Kūdikio krikštas: reikšmė, simboliai ir apeigos
Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi.
Krikšto reikšmė ir simboliai
Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi. Todėl šiam veiksmui reikia pasirengti - reikia ir žinių, ir ryžto. Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia.
Krikštas - nuplovimas vandeniu susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina pirmapradę kaltę (vadinamą gimtąja nuodėme) ir asmeninę nuodėmę (jei krikštijamas suaugęs žmogus). Krikštas žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku ir Dievo įvaikiu.
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Daromas ant vaiko kaktos.
Pašventintas vanduo nuplauna gimtąją nuodėmę ir atgimdo naujam Dievo vaiko gyvenimui. Užpilamas ant vaiko galvos.
Katechumenų aliejus primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės išsprūsti iš piktojo gniaužtų, o nuodėmės sužeistiesiems - išgyti. Jis yra tepamas ant vaiko krūtinės.
Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas. Jis primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Juo yra patepama krikštijamo vaiko kakta.
Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Juo yra apgaubiamas pakrikštytasis.
Krikšto žvakė simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną. Ji simbolizuoja naują gyvenimo šviesą, kurią pakrikštytajam dovanoja Viešpats.
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikiai ir maži vaikai krikštijami todėl, kad tęsiama nuo seno gyvuojanti tradicija dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimos narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori. Jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
Vaikai nuo 7 metų amžiaus turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas. Arkikatedroje vaikai nuo 7 metų amžiaus gali lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimus ir po specialių pamokėlių gali būti krikštijami.
Suaugusieji patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą, lankyti suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus.
Ką daryti, norint pakrikštyti mažylį?
- Išsirinkti Krikšto dieną ir ne vėliau kaip dvi savaites prieš Krikštą kreiptis į savo bažnyčią dėl apeigų laiko suderinimo.
- Suderinus Krikšto datą ir laiką, paskiriamas susitikimas bažnyčioje su tėvais ir krikštatėviais. Susitikimo metu aptariama Krikšto ceremonija bei kiti su Krikštu susiję klausimai.
- Prieš pat vaiko krikštynas tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai.
- Krikšto sakramentas įteikiamas bažnyčioje.
Ką atsinešti krikštynoms?
Krikšto dieną į bažnyčią reikia atsinešti:
- vaiko gimimo liudijimą,
- krikštatėvių asmens dokumentus,
- Krikšto žvakę,
- baltą Krikšto rūbą.
Renkame Krikšto tėvelius
Krikšto tėvais gali būti asmenys, ne jaunesni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto bei Eucharistijos (Sutvirtinimo) sakramentus. Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai. Jei tai sutuoktinių pora, ji privalo gyventi teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje. Krikšto tėvai turi būti savanoriškai pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų. Suaugusiajam krikštijantis taip pat reikalingi krikšto tėvai. Krikšto tėvais negali būti ta pora, kuri gyvena kaip partneriai.
Krikšto tėvelių pareigos
- Krikštatėviai turi padėti tėvams ugdyti vaiko tikėjimą ir bendruomeniškumą.
- Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
- Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą lydi tikėjimo kelyje ir palaiko juos sunkumuose.
- Paaugusius Krikšto vaikus jie turi skatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
Krikšto apeigos
Apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Tėvai atsako: „Krikšto”
Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį, atsiliepdami į visuotinės maldos kreipinius: „Prašom Tave, Viešpatie.” Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos - dabar atsiliepiama į kreipinius: „Melski už mus.”
Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”
Pačios Krikšto apeigos - vandens užpylimas (kaip ir panardinimas) - primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip Gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko.
Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų). Apeigų pabaigoje yra suteikiamas palaiminimas, visi Krikšto apeigų dalyviai persižegnoja.
Šv. Mykolo katalikų bažnyčia: Krikštas
Krikšto papročiai ir mitai
Nuo senų laikų yra išlikę kai kurie krikštynų papročiai ir mitai. Seniau buvo įprasta, kad krikšto drabužėliais pasirūpina abu krikštatėviai, o krikštynų tortu - krikštamotė. Šiais laikais dažniausiai dėl šių papročių tariamasi su krikštijamo vaikelio tėvais.
Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, todėl svarbu juos teisingai išsirinkti. Būti pakviestam tapti krikšto tėvais yra garbė, o atsisakyti nevalia. Blogai, jei nėščia moteris kviečiama krikštyti vaiką, senoliai sakydavo, kad „vaikas mirs“. Per krikštynas krikštatėviai turėdavo sėdėti vienas šalia kito, susiglaudę, nes manyta, kad priešingu atveju, pas krikštasūnį ar krikštadukrę bus tarpas tarp priekinių dantukų.
Buvo įprasta, jog krikšto tėvai lepina krikšto vaiką dovanomis, o per jų vestuves - sėdi garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Krikšto tėvai įsipareigodavo pasirūpinti krikštavaikiais, atsitikus nelaimei ir šiems netekus tėvų.
Krikštynų šventė
Pagal tradicijas, kurių dažnas laikosi iki šiol, krikštatėviai gauna krikštavaikį nuogą, ir jį aprengia patys. Manoma, kad prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė, todėl tėvai vaikelį paduoda krikšto tėvams per langą, kad apgautų piktas dvasias. Į bažnyčią reikia važiuoti pagrindine gatve: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu, tai ir gyvenimas nenueis šunkeliais. Į bažnyčią krikštatėviai turėtų važiuoti atskirai nuo krikšto vaiko, o grįžti kartu.
Po ceremonijos bažnyčioje paprastai būna fotosesija ir linksmoji šventės dalis, kurioje svečius užima krikštatėviai. Žodžiais „išvežėm pagonį, parvežėm krikščionį“ pradedama krikštynų šventė ir svečiams pristatomas krikšto liudijimas.
Išbandymai krikštatėviams
Kad įsitikintumėte patys bei įrodytumėte svečiams, jog išsirinkote gerus krikšto tėvus savo vaikeliui, galite surengti išbandymus: lai parodo, ar moka pakeisti lėlei sauskelnes; smulkiai papasakoja, kaip išvirti mėgstamiausią krikštuko košytę; padainuoja lopšinę ar paseka pasaką. Taip tėveliai ir artimieji įsitikins, kad krikštatėviai juo tinkamai rūpinsis, bus geras pavyzdys vaikui ir išmokys daug naudingų dalykų.
Kas ką žino
Pažaiskite spėjimų žaidimą, kuomet svečiai bandytų atspėti įvairius vaiko gyvenimo faktus. Pavyzdžiui: kurią dieną, kelintą valandą gimė, kiek svėrė, kokio dydžio gimė ir koks ūgis dabar, ką labiausiai mėgsta valgyti ar koks mylimiausias žaislas. Tiksliausiai spėjančius svečius apdovanokite mažomis dovanėlėmis.
Kas kuo rūpinsis
Dažnai krikštynose skaitomos linksmos tėvų ir krikštatėvių priesaikos, kuriomis jie įsipareigoja rūpintis krikštuku. Galima rūpinimosi darbus paskirti žaismingai: Paruoškite pintinę su įvairiais reikmenimis. Vieną ar kitą daiktą ištraukęs svečias sužino, už ką bus atsakingas vaiko gyvenime: jei ištraukė šaukštelį, rūpinsis, kad vaikas būtų sotus, šukas - prižiūrės, kad nebūtų susivėlęs, kompaktinę plokštelę - pasirūpins muzikiniu išsilavinimu, obuolį - užtikrins, kad vaisių netrūktų, pieštuką - mokys piešti, rašiklį - mokys rašyti, žaislinę mašinėlę - mokys vairuoti, siūlų kamuolėlį - mokys megzti, knygelę - išmokys skaityti, plūdę - žvejoti ir t.t.
Kuo bus užaugęs
Įprasta krikštynų metu spėti būsimą vaiko profesiją. Svečiai savo spėjimus ir linkėjimus užrašo į specialią knygą ar ant specialių kortelių. Tuomet jos sudedamos į prisiminimų skrynelę ir saugomos, kol vaikutis užaugs ir skrynelę bus galima jam perduoti kaip prasmingą dovaną.
