„Madona ir kūdikis su šv. Ona ir avinėliu“: Šedevro evoliucija ir restauravimo iššūkiai

Restauracija yra atskira meno rūšis, padedanti išsaugoti didžiausius meno šedevrus ateities kartoms. Tačiau visada reikia pažvelgti kritiškai - ar tikrai išsaugosime tai, ką norėjo perteikti darbo autorius? Daug iečių sulaužyta ekspertams ginčijantis dėl ryškių spalvų, atidengtų Mikelandželo Siksto koplyčios freskose po 1980-1994 m. atliktos restauracijos, tačiau tai nebuvo paskutinis diskusijų sukėlęs atvejis.

Tuoj pat apžvelgsime restauracijas, išgarsėjusias ne pačia geriausia prasme. Prieš aptariant nevykusias restauracijas, panagrinėkime, kas yra Madonos su kūdikiu vaizdinys mene ir kaip jis keitėsi bėgant amžiams.

Madonos vaizdinys krikščioniškajame mene

Madona (nuo sen. italų ma donna, liet. „mano ponia“) - tai Mergelės Marijos vaizdinys krikščioniškajame mene, kuriame ji užima centrinę vietą. Vaizduojama viena, su kūdikiu (Jėzumi Kristumi) ar su kūdikiu ir keliais šventaisiais. Vaizdinys neiliustruoja žinomos biblijinės istorijos ir dažniausiai vaizduoja Mergelę Mariją kūrinio sukūrimo laikmečio aplinkoje.

Madonos ikonografija: simbolika ir detalės

• Karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį.
• Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą, kilmingumą.
• Raudona suknelė - kančios simbolis dėl sūnaus praradimo.

Renesanso mene, kartu su kūdikiu Kristumi, dažnai buvo vaizduojamas kitas kūdikis - Šv. Jonas Krikštytojas.

Madonos su kūdikiu vaizdinių tipai

• Madona su kūdikiu - madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Pats populiariausias vaizdinys, modeliuotas pagal bizantietišką glykophilousa pavyzdį (pvz., Fra Filippo Lippi „Madona su Kūdikiu“).
• Madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. sacra conversazione) - vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juos - šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klupantys prieš madoną.
• Madona su kūdikiu ir Šv. Ona - vaizdinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija su kūdikiu ir savo motina Šv. Ona.
• Gailestingumo madona (it. madonna della misericordia) - madonos vaizdinys, kuriame Mergelė Marija stovi išskėstomis rankomis ir plačiai laiko apsiaustą, po kuriuo vaizduojami įvairūs, Marijos globos prašantys veikėjai.
• Nuolankumo madona (it. madonna dell'Umiltà) - vaizdinys, kuriame madona vaizduojama sėdinti ant žemės, dažnai ant pagalvės kampo, su kūdikiu ant kelių.
• Didingoji madona (it. maestà) - vaizdinys, pabrėžiantis Mergelės Marijos didingumą. Dažniausiai tai didelių matmenų, su daug šventųjų ir madona soste su kūdikiu vaizdinys.
• Nekaltas prasidėjimas - XVII a. išpopuliarėjęs vaizdinys, kuriuo pabrėžiama Mergelės Marijos nekalto prasidėjimė idėja.
• Rožinio madona - vaizdinys, susijęs su dominikonų vienuolių ordinu. Juo vaizduojama Mergelė Marija, dovanojanti rožinį šv. Dominykui (kaip ordino įkūrimo ženklas).

Madonos ir kūdikio vaizdavimo istorija

Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Bizantietiškame mene įsivyravo ikoninis madonos vaizdavimas. Vakarų Europos menas iš pradžių buvo stipriai veikiamas bizantietiškų madonos vaizdinių. Madonos su maitinamu kūdikiu atvaizdas Romos Priscilos katakomboje (datuojamas II a.) yra vienas ankstyviausių pavyzdžių.

Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą.

Ankstyvojo renesanso įtaka

Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko.

