Senieji Trakai: istorija, paveldas ir dvasinis gyvenimas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija glaudžiai susijusi su Trakais - miestu, kuris mena kunigaikščių laikus, didingas pilis ir dvasinį paveldą. Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į Senųjų Trakų istoriją, tyrinėti jų kultūrinį palikimą ir dvasinį gyvenimą, atskleidžiant, kaip šios vietos formavo Lietuvos identitetą.
Senųjų Trakų istorija ir Vytauto Didžiojo gimtinė
Kartą didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, gyvenęs ano meto sostinėje Kernavėje, nusprendė išjoti medžioklėn į kitame Neries krante ošiančią girią. Ąžuolynų apsuptyje jis pamatė gražią virš lygumų iškilusią kalvą. Kunigaikštis susižavėjo nuostabia vieta ir nutarė pasistatyti čia pilį. Taip XIV a. pradžioje atsirado pilis ir šalia ėmė sparčiai kurtis miestas, šiandien vadinamas Senaisiais Trakais.
Žinotina, jog Trakų vardas kilęs iš žodžio „trakas“, reiškiančio „pakilesnė vieta miške“. Anot archeologų, šiose apylinkėse žmonės gyveno nuo neatmenamų laikų. Randama įrodymų, jog dar I tūkstantmetyje pr. Kr. šalia ežerėlio, dabar virtusio pelke, buvo įsikūrusi didelė gyvenvietė. Atliekant kasinėjimus buvo aptikta skirtingų laikotarpių įdomių radinių: žvėrių kaulų, peilių, raktų, arbaleto strėlių antgalių ir kt.
Vykstant karams su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilių skaičius augo. Senųjų Trakų pilis - viena iš seniausių Lietuvos mūrinių pilių - buvo pastatyta strategiškai itin patogioje vietoje. Ant nedidelės kalvos esančią piliavietę juosė gilus, vandens pripildytas griovys. Įdomus faktas, apie kurį byloja XVI a. rašytiniai šaltiniai, kad į pilį būdavo persikeliama tik valtimis. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minima pilis, kaip ir pusiasalio pilis, yra priskiriama aptvarinio (arba gardinio) tipo pilims.
Nuo 1316-ųjų Senieji Trakai 7 metams buvo tapę Lietuvos kunigaikštystės sostine. Po pranašiško kunigaikščio Gedimino sapno apie geležinį vilką iškėlus sostinę į Vilnių, ši vieta liko tuometinės Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine.
Senųjų Trakų pilis - Vytauto Didžiojo gimtinė. Pasak metraščių, apie 1350 m. Trakų kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės šeimoje gimė būsima viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių.
Karų su kryžiuočiais metu Senųjų Trakų pilis ne kartą buvo puolama ir griaunama. Lemtingas buvo 1391 m. kryžiuočių antpuolis, kuomet stipriai apgriauta pilis daugiau nebuvo atstatyta.
XV a. pradžioje Senųjų Trakų pilis jau kurį laiką buvo praradusi savo gynybinę reikšmę, mat buvo pastatyta Naujųjų Trakų (šiandien - tiesiog Trakų) salos pilis, kuri ir įgijo pagrindinės gynybinės pilies statusą. Persikėlęs į Naujuosius Trakus, valdovas savo gimtąja Senųjų Trakų pilimi rūpintis pavedė benediktinų vienuoliams.
Vytauto Didžiojo kelias
Senųjų Trakų link veda istorijos mylėtojų dabar pamėgtas kelias. Minint 570-ąsias kunigaikščio mirties metines, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija įrengė simbolinį Vytauto Didžiojo kelią. Į šį projektą įsitraukė ir Senųjų Trakų bendruomenė. 2000 m. visuomenei pristatytas kelias - tai maršrutu Trakai-Senieji Trakai išsidėsčiusios devynios stotelės, devyni koplytstulpiai, simbolizuojantys svarbius Vytauto Didžiojo gyvenimo įvykius, jo nuopelnus.
Pirmasis pasitinka anksčiausiai (1998 m.) pastatytas koplytstulpis, vaizduojantis šv. Jurgį. Ant nedidelės kalvelės, nuo kurios atsiveria vaizdas į Trakų salos pilį bei Trakų baziliką, stovinti skulptūra simbolizuoja didžiojo kunigaikščio karingą būdą, nuožmias bei pergalingas jo kovas. Nuo čia prasideda kelias į istorinę Lietuvos sostinę - Senuosius Trakus.
