūlytas darbas“, - pasakoja A. Čekuolis. Tai paliko jam labai didelį įspūdį. Moteris kurį laiką dirbo Darbo biržos psichologe - padėdavo žmonėms, kurie negali įsidarbinti. Sužinojęs, kad visi žmonės, atėję pas jo žmoną į mokymus, gauna darbą, Algimantas pats pasiprašė į tuos mokymus.
„Visus susirinkusius ji mokė, kaip kalbėti, kaip elgtis per darbo pokalbį. Po tų mokymų ji pasakė - dabar bus egzaminas, ten pademonstruosite visus įgūdžius. Kitą dieną juos aptarsime. Pasirodo, visa tai buvo inscenizacija - žmogus, kuris vaidino darbdavį, iš tikrųjų buvo darbdavys - jis kitą dieną visus seminaro dalyvius pakvietė įsidarbinti pas save“, - prisiminė A. Čekuolis.
Jos vyrui buvo pasiūlyta rašyti temas buitinėmis-psichologinėmis temomis. Pirmąjį jos parašytą tekstą vyras, patyręs žurnalistas, žinoma, gerokai pakoregavo. „Kai koregavau jos antrąjį tekstą, ji jau nebesiginčijo, o trečią kartą jau viskas puikiai pavyko pačiai“, - atviravo A. Čekuolis. Vėliau Edita išleido ne vieną knygą, tarp kurių - jau ketvirtoji jos knyga „Augi(ni)mo psichologija“, dedikuota jųdviejų su A. Čekuoliu santuokai.
Santykiai su Algimantu Čekuoliu: meilė, pagarba ir ritualai
A. Čekuolis ir E. Čekuolienė susituokė 1996 metais. Kūčios jiems buvo išskirtinė proga, nes krikščioniškos šventės rytą jie slapta susituokė. Apie vedybas žinojo tik poros vaikai iš pirmų santuokų. „Mūsų suaugę vaikai mus sustūmė, ypač jo sūnus. Tiesiog liepė tėvui ženytis. Mano dukra ir jo sūnus buvo mūsų liudininkai“, - pasakojo E. Čekuolienė. „Nei giminės, nei draugai neįtarė, kad sumainėme žiedus. Po vedybų ceremonijos vakare nuėjome pas Algimanto brolį valgyti Kūčių vakarienės. O per Kalėdas visus artimuosius pasikvietėme į svečius ir prie vaišių stalo atskleidėme tikrąją susitikimo priežastį“, - yra pasakojusi Edita, vertinusi savo šeimos netradicinį požiūrį į šventes.
Nuo tos dienos Kūčių vakarienės metą Algimantas ir Edita pirmiausia pasveikindavo vienas kitą sutuoktuvių proga. Jųdviejų santykius, trukusius aštuoniolika metų, o vėliau ir daugiau nei dvidešimt metų, Algimantas Čekuolis apibūdino kaip nenutrūkstantį nuotykį, kurio metu iš vyro ji mokėsi gyvenimo išminties. Jausmai tarp 23 metais jaunesnės Editos ir Algimanto užgimė kelionės į Ispaniją metu, kurioje jis buvo ekskursijos vadovas. Pažintis su Edita įvyko dar anksčiau, darbiniais tikslais. „Redagavome vienas kito straipsnius. Galiausiai supratome, kad gyvenime galime būti vienas kito ramstis - tai yra stipriausias magnetas žmonėms“, - prisiminė A. Čekuolis.
Daugiau nei tris dešimtmečius pora gyveno su didžiule tarpusavio pagarba. „Mes su žmona visuomet vienas į kitą kreipėmės trečiuoju asmeniu“, - prisiminimais dalijasi A. Čekuolis. Iš dalies tai susiję su jo bajoriška kilme. „Kai su Edita nutarėme tuoktis ir jai pasakiau, kad nuo šiol vienas kitam sakysime „jūs“, ji gūžtelėjo pečiais ir nustebusi pasiteiravo, kodėl. Todėl, kad „eik tu po velnių“ supykęs gali pasakyti kiekvienas, o „eikite jūs po velnių“ pasakyti neišeina, tokia frazė neturi savo svorio“, - sakė A. Čekuolis. Tai stebino aplinkinius, o kartais net ir sukurdavo komiškas situacijas.
