Martyno Driuko gyvenimo istorija verta knygos, kurių šiandien Martynas yra parašęs net septynias. Vienoje jų nugulė ir visa jo tamsioji gyvenimo dalis. Šiandien jis yra saviugdos mokytojas, lektorius ir sveikos gyvensenos propaguotojas, tačiau prieš kelerius metus jo gyvenimas buvo visiškai kitoks - nestabilus ir tamsus kriminalinis pasaulis.
Martynas užaugo Kaune, Vilijampolėje. Nuo vaikystės matė pagarbius kaimynų veidus ir kalbas apie tuometinius 90-ųjų mafijozus, ir jam, vaikui, pasirodė, kad tai siektinas tikslas. Jam nebuvo įskiepyti aukštesni idealai, neįsivaizdavo, kad galima būti kitokiu. Pirmąją vagystę suorganizavo būdamas vos šešerių. Pamena, kaip įkalbėjo kaimynų vaiką, kad iš praeinančios moters atimtų rankinę su pinigais, o už tai jam pažadėjo žaislą. Nors šis planas ir neišdegė, tai geriausiai iliustruoja tą kriminalinę situaciją, kurioje jis augo.
Mokykloje nebuvo nei chuliganas, nei pastumdėlis. Mėgdavo būti vienas, daug sportuodavo, visada mokėjo už save pakovoti. Būdamas septyniolikos, jis jau priklausė tuometei Daškinių gaujai. Nuo tada pas jį atsirado ginklų, narkotikų. Buvo vieno mafiozo apsaugininkas, dar vadinamas raketa. Tik sulaukęs pilnametystės pateko į Olandijos kalėjimą. Toliau niekas iš esmės nesikeitė, o tik aštrėjo - kalėjimai, susišaudymai, muštynės. Kartą buvo stipriai sušaudytas ir vos išgyveno. Per trumpą laiką įvyko keletas skaudesnių įvykių: artimų žmonių išdavystė, nusivylimas savo gyvenimo būdu. Šešeri metai vietoj vienerių.

Lūžio momentas įvyko, kai jį sumušė. Tą akimirką jis suprato - arba kažką daro, arba liks pastumdėlio vietoje. Tas momentas buvo lūžis, kai jis persijungė į išgyvenimo režimą. Po truputį ši mintis kirbėjo, bet vėl atsirasdavo daug pinigų. Būdamas 24-erių ne kartą bandė rasti kažką naujo, šviesesnio. Uždirbo nemažai pinigų, sugalvojo vykti į Australiją ir pradėti kitokį gyvenimą, bet likus kelioms dienoms iki išvykimo, jam panaikino vizą. Išvyko į Naująją Zelandiją, tačiau ten įsikurti nepavyko. Vėliau - į Ameriką.
Labai gerai prisimena vadinamąjį lūžį - tuomet jam buvo 25-eri. Buvo neapsakomai nuo tokio gyvenimo pavargęs, o dar, be viso to, sužinojo apie draugų išdavystę. Kai atsidūrė toje kryžkelėje, prasidėjo strategijos - kai kas siūlė pagalbą, kurį laiką vaikščiojo su neperšaunama liemene. Tomis akimirkomis viskas jo gyvenime buvo labai juoda, o neapykanta buvo persismelkusi net į kaulus. Bet ėmė galvoti: "O ką aš pasieksiu, jei kažką bandysiu įrodyti?" Tą pačią dieną, kai tai padarė, į jo rankas pateko vieno garsaus psichologo mokymų kompaktinis diskas.
Šią dovaną priėmė labai teigiamai, nes, kiek pamena, pirmąją psichologinę Louise L. Hey knygą buvo perskaitęs devyniolikos, kai į jį šaudė. Tada buvo labai stiprus sukrėtimas, nes negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tokį, kaip jis, taip sužalojo. Tuomet vos nenumirė. Įdomu tai, kad paklausė šio psichologo įrašo, o ten nemažai buvo kalbama apie karmą (priežasties ir pasekmės dėsnį) ir tai, kaip ji veikia. Suprato, kad tai akivaizdus dėsnis. Netrukus po to jį naktiniame klube sužalojo peiliu. Bet išgyveno, pasveiko. Tuomet, kaip ir priklausė pagal jų taisykles, jo draugai išsiaiškino, kas jį tuomet užpuolė. Buvo skatinamas važiuoti ir keršyti, tačiau, atsiminęs karmos poveikį, pasakė, kad nieko daryti nenori.
