lina petreniene gimimo metai

Šiame straipsnyje apžvelgiame žymių Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų gimimo metus bei jų indėlį, remiantis pateikta informacija, taip pat apžvelgiama Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės istorija.

Profesorių ir visuomenės veikėjų gimimo metai ir veikla

Pateikiame išsamią informaciją apie keletą žymių Lietuvos asmenybių, jų gimimo metus, išsilavinimą ir profesinę veiklą.

Petras Bražėnas

Gimė 1941 m. sausio 1 d. Mažeikiuose (Molėtų r.). Prof. P. Bražėnas - literatūros kritikas, pedagogas.

• 1965 m. baigė Vilniaus universitete lituanistiką ir iki 1970 m. mokytojavo Molėtuose.
• 1970-1976 m. LKP CK kultūros skyriaus instruktorius.
• Nuo 1975 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys (LRS).
• 1976-1986 m. LRS valdybos sekretorius, 1986-1990 m. - LRS valdybos pirmasis sekretorius.
• 1976-1990 m. - LRS savaitraščio Literatūra ir menas redkolegijos narys.
• 1978 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
• Nuo 2003 m. - humanitarinių mokslų profesorius.
• 1992-2007 m. - Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lituanistikos fakulteto dekanas, Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorius.
• Bakalaurų ir magistrantūros studijose skaitė kursus Lietuvių literatūros procesas, Lietuvių literatūros klasikai (Petras Cvirka), Literatūrologinio teksto analizė ir kitus.

P. Bražėnas - kritikos knygų Ties dešimtmečio riba (1974), Žmogus ir žodis prozoje (1978, 1981), Romano šiokiadieniai ir šventės (1983) autorius. Parengė metodinę priemonę Prozos kūrinio analizė (2001). Išleido monografijas Petras Cvirka (1998), Juozo Apučio kūryba (2007), Amžininkai ir bendraamžiai (2010). Į rusų kalbą išverstos knygos Žmogus ir žodis prozoje (1981) bei Romano šiokiadieniai ir šventė (1988).

P. Bražėnas yra knygų redaktorius, sudarytojas, redakcinių komisijų narys, publikacijų periodiniuose ir tęstiniuose mokslo, kultūros leidiniuose autorius, dalyvauja literatūriniuose vakaruose. Spaudoje paskelbė per 300 mokslinių straipsnių, recenzijų, esė. Itin domėjosi J. Apučio, A. Bieliausko, J. Baltušio, V. Bubnio, R. Kašausko, M. Sluckio proza. 1982 m. literatūrologui įteikta Lietuvos Valstybinė premija už knygą Žmogus ir žodis prozoje.

Vanda Juknaitė

Gimė 1949 m. Papiliuose (Rokiškio r.). Prof. V. Juknaitė - prozininkė, dramaturgė, eseistė, pedagogė.

• 1972 m. baigė VU lietuvių kalbą ir literatūrą.
• Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
• 1976-1993 m. - Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar LEU) dėstytoja, vyr. dėstytoja.
• 1993-2011 m. - šio universiteto docentė, nuo 2011-2013 m. - Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė.
• Nuo 1990 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

1983 m. V. Juknaitė debiutavo apysakos ir apsakymų knygele Ugniaspalvė lapė (išleista serijoje Pirmoji knyga). Vėliau išleido romaną Šermenys (1990), 1995 m. atskira knyga išėjo apysaka Stiklo šalis (tapusi V. Juknaitės prozos kvintesencija), o 2002 m. - eseistikos ir straipsnių rinktinė Išsiduosi. Balsu. Be to, 2000 m. pakartotinai išleisti romanas ir apysaka, pridėta drama Formulė (pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygos teatre Skatuve G. Padegimas sukūrė spektaklius).

