Išsamūs vaikų auklėjimo patarimai ir veiksmingi metodai

Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Tikriausiai daugelis pritars minčiai, kad tobulų tėvų nebūna, tačiau siekti geriausio įmanoma.

Gydytojai ar inžinieriai, prieš pradėdami eiti savo pareigas, ilgus metus turi ruoštis, mokytis, studijuoti, kad galėtų tinkamai atlikti savo darbą. O juk vaikų auklėjimas yra ne mažiau atsakingas užsiėmimas už gydytojo ar inžinieriaus, bet šiam užsiėmimui paprastai nėra specialaus pasiruošimo, kursų ar kolegijų. Aišku, kad šios srities studijos daug padėtų, bet vis dėlto vaikų auklėjime yra svarbiausia ne teorinės žinios apie auklėjimą, bet širdis ir meilė. Gali žinoti visas auklėjimo taisykles, bet tai dar nereiškia, kad jau būsi ir geras auklėtojas.

Vaikų raidos etapai ir tėvų atsakomybė

Tėvams svarbu žinoti, kad esminiai vaiko elgesio modeliai, asmenybės savybės dažniausiai formuojasi iki 3 metų. Tai pirmasis ir bene svarbiausias vaiko charakterio ir asmenybės raidos etapas. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, dar labiau įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus, požiūrį į stresines situacijas ir kt.

Ramūs, susikaupę, mylintys, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartų linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus.

Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kad aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.

Individualūs vaikų mokymosi stiliai ir temperamentai

Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:

• Bėgikai: išmoksta labai greitai.
• Ėjikai: mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daromą pažangą.
• Šokliai: yra lyg vėlai pražystantys augalai.

Be mokymosi stilių, svarbu atpažinti ir vaiko temperamentą:

• Jautrusis: Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
• Aktyvusis: Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
• Reaktyvusis: Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
• Imlusis: Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.

Unikalių privalumų pripažinimas - kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis individualių stiprybių ir iššūkių. Interesų išlaikymas - įsitraukimas į vaiko pomėgius, nesvarbu, ar tai būtų sportas, menas ar akademiniai dalykai, parodo, kad vertinate jo aistras.

Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.

Klaidos, emocijos ir ribos

Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.

Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinkite jų netekties jausmo. Rūpestingai ir supratingai parodykite vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. Pavyzdžiui, vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.“ Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”).

Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikas liausis svajojęs, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.

Auklėjimo taisyklės ir ribos

Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.

Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų. Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Tad kodėl kartais jį žaloja? Kiekvienas mūsų esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti. Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjant vaikus, reikalingas „aukso viduriukas“. Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą. Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių.

Šiuolaikiniai auklėjimo iššūkiai ir žalingi metodai

Šių dienų vaikų auklėjimo problemos yra labai skirtingos, palyginus su šios srities problemomis prieš 30-40 metų arba su problemomis nepriklausomoje Lietuvoje. Anais laikais buvo autokratinė sistema šeimoje, tėvų pareigos, auklėjant vaikus, buvo daug lengvesnės, paprastesnės - tėvai pasakė, ir vaikai paprastai klausė. Auklėjimas buvo paremtas tradicija, viena generacija išmokdavo iš kitos. Deja, šiais laikais tie metodai gerai neveikia, tėvai turi išmokti naujų auklėjimo metodų, paremtų abipusiu respektu tarp tėvų ir vaikų.

Viena iš svarbių šių dienų problemų - medikamentų (narkotikų ir nenarkotikų) paplitęs naudojimas mokyklinio amžiaus vaikuose. Šią vasarą buvo apklausinėta keleto gimnazijų mokiniai - ir turtinguose Čikagos priemiesčiuose gyvenančių, ir neturtingose vietovėse. Daugeliui mokinių atrodo visai natūralu naudoti medikamentus. Jų lengvai galima gauti mokyklos ribose. Kiekvienas mokinys jaučia didelį spaudimą juos naudoti. Pvz., apklausinėjant mokinius, viena mergaitė, kuri nenaudojo jokių medikamentų, pasakojo, kad ji į klasę nešdavosi vitaminų piliulių, kad kiti mokiniai manytų, jog ir ji vartoja medikamentus. Koks yra spaudimas naudoti medikamentus, užtenka tik pažiūrėti į televizijos skelbimus: jei turi slogą, kokius nors skausmus ar kitokius negalavimus, tai tik paimk atitinkamą piliulę, ir viskas praeis.