Kas šventė krikštynas
Kad užaugęs vaikas galėtų sužinoti, kas dalyvavo jo krikšto apeigose, galima parengti sveikinimų knygelę, į kurią svečiai rašo palinkėjimus ir sveikinimus. Jei krikštijamas jau ūgtelėjęs vaikas, tėveliai kartu su juo gali piešti šventės paveikslą: vaikas ir tėveliai pradeda piešinį ant drobės, o svečiai tęsia ką nors pridėdami nuo savęs. Taip sukuriamas unikalus paveikslas, kuris tiek vaikučiui, tiek tėveliams turės ypatingą reikšmę.
Apie šventėje dalyvavusius svečius gali priminti net ir piršto antspaudų medis. Iš anksto paruoškite didelį paveikslą ant drobės su nupieštu medžio kamienu. Visi svečiai suvilgo pirštą specialioje antspaudų masėje ir deda savo piršto antspaudą ant piešinio, taip sukurdami medžio lapus.
Kas ko linki
Nuoširdžius linkėjimus krikštukui galima surašyti ant helio balionų ir šiuos paleisti dangun, kad išsipildytų.
Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia. Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju.
Krikštas žymi priklausomybę bažnyčiai. Tačiau dėl krikšto tikslesnės reikšmės ginčai, ko gero, nesiliaus iki pat pasaulio pabaigos. Visų pirma todėl, kad, kaip mums atrodo, Naujasis Testamentas pateikia per mažai duomenų apie krikštą. Kai rašoma, kad Lidija pasikrikštijo „su savo namiškiais“ ar kalėjimo viršininkas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 15.33), mielai norėtume tiksliau sužinoti, kas iš tiesų buvo pakrikštyti: kokie asmenys, ar ir vaikai, jei taip, kokio amžiaus, ar ir kūdikiai?
Panašiai ir dėl krikšto būdo. Ar krikštijant būtina panardinti? Ar užtenka tik aplieti arba apšlakstyti vandeniu? Niekas neneigia, kad gr. žodis baptizein gali reikšti ir panardinimą. Tačiau skaitydami Bibliją matome, kad šis žodis apima visą reikšmių paletę: „įmerkti“, „valyti“, „apiplauti“, „maudyti“ ir t. t. Pirmieji krikšto aktai tikriausiai buvo atliekami upėse ar kituose natūraliuose vandens telkiniuose (Apd 8, 36). Todėl II a. pradžios Didachėje buvo numatyta: jei nėra „gyvo vandens“, t. y. upės, ežero ar pan., „užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Iš pirmųjų krikštyklų arba baptisterijų (lot. piscina), datuojamų II-IV a., pavyzdžių bei pirmųjų krikšto vaizdavimų mene suprantame, kad ankstyvojoje Bažnyčioje krikštas buvo atliekamas įvairiai, tikriausiai dažnai apliejant vandenyje stovintį žmogų.
Iš to galime daryti išvadą, kad mums duota laisvė yra daug didesnė, negu dažnai manome. Net J. Kalvinas pasisako stebėtinai liberaliai: „O galų gale nėra jokio skirtumo, ar krikštijamasis bus visiškai panardinamas ir tai atliekama tris kartus ar tik vieną, ar tiesiog paprasčiausiai apipilamas vandeniu arba tik apšlakstomas. Daug svarbiau, kad būtų paisoma atskirų kraštų ir bažnyčių skirtingumo. Tačiau šiaip žodis krikštyti reiškia „panardinti“ ar panašiai“ (Inst.
Svarstant krikšto klausimą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ribų ir laisvės santykį bei dinamiką teologijoje. Turime kuo tiksliau nustatyti, ko Dievo žodis tikrai ir vienareikšmiškai iš mūsų reikalauja - ką liepia ir ką draudžia, kokią reikšmę krikštui suteikia, kur nubrėžia ribas. Kita vertus, visa tai tuo pačiu atveria ir laisvės erdvę - dėl viso kito jis mums neduoda jokių tvirtų nurodymų, leidžia laisvai apsispręsti ir toleruoti skirtingas pozicijas. Iššūkis - rasti kelią tarp reliatyvizmo ir abejingumo („viskas tinka“) ir perdėtai dogminio siaurumo bei rigorizmo („tik šitaip ir ne kitaip“). Deja, dažnai esame linkę šalintis šios sveikos įvairovės. Kitas pozicijas tiesiog ignoruojame, nustumiame į šoną; lengva ranka tapatiname savo konfesinę krikšto sampratą su ta vienintele krikščioniškąja.