Nuo to momento jis pradėjo taikyti įvairias psichologų metodikas gyvenimiškoms situacijoms, stebėti savo aplinką, draugus ir vis labiau vėrėsi akys. Tačiau atsirado kita problema: kaip išeiti? Bet tuomet atsitiko taip, kad pateko už grotų. Vokietijos policija atsiuntė jam suėmimo orderį, nes atnaujino bylą dėl kontrabandos prieš keletą metų. Buvo suimtas Lietuvoje ir išvežtas ten. Būnant už grotų jam palaipsniui ėmė šviesėti galvoje: suprato, ką nori ir gali veikti gyvenime, kaip gali išaugti iš tos supančios tamsos, kuri pradėjo prarasti prasmę. Tačiau visa tai dar buvo tik įvadas.
Visas jo suvokimo kelias prasidėjo, kai atsidūrė Lukiškėse. Tris mėnesius buvo pragariškose sąlygose Lukiškėse. Praleisdavo po 21 valandą vienutėje, tyloje, todėl labai stipriai dirbo su savimi, labai daug skaitė saviugdos, filosofinės, psichologinės bei netradicinės medicinos literatūros. Pradėjo medituoti, melstis, suvokė, kad nesąmoningai nuskriaudė daug žmonių, todėl darė įvairias psichologines atleidimo - atgailos praktikas. Per metus visiškai save transformavo. Maksimaliai tą laiką išnaudojo saviugdai. Tai buvo geriausias jo gyvenimo laikotarpis, net nenorėjo išeiti tol, kol nepasiruošė naujam gyvenimui.
Nuolat mintyse turėdamas visus psichologų perskaitytus mokymus vieną akimirką tarsi sprogo. Ir labai aiškiai išgirdo save, savo mintis. Tą akimirką pamatė save iš šalies ir pagalvojo: kas čia toks? Pradėjo iš savo proto juoktis, kad taip nusigyveno, jog atsidūrė kalėjime. Po šios dienos senasis Martynas mirė ir atgimė visai kitas. Tai fenomenas dar vadinimas Satori. Toliau buvo įkalintas Vokietijoje, kur jį pervežė iš Lukiškių. Ten metus gyveno vienutėje - kasdien skaitė, meditavo, tyrinėjo save. Tačiau atsitiko taip, kad teismo salėje išgirdo, jog yra paleidžiamas ir deportuojamas į Lietuvą. Buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.

Grįžti tikrai buvo labai keista. Per metus buvo labai pasikeitęs, visiškai kitoks. Pamena, jo atvyko pasitikti keli draugai ir žmona. Kalbant atvirai, galvojo, kad jam pasimaišė protas. Ir tai suprantama. O draugai? Juk priklausė gaujai. Jie klausė, kuo užsiims. Galvojo, kad jam praeis ta vadinamoji jogo savijauta, kuri jiems buvo keista, ir viskas vėl grįš į senas vėžes. Bet jis toliau skaitė, stojo mokytis medicinos ir taikomosios psichologijos. Po pusės metų tapo gydytojo refleksologo asistentu. Kai aplinkiniai sužinojo, kaip dabar prisimena, visiems buvo didžiulis šokas. Bet po truputį jie ėmė suprasti, kad visa tai, ką jis kalba, kaip elgiasi, nėra laikina.