Sutuoktiniai prisipažino, jog per dvidešimt santuokos metų neprireikė gesinti šeimos gaisrų. Ir nors jųdviejų santykiuose dominavo ironija, viską valdė pagarba vienas kitam. Jau nieko nebestebino, kad vienas į kitą Čekuoliai kreipdavosi „Jūs“. Be to, Algimantas tikino, kad metams bėgant keičiasi ir sutuoktinių vaidmenys šeimoje. „Aš noriu pasakyti jaunavedžiams, jog visada pirmus metus vyras bus „gaspadorius“ namuose. Antrus, trečius dar būsi namų šeimininkas, bet kuo toliau, tuo labiau žmona perims valdžią į savo rankas. Aš truputį pabandau su Edita ginčytis, bet nustoju“, - sakė Algimantas Čekuolis.
Kai jiedu susituokė, E. Čekuolienė pasakė, jog ji nei verda, nei gamina. „Iš pradžių pamaniau, kad ji juokauja. Kadangi pats buvau virėjas mėgėjas, su malonumu ir gamindavau. Vienas iš mano firminių patiekalų - steikas argentinietiškai“, - pasakojo A. Čekuolis. Pusę metų ji stebėjo, kaip Algimantas gamina, o tada pasakė, kad ir pati norėtų prie viryklės prieiti. „Pasirodo, ji stebėjo, skaitė, su pažįstamomis kalbėjo ir pasidarė viena iš geriausių namų virėjų. Kai nustebęs jos pasiteiravau, iš kur ji taip išmoko gaminti, žmona gudriai atsakė: „Aš užauginau du vaikus, kaip aš galiu nemokėti gaminti?“ Vėliau noras gaminti ir drąsa A. Čekuolį apleido.
Kova su liga: gyvenimo pamoka ir viltis
2018-aisiais E. Čekuolienė išgirdo klastingos onkologinės ligos diagnozę. Ji sirgo vėžiu. Diagnozė buvo netikėta, išgąsdino tiek ją pačią, tiek Algimantą. „Tai vėžys, ne paslaptis. Jis buvo pakankamai išplitęs, ketvirta stadija. Esu dėkinga gydytojams, kitiems pagalbininkams, artimiesiems, kurie viską darė, kad mane ne tik palaikytų, bet padėtų mano stiprybei suprasti, kas aš esu ir kodėl taip man atsitiko. Aš labai greitai supratau, kiek nedaug turiu laiko. Suvokiau, jog gavau gyvenimo pamoką“, - atvirai kalbėjo Edita Čekuolienė. Psichologiją išmananti moteris neleido sau pasiduoti ir priėmė tai kaip didžią gyvenimo pamoką.
Klastingos ligos simptomus - didžiulį nuovargį ir silpnumą - ji jautė jau seniai. Nuovargis būdavo toks didžiulis, kad moteris sunkiai nueidavo iki parduotuvės, nes staiga išmušdavo karštis, o kūno temperatūra šokdavo iki 38 laipsnių. „Ji nebuvo net peršalusi, tad šoktelėjusios temperatūros priežastis buvo sunku suprasti. Jeigu atlikdavau kokį nors fizinį darbą, pajudėdavau, temperatūra pakildavo. Netgi praėjusį balandį ir gegužę tikrinausi sveikatą, ir prieš metus man buvo pilvo skausmai, bet kažkaip gydytojai nieko nepamatė. Kraujo tyrimai būdavo geri. Net likus trims savaitėms iki diagnozės patvirtinimo tyrimų rezultatai buvo puikūs. Tuo ir pasireiškė agresyvi vėžio forma. Kol organizmas ginasi, sveikatos rodikliai nieko blogo nerodo“, - ligos klastą perprato psichologė.