Vytautą Didįjį, kaip pilių bei bažnyčių statytoją, įprasmina šv. Kazimiero koplytėlė.
Benediktinų įkurdinimą Senuosiuose Trakuose mena šv. Marijos su Kūdikiu koplytstulpis, esantis piliavietės šventoriuje. Jis simbolizuoja skaisčią motinystę ir prisirišimą prie gimtinės.
„Pabėgimas į Egiptą“ vaizduoja ant žirgo jojančią porą - tai karaimų atvykimo į Lietuvą simbolis: moteris laiko pintinę su agurkais, taip primindama, kad būtent karaimai į šalį iš tolimojo Krymo atgabeno šią daržovę bei jos auginimo tradicijas. Istorinė Egipto karalaitė - studentų globėja šv. Kotryna.
Įvažiuojant į Senuosius Trakus stovi kunigaikščio tėvus Kęstutį ir Birutę pagerbianti skulptūra. Rankose juodu laiko taip ir negautą Vytauto Didžiojo karūną.
„Sopulingoji Pieta“ primena apie liūdną Kęstučio žūtį Krėvos pilyje. Šis koplytstulpis susilaukė ypatingo vietos gyventojų dėmesio: prie jo dažnai meldžiamasi, puoselėjamas gėlių darželis.
Ant neaukštos kalvos įsikūrusi Senųjų Trakų piliavietė yra paskelbta valstybinės reikšmės kultūros paminklu. Šiandien senojoje piliavietėje stovi XVIII-XIX a. sankirtoje perstatytas vienuolyno ir neogotikinės bažnyčios ansamblis. Piliakalnio šlaitus puošia antrą šimtmetį skaičiuojančios vienuolyno sodo liepos.
Benediktinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia
Apie 1410 m. Vytautas Didysis savo gimtojoje pilyje apgyvendino iš Tyneco (netoli Krokuvos) pakviestus benediktinus. Valdovas pastatė medinę bažnyčią, paskyrė vienuoliams dešimtinę dvaro žemės, du ežerus. Vienuolynas gyvavo iki XIX a. Kunigaikštis Vytautas, norėdamas, kad gimtoji Senųjų Trakų pilis būtų išsaugota ir prižiūrima, popiežiaus Inocento VII palaiminimu 1405 m. pakvietė joje apsigyventi vienuolius benediktinus. Valdovas padovanojo vienuoliams dešimtinę dvaro žemės, sklypą su daržais ir net 2 ežerus, o netoliese pradėjo statyti medinę bažnyčią.
Šiandien pačioje Senųjų Trakų piliavietėje stovi Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Benedikto bažnyčia. Jos interjeras puošnus, bet kuklus, išlaikyta benediktinams būdinga ikonografija. Trijose koplyčiose ir devyniuose altoriuose galima pasigrožėti išskirtinėmis skulptūromis bei paveikslais. Ypatingo dėmesio yra vertos šv. Augustino ir šv. Benedikto skulptūros, šoniniai altoriai, skirti šv. Benedikto ir jo dvynės sesers šv. Scholastikos.
Vienas iš vertingų vaizduojamojo meno darbų bažnyčioje - Simono Čechavičiaus XVIII a. tapytas paveikslas, vaizduojantis šv. Benediktą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, sukurtą XVII a. Kadaise bažnyčioje kabėjo ir Vytauto Didžiojo portretas...
Vienuoliai pasižymėjo kontempliatyvaus gyvenimo būdu, daug dėmesio skyrė maldai, meditacijoms bei kitoms dvasinėms praktikoms. Kad benediktinai buvo išsilavinę ir teikė dėmesį švietimui, rodo faktas, kad XVIII a. pabaigoje vienuolyno bibliotekoje buvo net 769 knygos. Benediktinų vienuolyną Senuosiuose Trakuose ne kartą teko perstatyti, nes medinis statinys iro, be to, nukentėjo nuo gaisro. XVIII a. jo vietoje iškilo nauji, jau mūriniai vienuolyno pastatai.
