Juozas Erlickas: nuo absurdo humoreskų iki filosofinės gelmės
Humoristas, pačių įvairiausių literatūros rūšių meistras Juozas Erlickas (g. 1953) šiuolaikinių literatūros kritikų ir tyrėjų neretai tituluojamas bene sąmojingiausiu sociokultūrinės tikrovės kritiku. J. Erlicko kūrybinė trajektorija yra neatsiejama nuo politinių, istorinių, kultūrinių ir socialinių Lietuvos permainų, o nuolatinis valdžios vyrų traukimas per dantį priartina autorių prie socialinės politinės satyros. Rašytojas tapo tokiu pat svarbiu Lietuvos simboliu kaip lietuviškas gandras, cepelinai ir gintaras, yra vienas svarbiausių postmodernizmo vardų bei žymiausių šiuolaikinių autorių.
Kūrybos ištakos ir „Kodėl?“ fenomenas
Pagaliau greta lyrinės prozos ir dar lyriškesnės poezijos kūrėjų debiutantų su pirmąja knyga stojo ir vienas nepėsčias humoristas - tokiais žodžiais savo recenzijoje J. Erlicką ir jo pirmąją humoreskų knygelę „Kodėl?“ (1979) pasitiko literatūrologė Jūratė Sprindytė. Sovietų režimo biurokratinės stabilizacijos, sistemos krizės ir ideologijos agonijos metais J. Erlickas išlindo kaip Pilypas iš kanapių.
Ankstyvojoje J. Erlicko kūryboje dominuoja trumpi, dažniausiai buitiniai, kasdieniškų situacijų vaizdeliai, tačiau rašytojas naikina ligtolinei prozai būdingą tradicinę siužetinę sąrangą. Veikėjų elgesio motyvacijos, priežastingumo ryšių nebuvimas, hiperbolizavimas J. Erlicko atveju parodo ne autoriaus kompetencijos trūkumą, o tikslingą siekį išryškinti kasdienybėje įsigalėjusį ir veik norma patapusį absurdą. Jo tekstai yra tarsi sąmoningai kuriama nesąmonė, tačiau ji atsiranda ne pati savaime ir egzistuoja ne pati sau, o atsiremia į sociokultūrinę tikrovę ir visuomenės mentalitetą.
Juozas Erlickas. Mažeikiai.
Karnavalo logika ir literatūros ribos
Kurdami savo pasaulius, autoriai dažnai naudoja karnavalo logiką. Interpretuodamas suaugusiam skaitytojui skirtą J. Erlicko knygą, V. Šiukščius iškėlė idėją, kad ji grįsta karnavalo logika. Kalbant apie J. Erlicko poeziją vaikams, pažymėtina, kad karnavalinis komizmas yra specifinė jos žymė, kurioje pasaulį versti aukštyn kojom yra vienas esminių principų.
Pagrindinės J. Erlicko kūrybos savybės:
- Autoepigonizmas: kūrybinius atradimus iš knygų suaugusiesiems perkelia į knygas vaikams.
- Ironija ir groteskas: pasitelkiami demaskuojant visuomenės ydas bei sovietinės ideologijos absurdiškumą.
- Tarpdiscipliniškumas: kūryba neapsiriboja tekstu, pasiekia auditoriją per Vytauto Kernagio dainas ir albumus.
- Kalbinė žaismė: operavimas kalbinėmis klišėmis ir stilistinėmis imitacijomis.
| Kūrinio tipas | Pagrindiniai ypatumai |
|---|---|
| Pilietinė satyra | Sovietinės ideologijos demaskavimas, oratorinis stilius |
| Poezija vaikams | Karnavalo logika, dvi semantinės plotmės (vaikui ir suaugusiajam) |
| Lyrika ir proza | Etiškumas, vertybinė orientacija, meilės būčiai išraiška |
Evoliucija: nuo satyros iki lyrikos
Laikui bėgant, pilietinė poezija įgijo naujų bruožų. 1995 m. išėjusioje knygoje „Bobutė iš Paryžiaus“ J. Erlicką humoristą ir satyriką keičia J. Erlickas lyrikas. Ši knyga nustebina lyrinės saviraiškos atvirumu - tokiu, kad net drovu. Pasaulėjautai tampa būdinga poetiškumas ir etiškumas, o vertybių sistemos atramos - vaikystė, kūryba, gimtoji kalba ir Tėvynė.
J. Erlickas išlieka aktualus, nes, nors keičiasi politinės santvarkos ir aktualijos, žmogaus kvailumas ir valdžios cinizmas išlieka, teikdami vis naujos medžiagos tekstams. Rašytojo kūryba nuolat dekonstruoja tapatybės, tautinius ir socialinius mitus, derindama juodąjį humorą su gilia filosofine refleksija.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
