Liudvikas van Bethovenas: gyvenimas, kūryba ir mįslinga gimimo data
Liudvikas van Bethovenas (vok. Ludwig van Beethoven) - vienas žymiausių visų laikų kompozitorių, kurio kūryba tapo tiltu tarp klasicizmo ir romantizmo epochų. Nors tiksli kompozitoriaus gimimo data nėra dokumentuota, visuotinai priimta, kad jis gimė 1770 m. gruodžio 16 d. Bonoje, o krikštytas buvo gruodžio 17 d. Šv. Remigijaus bažnyčioje. Tuometinė tradicija regione numatė, kad kūdikiai turėdavo būti pakrikštyti per 24 valandas po gimimo.
Bethovenas gimė muzikų šeimoje. Jo senelis, taip pat vardu Liudvikas van Bethovenas, buvo kilęs iš Mecheleno miesto ir dirbo Bonos kurfiursto rūmų kapelos kapelmeisteriu. Kompozitoriaus tėvas Johanas van Bethovenas buvo Bonos rūmų kapelos dainininkas, o motina Marija Magdalena Keverich van Bethoven buvo kilusi iš Tryro arkivyskupijos virtuvės vadovo šeimos. Liudviko vaikystė nebuvo laiminga: tėvas, piktnaudžiavęs alkoholiu, anksti pastebėjo sūnaus talentą ir siekė iš sūnaus padaryti vunderkindą, konkuruojantį su Mocartu. Griežtas mokymo režimas ir intensyvios pamokos dažnai privesdavo berniuką iki ašarų.
Nepaisant sunkių namų sąlygų, Liudvikas turėjo puikius mokytojus, tarp kurių buvo rūmų vargonininkas Kristianas Gotlobas Nefė. Būtent jis supažindino jaunąjį talentą ne tik su muzikos paslaptimis, bet ir su literatūros bei filosofijos pasauliu. Vėliau kompozitoriaus gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino fon Broiningų šeima, kuri tapo jam tarsi antra šeima ir suteikė prieglobstį nuo varginančios buities.
Beethoven - The Greatest Composer Documentary
Kūrybinis kelias ir Vienos laikotarpis
1792 metais Bethovenas persikėlė į Vieną, kuri tapo jo kūrybos namais. Čia jis studijavo kompoziciją pas Jozefą Haidną, Johaną Albrechtsbergerį ir Antonijų Saljerį. Netrukus jis išgarsėjo kaip pianistas virtuozas ir visą gyvenimą dirbo kaip laisvas kompozitorius, nepriklausomas nuo nuolatinės tarnybos rūmuose ar bažnyčioje.
Jo kūrybinis palikimas yra milžiniškas: jis sukūrė daugiau nei 600 kūrinių, tarp kurių - 9 simfonijos, 32 fortepijoninės sonatos, 16 styginių kvartetų bei vienintelė opera „Fidelijus“. Jo muzika pasižymi dramatinio konflikto dialektika, kuri savo principais artima Hegelio filosofijai.
| Kūrinio tipas | Žymiausi pavyzdžiai |
|---|---|
| Simfonijos | Nr. 3 „Eroica“, Nr. 5 „Likimo“, Nr. 9 „Džiaugsmo“ |
| Fortepijoninės sonatos | Nr. 14 „Mėnesienos sonata“ |
| Operos | „Fidelijus“ |
Kova su likimu: kurtumas ir genialumas
Nuo 28-erių metų kompozitorius ėmė prarasti klausą, o apie 50-uosius gyvenimo metus visai apkurto. Nepaisant šios baisios diagnozės, jis nesiliovė kurti. „Aš nepasiduosiu ir imsiu likimą už gerklės!“ - rašė jis laiškuose. „Heiligenštato testamentas“ yra vienas dramatiškiausių dokumentų, atskleidžiantis jo vidinę kovą su vis didėjančiu kurtumu ir mintimis apie savižudybę, kurias jis visgi nugalėjo.
Jo vėlyvieji kūriniai, tokie kaip „Devintoji simfonija“ ar „Vėlyvieji kvartetai“, rodo stulbinantį filosofinį gylį. Net ir būdamas visiškai kurčias, jis sugebėjo išplėsti orkestro dinamiką ir įvesti inovacijų, kurios formavo ateities muzikos raidą. Paskutinius gyvenimo metus temdė kepenų ligos, tačiau jis dirbo iki pat mirties 1827 m. kovo 26 d. Vienoje. Paskutinėje kelionėje jį palydėjo apie 10 000 gerbėjų, o jo įtaka vėlesniems kompozitoriams, tokiems kaip R. Šumanas ar J. Bramsas, išlieka neįkainojama.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