Praėjusių metų liepos 16-ąją E. Čekuolienei buvo atlikta daugiau nei keturias valandas trukusi operacija, per kurią pašalinti vėžio židiniai gimdoje. „Manęs net neturėjo operuoti, kiek jis (vėžys) buvo paplitęs. Bet ieškodamas paplitimo mano daktaras neabejojo, kad metastazių turėtų būti daug, tuomet ir nutarė operuoti“, - apie staigų sprendimą nedelsiant kovoti su klastinga liga pasakojo E. Čekuolienė. Po operacijos ji ištvėrė šešis chemoterapijos seansus, po kurių jai nuslinko buvusi vešli šukuosena, todėl moteris galvą pradėjo dengti peruku. Po paskutinio chemoterapijos seanso praėjus trims mėnesiams psichologė vis dar gailėjosi, kad rinkosi tokį gydymą, nes po jo jautėsi labai prastai. „Truputį gailiuosi, bet, matyt, turėjau tai pereiti. Be to, tradicinį gydymą derinau su alternatyviu“, - patikino E. Čekuolienė, po vėžio gydymo praradusi 18 kilogramų kūno svorio.
E. Čekuolienė tuomet atviravo, jog po paskutinio chemoterapijos seanso ypač blogai jautėsi, ėmė savęs gailėti ir nebenorėjo gyventi. „Pasižūrėjau į suknelę, ji vasarinė. Pagalvojau, o gal numirsiu iki kitos vasaros. Ir jos nepirkau“, - prisiminė ji. Tačiau jos gydytoja ją išbarė ir pasakė, kad ji jau ligą įveikė, ir tada jos supratimas pasikeitė. Algimanto Čekuolio žmona viltingai žiūrėjo į ateitį. „Džiaugiuosi, jog gavau tik pastuksenimą, manau, iš karto po Kūčių sužinosiu, jog esu sveika“, - sakė Edita.
Paskutinė kelionė ir atsisveikinimas
Ketvirtadienį prieš vidurnaktį, 2019 m. birželio 13-ąją, po sunkios ligos, eidama 65-uosius metus iškeliavo psichologė Edita Čekuolienė. Apie tai, kad tapo našliu, portalui LRT.lt patvirtino žurnalistas Algimantas Čekuolis. „Ji išėjo tyliai ir ramiai, pastarąsias kelias dienas jau buvo be sąmonės. Ligoninės personalas sakė, kad buvau paskutinis, matęs ją gyvą, paskutinį kartą pabučiavau ir atsisveikinau“, - sako A. Čekuolis. Algimantas atviras - paskutinės dvi savaitės buvo labai sunkios - su žmona teko bendrauti kūno kalba. „Paskutinės savaitės buvo tokios - aš jos klausiu, gal kokio vandens, ar ko. Jei nori - vieną kartą mirktelk, nenori - du kartus“, - pasakojo A. Čekuolis ir pridūrė, kad paskutines savaites ji leido privačioje slaugos ligoninėje.
Pirmadienį šeima atsisveikino su velione. Edita Čekuolienė buvo laidojama Rokantiškių kapinėse, Čekuolių šeimos kape. Jos vyras A. Čekuolis pasakojo, kad laidotuvės buvo kuklios, kaip ji pati ir prašė. Žmonos pageidavimu ji buvo kremuota. „Ji sakė, kad nenori taip atrodyti, kaip atrodė iškamuota vėžio“, - sakė A. Čekuolis. „Edita prašė į laidotuves nesivesti vaikų. Neleido į laidotuves atvažiuoti anūkams, kurie gyvena Kanarų salose. Ji norėjo, kad jų atmintyje močiutė liktų tokia, kokia ji buvo gyva“, - apie žmonos laidotuvių norus kalbėjo A. Čekuolis. Pasak Algimanto, per tiek metų viskas jau pasakyta, todėl laidotuvių metu nebuvo prakalbų. Tiesa, apie mirtį ir ligas Čekuolių šeimoje nebuvo kalbama. Tai, pasak Algimanto, nėra gražios ir pozityvios temos: „Yra, kaip yra, jei negali nieko pakeisti, tai nėra ko mosuoti rankomis.“
Buvusi Editos vadovė, Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorė Vajonė Strimaitienė feisbuke pasidalijo jautriu „in memoriam“. Ji teigė prisiminsianti Editą kaip žmogų, kuris „savyje sutalpindavo tiek daug visų mūsų rūpesčių, tiek daug gėrio, tiek daug tvirtybės ir drąsos“. „Ji buvo stipri moteris ir gebėdavo pasirūpinti viskuo ir visais... Ji rūpinosi savo vaikais, anūkais, vyru... Jai buvo svarbu, kad visi judėtų pirmyn, o pati likdavo šešėlyje. Žmogus šešėlyje, kuris tiek daug darė ir padarė, visą save išdalino po gabalėlį. Edita, mylim Tave. Tu mums buvai, esi ir būsi visada. Būsi visų mūsų pažinojusių širdyse“, - rašė V. Strimaitienė.
