Sielos Kelionė: Amžinoji Būtis Baltų Mitologijoje ir Reinkarnacijos Filosofijoje

Klausiant „kas nei gimsta, nei auga, nei miršta, o yra?“, žmonija per amžius ieškojo atsakymo į giliausią egzistencijos mįslę. Tai klausimas apie amžinąją esmę, sąmonę ar sielą, kuri peržengia materialaus pasaulio ribas. Mitai, pirmapradė religija ir pasaulio suvokimas, tapo pirmuoju būdu paaiškinti šias paslaptis. Jie dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimo ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka, rodydami gilų žmogiškąjį poreikį suvokti amžinumą.

Baltų Pasaulio Samprata: Ciklinis Laikas ir Nemirtinga Gyvybė

Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą - subręsta, rudenį ima nykti, o šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Tačiau mitologijoje tikima, kad į tą „švarųjį“ laiką galima sugrįžti begalę kartų.

Viena iš esminių senosios Didžiosios Deivės religijos, į kurią atsikėlė indoeuropiečiai, nuostatų buvo tikėjimas nemirtinga žmogaus gyvybine energija. Tikėta, kad miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Tai - Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas, kuris vėliau pakeitė moteriškas dievybes dievais vyrais.

Baltų pasaulio samprata pasaulį įsivaizdavo susidedantį iš trijų aukštų (dangaus, žemės, požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Šią ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas. Pasaulio medis dažniausiai suvokiamas kaip pasaulio ašies įsikūnijimas, reiškiantis pasaulio harmoniją ir tvarką. Jis padėjo senovės žmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti žmogaus ir jį supančių daiktų vietą šioje sistemoje. Pasaulio medžio trys dalys - šaknys, kamienas, šakos - atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji - požemio, vidurinioji - žemės, viršutinioji - dangaus. Pasaulio medis - kosmosą vienijanti ašis, centras, kuriame telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties, nemirtingumo galios. Gyvybės medžio šerdyje slypi gyvybė ir jos aukščiausias tikslas - nemirtingumas. Šis medis apjungia visas gyvybės stadijas: gimimą, augimą, degradaciją ir mirtį, po kurios seka atgimimas, todėl tas pats gyvybės medis gali būti mirties medžiu. Gyvybės šaltinis yra pats medis, jo vaisiai arba gyvybės vanduo po medžiu.

Amžinosios Gyvybės Simboliai Baltų Mene

Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas, kuriame išliko mažai pakitę geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai. Šie simboliai perteikė gyvybės jėgą ir gamtos ritmą.

• Dangaus kūnai: Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus. Jie simbolizavo amžinąjį dangaus judėjimą, šviesą ir gyvybę.
• Svastika: Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis, reiškiantis gyvybės klestėjimą ir sukimąsi ratu. Baltai tikėjo, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas.
• Gyvuliniai motyvai: Ypač paplitę arklio, ožio, jaučio, paukščių ir roplių (žalčių, gyvačių) vaizdiniai. Jie dažnai susipynę su rato, saulės, mėnulio ar gyvatės ženklais. Garbintas ne roplio kūnas, bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būta tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčius laikydavo namuose.
• Augaliniai motyvai: Simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Eglė - gyvybės amžinumo simbolis, reiškiantis dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą ir nemirtingumą. Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų - į ąžuolus, uosius, beržus, moterų - į liepas, egles.

Net krikščioniškoje epochoje pasaulio medis, krikšto pavidalu, būdavo statomas ant mirusiųjų kapų, o pakelių koplytstulpiai ir stogastulpiai ryškiai atspindi trijų dalių struktūrą, susiejančią žemę, žmogaus rūpesčius ir dangaus simbolius.

Reinkarnacija: Sielos Atgimimo Koncepcija

Reinkarnacijos tema visada iššaukia pilnai paaiškinamą susidomėjimą, nes kiekvienas bent kartą gyvenime yra susimąstęs apie tai, kas esame ir kas su mumis bus gyvenimo pabaigoje. Žodis „reinkarnacija“ turi lotynišką kilmę ir pažodiniame vertime reiškia „antrinis įėjimas į kraują ir kūną“, tai yra sąmonė gyvos būtybės atgimsta iš seno kūno į naują. Pilnas kokybiškas atnaujinimas, perėjimas į kitą būseną - tai ir yra atgimimas. Šią nemirtingą sąmonę skirtingose tradicijose vadina Dvasia arba Siela. Reinkarnacija siekiami tikslai yra karmos atidirbimas ir sąmonės evoliucija. Sielos praeina mokymus skirtinguose pasauliuose, todėl kiekvienas naujas pasaulis įneša pokyčius į tobulinimosi procesą. Po mirties siela palieka kūno apvalkalą ir pereina iš vieno augimo lygio į kitą. Tam, kad siela gautų patirtį, jai reikia pragyventi nesuskaičiuojamą gyvenimų kiekį. Kiekvienas gimimas turi savą programą ir, priklausomai nuo jos, siela gyvena daug kartų, atgimstant į naujas epochas, skirtingus pasaulius ir pačias skirtingiausias sąlygas. Tokiu būdu, vystydamasi ir mokydamasi iš gyvenimo į gyvenimą, sąmonė gali dvasiškai tiek pakilti, kad galės ištrūkti iš mirčių ir gimimų rato (samsaros).

