Mikelandželas Buonarotis (1475-1564) - vienas iškiliausių visų laikų menininkų, italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas ir inžinierius. Jo kūryba turėjo didžiulį poveikį tolimesniam Europos tapybos ir skulptūros vystymuisi. Amžininkai jį praminė „dieviškuoju“ (il Divino). Meno istorijoje jo kūryba dažnai vertinama kaip renesanso dailės vystymosi viršūnė.
Mikelandželas gimė 1475 m. kovo 6 d. Kaprezės miestelyje, Italijoje. Nuo pat mažens jį traukė menai. Nors tėvas iš pradžių tam priešinosi, Mikelandželas mokėsi pas dailininką Domeniką Girlandajų, o vėliau - pas skulptorių Džovanį di Bertoldą, kuris mokėsi pas Donatelą.
Apie 1495 m. Mikelandželas grįžo į Florenciją. Tuo metu jis jau buvo sukūręs kelis svarbius darbus, tarp jų - Amūro statulą, kuri buvo tokia panaši į antikinę, kad sukėlė didelį susidomėjimą.
Vėliau Mikelandželas grįžo į Romą, kur kardinolas Jean Bilhères de Lagraulas 1498 m. užsakė skulptūrą „Pieta“ (dabar Šv. Petro bazilikoje). Iki 1499 m. atliktas kūrinys išgarsino Mikelandželą visoje Italijoje.
Gali būti, kad Romoje Mikelandželas galėjo sukurti „Briugės Madonos“ skulptūrą, arba pradėti ją iškart, kai grįžo į Florenciją 1501 m. Dėl šeimyninių aplinkybių ir naujojo Florencijos valdytojo Pjero Soderinio užsakymo, Mikelandželas ėmėsi kurti garsiąją „Dovydo“ statulą.
Nors „Madona su Kūdikiu“ nėra vienas žinomiausių Mikelandželo kūrinių, jis yra svarbus jo ankstyvosios kūrybos dalis. Meno kūriniai, vaizduojantys Kūdikėlį Kristų ir jo motiną Mariją, yra svarbi tiek Romos katalikų, tiek Ortodoksų tradicija daugelyje pasaulio šalių. Katalikiškame kontekste tokie vaizdiniai ypač paplitę Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Pietų Amerikoje ir Filipinuose.

Mikelandželo kūrybai būdingas monumentalumas, harmonija, psichologiškumas ir emocinis intensyvumas, sąsajos su antikos skulptūra. Jo darbai, tokie kaip „Pieta“ ir „Dovydas“, laikomi Renesanso epochos idealo įkūnijimu.
„Doni Tondo“ (apie 1506 m.) yra vienas iš retų Mikelandželo molbertinės tapybos kūrinių, kuriame pavaizduota Švenčiausioji Šeima. Paveikslas sukurtas apskritame formate (tondo) ir yra saugomas Uficių galerijoje Florencijoje.
Nors Mikelandželas skulptūrą laikė svarbiausiu menu, o tapybą - antraverčiu, jo tapybos darbai, tokie kaip freskos Siksto koplyčioje, yra pasaulinio garso šedevrai.
Vėlyvojoje kūryboje Mikelandželas daugiausia reiškėsi kaip architektas, suprojektavo Šv. Petro bazilikos kupolą Vatikane.

Madona su Kūdikiu - tai meno kūrinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija ir Kūdikis Jėzus. Žodis „Madona“ itališkai reiškia „mano ponia“. Šis siužetas tapo vienu populiariausių ir dažniausiai užsakomu meno objektų nuo Viduramžių iki Renesanso laikotarpio.
Skirtingi istoriniai periodai suteikė šiam vaizdiniui skirtingą stilistiką: bizantiškos ikonos yra labiau simbolinės, o Vakarų Europos Renesanso Madonos - natūralistiškesnės ir žmogiškesnės.
Yra įvairių ikonografijos tipų: Hodegetrija (rodanti kelią), Eleusa (gailestingumo tipo), Nikopoja (triumfuojanti), Madonna Lactans (žindanti), On the Throne (sėdinti su Kristumi ant kelių).
Madonos su Kūdikiu vaizdiniai pripildyti simbolių: aureolės, drabužių spalvos, Kūdikėlio laikomi daiktai (ritinys, obuolys, skeptrą) turi teologinę prasmę.
Šis motyvas atspindi estetinius ir techninius laikmečio pokyčius, taip pat vietinius religinius papročius bei teologines nuostatas.
Per meno istoriją atsirado daug žymių Madonos paveikslų ir ikonų, tarp jų ir Mikelandželo „Doni Tondo“. Daugelis katalikų bažnyčių turi Mergelės Marijos su Kūdikiu Kristumi statulas, kurios gali būti įvairių dydžių ir medžiagų.
Ortodoksų bažnyčiose yra ilga tradicija tapyti Mergelės Marijos su Kūdikiu Kristumi atvaizdus - ikonas. Jos dažnai būna tapytos ant medinių plokščių ir yra svarbi religinės tradicijos dalis.
Šiandien Madona su Kūdikiu tebėra gyvas vaizdinys tiek bažnyčiose, tiek populiariojoje kultūroje, atspindintis amžiną motiniškumo, meilės ir tikėjimo simbolį.

tags: #mikelandzelo #skulptura #madona #su #kudikiu