Tad tėvai turi žinoti, kad jų vaikai, eidami į mokyklą, tikrai susidurs su medikamentų vartojimo problema. Kaip jie šią problemą išspręs? Vieni atsisakys, kiti norės pabandyti, o treti pradės vartoti ir tam tikra dalis prie jų taip pripras, kad jau nebegalės be jų apsieiti. Kiek vaikai yra pasiruošę šią problemą sutikti ir kiek tėvai gali padėti jos išvengti? Čia jau sunkesnis atsakymas. Juk visi tėvai draudžia vaikams naudoti medikamentus, tad matome, kad draudimo neužtenka. Jaunuoliai mėgsta viską išbandyti, tad daugumas norės išbandyti ir marijuaną arba amfetaminus, bet, jeigu namie neturės rimtų konfliktų, tai neįpras jų vartoti ilgesnį laiką. Kai šeimoje tarp tėvų ir vaikų nėra abipusio respekto ir darnaus sugyvenimo, tai yra svarbiausia priežastis, dėl ko vaikai įpranta vartoti medikamentus.

Neefektyvūs auklėjimo metodai, didinantys atskirtį

Neveiksmingi auklėjimo metodai - viena didžiausių problemų. Tad tėvai pirmiausia turi užduoti sau klausimą, ar taikomos auklėjimo priemonės yra tinkamos? Tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo. Kodėl tampame arba per daug „gerais“, arba per „mažai“ mylinčiais tėvais, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tačiau pirmiausia atsakymo galima ieškoti savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais.

Žemiau pateikiame dažnai pasitaikančius neefektyvius auklėjimo būdus, kurie gali pakenkti vaiko raidai ir santykiams šeimoje:

1. Per didelis nuolaidumas (oversubmission): kai tėvai nuolat nusileidžia vaikų užgaidoms, norams, kaprizams. Toks vaikas tampa jaunuoliu, neišmokęs suvaldyti savo užgaidų, neturėdamas energijos savęs kontroliuoti, nors tokiu savo elgesiu jis labai apsunkina savo ateities tikslus ir pažeidžia kitų teises.
2. Perdėtas pataikavimas (overindulgence): tai vaikų aprūpinimas visokiomis medžiaginėmis gėrybėmis ir patarnavimais, nežiūrint, ar tai tikrai vaikui reikalinga. Toks vaikas taip pat tik ieško pasitenkinimų be jokio savo darbo ar pastangų.
3. Perdėtas dirigavimas (overcoersion): tai per didelis tėvų noras visuomet diriguoti vaikų veiksmus, neatsižvelgiant į vaiko teisę pačiam surasti ir vystyti savo palinkimus ir veiksmus. Vaikai, tokioje aplinkoje augdami, tampa maištingi, labai priešinasi tokiam tėvų dirigavimui, yra priversti ginti savo bręstantį individualumą nuo nuolatinio tėvų kišimosi. Tokie jaunuoliai dažnai pradeda naudoti medikamentus, manydami, kad tai padės jiems surasti savo individualumą ir tokiu būdu išlaisvins iš per didelio tėvų kišimosi bei dirigavimo.
4. Sumenkinimas (belittling): kai tėvai linkę nuvertinti vaikus ar jų pasiekimus, tuo būdu mažindami tokio jaunuolio vertingumo jausmą ir savęs respektą. Toks jaunuolis bręsta su menkavertiškumo jausmu, bloga nuotaika ir beviltiškumu.
5. Nepasitikėjimas (distrust): tai tėvų nepasitikėjimas vaikų charakteriu ar jų pasisekimais gyvenime. Toks jaunuolis išsivysto į panašią asmenybę, kaip tėvų buvo pranašauta.
6. Nepaisymas, apleidimas (neglect): kai tėvai rodo per mažai rūpesčio ar supratimo kiekvienoje vaikų augimo stadijoje, kai nesugeba surasti reikalingo ryšio su vaikais ir jiems pagelbėti brendimo laikotarpiu.