Reinkarnacija Induizme ir Budizme

Induizmas

Reinkarnacijos teorija induizme teigia, kad nemirtinga sąmonė (atman), po fizinio kūno praradimo, pereina į kitą būseną, kitą kūną. Atman - aukštesnis „Aš“, Siela, Brahman, Absoliutas, iš kurio gimsta visa kita. Atgimimų ciklas, atvedantis į veiksmą su karmos pagalba, simboliškai vaizduojamas samsaros ratu. Šis ratas ne atsitiktinis, nes taip mes gimstame ir mirštame, praeidami ratą po rato daugelį kartų. Kiekvienas mūsų poelgis ir mintis neša savyje sėklą, kuri gimsta, pasireiškianti karma. Kaip sakoma, „kaip, numetus seną rūbą, žmogus ima kitą, naują, taip, numetus seną kūną, įeina gimstanti siela į kitą, naują.“ Žmogus renka tai, ką pasėjo, kol jis nėra įvaldęs esminių žinių. Pagal induizmą, „Aš“ per daug pririštas materialiems jausmams ir pramogoms. Jeigu žmogus gyvena iliuzijose ir prisirišimuose šio laikino pasaulio, tai jis taip ir „kapstysis“ samsaroje. Induizmo filosofija moko, kad geri poelgiai ir meilė Dievui leidžia žmogui dvasiškai augti iš gyvenimo į gyvenimą, kol nepasiekia mokšos arba išsilaisvinimo iš samsaros. Išsivaliusi ir dvasiškai suaugusi siela grįžta pas Dievą, ten ji įgauna savo pirmapradę būtį.

Budizmas

Pagal budizmą, protas nemiršta kartu su kūnu. Jis niekada nebuvo sukurtas ir todėl niekada neišnyks. Jis visada viską suvokia ir begaliniai išreiškia save visais įmanomais būdais. Visos būtybės pragyvena begalinį kiekį gyvenimų. Budistų požiūris apie atgimimus - tai dėsningas (reguliarus) pratęsimas apie karmos mokymą. Kiekvieną kartą, kai mes darome kažką savanaudiškai, egoistiškai, mes kuriame karmą, tai yra sėjame ateities sėklas. Kai mes mirštame, mūsų kūnas suyra, tačiau protas tęsia suvokimą. Pasąmonėje išsisaugo daugybė įvairiausių įspūdžių, gerų ir kvailų. Kokiomis sąlygomis pasauliuose galima atgimti? Budizme aprašoma šeši pasauliai, išsidėstę vertikaliai vienas po kito. Visatos apačioje randasi žemieji pasauliai: pragaro pasaulis, alkanų dvasių pasaulis, gyvūnų pasaulis. Sekantis - mūsų žmonių pasaulis. Virš žmonių pasaulio yra dar du: asurų pasaulis ir dievų. Visi pasauliai nepastovūs, jie keičiasi keisdami vienas kitą. Istorijos apie atgimimus užrašytos „Džatakose“ - pasakojimai apie buvusius Budos Šakjamunio egzistavimus.

Gyvybės ir Mirties Pusiausvyra: Filosofinis Požiūris

Mitologijos ir religijotyros specialistas Josephas Campbellas savo knygose ir diskusijose dažnai kalba apie šventos vietos reikšmę žmogui ir gyvybės bei mirties pusiausvyrą. Jis pabrėžia, kad mirtis yra neatsiejama nuo gyvybės, ji reikalinga, kad suktųsi gyvybės ratas. Ši idėja ryški žemdirbystės kultūrose, kur augalo nupjovimas reiškia naujų ūglių išaugimą, o sėkla tampa gyvybės, mirties ir prisikėlimo simboliu. Tai atspindi dieviškąją tiesą: mirtis gimdo gyvybę, pasiaukojimas atneša palaimą.

Kitas svarbus aspektas - tai pasaulio vientisumas. Kaip minėjo Campbellas, žmogus kartais spontaniškai įsisąmonina, kad pasaulis yra vientisas, kad jis ir kitas žmogus yra viena, ir kad atskirtis yra santykinė. Tai metafizinė tiesa, kuri padeda suvokti, kad kūnas tėra laikina transporto priemonė, įrankis, o tapatinamės su sąmone. Kai miršta kūnas, lieka sąmonė. Amžinojo gyvenimo medis - tai suvokimo, kad egzistuoja amžinasis gyvenimas, medis. Tiek Buda po medžiu, tiek Kristus, prikaltas prie kryžiaus, yra tie patys įvaizdžiai. Jie simbolizuoja tą, kuris mirė fiziškai ir atgimė dvasiškai. Gyvenimo ir mirties pusiausvyra yra būtina, tai du tos pačios lazdos galai - būtis ir tapsmas.

Taigi, į mįslę „kas nei gimsta, nei auga, nei miršta, o yra?“, atsakymai glūdi amžinojoje sielos, sąmonės arba gyvybinės energijos koncepcijoje, kuri, perėjus per nesuskaičiuojamus atgimimus ir patirtis, siekia tobulumo ir grįžimo prie savo pirmapradės būties.

tags: #misle #nei #gimsta #nei #auga #nei

• Naudojant pankreatiną nėštumo metu
• Kaip vaikiški įrankiai lavina ir linksmina?
• Bendruomeninio gyvenimo modelis vaikų globos namuose
• Palengvinimas kūdikiui tuštinantis
• Atraskite lietuviškus lavinamuosius žaidimus