Algimanto Čekuolio gyvenimas po Editos netekties
Vėžiu sirgusios E. Čekuolienės gyvybei užgesus, A. Čekuolis buvo kalbėjęs, kad jei netektų žmonos, sunkiai įsivaizduotų, kaip jam toliau gyventi. Po skaudžios netekties Algimantas Čekuolis pasakojo išgyvenęs itin sunkiai. „Šis laikas man yra labai sunkus. Tą ligą, vėžį, mes žinome visi. Dar prieš pusantrų metų Editai buvo nustatyta ketvirta stadija, medikai atsisakė atlikti sudėtingą smegenų operaciją, nes tai nebebūtų nieko pakeitę. Edita ir mes visi kartu kovojome iki galo. Mes visi kartu buvome iki paskutinės minutės. Darėme viską, kas įmanoma“, - sakė A. Čekuolis.
„Atrodo, tarsi Ji būtų visą laiką čia. Buvome visiškai subrendę, kai vedėme. Abiems tai buvo antras kartas, karštoms liepsnoms vietos nebuvo, bet buvo stabili draugystė. Dabar, kai ateina įdomi ar paradoksali mintis, stojuosi, kad eičiau jai pasakyti. Bet čia pat vėl atsisėdu ir įjungiu televizorių“, - atvirai kalbėjo A. Čekuolis. Po Editos mirties jis taip ir neišdrįso asistuoti moterims. Jam visada atrodė, jog įžeis jos atminimą.
Tačiau žinomo žurnalisto likimas susidėliojo palankiai - našliu rūpinasi į jo namus atsikraustęs sūnus Justinas su žmona Akvile. „Aš pakviečiau kartu gyventi sūnų su žmona, nes jie nuomojosi butą. Jie nutarė padaryti remontą, todėl pasakiau: patys ir darykite“, - pasakojo Algimantas. Sūnus su žmona atsinaujino tą būsto pusę, kurioje gyvena. „Man labai gerai, kad sūnus su marčia gyvena su manimi. Aš galiu anksti rytą atsikelti ir niekam nekliudyti - mat tuo metu sėdu rašyti. Aš rašau kiekvieną dieną, nes nežinau, kiek man liko laiko gyventi“, - sakė A. Čekuolis.
Su sūnumi jie pasidarė „lipšnūs vienas kitam, vengiame pasiginčyti, nes tai gali išvirsti į barnį. Be to, jiems čia daug geriau gyventi nei nuomojamame bute, ir man linksmiau“. Kūčių stalą paruošia Justinas su Akvile. „Pusryčius aš mėgstu pats padaryti, ruošiu juos apkrautus, įvairiaspalvius. Pietus ar vakarienę pasikeisdami gamina sūnus arba marti. Justinas labai mėgsta virėjauti, eksperimentuoti. Sūnus kartais daro bandymus su manimi: stebi, ar aš valgysiu, ar ne. Jis gamina neblogai, bet marti geriau“, - pasakojo Algimantas. Jis stengiasi nesikišti į sūnaus šeimos gyvenimą, bet jie ir nesibara.
Kūčios po Editos mirties tapo liūdnesnės, tačiau Algimantą pradžiugindavo dukros Ievos su vyru ir dviem sūnumis atvykimas iš Ispanijos. „Būtent dėl to, kad šįmet išgyvenu netektį, dukra atvyksta ir atsiveža vaikus, vyrą, kad būtų linksmiau. Ji atvyksta dėl šeimos suėjimo“, - teigė A. Čekuolis.
tags: #edita #cekuoliene #ir #jos #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
