Broliai Gataveckai: nuo sudėtingos vaikystės iki tarptautinio meno pripažinimo

Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu - identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek breiko šokių aikštelėje. Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Algirdas ir Remigijus Gataveckai gimė 1985 m. vasario 26 d. Alytuje, Jono ir Virginijos Gataveckų šeimoje.

Skaudi vaikystės patirtis ir jos virsmas įkvėpimu

Jų kūrybos kelias prasidėjo nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia. Apie vaikystę jie gali pasakoti valandų valandas. Su šypsena. Pasak jų, alkoholis paglemžė jų tėvus ir vyresnį brolį, o jiems patiems pasėjo baimę visam likusiam gyvenimui.

„Apie tai reikia kalbėti, - įsitikinę Remigijus ir Algirdas, - Alkoholis sugriovė daugybės žmonių gyvenimus. Ne tik tų, kurie nusigėrė, bet ir jų šeimų, vaikų ateitį.“ Broliai prisimena netikėtus žaidimus iš vaikystės: „Dar niekada nesame to pasakoję, bet vaikystėje buvome susigalvoję su broliu tokį žaidimą: sėdime prie lango ir žiūri, kaip per laukus parlinguoja įkaušusi mama. Skaičiuojam: vienas, du, trys... pargrius, ar vis tik sugebės pareiti. Pagriūna, tada einame ir parvedame ją namo.“

Kalbėti apie praeities skaudulius nėra lengva net ir po daugybės metų. Nors šeimai nutikusią dramą jie vadina pamoka, iš kurios galėtų pasimokyti daugybė lietuvių. Po patyčių ir bado paženklintos vaikystės, juodu išmoko vienas kito laikytis kaip kumštis. Užaugę Alytaus valstybiniuose vaikų globos namuose, dvyniai Remigijus ir Algirdas Gataveckai kantriai siekė užsibrėžto tikslo suktis meno pasaulyje.

Mokslo metai ir meninių įgūdžių tobulinimas

Broliai Gataveckai savo meninį kelią pradėjo anksti. 1992 m. jie pradėjo mokytis Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau, 2001-2004 m., lankė Alytaus dailės mokyklą, kur lavino savo meninius įgūdžius. 2004 m. abu įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Dar būdami Vilniaus dailės akademijos freskos ir mozaikos specialybės studentais, jie stebino kruopščiai išpieštais didelio formato studijiniais darbais. Nuo paauglystės autoriai reiškiasi socialiai orientuotame street art, graffiti mene, simpatizuoja gatvės subkultūroms.

Chronologinė brolių Gataveckų kūrybos ir gyvenimo apžvalga

Žemiau pateikiama svarbiausių brolių Gataveckų gyvenimo ir kūrybos įvykių chronologija:

Kūrybos filosofija: piešinys kaip kalba ir etinė dimensija

Gataveckai savo kūryboje nesiramsto intelektualinėmis teorijomis, nesidairo meninių autoritetų. „Man piešinys yra kalba. Kalba, kuri parašyta ant popieriaus, drobės... kuri būna aiški, ne tokia aiški arba visai nesuprantama. Todėl man patinka klausti: ar perskaitote mano paveikslus? Ką šie piešiniai gali papasakoti?“ - sako vienas iš brolių. Jų kūrybos principas - perkelti autentišką patirtį į kūrybos sferą, kitaip sakant - (auto)biografiškumas.

Gataveckai taiko akademinį, fotorealistinį piešimo stilių, kuriam būdingas ypač didelis dėmesys detalėms - vaizduojamos drabužių klostės, veido bruožai ir pozos. Broliai atidžiai ir kruopščiai vaizduoja kiekvieną klostę ar megztinio siūlelį, ir plika akimi negali atskirti, kad visa tai atlikta paprasčiausiais spalvotais pieštukais. Negana to, autoriai savo kūryboje nuolat ieško santykio su žiūrovu, siekia jį paveikti - ne estetiniu lygmeniu, o šiuolaikiniame mene ypač retu, etiniu. Gataveckų kūryba išskirtinė dėl socialinės atsakomybės ir humanistinės pasaulėžiūros. Tai būdas daryti teigiamą poveikį aplinkiniams (ir, žinoma, sau).

Menininkai skiria dėmesį ilgalaikiam ryšiui su vaizduojamais asmenimis, ypač vaikų globos namų auklėtiniais, taip skatindami diskusiją apie socialinę atskirtį. Jų kūrybos procesas apima ne tik techninius iššūkius, bet ir socialinės refleksijos elementus. Kurdami „Poveikį“, menininkai susidomėjo amerikiečių mąstytojo, dvasios inžinieriaus Jacque'o Fresco idėjomis apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Anot jo, kiekvienas žmogus užprogramuotas tobulėti, jo prigimties šerdis - šviesi, tačiau aplinka šias savybes nuslopina. Tam, kad išsilaisvintų nuo slopinančių jėgų, žmonės privalo vėl patikėti savimi ir siekti gražių, taurinančių tikslų bei harmonijos.