Jau ir Lietuvoje leidžiama Precept Ministries studijų medžiaga, „skirta tyrinėti Šventąjį Raštą induktyviuoju būdu“. Indukcija vyksta tuomet, kai nuo pavienių faktų ir pastebėjimų einama prie bendresnių, kai siekiama apibrendinančių teiginių ir teorijų. Biblijos studijų kontekste toks metodas akcentuoja smulkų teksto nagrinėjimą. Indukcinių metodų yra daug, kuriuos (pvz., indukcinį rankraštinį) naudoja ir LKSB Biblijos studijose studentų grupėse. Vienaip ar kitaip, visi krikščionys ir teologai remiasi indukciniais pastebėjimais, nes klausia, ką konkreti eilutė ar Biblijos vieta reiškia. Tačiau yra ir kita pusė. K. Arthur, kuri su vyru Jacku 1970 m. įkūrė misiją, interviu žurnalui Modern Reformation (2003 vasaris) teigia, kad studijuoti tekstą reikia be pagalbinių įrankių, pvz., komentarų ar panašiai; kai sąžiningai ir artvirai nagrinėjame Biblijos vietas, turėtume prieiti vieningų išvadų. Kad taip atsitiktų, privalome nusiimti teologinius ir konfesinius „akinius“. Problema ta, kad taip atmetamas kitas labai svarbus metodas - dedukcija. Arthur atmeta visą dedukciją, per šimtmečius ir dešimtmečius kauptą teologijoje bei Biblijos studijose. Dedukcija - tai perėjimas nuo bendresnių teiginių prie atskirų. Mūsų kontekste atskiri Rašto tekstai interpretuojami apibendrinančių mokymų šviesoje. Arthur praktiškai atmeta „hermeneutinį ratą“ arba spiralę, kai norėdami analizuoti neišvengiamai tekstą skaitome su vienokiu ar kitokiu jau turimu pažinimo kraičiu, savo išankstine nuostata, tam tikru patirties turiniu - visuomet interpretuojame jau turimo suvokimo šviesoje (iliust. apačioje: „Biblijos skaitytojas atsineša esamą supratimą“). Tačiau interpretuojamas tekstas irgi daro įtaką toms žinioms arba nuostatoms, jas galbūt pataiso, pakeičia („Tekstas veikia esamą Biblijos skaitytojo supratimą“). Vyksta savotiški mainai, kaitos procesas. Iš to darytina išvada, kad Biblijos studijos induktyviuoju būdu nėra sistematinės ir dogminės teologijos alternatyva, o ją tik papildo. Mūsų kontekste tai akivaizdu. Nesunku įsivaizduoti, koks būtų krikšto mokymas, jei studijuotume vien pagal K. Arthur principą - toks, kokio laikosi baptistai. Nes Naujajame Testamente, atrodo, eilės tvarka yra labai paprasta: žmonės įtiki, o paskui krikštijami. Iš tų pastebėjimų išvedamas mokymas, kad privalome krikštyti vien tik tikinčiuosius. Tačiau taip studijuojant kyla didelis pavojus kitaip manantiems prikišti piktavališkumą: neva, jie nenori teksto studijuoti atvirai ir sąžiningai! Jeigu visi taip darytume, galėtume ir turėtume prieiti prie tų pačių išvadų. Kodėl neprieiname? Arthur požiūriu, dėl to, kad kai kurie aiškintojai tiesiog nenori tekste kai ko pastebėti. Gal ir nenori, tačiau griežtas mokymų vienodumo idealas irgi atrodo labai naiviai. Kiekvienas liuteronas, kalvinistas ir baptistas pasakytų, kad „mūsų“ interpretacija yra natūraliai iš Biblijos teksto išplaukianti ir todėl teisinga. Tad tiesiog pigu kitiems primetinėti piktavališkumą ar vengimą pastebėti dalykus. Juk visi sutiktų, kad kai kurie mokymai ne taip paprastai išplaukia iš vieno ar kito matymo, o yra susiję su visu paketu kitų. Krikštas yra ryškus to pavyzdys. Bažnyčios supratimas, malonės ir sakramentų teologija, ryšys tarp abiejų testamentų ir t. t. - viskas daro įtaką tekstų suvokimui.
Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (VTI) pirmame skyriuje rašoma, kad Rašte ne viskas „yra vienodai savaime aišku ir ne viskas visiems vienodai suprantama“. Mokymų aiškumas Biblijoje skiriasi, ir tai akivaizdu kiekvienam skaitytojui ir teologui. Dievo mums apreikštas Jo planas aprėpia viską ir apima visas gyvenimo sferas; viskas, kas apreikšta Dievo, yra tikra ir svarbu. Bet egzistuoja Dievo mokymų šerdis, kuri yra svarbesnė už visa kita. Egzistuoja tiesos, kurias žmonės privalo sužinoti, kad taptų krikščionimis. Šie pamatiniai dalykai pirmiausiai susiję su pačiu Dievu ir mūsų santykiu su Juo: Jis yra šventas, teisingas ir maloningas Dievas; mes esame Jo kūriniai ir nusidėjėliai, kuriems reikalingas Jo išganymas per Evangeliją. Privalome žinoti visai nedaug. Heidelbergo katekizmas (HK) mini tris dalykus: „Kokia didelė mano nuodėmė ir vargas“ Dievo akivaizdoje; „kaip galiu būti išgelbėtas iš visų savo nuodėmių“ per Jėzų Kristų; ir „kaip turiu būti Dievui dėkingas“ - esu išgelbėtas krikščioniškam gyvenimui, mokinystei ir t. t. (HK, 2 kl.). Viskas! Kelias į išganymą nėra sudėtingas ir skirtas tik protingųjų elitui. Išganymo dalykus gali ir privalo suvokti kiekvienas tikintysis ir juos asmeniškai laikyti tiesa.
M. Antrą mokymo šerdies ratą sudaro tikėjimo elementai, kurių negalima atmesti. Jie tiesiogiai išplaukia iš pirmo būtinumo mokymų arba su jais artimai susiję: tai Jėzaus tikras žmogiškumas ir dieviškumas; Jo tikra mirtis ant kryžiaus ir kūniškas prisikėlimas; Jis antrą kartą ateis teisti pasaulio, bus naujas dangus ir nauja žemė; Dvasios dieviškumas ir Trejybės dogma. Yra ir daugiau dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriuos turėtume tikėti: kad Biblija yra tikras Dievo žodis; Bažnyčia yra Kristaus kūnas; kokie yra Dievo atributai. Aš čia įtraukčiau ir etikos pagrindus. Šiam ratui galime priskirti ir mokymą apie sakramentus - Viešpaties Vakarienę ir Krikštą. Šio rato mokymams būdingas krikščionių susitarimas dėl jų esminio turinio - kas yra Bažnyčia, kad tikintieji privalo priklausyti vietinei bendruomenei; kad Biblija yra užrašytas Dievo žodis; kad turime krikštyti ir švęsti Eucharistiją. Sutariama, kad reikia krikštyti vandeniu, o ne kitu skysčiu; sutariama, kad krikštas svarbus ir būtinas; kad krikštas žymi priklausomybę Bažnyčiai. Tuo krikščionių sutariai beveik ir baigiasi. Skaitant Bibliją matyti, kad mokymas apie sakramentus, palyginti su mokymu apie tikėjimo dalykus, yra žymiai siauresnis, be daugelio detalių ir smulkmenų. Brandūs krikščionys turi sugebėti atskirti, kokie tikybos mokymai būtini žmogaus išganymui, kokie yra „tik“ svarbūs; kur prasideda prasmingų išvadų ir laisvės sritis, kur spekuliatyvinė diskusija ir galiausiai kur prasideda nežinojimas. Dėl ratų turinių vietos visuomet buvo diskutuojama (pvz., kuriam ratui kokie dalykai turi priklausyti, kuriais turime ir kuriais galime tikėti). Bažnyčios istorijoje visą laiką vyko šiokie tokie judėjimai (pvz., ar vaikus turime krikštyti, ar tik galime).