Ankstyvasis itališkasis Renesansas, trukęs nuo 1400-ųjų iki 1490-ųjų, atvedė į naują šviesos amžių mene. Šiuo laikotarpiu menininkai atsigręžė į senovę, taip sukurdami kūnus, budinančius klasicizmo interesus.

Šiaurietiškasis Renesansas, įsikūręs Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, perėmė itališkojo Renesanso pagarbą realistiškam piešiniui.

Vėlyvojo Renesanso metu (nuo 1490 m. iki 1527 m.) Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir kiti italų menininkai pakėlė realizmą į neregėtas aukštumas.

Madona su kūdikiu pasirodė ne tik vakariečių meno kūriniuose - ji tapo mūza ir Mogolų piešiniuose. XVI a. nemažai krikščioniškų subjektų buvo nukopijuoti indų menininkų iš iliustruotų biblijų, paveikslų ir spaudų, kurie į Mogolų žemes pateko iš Jėzuitų ordino karių ir europiečių pirklių.

Moderniosios ir šiuolaikinės interpretacijos

Ši ikonografija išliko populiari ir neoklasicizmo klestėjimo laikotarpiu. Viljamas-Adolfas Bogoro siekė modernizuoti senuosius atvaizdus, tokius kaip Madona ir kūdikis, kuriuos jis įsivaizdavo kaip stilizuotas XIX a. kaimo motinas. Moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrėjai perėmė ir pakeitė Madonos ir kūdikio konceptą. 1942-aisiais Marcas Chagallas sukūrė „The Madonna of the Village“, o 1949-aisiais Salvadoras Dali sulaužė įprastą ikonografiją su „The Madonna of Port Lligat“.

Leonardo da Vinčio indėlis į Madonos vaizdavimą

Leonardo da Vinčio darbai, susiję su Madonos vaizdavimu, yra vieni žymiausių ir įtakingiausių meno istorijoje.

Leonardo da Vinčio Madonos paveikslų sąrašas

1. „Gvazdikinė Madona“ (vok. Madonna mit der Nelke) (~1478-1480 m.).
2. „Madona su kūdikiu“ (it. Madonna Litta) (~1490 m.).
3. „Madona su verpste“ (it. Madonna dei Fusi) (~1501 m.).
4. „Madona ir Kūdikis su Šv. Ona ir Šv. Jonu Krikštytoju“ (~1500-1505 m.).
5. „Madona ir Kūdikis su Šv. Ona ir avinėliu“ (1503 m.), Luvras, Prancūzija.

Žinoma, kad Leonardo da Vinčis kūrė „Madona su verpste“ paveikslą apie 1501 m. Florencijoje. Paveikslas laikomas dingusiu. Išliko dvi Leonardo dirbtuvių mokinių sukurtos kopijos. Gali būti, kad prie kopijų tapybos prisidėjo pats Leonardas.

Šiuolaikinės restauracijos susiduria su dideliais iššūkiais, kaip matome iš toliau aptariamų pavyzdžių.

Nevykusios restauracijos, šokiravusios pasaulį

Nors restauracija turėtų išsaugoti kūrinius ateities kartoms, kartais ji pati tampa skandalo priežastimi.

1. Elías García Martinez, Ecce Homo („Štai žmogus“) (apie 1930 m.), Gailestingumo bažnyčia, Bojarna, Ispanija

Tiesiog privalome aptarti šį, turbūt garsiausiąjį, atvejį, kad galėtume judėti toliau. 2012 m. Cecilia Giménez išgarsino savo gimtąjį Bojarnos miestą tragiškai restauruota Jėzaus su erškėčių vainiku freska. Anuomet 82-ejų moteris darbo ėmėsi su pačiais geriausiais norais (freskos būklė blogėjo, o niekas kitas darbo nesiėmė), tik, deja, švelniai tariant, savo sugebėjimus kiek pervertino ir „Štai žmogus“, virto „Štai beždžionė“. Anot pačios Cecilios, darbas taip atrodo tik todėl, kad įpusėjusi ji išvyko atostogų. „Man neleido jo užbaigti,“ - piktinosi senutė. Ir gerai, kad neleido. Jis tobulas toks koks yra.