Svarbiausi kūrybiniai projektai: „Situacija“ ir „Poveikis“

Paroda „Situacija“ (2010 m.)

2010 m. surengta paroda „Situacija“ skelbė apie rimtą debiutą. Pasitelkę piešėjų talentą, gatvės meno patirtį, broliai pristatė daugiaplanę instaliaciją, kurioje meninėmis priemonėmis nupasakojo savo šeimos istoriją ir iškėlė socialiai jautrų klausimą: kas atsitinka paliktam jaunam žmogui? Parodoje pristatyti anatomiškai tikslūs brolių ir tėvo portretai vėliau buvo perkelti ant Alytuje esančio pastato, šalia kurio vaikystėje broliai elgetavo, sienų. Tai padiktavo tolesnės menininkų kūrybos trajektoriją.

Serija „Poveikis“ (2014 m.)

2014 m. Algirdas Gataveckas pristatė portretų visu ūgiu seriją „Poveikis“, joje - hiperrealistiniai aštuonių Alytaus globos namų auklėtinių atvaizdai. Žinoma, serija sukurta bendradarbiaujant su broliu Remigijumi. Projektas buvo skirtas konkretiems jaunuoliams, kurie ruošėsi palikti globos namus ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Algirdas grįžo į gerai pažįstamą aplinką ir, ketverius metus piešdamas globotinius, atliko savotišką misiją: „Vaikai stebėjo mano atkaklumo, susitelkimo ir profesinių įgūdžių reikalaujančio darbo procesą - taip siekiau kūriniui suteikti etinę dimensiją, t. y. darbštumo pavyzdžiu įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui, suteikti impulsų atsiverti jų kūrybinėms galioms, pažvelgti į gyvenimą nauju, pozityviu kampu.“

Kiekviena iš paveikslo žvelgianti asmenybė byloja skirtingą istoriją ir vidinę dramą, ir ji perteikta ne socialinę akciją atliekančio pašaliečio, o tarsi vyresniojo brolio, savo žmogaus. Serijoje „Poveikis“ ištirpdyta meno kūrinį ir jo subjektą skirianti riba. Sumanymo tąsa tapo kilnus dvynių sprendimas padalinti globotiniams už parduotus jų portretus gautus pinigus, kad išėję į gyvenimą jie turėtų nuo ko pradėti.

Nors jaunuoliai vaizduojami „išplėšti“ iš aplinkos, baltame fone (kaip darydavo turgaus prekeivių portretus kūręs konceptualios fotografijos krikštatėvis Lietuvoje Vitas Luckus), nutrinti kasdieniai, neribotą laiką dėvimi valdiški rūbai, nesuvaidinti globotinių žvilgsniai ir būdinga laikysena išduoda jų priklausomumą nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Brigitos džinsų raudona saga nurodo į praktiškai orientuotą globos namų buitį - ištrūkus sagai, įsiuvama nauja ir džinsai gali būti toliau nešiojami.

Mentoriavimo pavyzdys: Danieliaus istorija

Menininkų įsipareigojimas padėti globos namų auklėtiniams atsiskleidžia ir per Danieliaus istoriją. Danielių žinomi menininkai prisimena nuo tada, kai jam buvo treji. „Kartu augome Alytaus valstybiniuose globos namuose, o jo polinkį į dailę pastebėjome labai anksti. Jis išaugo į meniškos sielos, malonų jaunuolį, kurio potencialas - milžiniškas.“ Visi trys - Remigijus, Algirdas ir Danielius - bendrauja iki šiol. Jie dažnai kalbasi apie kasdienybę, kartu kuria brolių piešimo studijoje, dalinasi gyvenimiška patirtimi.

Broliai piešia jaunuolio portretą - šis jų darbas reikalauja itin daug kantrybės: „Norime įprasminti ilgos kūrybos procesą, užsispyrimą ir tikslo siekimą. Iš pradžių Danielius tik pozavo mūsų darbui, o vėliau prisidėjo ir savo pastebėjimais ir komentarais, kurie buvo labai naudingi.“ Jaunasis menininkas Danielius džiaugiasi pirmaisiais savo darbais: „Daile susidomėjau dar vaikystėje, gyvendamas globos namuose. Berods, tuomet man buvo ketveri. Kiek vėliau įstojau į sostinėje įsikūrusią meno mokyklą, o dabar studijuoju. Vis dar ieškau savęs, tačiau savo kūrybą apibūdinčiau kaip atradimą kažką naujo ir begalybės suvokimą.“