Šiuo metu Senuosiuose Trakuose Viešpaties Apreiškimo vardą gavusiame vienuolyne gyvena Šv. Jono apaštalinės seserys. Restauruotoje viduramžių pilyje vienuolės įkūrė rekolekcijų namus ir kviečia tikinčiuosius dalyvauti katalikų religinėse susikaupimo ir meditacijos pratybose. Pirmadienis Šv. Jono apaštalinėms seserims - vadinamoji dykumos diena. Ji skirta visiškai vienatvei ir tyliai maldai. Kitomis savaitės dienomis vienuolynas atrakintas, laikomos šv. Mišios, garbinamas Švč. Sakramentas.
Adresas: Pilies g. 1, Senųjų Trakų k., Senųjų Trakų sen., Trakų r.
Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė
Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre, Maironio ir Vytauto gatvių kampe. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. gegužės 8 d., kai cerkvės statybos darbų priežiūrai vykdyti buvo paskirtas Valstybės turtų rūmų inžinierius A. Polozovas. Inžinierius A. Polozovas pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. 1862 m. rugpjūčio 18 d. įvyko statybos darbų pradžios iškilmės, o 1863 m. rugsėjo 22 d. užbaigtos statybos. Už sėkmingą darbą inžinieriui A. Polozovui Rusijos imperatorienė padovanojo auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį jam įteikė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas. Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės. Jos projektą 1868 m. parengė architektas Samoilovas. Cerkvė statyta 1863 m. Vytauto g. 27.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika
Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia 2017 m. buvo pakelta į mažosios bazilikos rangą.
Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra ir Kristaus Prisikėlimo bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos.
XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.
Dvasinis Trakų miesto centras - Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika - pasižymi išskirtine istorija. Ši bažnyčia - ne tik unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas. Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete. Kriterijai taikomi tiek pastatui, tiek gyvajai Bažnyčiai, t. y. joje besirenkančiai tikinčiųjų bendruomenei. Be to, bazilikos titulu pabrėžiamas ypatingas bažnyčios ryšys su popiežiumi. Juk Trakų bazilikos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius pagarbiai kabo Dievo Motinos paveikslas, kuris prieš 300 metų susilaukė popiežiaus Klemenso XI dovanotų karūnų.
Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai.
Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui - Vytautui Didžiajam - krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“. Tikima, kad XII a. sukurtas paveikslas yra vienas seniausių ir labiausiai gerbiamų krikščioniškajame pasaulyje.
Pagrindiniame Trakų bazilikos altoriuje kabantis stebuklingasis paveikslas bėgant amžiams buvo pertapytas. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Paveikslas, matyt, pasirodė esąs per didelis naujam altoriui, todėl nupjauta apatinė jo dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta bizantine stilistika, virš paveikslo kabo anksčiau patį paveikslą puošusi prabangi karūna. Marijos su Kūdikiu atvaizdas žavi auksuotais kalstytos sidabro skardos aptaisais bei popiežiaus dovanotais auksiniais vainikais. Smulkios raižybos XV-XVI a. auksakalių darbas, įrėminantis paveikslą, taip pat vertas dėmesio.
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Trakų bazilika švenčia garsiojo bazilikos paveikslo karūnavimo jubiliejų, todėl 2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - metais, o 2017 m. rugsėjo 2 d. buvo švenčiamas 300 metų jubiliejus nuo šio paveikslo vainikavimo popiežiaus Klemenso XI karūnomis. Trakų šventovę aplanko daugybė tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos. Ypatingos iškilmės - kasmetiniai Žolinės ir Trakinių atlaidai - pritraukia piligrimus iš kaimyninių ir iš tolimesnių kraštų.
Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - garbei. Jis sveria net 700 kg!
Bazilikos titulo suteikimas įpareigoja rodyti pavyzdį kitoms bažnyčioms aktyviu bendruomenės gyvenimu, sielovada bei vedant šventines liturgines apeigas. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Šv. Mišios yra laikomos kasdien.