2. Leonardo da Vinčio „Madona ir kūdikis su šv. Ona ir avinėliu“ (1503 m.), Luvras, Prancūzija

Galbūt klausite, o kas čia blogai? Po pastarojo pavyzdžio, atrodytų, nėra ko kabinėtis, tačiau po nešvarumų pašalinimo spalvos taip pasikeitė, kad du restauratoriai, konsultavę restauracijos klausimais, protestuodami prieš panaudotus valymo metodus atsistatydino iš pareigų.

3. „Madona su kūdikiu“ (XX a. vidurys), Sainte-Anne-des-Pins katalikų bažnyčia, Sadberis, Ontarijas, Kanada

Priešais bažnyčią Kanadoje stovinti skulptūra ne kartą buvo nukentėjusi nuo vandalų rankų, nukirsdinusių kūdikėlį Jėzų. Kelis kartus galvą pavyko pritaisyti atgal, bet jai galiausiai prapuolus, vietos menininkė Heather Wise pasisiūlė nemokamai padirbti naują. Bažnyčia, žinoma, apsidžiaugė, nes toks darbas būtų buvęs nepigus. Nelaimei, gavo ne visai tai, ko tikėjosi - kūdikėlį pakeitė Megė Simpson, kurios etiketę greitai priklijavo internautai. Menininkė puolė teisintis, esą molinė galva turėjusi būti laikina, kol ji iš akmens iškals tikrąją, tačiau, atvejis sulaukė tiek žiniasklaidos dėmesio, kad piktadariai grąžino originalią skulptūros dalį.

4. „Madona su kūdikiu ir šv. Ona“ (XV a.), Ranjadoiras, Ispanija

Trys už vieno kainą! O keisčiausia, kad vos prieš dvidešimt metų skulptūros buvo restauruotos profesionalo Luis Suárez Saro, kuris, paklaustas apie 2018 m. atnaujinimą, atsakė: „Maža to, kad paėmė paprasčiausius aliejinius dažus, išsirinko tragiškas spalvas. Rezultatas pasibaisėtinas. Net nežinia, ar juoktis, ar verkti.“ Na o darbščiosios rankelės, pagražinusios skulptūrą, priklauso Maríai Luisai Menéndez, tabako krautuvėlės savininkei, kuri tenorėjo gero ir manė, kad skulptūros atrodo nuobodžiai: „Nudažiau jas geriausiai kaip mokėjau mano supratimu tinkamomis spalvomis. Kaimynams patiko, galite patys paklausti.“ Tiek jau to.

5. Senovės mozaika (apie II-VI a.), Chatajaus muziejus, Antakija, Turkija

Išdarkytos senovės mozaikos. 2015 m. į netikusių restauratorių rankas papuolė Chatajaus muziejaus mozaikos, kurios dabar panešėja į internetinius memus - figūros iškraipytos, detalių nebelikę. Kultūros ir turizmo ministerija paneigė kalbas, esą iškilę problemų, ir puolė tvirtinti, kad nuotraukos darytos pirminėje darbų stadijoje. Deja, kiekvienam, turinčiam akis, viskas ir taip aišku.

6. Mikelandželas, „Jesė“ (1508 m.), Siksto koplyčia, Vatikanas, Italija

Po garsiojo Mikelandželo šedevro restauracijos vargšas Jesė liko aklas - restauratoriams pašalinus per metus ant freskų susikaupusį purvą, siekiant atidengti gilesnius sluoksnius, su purvu pradingo ir kai kurie paties Mikelandželo atlikti taisymai. Daugybė ekspertų tokiai restauracijai nepritaria - juk mažai tikėtina, kad didysis meistras būtų nutapęs Jesę be akių.