Nėra lengva surasti tokių tėvų, kurie sugebėtų suprasti vaiką visose jo vystymosi ir brendimo stadijose. Kai kurie tėvai labiau sugeba suprasti vaiką, kai jis dar mažas, kiti geriau supranta paauglius. Dažnai motina labai gerai sugeba vaiką suprasti ir auklėti nuo gimimo iki mokyklinio amžiaus, bet vėliau, vaikui augant ir bręstant, ją gali gąsdinti jo noras būti savarankišku. Bet po keleto metų, vaikui pergyvenus šią brendimo krizę, ji vėl gali būti nepamainoma jo patarėja. Panašiai gali būti ir su tėvu.

Stiprių santykių su vaikais kūrimas: devynios gairės

Stiprių, teigiamų santykių su vaikais kūrimas yra būtinas jų emocinei ir socialinei raidai. Teigiami santykiai yra jų savigarbos, pasitikėjimo kitais ir gebėjimo naršyti pasaulyje pagrindas. Devynios vaikų auginimo gairės padės jums susigaudyti auginant vaikus. Tai tarsi ta instrukcija, kurios nepridėjo prie vaiko, kai šis gimė. Į jas sudėjom svarbiausius dalykus, į ką turėtų atsižvelgti kiekviena mama ir tėtis. Šias gaires vis pasikartokite, kad kilus sunkumams žinotumėte, ko imtis. Tai nieko ypač sudėtingo, tiesiog priminimas, kas svarbiausia auginant vaikus. Kai tai prisimename - lengva ir su vaikais sutarti. Kas svarbiausia? Kurti ryšį, kuris įgalins įveikti sunkumus, džiaugtis tėvyste, ramiai priimti atskirus sprendimus. Šypsena, apkabinimas ir geras žodis - veiksmingiausi vaikų auklėjimo metodai, gelbstintys visais amžiaus tarpsniais net ir sunkiausiose situacijose.