Napoleono žygio 200-ųjų metinių įamžinimas
Prasidėjus 1812 m. karui per Trakus ir apylinkes žygiavo du prancūzų armijos korpusai - 4-asis italų ir 6-asis bavarų. Miestas apsigynė nuo prancūzų, nors buvo apiplėštas miesto vaito palivarkas, sunaikintas dominikonams priklausęs Rykantų palivarkas, apiplėšti ir sudeginti dominikonų vienuolyno pastatai. Klebonas Andrius Čiurška-Čerskis organizavo bažnyčios turto apsaugą nuo plėšikaujančių maršalo Davu (Louis Nicolas Davout) kareivių. Kai prie bažnyčios pasirodydavo kariai, buvo pradedama skambinti varpu, kad sukelti visus likusius miestelėnus bažnyčiai ginti. Taip kunigas išgelbėjo stebuklingąjį Dievo Motinos Trakų Madonos paveikslą bei kitas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos brangenybes.
Trakų miesto savivaldybės užsakymu 2012 m. tai progai įamžinti buvo pagaminta dekoratyvinė atminimo lenta. Plaketė, skirta Napaleono žygio 200-ųjų metinių įamžinimui, pastatyta lygiai toje pačioje vietoje, nuo kurios 1812 m. liepos 4 d. vokiečių dailininkas Albrechtas Adamas (1786-1862) piešė Trakų šv. Mergelės Marijos bažnyčią. Būtent tą dieną Trakuose, priešais dabartinės savivaldybės aikštę įsikūrė Napoleono armijos IV korpuso štabas, vadovaujamas generolo, Italijos vicekaraliaus Eženo De Boarne. Plaketės skulptūrinė kompozicija ir yra kopija būtent to litografinio paveikslo vaizdo. Atsistojus prie plokštės, galima sulyginti, kiek pasikeitė vaizdas per 200 metų.
Šokolado skulptūrų muziejus Trakuose
Trakų šokolado skulptūrų muziejuje, įsikūrusiame Vytauto g. 4, eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų. Muziejuje įrengti keturi kambariai, kiekviena salė - skirtinga. Majų, Kolumbo, filmo „Šokoladas“ ir „Smagaus gyvenimo“ - tokios temos vyrauja juose. Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. Mažiausia skulptūrėlė - maždaug žmogaus delno.
Muziejuje galima apžiūrėti Lietuvos rekordininko, dailininko Valerijaus Šatunovo kurtus paveikslus, dėl savo išskirtinumo sulaukusius daugelio pasaulio leidyklų dėmesio. Į mūsų šalies pasiekimų knygą jis įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle skirtingų vaizdų - „Barono Katino šypsena“ pavadintame darbe vaizdai nutapyti ant vienos 120 × 80 cm dydžio drobės akriliniais ir liuminoforiniais dažais.
Trakų kultūrinis gyvenimas ir menininkai
Trakai, be savo istorinio ir dvasinio paveldo, yra ir gyvas kultūros centras, pritraukiantis menininkus ir puoselėjantis įvairias meno formas.
Valdas Gilius: menininkas ir galerijos įkūrėjas
Valdas Gilius buvo įvairiapusis menininkas. Apie Valdą, pasiskaityti, prisiminti galima Druskininkų miesto muziejuje, kurio erdvėse eksponuojami jo darbai. V. Gilius buvo tos kartos vienas geriausių tapytojų, fotografas, grafikas, interjero dizaineris, asambliažo ir objektų kūrėjas, galerijos „Sofa“ įkūrėjas. Jo kūrybinės sritys buvo tikrai įvairios. Valdas mėgo ir literatų susibūrimus. Nuolat bendravo su daugybe menininkų ir buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis. Suprasti Valdo Giliaus kūrybos mastą būtų sunku be išsamaus jo darbų pristatymo.
2003 m. Valdas Gilius įsteigė meno galeriją „Sofa“, kuri tapo traukos centru tiek menininkams, tiek parodų lankytojams. Į galeriją atvykdavo net ir tolimiausių vietovių gyventojai. 2010 m. Valdas Gilius buvo išrinktas „Rotary“ klubo pirmininku, kuris tarnavimo idealo vedinas, vykdo humanitarinius projektus. 2012 m. išleistas fotoalbumas, pristatantis Druskininkų kurortą, iliustruotas dailininko paveikslais.