7. Damienas Hirstas „Tapyba pagal skaičius“ (2001 m.), „Eyestorm“ galerija, Londonas

Ne visai restauracija, bet pataisymas tai tikrai. 2001 m. Damienas Hirstas, jau išgarsėjęs kūriniais formaldehide, atidarė naują parodą Londone, pavadinu „Painting-by-Numbers“ (Tapyba pagal skaičius), kurios dalis buvo krūva pustuščių alaus butelių, kavos puodelių, perpildytų peleninių ir senų laikraščių, išdėliotų - nors, atrodytų, išmėtytų kaip papuola - po visą galeriją. Turbūt jau nujaučiat, kuo viskas baigėsi. Rytą atėjęs valytojas Emmanuelis Asare, nusprendęs, kad tai bus po atidarymo likusios šiukšlės, viską sukrovė į maišus ir išmetė į konteinerį. Paklaustas apie nutikimą, šis pasakojo: „Vos išvydęs salę atsidusau - kiek šiukšlių. Man nė į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti meno kūrinys. Bent jau man taip neatrodė. Todėl sukroviau į maišus ir išmečiau.“ Galerijos personalas vėliau pasirausęs konteineriuose eksponatus sugrąžino ir, pagal praėjusio vakaro nuotraukas, sustatė į vietas.

Viljamo Daiso „Madona su kūdikiu“ - Renesanso atgarsiai XIX a.

Škotų tapytojo Viljamo Daiso (William Dyce, 1806-1864) kūrinys „Madona su kūdikiu“, sukurtas 1845 m., patraukia mūsų žvilgsnį vaizdo įtaiga. Švariomis linijomis, sodriu koloritu, išgryninta natūralistine maniera pavaizduota jaunutė Mergelė Marija. Vienoje rankoje, švelniai priglaudusi, ji laiko Kūdikėlį Jėzų, kitoje - atverstą Bibliją, į kurią nukreiptos ir Kūdikėlio akys. Smalsus žiūrovas norėtų sužinoti ir jų skaitomą Šventojo Rašto vietą, o realistiškai ir detaliai perteiktos kūrinio detalės leidžia šį smalsumą patenkinti. Tai Izaijo knygos 11 skyrius, kuriame kalbama apie Jesės giminę: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras.“ Ta atžala - mesijinis Karalius.

Taip pabrėžiama ne tik Kristaus atėjimo misija, bet ir jo genealogija, siejama su Jesės giminės medžiu, kurio viršūnėje - šv. Juozapas, Mergelės Marijos sutuoktinis ir juridinis Kristaus tėvas, nes kilmė anuomet buvo nurodoma pagal vyrišką liniją. Jesės medyje dailininkai įkurdindavo ir Mergelę Mariją su Kūdikiu, taip norėdami pabrėžti jos vaidmenį pagimdant Dievo Sūnų. Viljamas Daisas šį vaidmenį taip pat nurodo, tik kitokiu būdu. Atidžiau pažvelgę į Kūdikėlio figūrą paveiksle, galime pamatyti ne tik į Bibliją nukreiptas jo akis, bet ir subtilų, į Motiną nukreiptą piršto gestą, kuris nėra atsitiktinis.

Figūras dailininkas įkurdina idealizuoto peizažo fone, kuris žiūrovo akiai turėtų būti malonus dėl įvairovės: nedidelės lygumos, medžių žaluma, kalvelės ir tolumoje boluojantys kalnai. Profesionaliai sukurtas perspektyvinis vaizdas suderintas su spalviškai iliuziniu gylio sprendimu. Pirmame plane panaudoti šilti rudai gelsvi atspalviai, kurie mums psichologiškai atrodo artimesni nei migloti toliai su šaltų melsvų spalvų gama. Tapysena glotni, o Mergelės Marijos veido ir Kūdikėlio figūros traktuotėje teptuko pėdsakai tarytum visai išnyksta. Tokiomis priemonėmis sukuriamas ištobulintas, atrodytų, idealaus vaizdo įspūdis, kuris meninių idėjų lauke mus nukelia į Renesansą (XV-XVI a.), kai Leonardas da Vinčis stebino pasaulį subtiliais šviesotamsos sprendimais (sfumato), mįslingais veikėjų gestais, neįtikėtina miglotų tolių iliuzija, o Rafaelis kėlė žavesį gebėjimu perteikti švelnų emocinį ryšį tarp Madonos ir Kūdikio, rasdamas vis naują šios scenos sprendimą.

