Jurgita Gerdvilaitė: Dvidešimt Metų Kurianti Kino Iliuzijas

Kino dailininko specialybę Lietuvoje galima vadinti paslaptinga ne tik dėl to, kad ji mažai kam žinoma. Apie šią dar ne visiems pažįstamą profesiją kalba dvidešimt metų kino dailininke dirbanti Jurgita Gerdvilaitė, kuri atskleidžia profesinę kasdienybę, dalindamasi savo patirtimi. Jurgita Gerdvilaitė gimė Vilniuje.

Kino Dailininko Profesijos Esencija ir Iššūkiai

Kino virtuve nesusidūrusiems žmonėms nekyla klausimas, ką filmavimo aikštelėje veikia aktoriai, operatorius, režisierius. Bet kino dailininkas - viena tų paslaptingų profesijų, kurių pareigų ir atliekamų darbų daugelis neišvardintų. Pirmiausia, nenuostabu, kad mažai kas žino apie šią profesiją, nes jos įgyti Lietuvoje ilgą laiką nebuvo kur mokytis, niekas neruošė tokių specialistų. Todėl dažniausiai meno skyriuje dirbo architektai.

Apskritai scenografas turi visąlaik mokytis, nes kuria gyvenamos aplinkos iliuziją ir stengiasi, kad ji būtų įtikinama. Kiekviename filme pagrindinis žmogus yra režisierius, tad nuo jo priklauso, kiek dailininkas turės darbo. Būna dviejų tipų režisieriai. Vieni tiksliai žino, kaip viskas atrodys, turi stiprią viziją, yra labai pasiruošę. Tad pirmu atveju kūrybinė pusė reikalauja mažiau dailininko iniciatyvos, o antru - daugiau. Filmo dailininkas yra vienas iš žmonių (kartu su operatoriumi ir režisieriumi), atsakingų už vizualiąją pusę, už tai, kaip filmas atrodys.

Būti Kino Dailininku: Įgūdžiai ir Reikalavimai

Šiame darbe svarbu mokėti susitarti ir pristatyti idėjas, kad visi sumanymai būtų įgyvendinti. Negana to, pačiam reikia surinkti tinkamą komandą. Dirbant atsiranda daug stresinių situacijų, sprendimai priimami greitai, todėl svarbu nepasimesti. Kadangi tenka dirbti su labai daug skirtingų žmonių ir sudėtingomis aplinkybėmis, todėl susipykti galima akimirksniu. Kino dailininkui reikia mokėti vairuoti, nes reikia važiuoti į tolimus objektus. Privalu išmanyti ir darbą su pinigais, tad reikalingas minimalus buhalterinis išsilavinimas, kompiuterinės žinios. Reikia žinoti, kaip tilpti į biudžetą, būti labai ūkiškam ir tvarkingam. Specialybė labiau vyriška, nes darbas sunkus fiziškai, jį sunku derinti su buitimi ir asmeniniu gyvenimu. Nepaisant to, šį darbą dirba daug moterų.

Iš pradžių daromi eskizai pagal scenarijų - kaip turėtų atrodyti gatvės, namai. Su režisieriumi ir operatoriumi sugalvojama bendra būsimo filmo vizija. Tada ateina laikas, kai reikia surasti filmavimo vietas: savo ar kitoje šalyje. Šis darbas paskiriamas vadinamajam „lokacijų vadybininkui“. Dailininkas papasakoja, kaip viskas turi atrodyti, o jis fiziškai ieško tų vietų. Tai yra ypač sunkus darbas, kurį per pastaruosius metus palengvino internetas. „Lokacijų vadybininkas“ pateikia nuotraukas, išrenkamos kelios vietos, kurios atrodo geros ir tada režisierius, operatorius ir dailininkas važiuoja jų apžiūrėti. Vėliau prasideda sunkioji darbo pusė - įgyvendinimas. Čia reikia architektūros, istorijos, estetikos žinių. Dar vienas labai svarbus darbas - pinigų skaičiavimas, nes gauni ribotą biudžetą, už kurį reikia įgyvendinti idėjas. Čia taip pat reikia didelės kūrybos: kur taupyti, o kur ne. Jei biudžetas būtų begalinis ir būtum toks laisvas, kaip tapytojas tapyti tai, ką nori, būtų puiku.