1. Skirkite laiko ir išmokite palaikyti savo vidinę ramybę net ir sunkiose situacijose. Į šią vidinę ramybę atsiremia jūsų šeimos gerovė, jūsų pačių laimė, jūsų vaiko vidinė būsena ir sveika raida. Kilus sunkumams pirmiausia siekite nusiraminti patys, tuomet raminkite vaiką. Jausmai turi daug galios - neigiami - griaunančios, teigiami - kuriančios. Atraskite, kas jums padeda - ritualai, meditacija, muzika, gamta, bendravimas. Siekite artimųjų palaikymo ir paramos.
2. Būkite kartu su vaikais. Vaikams nuo pat gimimo svarbu, kad tėvai būtų kartu su jais. Iš pradžių - fiziškai kartu, arti - gerai yra daug glausti vaiką prie savęs, nešioti, miegoti greta, dažnai apkabinti. Vaikui paaugus tampa svarbiau būti kartu veikiant, būti šalia taip, kad vaikas matytų. Buvimas šalia suteikia saugumo, kuris nulemia normalią vaiko fizinę, emocinę, protinę raidą, įgalina augti, stiprėti, pažinti pasaulį. Kai tėvai yra šalia, pasiekiami, vaikai jaučiasi mylimi.
3. Geriau pažinkite ir supraskite savo vaiką. Geriau pažinti ir suprasti savo vaiką paprasta, tereikia stebėti, klausyti, klausti. Palikite vaikui pakankamai erdvės užsiimti pačiam, taip paskatinsite vaiko savarankiškumą. Nėra būtina vaiko linksminti, prigalvoti veiklos, daug svarbiau netrikdyti jau esamos veiklos. Kai pastebite, kad vaikas ieško jūsų - pakalbinkite. Stebėjimas, išklausymas, atidumas, jautrumas padeda suprasti vaiko jausmus, pastebėti poreikius ir juos laiku patenkinti, žinoti norus ir į juos atsižvelgti.
4. Būkite teigiamas pavyzdys. Prisiminkite, kad vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami nuo pat gimimo. Todėl nuo pat pradžios svarbu skirti laiko bendravimui su vaiku. Bendraujant labiausiai lavinamos naujagimių smegenys, formuojasi gebėjimas palaikyti pokalbį, kalbėti, nes vaikas tiesiogiai stebi jus, jūsų veidą, veido judesius. Vėliau vaikai mėgdžios visą jūsų elgesį, todėl siekdami pakeisti jų elgesį, pirmiausia apgalvokite ir keiskite savąjį. Vaikai nebūtinai girdės, ką sakote, bet tikrai matys, kaip elgiatės, ir elgsis taip pat.
5. Priimkite savo jausmus ir auginkite taikiais būdais. Vaiko gimimas ir auginimas sukelia daug jausmų - pasididžiavimo, džiaugsmo, kartu ir liūdesio, pykčio, baimės. Išmokite priimti savo jausmus, jie padeda suprasti, kaip elgtis, padės vėliau priimti vaiko jausmus. Visi jausmai yra reikalingi, tačiau ne visas iš jausmų kilęs elgesys yra tinkamas. Pasižadėkite ir stenkitės auginti vaikus taikiais būdais, be prievartos. Jei suklydote - atleiskite sau ir apgalvokite, kaip kitą kartą pasielgti geriau. Vaikai mokosi atleisti iš mūsų - kaip mes atleidžiame sau ir jiems už klaidas.
6. Kalbėkite su vaikais daug ir įdėmiai klausykitės. Kalbėkite su vaikais daug ir ne tik apie aplinką. Labai įdomu kalbėti apie savo ir vaiko jausmus, mintis, norus, ketinimus, patirtis. Kai daugiau kalbama, vaikai vėliau geriau mokosi mokykloje, patys noriau pasakoja apie save. Jei vaikams mažiau nurodinėsite, ką daryti, o daugiau klausysite, ką jie mąsto, jaučia - vėliau bus lengviau susitarti ir išsiaiškinti, kai nesutaps nuomonės. Jei turite nurodyti, ką vaikui daryti, sakykite pozityviai be „NE” („prisimink” vietoj „nepamiršk”), jie taip geriau supranta.
7. Šypsokite ir žaiskite su vaikais. Vaikų šypsenos (jie šypsosi iki 400 kartų per dieną) paskatina mus jais rūpintis. Mūsų šypsenos (mes šypsomės apie 20 kartų per dieną) parodo vaikams, kad jie mums patinka, rūpi, juos mylime. Šypsena, sava ar kito žmogaus, mums sukelia daugiau laimės hormonų nei laimėta loterija. Vaikai ima vengti suaugusiųjų, kurie nesišypso. Šypsena ir žaismingumas - raktas į vaiko širdį. Jei sugebėsite prajuokinti vaiką, būsite geriausias suaugęs vaiko gyvenime - ir jūsų klausys. Paprasta.
8. Ieškokite palaikymo ir spręskite sunkumus kartu. Kai būna sunku, prisiminkite, kad ir kiti mamos ir tėčiai patiria panašių sunkumų - susisiekite su jais, tarkitės, ieškokite sprendimų kartu. Mamų ir tėčių patirtis, gebėjimai rasti kūrybiškus sprendimus įgalina, palaiko, vienija, sukuria draugystes. Tai didelė jėga. Jei nepavyksta pakeisti situacijos - keiskite požiūrį, galvokite, kaip jūsų vietoje pasielgtų kitas asmuo. Palaikykite save ir kitus - kartu mes galime daugiau. Jei neturite palaikančių artimų žmonių - kreipkitės į specialistus. Kartais reikia tiek nedaug.
9. Džiaukitės vaiko augimu ir kurkite prisiminimus. Vaiko augimas yra nuolatinis kitimas. Viskas praeina - ir smagiausi, ir sunkiausi momentai, net ir pati vaikystė, palikdama tik prisiminimus. Kurkite „senus gerus laikus” vaikams per džiugias, smagias akimirkas, laisvą žaidimą kartu, pasakas, bendras patirtis - vaikai dėl jų bus dėkingi, su džiaugsmu augins savo vaikus ir užaugę mielai su jumis draugaus. Tegul vaikų auginimas būna jums teigiamas iššūkis, paskata augti, mokytis, tobulėti, daryti tai šiek tiek geriau.