Parodos anotacijoje apibendrinta, kad Valdo Giliaus paroda - tai „meninė interpretacija, atspindinti menininko kūrybos laisvę ir atvirumą įvairioms interpretacijos formoms“. Valdas pats mėgo sakyti, kad jo kūryba - tai „spalvų paletės“, „svarbios rankoje palaikyti, egzistencijai pamatuoti, dvasiniams klodams suglobti“. Didelė dalis jo darbų - tai spalvinga gyvastis, kuri prabyla autorės, menininkės Alvyros Grėbliūnienės, poetiniais vaizdiniais apie Dievo gailestingumą, pasirinktą kelią - gyvenimą - Dievo duotybe.
2006 m. išleistas fotoalbumas, pristatantis Druskininkų kurortą, iliustruotas Valdo Giliaus fotografijomis, puikiai atspindi jo gebėjimą pamatyti ir įamžinti tai, kas verta dėmesio.
M. K. Čiurlionio įkvėpta kūryba
Trakų kultūriniame gyvenime svarbią vietą užima ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Asta, teatro mokytoja Paluknyje, su mokiniais pastatė spektaklį „Mažasis princas“, kuris buvo sujungtas su M. K. Čiurlionio kūryba, minint 150 metų nuo jo gimimo. Vaikai susipažįsta su paveikslais, muzika, metaforomis, aprangos kodu, mokosi suprasti, ką reiškia alegorija - perkeltinė prasmė.
Apie M. K. Čiurlionį 1988 m. sukurtas filmas „Čiurlionis“, kuris tais metais pateko į filmų dešimtuką. Menininkė Audronė yra sukūrusi daug darbų, inspiruotų M. K. Čiurlionio paveikslais. Ji ne tik improvizuoja M. K. Čiurlionio motyvais, bet ir naudoja siūlų atspalvius, tyrinėdama M. K. Čiurlionio paveikslus, atspindėdama lietuvių palikimą. Paroda skirta M.K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms, joje galima pamatyti klasiko portretą iš siūlų.
Eduardas Kapusta: Druskininkų istorijos metraštininkas
Eduardas Kapusta, druskininkietis, yra aktyvus Druskininkų ir aplinkinių gyvenviečių istorijos tyrinėtojas. 2010 m. jis sukūrė Facebook paskyrą, tikėdamasis dalintis savo kūryba. Vėliau grupės narių skaičius didėjo, ir dabar ten žmonės dalinasi atsiminimais bei nuotraukomis, susijusiomis su Druskininkų istorija. Eduardas teigia, kad jis yra surinkęs įspūdingą archyvą apie Druskininkus, kuris apima ne tik senas fotografijas, bet ir organizacijų istorijas, ataskaitas, genealoginę medžiagą.
Eduardas savo tyrimuose daug dėmesio skiria Druskininkų bažnyčių istorijai, įdomiems faktams apie kunigų gyvenimą, parapijų istorijas. Jo darbai padeda išsaugoti ir populiarinti Druskininkų krašto istoriją, įamžinant tai, kas galėjo būti pamiršta.
Jogos ir dvasinio tobulėjimo kelias
Žmogaus gyvenime tikslas gali gimti įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Vienas iš tokių pavyzdžių - kelionė į jogos pasaulį, kurią gali paskatinti įvairios, įdomios ir netgi sunkios gyvenimo patirtys. Dažnai žmogaus dėmesys būna sutelktas į išorinį pasaulį, siekiant palikti įspūdį kitiems. Tačiau bėgant laikui, tokia veikla gali nustoti teikti džiaugsmą, ypač jei ja užsiimama tik dėl pinigų. Palaipsniui gali pradėti dažnėti traumos, augti noras pasipuikuoti ir kažką įrodyti kitiems, siekiant tapti įžymiu. Visa tai gali sukelti melancholiškas, depresyvias emocijas ir kūno sunkumą dėl patirtų traumų. Sunkumas kūne tampa pagrindine paieškų priežastimi.
Jogos procesas nuima nereikalingas įtampas iš kūno, jausmų, proto ir pasąmonės, kad galėtume prisiliesti prie dieviškojo sluoksnio, kuriame jaučiame ryšį su kitais, atsiranda dėkingumas, atjauta, nuoširdumas, palaikymas, įkvėpimas. Kuo daugiau atsiveriame tai asmenybės daliai, tuo gyvenimas tampa šviesesniu.