Laiko prasme, buitinė pusė yra didesnė. Ta „linksmoji“ pusė (taip mes vadiname kūrybinę dalį, kai ruošiamasi, galvojamos idėjos) yra mažesnė, užima gal 30 proc. laiko. Pasiruošimas jiems irgi skiriasi: kartais viską darome greičiau ir geriau, kartais darbai tiesiog stringa. Kaip visoje kino industrijoje, darbo valandos labai ilgos, todėl kartais filmavimas yra panašus į ilgą turistinį žygį - paromis nebūni namuose, nėra kada susitvarkyti buities ar pasirūpinti sveikata. Užsienyje nėra labai lengva dirbti. Nebent tuo atveju, jei statomos vien tik dekoracijos. Tačiau jei filmui reikalingos skirtingos filmavimo vietos, tuomet kiekvienas dailininkas yra stipriausias savo šalyje. Svarbiausia - turėti savo grupę. Vieta nėra tiek svarbi, kiek žmonės, su kuriais dirbi.

Kino Dailininkų Rengimas Vilniaus Dailės Akademijoje

Kino dailininko profesijos galima mokytis Lietuvoje, Vilniaus Dailės akademijoje. Kai Dailės akademija pakvietė dirbti, Jurgita suprato, kad ši specialybė ima plačiau skintis kelią Lietuvoje. Tai dar tik pati pradžia, bet studijuoti norinčių yra, todėl esame nusiteikę entuziastingai. Šį pavasarį šias studijas pabaigė pirmoji kino dailininkų karta - penki studentai. Jie trejus metus mokėsi teatro scenografijos, o vėliau pasirinko kino ir medijų scenografijos specializaciją. Kol niekas nemokė kino scenografijos, tokių specialistų nebuvo daug - nedaugelis žinojo arba įsivaizdavo, kaip tapti kino dailininku.

Kūrybinis Procesas Filme „Tarp Pilkų Debesų“

Vienas iš didelio susidomėjimo sulaukusių Jurgitos darbų - filmas „Tarp pilkų debesų“, kuris Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo, nors dar buvo gamybos procese. Filmo tema - tremtis. Dirbti istoriniame filme, be abejonės, buvo įdomu. Kartu su vienu iš prodiuserių, Žilvinu Naujoku, ir operatoriumi Ramūnu Greičiumi Jurgita buvo dirbusi anksčiau. Režisierių Marių Markevičių sutiko pirmą kartą, bet jau kūrybinio proceso pradžioje pajuto pasitikėjimą.

Filmas pasirodė 2017 metais. Veiksmas filme vyksta 1943 metais, tai sąlyginai buvo neseniai, todėl laikotarpis atrodo pakankamai pažįstamas iš nuotraukų, knygų, papasakotų istorijų ar istorinių filmų. Be to, beveik kiekvieno iš mūsų šeima nukentėjo nuo trėmimų. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turi pakankamai žinių. Į viską tenka gilintis iš naujo. Dar kartą iki smulkmenų besigilindami į šią temą, mes patyrėme siaubą. Skaitėme daug knygų, atsiminimų internete. Neįtikėtina, kokiomis sąlygomis žmonės gyveno, ir kad vis dėlto išgyveno. Siaubingos buities detalės kartais šokiruodavo. Buvo susitikę su Irena Saulute Špakauskiene, pagal kurios gyvenimo įvykius yra sukurta R. Knyga, pagal kurią sukurtas filmas, yra tapusi „The New York Times“ bestseleriu, išleista daugiau nei 50 šalių, visame pasaulyje jos parduota per milijoną kopijų. Filmo režisierius - Los Andžele gimęs ir užaugęs Marius Markevičius, žinomas filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius. Filmo prodiuseris - Žilvinas Naujokas, Lietuvai padovanojęs lankomiausią nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kurtą filmą „Tadas Blinda. Pradžia“.