Su žmona buvo panašiai. Ji pamatė, kad į senas vėžes jis negrįš, prisitaikė prie naujojo Martyno, tačiau meilės jau nebebuvo. Galvojo, kad gal reikia vaikelio, kuris juos labiau suartintų. Susilaukė sūnaus, nes jautėsi tėvystei pribrendęs. Visą tą laiką buvo geri draugai, bet jausmai taip ir neatgimė. Tikrai bandė viską - keisti įvairias technikas, pats prisitaikyti, ją įtraukti į veiklą, kuri buvo įdomi jam. Bet ji tai darė iš reikalo, o ne todėl, kad to norėtų. Galiausiai, po kelerių metų bandymų susipažinti iš naujo, jie išsiskyrė. Jos vyras mirė tada, kai jį išvežė į Vokietiją. O namo grįžo kažkas kitas, nepažįstamas, keistas. Nesugebėjo duoti vienas kitam to, ko reikalavo naujas sąmoningumas ir naujas etapas. Dabar Martynas yra sutikęs tokią moterį ir turi tokius santykius, apie kuriuos niekada nesvajojo, bet giliai viduje jautė, kad pasakos būna ir gyvenime.
Praėjo beveik dešimt metų nuo jo pokyčių pradžios. Atsikėlęs ryte, atlieka meditacijos pratimus ir sėda rašyti. Šiuo metu gimsta jau aštuntoji jo knyga. Po pietų važiuoja sportuoti. Savaitgaliais veda įvairius mokymus, stovyklas, užsiėmimus. Važiuoja į skirtingas šalis ir su draugu veda saviugdos mokymus. Kasdieninė jo veikla daugiausiai susideda iš grupinių ir individualių sąmoningo kvėpavimo sesijų, asmeninių konsultacijų litoterapijos klausimais. Organizuojama daug saviugdos ir poilsinių savaitgalinių stovyklų, seminarų saviugdos ir dvasinėmis temomis įvairiuose Lietuvos miestuose.
Martynas Driukas yra 9 holistinės saviugdos knygų autorius, iš kurių 2 tapo bestseleriai. Jis yra koučingo, neurolingvistinio programavimo, verslo treneris bei GCK (Rebefingas) mokytojas. Mokėsi apie krikščionybę, jogą, budizmą ir boną iš tokių garsių asmenų kaip Guru Vishnu Panigraghi, budizmo Lama Džeinara Mija, Dao Meistras Mantak Chia, Tenzin Wangial Rimpoche bei kt.

Štai pagrindiniai Martyno Driuko pasiekimai ir veiklos sritys:
Jo kūrybos bruožai atsispindi knygoje „Vidinis stuburas. Moralė. Tikslai. Vertybės“, kuri yra praktinis vadovas, pagelbėjantis išsigryninti pamatines vertybes. Tiesa, vertybės - ne varginančių taisyklių komplektas, o Tikrojo Aš norai, Sielos pirmenybės.
Martynas Driukas yra dar ir saviugdos ir labdaros klubo „Satori“ įkūrėjas. Prieš kelerius metus, kalbant su draugu, kuris jau buvo įkūręs panašų vyrų klubą, daug dėmesio skyrė vyriškumui ir visai tematikai, kuri su tuo siejasi. Tai gan sunki tema - vyriškumo suvokimas labai greitai keičiasi. Taip pat daug minčių ir stimulo davė kelionės ir seminaruose sutikti vyrai. Mačiau daugybę pavyzdžių, kuriuos norėjosi keisti, kaip, pvz., Ispanijoje sutikti lietuviai, kuriems keliones nupirko žmonos. Tokios patirtys manyje kaupėsi ir vieną rytą nubudęs suprato, kad vyrams reikia erdvės, kurioje jie rastu naujų bendraminčių, galėtų atsiskleisti ir atsipalaiduoti, bet tai darytų teisingai.
Dabar, praėjus pusantrų metų nuo įkūrimo pradžios, klubas turi apie 400 žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Kadangi domisi Rytų filosofija, pavadinimas taip pat kilo iš šių kraštų. Klubo nariai propaguoja meditaciją, sportą, labdarą ir sveiką gyvenimo būdą, kuris naudingas klubo nario gyvenimui ir Lietuvai apskritai. Visi nariai įsipareigoja padėti vieni kitiems spręsti vidines ir išorines problemas.