Neatsitiktinai lygindami Viljamo Daiso kūrinį su Rafaelio darbais, pastebėsime nemažai panašumų, ypač su pastarojo nutapytomis vadinamosiomis Tempių ir Kauperio Madonomis (Madonna Tempi, Madonna Cowper, 1508).

Viljamo Daiso biografija ir įtaka

Viljamas Daisas gimė 1806 m. rugsėjo 19 d. Aberdyne, Škotijoje. Gabus jaunuolis mokėsi Marišalio koledže, kurį baigęs nusprendė studijas tęsti dailės srityje, pasirinkdamas Karališkąsias Edinburgo ir Londono akademijas. Kaip ir daugelis tuometinių jaunų menininkų, įgūdžius tobulino Romoje, viename svarbiausių meno centrų. Ten jis lankėsi 1825 m. ir 1827 m. Manoma, kad antrosios kelionės metu susipažino su Nazarėnų grupės nariais Johanu Frydrichu Overbeku ir Julijumi Šnoru fon Karosfeldu.

Šios grupės dailininkai iš Vienos buvo persikėlę į Romą, kurį laiką (1810-1812) gyveno ir kūrė apleistame Šv. Izidoriaus vienuolyne. Savo apranga ir elgesiu jie demonstravo Viduramžių kultūros tradicijas, uolų religingumą. Dėl keistos išvaizdos - ilgų per vidurį perskirtų plaukų ir plačių apsiaustų - vietiniai juos praminė nazarėnais. Pažintis su šios grupės nariais Viljamui Daisui buvo svarbi. Čia jis užsikrėtė religijos atnaujinimo dailėje idėjomis, paniro į XV a. meistrų, ypač ankstyvojo laikotarpio Rafaelio kūrybos, tradicijų atgaivinimą. Pamėgtą portretinę tapybą vis dažniau pradėjo keisti religiniai siužetai.

Tokių idėjų kontekste ir gimė čia pristatomas jo kūrinys „Madona su Kūdikiu“, kurį 1845 m. už 80 svarų įsigijo princas Albertas ir įkurdino Bakingamo rūmuose. Netrukus paveikslą perkėlė į Osborno rezidenciją Vaito saloje, kur jis rado savo vietą karalienės Viktorijos miegamajame. Karalienei kūrinys labai patiko, ji sakė, kad tai „gražiausias Madonos ir Kūdikiu paveikslas, kurį Daisas sukūrė visai kaip senas meistras, ir Rafaelio stiliumi - toks tyras ir nuostabiai nutapytas“. Savo susižavėjimą ji išreiškė ne tik žodžiais, bet ir sukurdama pastelinę šio kūrinio kopiją.

Karališkoji pora, įvertinusi Viljamo Daiso meistrystę, pateikė jam dar keletą užsakymų. Vienas jų - „Šv. Juozapas“ (1846), sumanytas kaip porinis variantas „Madonai su Kūdikiu“, įgyvendinant sumanymą pakabintas greta jo karalienės miegamajame. Jungtinės Karalystės dailės istorijoje menininkas vertinamas ir dėl kitų kūrinių, pirmiausia dėl freskų ciklo, sukurto po gaisro atstatytuose Vestminsterio rūmuose ir vaizduojančio alegorizuotas scenas iš karaliaus Artūro legendų. Jo palikimas siejamas ir su 1848 m. Londone įsikūrusia Prerafaelitų brolija, kurios programiniai siekiai buvo artimi nazarėnams - jie irgi orientavosi į Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailę bei buvo įsitikinę, kad po Rafaelio tapyba ir skulptūra išsigimė, buvo suvulgarinta, neteko dvasingumo.

tags: #madona #ir #kudikis #su #sv #ona

• Išsamus vadovas: autizmo spektro sutrikimas vaikams
• Ilgalaikė apsauga nuo blusų ir erkių
• Patarimai gupijų veisimui
• Psichologės Sonatos Vizgaudienės patarimai tėvystei
• kodėl verta rinktis Mercedes AMG CLA 45s mažiesiems