Judėjimo terapija: kūno ir sielos harmonija
Judėjimas yra gyvybė. Kuo daugiau žmogus juda, tuo jis energingesnis, nes tik judantys raumenys gamina energiją, naudojamą kasdien. Judėjimas nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui. Judesio terapija - būdas išreikšti užgniaužtas emocijas, kurios lemia įvairias ligas ir ribotumus sukeliančių blokų, įtampų kūne formavimąsi. Svarbu, kad kiekvienas ieškotų sau tinkamos praktikos, jos tempo, ritmo - to, kas jam labiausiai tinka. Judėjimo ritme taip pat svarbi aktyvumo ir pasyvumo pusiausvyra. Ryšį su savo kūnu puoselėjantis žmogus gali jausti, ar tam tikras judėjimo būdas bei judesio ir pasyvios būsenos santykis jam tinka.
Taikant judesio terapiją, jokios judesio taisyklės, jokie šablonai neegzistuoja arba naudojami specialūs pratimai, padedantys pašalinti esamą judesio ar raumens darbo disfunkciją ir skatinantys normalios funkcijos kūrimą. Judesio terapijos metu tampame sąmoningesni ir geriau suprantame, kas su mumis vyksta. Judesio terapija jungia kognityvines, fizines, dvasines, emocines ir socialines funkcijas. Mintis yra susiejama su išgyvenimu kūne, o tai - labai veiksminga, kadangi padeda išsilaisvinti, paleisti tai, kas nereikalinga ir sukelia kančių.
Popiežiaus Pranciškaus įžvalgos apie viltį
Popiežius Pranciškus teigia, kad žodis „viltis“ ėmė reikšti ambiciją visa savo esybe bei tvirtu įsitikinimu savo sėkme siekti to, ko geidžia širdis. Pažvelgus į Marijos gyvenimo istoriją, matome, kad ji irgi išgyvena įvykius, kurių niekada negalėjo įsivaizduoti. Evangelijoje niekur nesakoma, kad Marija turėjo aiškius, akivaizdžius atsakymus į savo klausimus. Vis dėlto apie ją kelis kartus pasakytas vienas dalykas, čia išreiškiamas sakiniu: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51).
Kiekvieno žmogaus istorija, priešingai, yra didžiausias ir nepaprastiausias žmogiškosios būtybės laisvės patvirtinimas. Dievas niekada nė vieno neverčia padaryti ką nors, jis taip pat nemanipuliuoja žmogiškaisiais reikalais iš viršaus. Tad jei visa palikta žmogaus laisvei, kaip Dievas įžengia į jo gyvenimą bei jame veikia? Žodis iš esmės yra kelionės palydovas kiekvienam be išimties.
Paluknio mokykla ir teatro pamokos
Paluknio mokykla, esanti mišrioje, lietuvių ir lenkų gyvenamoje teritorijoje, vos 30 km nuo Vilniaus, yra puikus pavyzdys, kaip kultūrinės veiklos gali praturtinti ugdymo procesą. Asta, teatro mokytoja, Paluknyje dirba ketvirtus metus, tačiau jos pedagoginio darbo patirtis - jau septyneri metai. Prieš tai ji dirbo ir keliuose prestižiniuose Vilniaus licėjuose.
Asta pabrėžia didžiulę naudą, kurią teatras duoda vaikams. Teatras padeda vaikams ne tik savyje atrasti drąsą kalbėti prieš kitus, bet ir giliau pažinti literatūrą, muziką, šokį, scenografiją. Šiemet pastatytas spektaklis „Mažasis princas“, sujungtas su M. K. Čiurlionio kūryba, leido vaikams susipažinti su paveikslais, muzika, metaforomis, aprangos kodu, mokytis suprasti alegoriją. Asta teigia, kad jos pamokose vaikai mokosi kalbėti lietuviškai ir tą puikiai daro.
Nors teatro pamokos kaimo mokyklose yra gana retas reiškinys, Asta savo darbu įrodo, kad jos yra būtinos. Ji tiki, kad teatras gali padaryti perversmą vaiko ugdyme, formuojant kūrybingą, laisvą ir analizuojančią asmenybę. Pedagogė Goda Gujienė iš „Medeinos“ gimnazijos teisingai pastebėjo: „Mes, mokytojos, kuriame žmogų“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