Krikšto nėra šerdiniame rate. Nors ši apeiga svarbi, bet centriniame rate išdėstyti tik tie teiginiai ir faktai, kuriuos turime priimti tikėjimu mūsų išgelbėjimui. Esame išgelbėti vien per tikėjimą. Todėl krikščionių vienybę sudaro tikinčiųjų vienybė. Vien tik tikintieji yra viena Dieve, nes sutaikyti su Juo. Kristaus kūnui priklauso tikintieji iš įvairių bažnyčių, konfesijų ir denominacijų, kadangi juos visus vienija vienas dvasinis ryšys. Tikėjimo pagrindu galime puoselėti bendravimą su kitais tikinčiaisiais, nors mūsų krikšto sampratos ir skiriasi. Bet, deja, kartais nepuoselėjame, nes to padaryti neleidžia būtent nesutarimai dėl šių skirtumų. Mes skirtingai atsakome į klausimą, kaip susijęs krikštas ir tikėjimas. Romos katalikų bažnyčia krikšto apeigą ir tikėjimą sujungia taip artimai, kad abu tarsi suauga į vieną. Taip tikėjimo vienybė paverčiama krikšto vienybe. Bendrame Pasaulio liuteronų federacijos ir Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti dokumente From Conflict to Communion (2013) penktas skyrius pavadintas: „Krikštas: vienybės ir bendro [2017 m. reformacijos jubiliejaus] minėjimo pagrindas“. Skyriuje teigiama, kad krikštu „tampama Kristaus kūno nariu“; nekatalikai krikščionys „per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų“ (cituojama Unitatis redintegratio, 3). Charta Oecumenica (2001) taip pat kiekvieną šių bažnyčių narį traktuoja kaip tikrą, atgimusį krikščionį. Kitame teologijos spektro krašte panašiai elgiasi kai kurie baptistai, kurie krikštą taip pat laiko vienybės pagrindu, tik jų atveju - suaugusiųjų krikštą.
Reformatų ir presbiterijonų sakramentų teologija jau gerai dokumentuota ir lietuvių kalba (AŠI, HK, VTI). Panašiai kaip liuteronų teologijoje, sakramentai taip pat artimai siejami su Žodžiu, laikomi paskelbto ir pamokslauto žodžio tąsa - regimuoju Žodžiu. Nyderlandų išpažinime rašoma, kad jie „pridėti prie Evangelijos žodžio“ tam, kad tai, ko esame mokomi per Žodį, būtų „aiškiau mūsų supratimui pateikta“ (33). Heidelbergo katekizme: „Sakramentai yra regimi, šventi ženklai ir antspaudai. Dievas juos įsteigė, kad per juos mums duotų geriau suprasti ir kad užantspauduotų Evangelijos pažadą“ (HK, 66 kl.). Ir H. Per Viešpaties Vakarienę ir Krikštą Dievas mums tarsi pamokslauja vaizdiniais. Sakramentai skelbia tą pačią žinią ir turi tiek pat galios, kaip ir užrašytas ar pamokslautas Žodis. Todėl evangelikai reformatai įsitikinę (jiems pritartų ir liuteronai), kad krikštas simbolizuoja ne mūsų tikėjimą ir atsakymą į Evangelijos pažadą - kaip akcentuoja baptistai. Reformatų perspektyva kitokia: Dievas „nori mums garantuoti“, kad esame viduje nuplauti taip, kaip vanduo išoriškai nuplauna (HK, 73).