2004 m. kartu su E. N. Bukeliene išleido knygą Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos. Autorė yra parašiusi kino scenarijų, pjesių (Kauno akademiniame dramos teatre režisierius G. Padegimas pagal jos pjesę pastatė spektaklį Vainuto raštininkas, rodytas 1998 m.). 2004 m. pagal V. Juknaitės apysaką Stiklo šalis J. V. Juknaitės kūryba turi išskirtinių bruožų. Joje atspindimos svarbiausios humanistinės vertybės - atsakomybė už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertė ir meilė, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Meilės ir mirties susipynimas, kuris ryškus visoje V. Juknaitės kūryboje, pakylėjimas į egzistencinės lemties lygmenį. Autorės kūryba - tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos ar šeimos santykius. Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame bei nejautriame pasaulyje. Į pirmą vietą kūriniuose dažnai iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus veiksmo, jo pastangų ir valios. Kūriniai dažnai turi didaktinių, pedagoginių, kartais net biliūniškos intonacijos bruožų. Rašytoja nepretenduoja būti moderni, nesiekia originalios saviraiškos, naujoviškumo jos prozai suteikia kintančio gyvenimo tikrovė.

V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas. Jos apdovanojimai:

• 1993 m. įteikta J. Paukštelio premija už romaną Šermenys;
• 1994 m. įteikta Žemaitės literatūrinė premija už romaną Šermenys;
• 2001 m. įteikta J. Grušo premija už dramą Formulė;
• 2003 m. įteikta G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė knygą Išsiduosi. Balsu;
• 2004 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija;
• 2007 m. įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) premija;
• 2008 m. įteikta J.

Nijolė Kašelionienė

Gimė 1949 m. gegužės 27 d. Kretingoje. Prof. N. Kašelionienė - Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė, jungtinės LEU ir MRU Lyginamosios filologijos doktorantūros komiteto narė.

• 1955-1959 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje, 1959-1965 m. - Kretingos vidurinėje mokykloje, 1965-1966 m. - Vilniaus 1-ojoje internatinėje mokykloje.
• 1967-1972 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, studijavo prancūzų kalbą.
• 1982-1985 metais buvo Vilniaus universiteto aspirantė.
• 1987 m. apgynė humanitarinių mokslų kandidato disertaciją.
• Nuo 1993 m. yra humanitarinių mokslų daktarė, docentė.
• 1977-1979 m. buvo Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Prancūzų kalbos katedros, laborantė ir dėstytoja, 1979-1982 m. ir 1985-1990 m. - Vilniaus pedagoginio universiteto, Užsienio kalbų katedros, dėstytoja.
• Nuo 1991 m. yra Vilniaus pedagoginio universiteto, Lituanistikos fakulteto, Visuotinės literatūros katedros, dėstytoja.
• 1996-2006 m. buvo Vilniaus pedagoginio universiteto, Visuotinės literatūros katedros, vedėja.
• 2000-2002 m. buvo asociacijos Lietuva-Prancūzija prezidentė.
• Nuo 2005 m. yra Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos Kolegijos pirmininkė.
• Nuo 1996 m. yra Vilniaus sporto veteranų klubo Kamanė pirmininkė.

Mokslinio darbo pagrindu išleido knygelę Viktoro Hugo kelias į Lietuvą (1990). Po disertacijos gynimo išspausdino apie 20 straipsnių iš komparatyvistikos srities, tarp kurių: Oskaras Milašius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas: kūrybos paralelės (1995), Putinas ir Baudelaire‘as (1996), Francois Villon recepcija Lietuvoje (1999), Tarptekstinis dialogas XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio lietuvių lyrikoje: „Blogio gėlių vaikai“ (2006). 2006 m. išleido mokomąją knygą Komparatyvistikos pagrindai. Yra vadovėlio XX amžiaus literatūros teorijos (2006), 2008 m. Aukštojo mokslo vadovėlių konkurse įvertinto antrąja premija, bendraautorė. Tarpdisciplininių komparatyvistinių tyrinėjimų pobūdžio straipsnio Kodėl ir kaip lietuvis husaras atsirado prancūzų dailėje (1997) autorė, 3 mokslinių straipsnių rinkinių sudarytoja. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą. Buvo publikuoti keli mokslinės ir grožinės literatūros vertimai iš prancūzų kalbos.

Nuo 1968 m. yra krepšinio sporto meistrė. Daugkartinė Lietuvos čempionė, trijų TSRS čempionatų bronzos medalių laimėtoja (1969, 1971, 1972); žaidė krepšinį įvairiose komandose, Kibirkšties moterų meistrų komandoje (1965-1975) ir Lietuvos rinktinėje. Nuo 1996 m. žaidžia Vilniaus krepšinio veteranų klubo Kamanė komandoje.