Šis klubas tapo savotišku jo indėliu visuomenei, nes visada manė, kad turi kažką jai duoti naudingo dar daugiau, nei darė visus tuos metus poliklinikoje, seminaruose, rašydamas knygas. Kiekvienas klubo narys turi mokėti simbolinį 10 eurų nario mokestį kas mėnesį, todėl susidaro šiokia tokia suma. Reikėjo nuspręsti, kur šiuos pinigus panaudoti. Taip gimė mintis juos skirti labdarai. Vienas įsimintiniausių pirkinių - vėžiu sergantiems padovanoti deguonies aparatai. Taip pat nariai uždengė vienos neturtingos moters namo stogą. Be galo didžiulis sukrėtimas ištiko nuvažiavus į Vilijampolės socialinės globos namus. Tikrai ne vienas narys po apsilankymo pas neįgalius vaikus visiškai pakeitė savo mąstymą apie gyvenimo prasmę, humaniškumo svarbą kiekvieno piliečio gyvenime.

Tradicinė medicina pripažįsta, kad net 75 proc. ligų yra psichosomatinės kilmės. Iš šių skaičių akivaizdu, kad beveik kiekvienas gydytojas turėtų būti ir psichologas. Tris metus pradirbo vienoje Kauno poliklinikų ir matė visą tą virtuvę iš vidaus. Gydytojai taip užversti įvairių dokumentų pildymu ir tiek mažai laiko lieka pacientui, kad jie tiesiog negali kokybiškai pabendrauti su pacientais. Todėl dauguma jų tampa kaip robotai, skirstantys vaistus ir nepasigilinantys į psichologines fizinės ligos priežastis. Dėl laiko stokos ir įtempto darbo tampama labai paviršutiniškais bei siauros savo srities siaurai mąstančiais gydytojais, kuriems žmonės į akis šypsosi, o už durų keikia dėl nekokybiškos pagalbos.
Mato, kad susidomėjimas sveika gyvensena auga, bet tam didesnę įtaką daro įvairios asociacijos ir dvasinės bendruomenės nei Sveikatos ministerija, kuri turėtų labiau užsiimti prevencija vietoj to, kad sunkintų gydytojų darbą popierizmu. Dauguma gydytojų pradėjo dirbti vedini entuziazmo padėti žmonėms, o sistema šitą entuziazmą sunaikino pavertusi gydytojus šaltomis mašinomis su baltais chalatais. Be to, per mažai valstybės finansuojamų projektų sveikos gyvensenos propagavimui. Nes dauguma žmonių netiki sveikos gyvensenos nauda tol, kol to neparodė per televiziją.
Martynas sako, kad šiuo metu jis jaučiasi visiškoje pilnatvėje, eina savo širdies keliu, o gyvenimo prasmę mato kaip kūrybą - santykių, knygų, pastatų, paveikslų ir t. t. Visgi daugelis žmonių šiandien negali pasigirti tokia pilnatve - pašnekovas sako, kad dėl sąmoningumo trūkumo. Žmogaus protas veikia kaip radijo imtuvas, eilinis žmogus net nežino, kad iš tiesų jis pats net nemąsto, jis nesirenka minčių. Beveik niekas nesugeba suvaldyti minčių. Sąmoningumo stiprinimo technikos leidžia aiškiau pamatyti tas nesavas mintis ir ribojančius įsitikinimus. Sąmoningumas stiprėja kalbant ir dėmesingai klausant maldos: jei žmogus padoriai pasimelstų, jei gebėtų klausytis savo kalbėjimo t. y. maldos, jis išmoktų girdėti bei keisti mintis kasdienoje. Tada nustebtų, kokios nesąmonės sukasi jo galvoje. Dabar Martynas gali išvis nieko negalvoti. Tos mintys praplaukia, bet jos kaip laivas okeane. Be to, kadangi jis labai daug skaito, klausosi, pats paskaitas kuria, tos mintys, kurios ateina, dažniausiai yra pozityvios, konstruktyvios. Tad pirmas ir sunkiausias mūšis žmogui - sustabdyti tą chaosą galvoje ir pakeisti tai į šviesesnes mintis.