Išskirtinai svarbus reformatų teologijos bruožas tas, kad jie akcentuoja ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamento, iškelia mokymų tęstinumą. Pavyzdžiui, Bulingeris skyriaus apie Bažnyčią pradžioje rašo: „Visada buvo, yra dabar ir bus iki pat pasaulio pabaigos Bažnyčia, t. y. iš pasaulio sušauktas arba surinktas tikinčiųjų susirinkimas“ (AŠI, XVII,1). Reformatai ir presbiterijonai taip kalba todėl, kad Biblijoje įžvelgia vieną „malonės sandorą“, apimančią visas atskiras sandoras nuo Abraomo (plačiau VTI, VII). Žinoma, ši viena sandora skirtingai įgyvendinama Senajame ir Naujajame Testamente. Tad ir krikšto klausimu pradedama nuo Abraomo: Dievo tauta Senajame Testamente turėjo išorinę sandoros žymę - apipjažinimą (Pr 17,11). Šis ženklas nei būtinai žymi asmeninį išgelbėjimą, nei garantuoja išgelbėjimo. Ne visi išoriškai apipjaustytieji buvo apipjaustyti ir iš vidaus, širdyje (Įst 30, 6 ir kt.). Naujojo Testamento tikintieji buvo „įskiepyti“ į Abraomo sandoros medį, padaryti šios sandoros dalininkais (Rom 11, 17; Įst 10, 16). Riba tarp žydų ir pagonių buvo panaikinta, odos apipjaudymas neteko reikšmės. Naujos sandoros ženklu, žyminčiu priklausomybę Bažnyčiai, tapo vandens krikštas. Paschos šventimas keičiamas Šv. Svarbi eilutė šiame kontekste Rom 4, 11: Abraomas gavo „apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo“. Todėl jis yra Tėvas „visiems tikintiesiems“. Reikia pripažinti, kad paralelė tarp apipjaustymo ir krikšto tarp įvairių evangelikų karštai diskutuojama. Pvz., ginčyjama, ar Petras Sekminių pamoksle sakydamas „juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams“ (Apd 2, 39) norėjo pateikti aliuziją į Pr 17,7: „<…> būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu“. Vis dėlto matau tris reikšmingus reformatų mokymo privalumus. Pirmiausiai, jeigu, pagal krikšto analogiją su apipjaustymu, krikštas yra tik išorinis ženklas o ne vidinis, širdies, tada daug lengviau aiškiai suprasti, jog krikštas savaime neišgelbsti, nes ir apipjaustymas savaime neišgelbėjo. Išgelbsti vien Kristaus kraujas (HK, 72 kl.) ir atgimstama vien per tikėjimą (60 kl.) Katekizmas pasisako dar aiškiau: „Vien tik tikėjimas paverčia mus Kristaus <…> dalininkais <…>. Krikštas neišgano ir todėl išganymui nėra būtinas. Dėl to Kalvinas pagrįstai laikėsi nuomonės, kad tarp pakrikštytųjų yra daug tariamų krikščionių ar veidmainių. Tokiais jis laiko „neatgimusius iš Dievo dvasios“. Jiems trūksta tikėjimo, dėl to „jie dar nėra susitaikę su Dievu bei prieš jį nenuteisinti; nes prie šio gėrio patenkama vien per tikėjimą“ (Inst. III,14,7). Kalvinas aiškiai atskiria atsivertimą ir krikštą: „Vaikystėje pakrikštytuose žmonėse Dievas [vėliau] žadina atsivertimą jų vaikystės, jaunystės arba brandaus amžiaus laikotarpiu <…>.“ (Consensus Tigurinus) Vien tikėjimas „nuteisina mus prieš Dievą, o nuteisinimas padaro mus amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Ženevos katekizmas). Šventajai Dvasiai jokiomis bažnyčios apeigomis neįmanoma nurodyti, kur ir kada veikti, kame sukurti tikėjimą. Iš to išplaukia antrasis krikšto analogijos su apipjaustymu privalumas: galimybė geriau suprasti, kaip ir kodėl bažnyčioje atsiranda veidmainių, iš tikrųjų netikinčių žmonių. Reformatai turi geresn...
Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu. Gyvenimas kaip ir Krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.
Krikšto sakramentas įteikiamas bažnyčioje. Krikšto dieną į bažnyčią reikia atsinešti: vaiko gimimo liudijimą, krikštatėvių asmens dokumentus, Krikšto žvakę, baltą Krikšto rūbą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