Vytautas Martinkus

Gimė 1943 m. gegužės 28 d. Jerubiškiuose (Jurbarko r.). Prof. V. Martinkus - inžinierius, filosofas, Lietuvos rašytojas (prozininkas, eseistas), literatūros kritikas, literatūrologas, pedagogas, visuomenės veikėjas.

• 1960 m. baigė Eržvilko vidurinę mokyklą, 1960-1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus elektriko specialybę.
• 1971-1974 m. - Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriaus prie Istorijos instituto doktorantas.
• 1981 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją Inžinerinė kūryba kaip sociologijos problema filosofijos mokslų kandidato laipsniui įgyti (1993 m. nostrifikuotas socialinių mokslų daktaro laipsnis).
• 2011 m. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Senatas suteikė humanitarinių mokslų profesoriaus vardą.
• Nuo 2012 m. - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (literatūra).

Nuo 1960-1962 m. dirbo elektriku Kauno elektros tinkluose, 1964-1970 m. Žemės ūkio projektavimo institute ėjo techniko, inžinieriaus, grupės vadovo pareigas. 1966-1971 m. - Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros asistentas, 1974-1982 m. - Lietuvos SSR rašytojų rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius, 1982-1986 m. - Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros docentas, 1986-1988 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1988-1989 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas, 1989-1994 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos pirmininkas.

1994-2008 m. - Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar LEU) Lietuvių literatūros katedros docentas, 1999-2008 m. - šios katedros vedėjas, nuo 2008 m. - ėjo profesoriaus pareigas, nuo 2011 m. - Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorius. 1998-2012 m. - LEU tęstinio mokslo leidinio Teksto slėpiniai vyr. redaktorius ir sudarytojas, literatūrologinės teksto analizės laboratorijos vadovas. LEU mokslo darbų žurnalo Žmogus ir žodis redakcinės kolegijos narys, tęstinio mokslo darbų leidinio Teksto slėpiniai redakcinės kolegijos narys (nuo 2012), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos narys (2005-2007, nuo 2012 iki dabar - kolegijos narys), Europos lyginamųjų literatūros studijų tinklo (European Network of Comparative Literatures) narys (nuo 2005).

Pirmosios literatūrinių kūrinių publikacijos literatūrinėje spaudoje paskelbtos 1965 m. 1969 m. pasirodė pirmoji jo knyga - apsakymų rinkinys Loterija. Išleisti trys novelių ir trys apysakų rinkiniai, šeši romanai, poetinės eseistikos rinkinys. Iš rusų kalbos išvertė V. Zazubrino apysaką Skiedra (1990). Prozos kūrinių (romanų, apysakų, novelių, esė) išversta į 14 užsienio kalbų. Nuo 1971 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1976-1989 m. - Rašytojų sąjungos valdybos narys, 1989-2008 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys ir nuo 2012 m. 1990-2005 m. aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos kultūros politikos nuostatų, Autorių teisių, Kultūros rėmimo fondo, Meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso įstatymų projektus. 1995-2005 m. - Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. 2002-2004 m. buvo Europos menininkų tarybos (European Council of Artists) vykdomojo komiteto narys. 1990-2010 m. - įvairių visuomeninių komisijų, komitetų ir tarybų narys. Šiuo metu - kultūros žurnalo Santara, almanacho Varpai redkolegijų narys, Baltijos Asamblėjos premijos nacionalinės komisijos narys, Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas.

Vytauto Martinkaus apdovanojimai:

• 1985 m. įteikta LSSR valstybinė premija už romaną Medžioklė draustinyje;
• 1999 m. įteikta Juozo Paukštelio literatūrinė premija už romaną Simonija;
• 2003 m. apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi;
• 2004 m. įteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija;
• 2008 m. įteiktas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos apdovanojimas LATGA-A Aukso žvaigždė;
• 2010 m. įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premija už istorinį romaną Žemaičio garlėkys;
• 2011 m. įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už monografiją Estetinė literatūros gyvybė;
• 2012 m. įteikta Lietuvos mokslų akademijos vardinė Vinco Krėvės mokslo premija už darbų ciklą Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata;
• 2013 m. apdovanotas LR Kultūros ministerijos garbės ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk;
• 2013 m. įteiktas Vilniaus miesto savivaldybės padėkos raštas;
• 2013 m. nominuotas nacionalinei Kultūros ir meno premijai už apysakų dilogiją Šuns magas, romaną Žemaičio garlėkys ir kt. knygas;
• 2013 m. apdovanotas Jurbarko rajono savivaldybės ženklu Už nuopelnus Jurbarko kraštui;
• 2014 m. apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu.