Danielius, matydamas brolių Gataveckų pavyzdį, kantriai siekia savo tikslo ir tiki, kad gyvenimą galės sieti su menu. Jis ne tik baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet ir toliau žinių siekia Vilniaus kolegijoje, kurioje studijuoja grafikos dizainą. Danielius teigia: „Šioje organizacijoje jaučiuosi saugus ir žinau, kad visada sulauksiu pagalbos. Neseniai čia atlikau praktiką, kurios metu turėjau galimybę sukurti keletą savo darbų, kuriuos galės įsigyti visi norintys. Tai tikras paskatinimas mano, kaip menininko kelyje.“

Remigijus ir Algirdas sako, kad norint tapti menininku vien talento nepakanka. Kasdien reikia daug dirbti, tobulinti savo techniką. Dar geriau - kai į savo kūrybą gali pažvelgti iš šono, išgirsti patarimų. SOS vaikų kaimų jaunimo programų dalyviai - tai 18-os sulaukę arba savarankišką gyvenimą pradėti nusprendę jaunuoliai. Tie, kurie užaugo SOS vaikų kaime, sulaukę 16-os, gali persikelti į Jaunimo namus, kuriuose ruošiasi savarankiškam gyvenimui, pamažu gaudami vis daugiau laisvės už tai reikalaujant vis didesnės atsakomybės. Nuo 2015 metų Jaunimo namuose gyventi ir programose dalyvauti gali ne tik SOS vaikų kaimuose užaugę vaikai.

Pripažinimas ir palyginimai

Jauni menininkai pripažįstami geriausiais akademinio stiliaus piešėjais Lietuvoje. Algirdas 2012 m. buvo išrinktas geriausiu jaunuoju menininku „ArtVilnius“ meno mugėje. Gataveckams apdovanojimus teikė aukščiausi šalies pareigūnai, jų meno kūriniai vertinami keturženklėmis sumomis, iš uždirbtų pinigų juodu net sugebėjo įsigyti būstą sostinėje. Garsieji dvyniai tapo savotišku pavyzdžiu jaunimui, kad pasiekti aukštų galima net ir iš skurdžios šeimos kilusiam jaunam žmogui. Svarbu užsidegimas, tikėjimas, sunkus darbas ir tikslo siekimas bet kokia kaina.

„Mus ne kartą nurašė. Tai iš pinigų neturėjimo prastai apsirengėme, tai tėvų gyvenimo būdą prikišdavo“, - laidoje prisimins alytiškiai. Nuoširdus, bet nelengvas pokalbis suksis ne tik apie skaudžią Gataveckų praeitį, bet ir apie šiandienos jaunimo nenorą kovoti už savo svajones, viską gauti greitai - čia ir dabar. O taip pat - ir apie visuomenės požiūrį į vaikų namuose užaugusius jaunus žmones. „Štampas uždedamas visam gyvenimui, bet juk tai galima pakeisti“, - atvirai svarstys Remigijus ir Algirdas.

Dėl akademinio piešimo stiliaus jų darbai kartais palyginami su tapytojo Žygimanto Augustino ar brito Luciano Freudo kūryba, tačiau pastarųjų realizmas - tai citatų, metaforų, nuorodų žaidimas, nebūtinai turintis ką nors bendra su dailininkų kasdiene tikrove. Dėl žmonių ne iš meno lauko įtraukimo į kūrybos procesą kai kas lygina Gataveckus su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Artūro Railos kūrybinėmis dalyvavimo praktikomis. Tačiau jauni dailininkai pasuko kitokiu keliu, kuriame (auto)biografiškumas ir etinė dimensija yra esminiai. Nuo 2002 m. Algirdas ir Remigijus Gataveckai aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Akademinė veikla

Algirdas ir Remigijus Gataveckai savo darbuose derina realizmą ir konceptualųjį meną. Jų kūrybai įtakos turėjo vaikystės patirtis globos namuose, todėl darbuose siekiama perteikti asmeninius išgyvenimus, remiantis (auto)biografiškumo principu. Be kūrybinės veiklos, broliai Gataveckai dalinasi savo patirtimi ir akademinėje srityje. 2010 m. Remigijus pradėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijos Dailės ir interjero restauravimo katedroje, o 2017 m. jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.

tags: #menininkai #broliai #gataveckai #gimimo #diena

• Apie Angelo Sargas: Jūsų Nematomas Globėjas
• Kaip išsirinkti augantį stalą moksleiviui
• Kaip mokamos ligos išmokos
• Kaip išrinkti geriausias krikštynų dovanas?
• Rizika nėštumo metu sergant hipertiroidizmu