Efektyvus bendravimas ir pasitikėjimas

Stiprių, teigiamų santykių su vaikais kūrimas yra būtinas jų emocinei ir socialinei raidai. Teigiami santykiai yra jų savigarbos, pasitikėjimo kitais ir gebėjimo naršyti pasaulyje pagrindas. Labai svarbu kiekvieną dieną skirti kuo daugiau laiko bendravimui su vaiku. Jūs privalote rasti bent minutėlę vakarienės metu, prieš miegą ar trumpo pasivaikščiojimo metu. Kokybiškas laikas ir pokalbis su jais leidžia vaikams jaustis vertinamiems ir išgirstiems. Kasdieniai ritualai stiprina tarpusavio ryšį ir tai akivaizdu. Ką veikiate prieš miegą? Ką veikiate savaitgaliais? Tokie ritualai, kaip knygos skaitymas prieš miegą ar savaitgalio žygiai, taip pat gali sustiprinti jūsų ryšį su vaiku.

Efektyvus bendravimas yra sveikų tėvų ir vaikų santykių pagrindas. Tėvai turėtų praktikuoti aktyvų klausymąsi palaikydami akių kontaktą, linktelėdami suprasdami ir teikdami žodinius patvirtinimus. Labai svarbu sukurti saugią erdvę atviram dialogui. Skatinkite vaikus reikšti savo mintis užduodami atvirus klausimus, pvz., „Kaip tai privertė jus jaustis?“ Kai vaikai dalijasi savo jausmais, labai svarbu šias emocijas patvirtinti.

Reguliarus meilės išreiškimas žodžiais ir veiksmais, pvz., „Aš tave myliu“, apsikabinimas ar užrašų palikimas, gali turėti didžiulę įtaką vaiko saugumo jausmui ir savivertei. Didelių ir mažų pasiekimų pripažinimas ugdo vaikų savigarbą. Ugdanti aplinka, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, yra būtina pasitikėjimui stiprinti. Nors ribos gali atrodyti ribojančios, jos iš tikrųjų suteikia struktūrą, kuri padeda vaikams jaustis saugiai. Teigiamas pastiprinimas skirtas atpažinti gerą elgesį, o ne bausti už klaidas. Vaikai mokosi stebėdami savo tėvus.

Piktais žodžiais vaiko neišmokysi ir nepriversi, kad jis turėtų tau pagarbos. Neužtenka įrodyti, kad esi teisingas. Gydytojai turi savo motto: "Primum non nocere" (Pirmiausia - nepakenkti). Ir tėvai turėtų laikytis šios taisyklės. Reikia stengtis neužgauti vaiko jausmų, jo neįžeisti, išreiškiant savo priešingą nuomonę. Dažniausiai tėvų palinkimas kritikuoti vaikus neatneša naudos, bet išvysto tik piktumo ir keršto jausmus ir sumažina savimi pasitikėjimą. Vaikams labai daug žalos daro tėvai, nuolat kritikuodami jų charakterį ir elgesį, kai visi nuolat kartoja: "Iš tavęs nieko gero nebus, tu esi bjaurus, netvarkingas, kvailas". Tai sukelia vaiko pyktį, keršto jausmą ir atneša didžiausią žalą normaliam vaiko brendimui bei intelektualiniam vystymuisi. Tokiose šeimose užviešpatauja amžinas triukšmas ir barniai. Jei vaikai padaro ar pasako ką nors, kas tėvams nepatinka, tėvai tuoj pradeda šaukti ir vaikus niekinti. Vaikai įsižeidę taip pat pavartoja nepagarbius, grubius išsireiškimus. Tėvai vėl pradeda grasinti, bausti, ir taip vyksta nuolatinės kovos, vaidai, barniai.

Taigi, nors klaidų daro visi tėvai, tačiau svarbiausia - rasti balansą, stengiantis įsiklausyti į vaiko poreikius, klausytis savo širdies balso, bet kartu - ir nepamesti sveiko proto. Labai dažnai auklėjantys vaikus tėvai nesugeba išlikti nuoseklūs: vieną akimirką jie yra labai griežti, o kitą jiems tiesiog nerūpi, kuo vaikai užsiima. Pavyzdžiui, jei vaikas šiurkščiau elgiasi su gyvūnu, tėvai vieną kartą mažylį sudrausmina, o kitą kartą tik stebi situaciją iš šalies: vėlgi toks nenuoseklumas nepadeda ir verčia vaiką dvejoti tėvų autoritetu. Taip pat labai dažnai „diržus atlaisvinti“ auklėdami linkę seneliai, tačiau pasitaiko atvejų, kad dėl tam tikrų auklėjimo aspektų nesutaria ir abu tėvai: vienas sako vienaip, o kitas - kitaip. Jeigu vaiko elgesys yra žalingas, tėvai turi būti vieningi. Jei leidžiate vaikams daryti viską, ką jie nori, darote „meškos paslaugą“, nes vaikams, ypač mažiems, sunku gyventi be jokių apribojimų ir taisyklių.