Didžiausi Iššūkiai ir Dekoracijos

Didžiausias iššūkis tas, jog Lietuvoje reikėjo nufilmuoti skirtingus kraštus - Sibirą, žemę už poliarinio rato. Iš tiesų daug pasimokėme, nes turėjome dideles galimybes statyti dekoracijas. Kai filmavome scenas, kur veiksmas vyksta už poliarinio rato, mums labai trūko sniego, o galiausiai jis visai ištirpo. Nidoje mes ieškojome Laptevų žemės. Labai nustebau, kai pamačiau, kad smėlynai Nidoje primena Laptevų žemę - nėra medžių, nedaug krūmų. Taigi reikėjo filmuoti arba Nidoje, arba važiuoti už poliarinio rato. Buvo priimtas sprendimas Laptevų žemę filmuoti Lietuvoje, nors darbo sąlygos buvo sunkios dėl draudimo važinėti kopose, dekoracijas teko nešioti rankomis. Žinoma, kad „Tarp pilkų debesų“ filmavimai vyko Kaune ir Nidoje. Daug filmavome aplink Vilnių, šiek tiek Trakų rajone.

Manoma, kad filmas galėjo sulaukti kritikos, kad kažkas ne taip padaryta, nes jį žiūrėjo ir jaunimas, ir buvę tremtiniai. Tačiau stengtasi, kad atkurto pasaulio vizija būtų įtikinama.

Meno Skyriaus Darbas Filme „Tarp Pilkų Debesų“

Šiame projekte dirbta keliais etapais, su pertraukomis tai užtruko apie 9 mėnesius. Meno skyrius didžiausią krūvį patiria iki filmavimo. Tačiau šio filmo atveju abejais etapais - ir pasiruošime, ir filmavime, darbo netrūko - visąlaik didelis tempas ir įtampa, vienas dekoracijas keitė kitos, keitėsi filmavimo vietos. Meno skyrius pasidalino į kelias savarankiškas grupes - vieni dirbo viename Lietuvos gale, kiti - kitame, todėl darbus reikėjo labai gerai suorganizuoti. Jurgita yra labai dėkinga savo kolegoms - dideliam dailininkų ir dekoracijų gamintojų būriui. Profesinio meistriškumo lygis kyla.

Lietuva - Patraukli Filmavimo Lokacija

Lietuva yra labai gera ir patogi šalis filmavimams. Visų pirma, šalyje nedideli atstumai. Antra, mūsų miestuose patogiau filmuoti, nes nėra daug automobilių spūsčių palyginus su užsienio didmiesčiais. Užsieniečiai mėgsta filmuoti Lietuvoje, nes turime geras filmavimo vietas ir dirbame profesionaliai.

Apie galimybes filmuoti Estijoje daug nežinoma, bet Latvijoje viskas vyksta panašiai kaip čia, tik Latvijoje jie turi daugiau skirtingos architektūros. Vien tik Rygos senamiestis yra didesnis, turtingesni interjerai, miestas panašesnis į Prahą. Apskritai Latvijoje esama kitokio istorinio palikimo. Nepaisant to, manoma, kad Lietuvoje ir Latvijoje filmuojamų projektų skaičius panašus.

Lietuvos Kino Industrijos Infrastruktūros Raida

Lūžis įvyko tada, kai nebeliko kino studijos - visi atsidūrėme gatvėje. Neturėjome jokios gamybos bazės - nei dekoracijų ir butaforijų gamybos cechų, nei paviljonų, nei rekvizito ar kostiumų sandėlių. Todėl vertėmės, kaip išmanėme. Pavyzdžiui, patys statydavome dekoracijas laikinai išnuomotame buvusios gamyklos ceche, kuris būdavo netgi nešildomas. Bet visa tai pasikeitė. Atsirado entuziastų, kurių didelių pastangų dėka šiandien vėl galima išsinuomoti profesionalų apšvietimą, kameras, rekvizitą, paviljoną, užsisakyti dekoracijų gamybą. Nėra taip blogai. Kol kas Lietuvoje trūksta tik kino studijos. Tai yra didžiausias mūsų minusas. Dailininkai, kaip ir kiti kino darbuotojai, privalo turėti pastovius namus.

Jurgitos Gerdvilaitės Požiūris į Kiną ir Kūrybines Svajones

Jurgita teigia, kad filmus žiūri vis dar taip pat kaip vaikystėje - labai emocionaliai, lyg niekada nebūtų dirbusi kine. Ji mano, kad niekas nepasikeitė. Jeigu nori nagrinėti techninę pusę, tuomet žiūri antrą kartą. Juk kine yra svarbiausi aktoriai ir istorija, todėl visas dėmesys sutelkiamas į tai. Be abejo, bendrą estetinį vaizdą matai, tačiau norint jį techniškai panagrinėti, reikia atskiros peržiūros. Į šitą darbą Jurgita atėjo galvodama, kad čia galės vis ką nors naujo pažinti, sužinoti apie nematytas šalis, gamtą, nepatirtą gyvenimo būdą. O visa tai yra labai svarbu, nes kuriame gyvenamąją aplinką aktoriams. Viskas turi būti tikroviška! Žiūrovai nėra kvaili, apgavystę jie supranta labai greitai.