Daugelis žmonių vis rūpinasi, kaip išsimokės paskolą, už ką keliaus, į kokią mokyklą ves vaikus ir pan. Didžioji dauguma žmonių, Martyno teigimu, paversti vergais. „Žmonės galvoja, kad gyvenimas trumpas ir vienas, kad jis yra kūnas, o pasąmonėje jis galvoja: po manęs - nors ir tvanas nes juk vis tiek mirsiu. Kai žiūrime iš sielos pozicijų, matome, kad, jeigu išduosiu kažką ar elgsiuosi neatsakingai, juk mes niekur nedingsime, vėl greitai susitiksime kitame Plane. Tai kaip tada gyventi? Gyventi sielos gyvenimą ypač įpareigoja“, - kalba Martynas. Jis pabrėžia, kad, nors žmogus yra visiškai laisvas, jo niekas taip negąsdina, kaip laisvė.
„Nieko nėra žmogui baisiau nei būti laisvam. Jis visada linkęs tą laisvę atiduoti: antrai pusei, kūno įgeidžiams ar dar kažkam, nes žmogus bijo laisvės. Kai žmogus ieško, kad jam kas patartų, ką jam gyvenime daryti, jis ieško, kam numesti atsakomybę, reiškia vergas ieško šeimininko. Žmogus yra laisvas ir turi pats sukurti savo gyvenimo idėją ir prasmę, kad ir kaip baisiai tinginiui tai gali nuskambėti“, - teigia Martynas. Tad ieškantiems laimės žmonėms vyras linki paklausti savęs, kuo jie tiki ir tapti tuo tikėjimu. Tada, Martyno teigimu, viskas, kas vyks, iš tikro vyks į gera. Išlieka tik klausimas, ar užteks kantrybės išlaukti.
Kartais viešoje erdvėje galima rasti komentarų, kad Martynas pasikeitė pavardę ir slepia savo praeitį. Taip, pavardę yra pasikeitęs, nes senelis iš mamos pusės turėjo dvi dukras ir jų pavardė buvo ties išnykimo riba. Prieš seneliui paliekant kūną pažadėjo pasiimti giminės pavardę ir taip apsaugoti ją nuo išnykimo. Yra dviejuose knygose rašęs apie savo praeitį. Teko nepilnamečių kolonijoje pasakoti apie ją ir įrodyti, kad pasikeisti galima. Organizatoriai sakė, kad sumušė rekordą taip ilgai išlaikęs jaunų nusikaltėlių dėmesį. Daugeliui jų padėti galima tik turint patirties toje tamsoje, kurioje buvo jis. Nieko nesigėdija. Jei kažkam iš praeities gali atsilyginti ir atsiprašyti, taip ir padaro.
Tikri draugai iš praeities leido tiesiog būti kitokiu ir jie nutolo. Jis juos gerbia, nes supranta, kad jie daro geriausiai ką gali šiuo metu. Nors, galbūt, ir kažką nesąžiningo visuomenės akimis. Nesmerkia jų. Atsirado daug naujų žmonių, kuriems jis yra priimtinas, nes pasikeitus pačiam, pasikeičia ir aplinka. Kiti laiko, kad išprotėjo ir yra psichinis ligonis, nes kalba apie tobulėjimą, vidinių ydų atsikratymą, nebevartoja alkoholio, narkotikų, mėsos ir t.t. Tie, kas kritikuoja, yra kokybiškai neišbandę sveikesnio, sąmoningesnio gyvenimo būdo ir, žinoma, nepatyrė jo privalumų. Kritika kyla iš baimės netekti patogios pelkės, kurioje tie kritikai dažniausiai ir sėdi. Taip veikia neišlavintas protas, kuris bijo pokyčių.
tags: #martynas #driukas #gimimo #metai