Paauglystės iššūkiai ir pagalba tėvams

Vaikui augant, jo charakteris keičiasi. Paauglystės amžiuje jau nebetinka ankstesni auklėjimo metodai, šeimoje dėl to kyla konfliktai ir nesusipratimai. Dažnai suaugusieji taiko paaugliui neefektyvius auklėjimo būdus, kurie verčia vaiką nutolti nuo tėvų. Vaikų brendimo laikotarpis yra pilnas priešingybių. Pasipriešinimas autoritetui ir visokioms taisyklėms yra normalus brendimo pažymys. Tėvams gali būti labai skaudu matyti, kad tas jų iki šiol buvęs malonus vaikelis pavirto į tokį neklaužadą, vartojantį šiurkščius žodžius ir amžinai nepatenkintą. Šiuo brendimo laikotarpiu kiekvienas paauglys išsilaisvina iš tėvų globos, išvysto ryšius su aplinka, draugais ir suranda, ar turėtų surasti, pats save: kas jis yra, ko nori ir ko siekia iš gyvenimo. Dažnai vaikas šiame amžiuje pasidaro neklaužada, ne tiek norėdamas tėvams pasipriešinti, kiek parodyti savo savarankiškumą ir autonomiją.

Tačiau, nežiūrint to rodomo ir siekiamo savarankiškumo, paaugliai yra labai reikalingi tėvų pagalbos, tik tėvai turi labai mokėti ir suprasti, kaip jiems pagelbėti. Nors tėvai būtų labai protingi ir suprantantys savo vaikus, bet paaugliams jie dažnai atrodys neteisūs ir neišmintingi. Paaugliams nepatinka per didelė globa ir patarimai. Jie nori būti savarankiški, nori patys tvarkytis. Autonomija jiems yra didžiausia vertybė, todėl kiekvieną laiko priešu, kas tik nori kištis į jų reikalus. Tėvai čia susiduria su didele problema: kaip pagelbėti, jeigu vaikas tos pagalbos kratosi? Kaip palaikyti su vaiku ryšį, jeigu jis kiekvieną patarimą ar nurodymą sutinka kaip jo puolimą?

7 taisyklės paauglių tėvams

Psichologai rekomenduoja paauglių tėvams laikytis 7 taisyklių, siekiant puoselėti harmoningus santykius ir padėti vaikams sėkmingai augti:

1. Liaukitės barti ir „skaityti moralus“ vaikams. Iš pradžių pakeltas tonas dar duoda rezultatų: paauglys susitvarko kambarį ar suplauna lėkštes. Tačiau greitai jis pripranta prie tokios tėvų taktikos, nustoja reaguoti į rėkimą ir įspėjimus. Pasistenkite įsivaizduoti save vaiko vietoje ir suprasite, kad įžeidimas ir nuoskauda dėl pažeminimo trukdo suvokti protingus argumentus. Keiskite elgsenos modelį, rodykite jam pagarbą, o ne demonstruokite valdžią.
2. Išmokykite nebijoti jūsų reakcijos. Dauguma tėvų per daug emocingai reaguoja į bet kokią problemą, neišsiaiškinę situacijos, kritikuodami vaiką dėl kiekvieno menkniekio. Psichologai aiškina, kad paaugliai nuolat ieško pritarimo, pripažinimo ir palaikymo, todėl skausmingai priima net tėvų tylėjimą. Svarbu leisti vaikui išsikalbėti, atskleisti emocijas ir neigiamus momentus, be nuobodžių pamokymų, nesmerkti kategoriškai dėl susiklosčiusios situacijos.
3. Įvertinkite problemos mastą. Dauguma kivirčų kyla dėl tėvų kaltės. Psichologai rekomenduoja minutėlei atsitraukti ir paklausti savęs: ar man nepatinka kažkas paauglyje, ar iš tikrųjų kilo rimta problema? Prisiminkite, kad įvaizdžio pakeitimas, plaukų spalva, įverti žiedeliai ar ryškūs drabužiai - tai saviraiškos būdas, savojo „aš“ paieškos. Ar verta kelti skandalą, jeigu niekas negresia nei vaiko gyvybei, nei sveikatai?
4. Kelkite konkrečias užduotis ir tikslus. Dauguma tėvų nesąmoningai tikisi, kad vaikai įgyvendins jų planus ir svajones, taps nugalėtojais, laimės aukso medalį ir panašiai. Todėl neleistina kelti paaugliui neįgyvendinamų uždavinių. Geriau palaikyti jo pomėgius, skatinti siekius ir vystyti jo talentus. Galbūt jis taps žymiu savo srities asu.
5. Teisingai stimuliuokite vaiką. Jeigu paauglys nenori mokytis, vykdyti jūsų prašymus, atidėkite „diržą“ ir panaudokite „meduolį“. Skatinkite jį už kiekvieną teigiamą poelgį, dažniau girkite už pažymius, įteikite dovanėlę už mokslo metų rezultatus. Pamažu jis pats pasisuks į reikalingą pusę, be moralizavimų ir skandalų.
6. Neakcentuokite dėmesio į pažymius. Kiekvienas paauglys turi slaptų talentų ir ypatumų. Sugebėjimas gražiai rašyti rašinius dar nereiškia, kad vaikas supranta geometriją ar chemiją. Puikūs pažymiai nedaro jo laimingu, negarantuoja sėkmės gyvenime, nenulemia svaiginančios karjeros. Vystykite visus sugebėjimus, padėkite jam mokytis, priimkite prielaidą, kad jūsų vaikai gali atsilikti ir gauti vidutinius balus.
7. Didelės ambicijos nedaro vaikų laimingais. Tėvai ne visada supranta ir pripažįsta, kad paauglys nesiveržia į geriausią brandos atestatą ir studijas prestižiniame universitete. Veikiausiai jis žengia iš inercijos, įgyvendindamas suaugusiųjų ambicijas. Daug žmonių nebuvo pirmūnai mokykloje, bet sugebėjo tapti sėkmingais ir laimingais. Pavyzdžiui, Steve Jobsas ir Billas Gatesas.

Tėvų mokymai ir palaikymo svarba

Labai daug nesklandumų ir ginčų šeimose išnyktų, jeigu tėvai daugiau dėmesio kreiptų į savo vaikų jausmus ir dvasinę būklę. Nešokti tuoj jų kritikuoti, bet išklausyti jų nuomonių su susidomėjimu, ir tik po to ramiai, taktiškai pasakyti savo nuomonę. Tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo. Tėvai, atėję į mokymų grupę, dažniausiai turi lūkestį ir norą išmokti drausminti vaiką tinkamais metodais, atrasti būdus, kaip vaiką „padaryti“ paklusnesnį, ne tokį užsispyrusį ar priešgyniaujantį. Tačiau vykstant mokymų užsiėmimas tėvai atranda kitą tiesą, kad jų vaikų elgesys su tėvais keičiasi, kai pradeda keistis patys tėvai. Be to, tėvai atranda daug bendrumų tarpusavyje, nes patiria su vaikais panašius sunkumus. Šis patyrimas labai palengvina ir sumažina tėvų kaltės, gėdos ir nerimo jausmus.

Iššūkiai, susiję su vaiko amžiumi, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui. Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.

Neretai tėvai tikrai bijo situacijų, kai jie nesusitvarkys su vaiku. Bet tiesa yra tokia, kad tais sunkiais momentais jie nesusitvarko ne su vaiku, o su savo jausmais. Kai šiuos dalykus tėvai įsisąmonina ir priima, atsiranda galimybė mokytis tvarkytis su savimi ir išgyvenamais jausmais, kuriuos sukelia, visų pirma, mūsų pačių nuostatos, išgyvenimai, ir tik dalinai mūsų vaiko netinkamas elgesys. Mokymų metu tėvai įgyja stiprybės ir tikėjimo, kad jie tikrai gali sukontroliuoti save ir nenaudoti nei pliaukštelėjimo, nei kito vaiką žeminančio elgesio. Pagerinę klausymosi įgūdžius, tėvai pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių.