Kęstutis Nastopka

Gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Prof. K. Nastopka - literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, semiotikos tyrėjas.

• Augo Biržuose, mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje.
• 1957-1962 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete.
• 1962-1965 m. kaip Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas buvo komandiruotas į Latvijos universiteto Latvių literatūros katedrą.
• 1966 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai 1800-1917 m.
• 1966-1972 m. - Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis.
• Pratęsdamas disertaciją, parašė monografiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai (1971) ir pradėjo poetikos tyrinėjimus.
• 1972-2012 m. Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas, docentas, profesorius.
• 1989-1991 m. - šio universiteto Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1989-1996 m. - Visuotinės literatūros katedros vedėjas.
• Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais kartu su A. Zalatoriumi ir LEU kalbininkais kūrė savarankišką, nuo Maskvos nebepriklausomą, lituanistikos dėstymo programą.
• 1985 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją Lietuvių eilėraščio poetika.
• Nuo 1992 m. - Vilniaus universiteto profesorius.
• 1998-2005 m. - šio universiteto Literatūros teorijos ir Literatūros teorijos ir istorijos katedrų vedėjas.
• Kartu su S. Žuku prisidėjo prie A. J. Greimo semiotinių studijų centro įkūrimo Vilniaus universitete.
• 2007-2008 m. - A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas, nuo 2012 m.

Moksliniuose tyrimuose vadovaujasi semiotikos metodologija. Pradėjęs nuo pažinties su J. L. Tartu semiotika, nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios tapo A. J. Greimo Paryžiaus semiotikos mokyklos šalininku. Semiotinių tyrimų krypčiai atstovauja esė rinkinys Reikšmių poetika (2002) ir studija Literatūros semiotika (2010).

Išvertė A. J. Greimo monografiją Struktūrinė semantika (2005), apie 30 jo ir kitų semiotikų straipsnių, sudarė Greimo mitologinių tyrinėjimų sąvadą Lietuvių mitologijos studijos (2005). Savo semiotinius tyrimus, daugiausia remdamasis lietuvių kultūros pavyzdžiais, yra pristatęs tarptautinėse semiotikų konferencijose Paryžiuje, Lione, Limože, Urbine, Venecijoje, Berne, Helsinkyje, Tartu, Taline, Maskvoje.

Nuo 1964 m. spausdina kritikos straipsnius ir daugiausia poezijos knygų recenzijas. Recenzuodamas J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, V. Bložės, J. Juškaičio, T. Venclovos knygas, gynė šiuos poetus nuo dogmatinės kritikos. Nuo 1971 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Britanijos lietuvių bendruomenės istorija ir atvykimas po Antrojo pasaulinio karo

Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjunga (DBLS) yra svarbi britų lietuvių gyvenimo dalis. DBLS XVII suvažiavime (1964 m.) buvo iškeltas pageidavimas susilaukti naujo leidinio apie Britanijos lietuvius ir DBLS veiklą. Prieš DBLS suvažiavimą 1973 m. DBLS pirm. J. Alkis pajudino visą reikalą iš naujo, tačiau ruoša dar turėjo užtrukti, nes duomenys nelengvai sugaudomi.

DBLS suvažiavimas 1973 m. ir DBLS centro valdyba reiškė norą, kad knygoje būtų labiausiai sustota ties DBLS ir ties organizacijomis ir kitokiais sambūriais, kurie yra apsijungę DBLS rėmuose. Knygoje pateikiamas vaizdas judėjimo visų Britanijos lietuvių. 1947-1973 metų laikotarpiu Britanijoje nemažo būrio lietuvių gyventa ir ne tik duona per tą laiką sau užgyventa, bet taip pat rinktasi, tartasi, kalbėta ir kalbėtasi, vaidinta, dainuota, šokta ir sportuota, švęsta, skaitytos paskaitos ir ruoštos parodos, mokyta ir mokytasi, demonstruota ir protestuota, nusipelnusieji ir pasidarbavusieji gerbti, o tie, kurie į kitus žemynus važiavo, su pagarba palydėti, dar kitu rašyta ir spausdinta ar dar kaip kitaip judėta ir vis daugiausia vardan tos Lietuvos ir iš natūralaus palinkimo būti ir išlikti lietuviais. Knygoje pateikiami ir mirusiųjų sąrašai.