Visų mokymų bendras aspektas - pačių tėvų darbas su savimi, kuris ir įgalina atrasti bei išmokti naujų pozityvių drausminimo būdų, kurti su vaiku pagarba paremtą tėvo ir vaiko ryšį, auginti brandžią, atsakingą ir savarankišką vaiko asmenybę. Vaikų auklėjime visada pasiteisina aiškumas, pastovumas, reiklumas, tačiau visa tai turi būti adekvatu konkretaus vaiko raidos situacijai. Tai, ką leisime paaugliui, tikrai nesiūlysime pradinių klasių vaikui. Tai, kas mums bus priimtina ir realu su vienu trimečiu vaiku, visiškai gali netikti kitam tokio pat amžiaus vaikui. Tuo tėvystė ir yra įdomi bei sudėtinga, kad vieno bendro recepto, kaip užauginti sėkmingą vaiką, nėra. Todėl dalyvavimas tėvų mokymuose tėvelius labai praturtina, brandina ir skatina „augti“ kartu su savo vaiku.

Kaltės jausmas ir tėvų pavyzdys

Signalas, kad trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas, pavyzdžiui, ko nors negaudamas rėkia, klykia, griūna ant žemės, gali rodyti keletą dalykų. Tai gali reikšti, kad prieš tai jis patyrė daug tam tikrų įtampų arba ilgai buvo įtampą ir aistras žadinančioje aplinkoje, pavyzdžiui, žaidė mobiliuoju telefonu. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės. Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti.

Blogiausia, kad viešoje erdvėje neretai įsijungia kaltės jausmas, kad aš esu prastas tėtis ar mama, nes nesuvaldau savo vaiko. Ir jeigu noriu išsaugoti savivertę, turiu labai skubėti tą vaiką „užkimšti“. Tačiau tai ne sprendimas, o tėvų desperacija, kuri sprendžiama pasitelkus galią. Aišku, jeigu vaikas savo veiksmais drumsčia aplinkinių ramybę, pirma reikia vaiką iš tos aplinkos išnešti, tuomet, kiek įmanoma, ramiau su juo pasikalbėti. O vėliau būtina permąstyti, kaip turėtume elgtis, kad tokių situacijų nekiltų.

Tėvai - pavyzdys vaikams, kaip reikėtų elgtis. Tad jeigu jie vaikui sakys, kad, pavyzdžiui, saldumynai - nesveika, o patys pasislėpę saldainius valgys saujomis, galiausiai vaikas pasimes ir sutriks. Tėvai turi rodyti pavyzdį ir elgtis analogiškai, kaip skatina elgtis ir vaikus. Tėvai dažnai turi susikūrę paveiksliuką, koks turi būti vaikas, ir tikisi, kad jis taip ir elgsis, pamiršdami, jis yra atskiras individas, turintis savo poreikius. Ir kai tėvai mato, kad vaikas „ne toks“, jiems kyla pyktis ir noras kuo greičiau vaiką pakeisti. Ir tuomet atsiranda prielaida neadekvačiam elgesiui bei psichologiniam arba fiziniam smurtui. Jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti. Mat vaikai yra mūsų kopijos.

Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda... kukuoti. Žaidybiniai elementai labai padeda - iš karto visi pradeda juoktis, ir įtampa atslūgsta. Padėti vienas kitam gali ne tik suaugusieji, bet ir vyresni vaikai, jeigu mato, kad vienas iš tėvų elgiasi neadekvačiai. Svarbu nustatyti taisykles, kada ir kokiu būdu ta pagalba teikiama.

tags: #mintys #apie #vaiku #auklejima

• Optimalus miegmaišis kūdikiui šiltuoju metų laiku
• Kaip vartoti spanguolių ekstraktą kūdikiams
• Apie Joną Mažanauską
• Mokslo ir tikėjimo dialogas vaikams
• moters iššūkiai ir atradimai