Knygai paruošti naudotasi spausdintais šaltiniais ir archyvine medžiaga. Ištisus straipsnius yra pateikę inž. J. Vilčinskas, P. Mašalaitis, kun. dr. S. Matulis, T. Vidugiris, V. Zdanavičius, dr. S. Kuzminskas, o kai kurie kiti pateikė papildymų. Knyga stambi, ir jos išleidimas pareikalavo didelių išlaidų. Leidėjai su dėkingumu prisimena tuos, kurie stambiomis sumomis parėmė šio darbo pasirodymą. Testamentu dalį savo sutaupų DBLS paliko D. Britanijoje gyvenęs ir miręs tautietis Valentas Paliuškevičius. Palikimą paskirsčius, knygos išleidimui teko 1.000 svarų. O 1967 m. įsikūręs Chicagos Anglijos lietuvių klubas paskyrė šiai knygai išleisti 1.000 dolerių dar tada, kai ji net nebuvo baigta rašyti!

Iš stovyklų į Britaniją

Po antrojo pasaulinio karo britai pirmieji pasirūpino pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje pasiieškoti sau reikalingos darbo jėgos, kurios jiems ypač trūko ligoninėse, žemės ūkyje, tekstilės pramonėje ir kitur. Tose srityse dirbantiems buvo mokami menki atlyginimai, dėl to darbininkų labai trūko tiek karo metu, tiek ir po karo.

„Baltic Cygnet“ schema

Pirmiausia buvo norima aprūpinti ligonines ir sanatorijas slaugėmis. Britanijos darbo ministerija galutinai sutarė dėl pirmosios pabėgėlių įsigabenimo schemos, kuri pavadinta „Baltic Cygnet“ (liet. „Baltijos jaunosios gulbės“), 1946 m. balandžio mėn. Pagal „Baltic Cygnet“ schemą buvo leista įsigabenti 1.000 parinktų moterų tarp 21 ir 40 metų amžiaus ir, jeigu galima, tik pabaltiečių. Sveikatą tų parenkamųjų tikrinant nurodyta ypač žiūrėti, ar nėra palinkimo džiovai. Įsileidžiama vieneriems metams ir su sąlyga, kad tos moterys dirbs ligoninėse ruošos darbus ir nekeis darbovietės be darbo ministerijos leidimo. Pirmasis būrys atvažiavo 1946 m. spalio 19 d., o paskui vis po 100 kas savaitę iki metų galo. Didžioji dalis britų spaudos ir visuomenės pabaltietes moteris sutiko palankiai - rašė apie jas teigiamai, fotografavo.

„Westward Ho“ schema

Kai „Baltic Cygnet“ „gulbelės“ buvo pradėtos gabenti, darbdaviai susidomėjo galimybe gauti darbo jėgos. Nors iš pradžių atrodė, kad platesnės schemos nebus, galimybės įsileisti daugiau pabėgėlių buvo gyvai svarstomos. Trūko darbininkų kasykloms (1947 m. vasario mėn. dėl to kraštą buvo ištikusi kuro krizė), ūkininkai pasigedo tarnaičių. Ekonominis ir politinis spaudimas didėjo.

Visus ginčus ir abejones išsprendė ministrų kabinetas, kuris nutarė leisti iš stovyklų Austrijoje ir Vokietijoje verbuoti moteris ir vyrus dirbti Britanijos pramonėje. Ministras pirmininkas dar įsakmiai nurodė darbo ministeriui, kad tas reikalas skubiai vykdytinas. Darbo ministerijos patariamoji taryba nustatė, kur daugiausia trūksta darbininkų ir kur atvežamieji turi būti įdarbinami (žemės ūkis, anglies kasyklos, skardos ir plieno pramonė, plytinės, čerpių gamyklos, geležies liejyklos, tekstilė, siuvyklos, batų fabrikai, baldų dirbtuvės, popieriaus fabrikai ir spaustuvės ir skalbyklos). Tikėtasi iki 1947 m. pabaigos įsivežti apie 100.000 darbininkų. Pirmieji valdininkai išvažiavo į Vokietiją verbuoti 1947 m. kovo 3 d. Visam planui duotas „Westward Ho“ vardas (liet. į vakarus). Nutarta suverbuojamuosius vadinti Europos savanoriais darbininkais (European Volunteer Workers).

Pirmiausia domėtasi Baltijos kraštų ir ukrainiečiais pabėgėliais (britų zonose Vokietijoje ir Austrijoje 1946 m. pabaigoje buvo: latvių 46.080, lietuvių 24.150, estų 13.429, iš viso pabėgėlių 354.252). Pirmieji suverbuotieji buvo atgabenti 1947 m. balandžio 21 d. (per du mėnesius atgabenta 11.500). Bet imta ir kitų tautybių (lenkai, jugoslavai, vengrai, čekoslovakai, sudėtai, rumunai, bulgarai ir kt.).

Štai detalesnė statistika apie atvykusius lietuvius ir bendrą pabėgėlių skaičių pagal schemas:

1948 m. sausio 16 d. „Britanijos Lietuvyje“ buvo išspausdintas darbo ministerijos pranešimas, kuriame sakoma, kad „Westward Ho“ schema yra ekonominis planas - pasirūpinti darbo jėgos, kur jos krašte trūksta, dėl to ir tie atvežtiesiems taikomi suvaržymai, kad negalima dirbti, kur įnori. Tačiau įsileista buvo ne 12 mėnesių, o neribotam laikui, ir kai pagerėsianti ekonominė krašto padėtis, tai ir darbą būsią galima rinktis. Po 5 metų norintieji galėsią prašytis pilietybės. Darbo ministerija nutarė pradėti svarstyti prašymus leisti laisvai pasirinkti darbą tų atvežtųjų, kurie 1951 m. sausio 1 d. bus jau išdirbę 3 metus.

Kodėl lietuviai važiavo į Britaniją?

Užsirašiusieji važiuoti į D. Britaniją žinojo, kad tame krašte yra iš seno gyvenančių lietuvių ir kad pats kraštas yra netoli nuo Europos žemyno ir tuo pačiu nuo namų. Tačiau kad čia suvažiavusieji paskui masiškai išskubėjo daugiausia į JAV, vien jau tai rodytų, jog Britanija nebuvo laikoma idealia vieta kurtis - ne galimybių kraštas, ypač šeimoms, kurioms rūpi, kad jų vaikai pajėgtų prasimušti.

Važiuota daugiausia dėl to, kad Britanija pirmoji pasisiūlė pasirinkti stovyklose sau reikalingos darbo jėgos. Slėgė stovyklų gyvenimas barakinėje aplinkoje, žemino ta aplinkybė, kad reikia gyventi ne iš to, ką užsidirbi, bet iš kažkieno malonės. Toks gyvenimas tęsėsi nebe mėnesiais, bet metais, kai kuriems nuo 1944 m. rudens ar dar nuo anksčiau, tai britų pasiūlymas važiuoti ir pradėti dirbti ir savarankiškai gyventi atrodė kaip pasikeitimas į gerą pusę, puiki proga ir laiminga išeitis. Kiek vėliau negu Britanija pradėjo stovyklose rinktis darbo jėgą Kanada, bet ji pirmiausia ieškojo stiprių raumenų miškams kirsti ir panašiems darbams ir specialistų siuvykloms. Britanijai daugiau rūpėjo tik sveikos rankos, o JAV neskubėjo atidaryti durų pabėgėliams, nors ten būtų krypusios daugumos akys ir širdys.

Dirbančiųjų šeimos

Išskirtųjų šeimų vardu 1948 m. birželio 3 d. „Britanijos Lietuvyje“ rašė B. Daubaras. Pagal EVW ir Baltic Cygnet schemas įsipareigoję važiavo į Britaniją dirbti viengungės ir viengungiai.

tags: #lina #petreniene #gimimo #metai

• slaugos specialistų funkcijos vaikų ir senelių namuose
• Vaikų svajonės Laplandijoje
• Kada nerimauti dėl kūdikio šlapimo
• Einšteino vaikų ir intelektualinio palikimo nagrinėjimas
• Atraskite magnetinių lentų privalumus vaikams