Profesinė Liga ir Meistriškumo Įvertinimas

Kino dailininkai juokauja, kad jei suklysi, iš karto visi pamatys, o jei padarysi gerai, niekas nepastebės. Jurgita pastebi profesinę ligą, nors kartais nesinorėtų pastebėti. Bet jei filmas yra sukurtas profesionaliai ir istorija pagauna, ji nebenagrinėja dailininkų darbo, tiesiog žiūri filmą. Tačiau mano, kad čia ir yra didžiausias filmo įvertinimas - kai tu, kaip žiūrovas, mėgaujiesi reginiu, o ne nagrinėji, kaip gerai techniškai savo darbą atliko kūrybinė grupė. Tai reiškia, kad ir dailininkas atliko puikų darbą. Kiekvienas dailininkas turi savo stilistiką. Kino dailininkas turi savitą stilių kaip ir kiti dailininkai, tik ne kiekviename filme gali jį išreikšti, mat konkretus filmas reikalauja konkretaus sprendimo - filmo stilius yra lyg „užsakomas“. O tu prisitaikai, lyg „išverti odą“. Kartais pavyksta geriau, kartais - blogiau. Atskirti kino dailininką pagal braižą yra labai sunku. Lengviau atskiriame režisierių.

Svajonių Projektai ir Vizualinės Apgaulės

Jurgita žavisi italo Dante Ferretti darbu M. Scorsese filme „Hugo“ (2006). Už triūsą jis pelnė „Oskaro“ statulėlę. D. Ferretti taip pat dirbo kuriant kitą M. Scorsese filmą „Niujorko gaujos“ (The Gangs of New York, 2002). Abu šie filmai pastatyminiai: sukurtas visiškai naujas fantastinis pasaulis, kitas laikas, apgalvoti koloritai. Tokiame filme dirbti būtų labai įdomu, nes viskas yra dirbtina ir sugalvota. Jurgitai dar neteko, bet ji labai norėtų dalyvauti kuriant stebuklines pasakas, nes dailininkui tokiame žanre yra kur pasireikšti. Visos dekoracijos kine yra didžiulė apgaulė, tai - iliuzijų menas. Jei pamatytumėte dekoracijas paviljone, suprastumėte, kad jos yra tarsi lego nameliai: kai reikia, nusiima stogas, atsitraukia sienos, jos visiškai išsiardo. Yra specialiųjų efektų skyrius, kuris rūpinasi, kad vasarą filmavimo metu atsirastų sniegas, o saulėtą dieną lytų iš visokių dirbtinių tūbelių ir geležiukų sistemų. Dirbtiniu būdu atsiranda ir žaibai, drebėjimai, ledas, gaisrai, griuvimai - viskas yra reguliuojama.

Jurgitos Gerdvilaitės Kūrybinė Laisvė ir Pripažinimas

Režisierius Algimantas Puipa suteikė Jurgitai visišką kūrybinę laisvę, todėl jai ir visam dailininkų būriui, dirbusiam kartu, buvo lengva įgyvendinti meninius sumanymus filme „Naktinis seansas“. Reikėjo tik „nepamesti galvos“ ir nepasiklysti sudėtingo scenarijaus vizualiniuose labirintuose. Jai tai buvo savotiška kūrybinė laboratorija - bandymas suderinti labai skirtingas lokacijas ir dekoracijas, atrasti netikėtus spalvinius kontrastus ir transformuoti erdves pagal šio filmo idėją.

Skirtingų kino profesijų atstovai kasmet įvertinami „Sidabrinės gervės“ apdovanojimais. Jau birželio 8 d. Vilniuje, LVSO koncertų salėje, vykusioje ceremonijoje paaiškėjo nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureatai. Renginio organizatoriai tų metų į kino industrijos profesionalus ir mylėtojus kreipėsi šūkiu „Apdovanoti kinu“. Tais metais net šešiose nominacijose varžėsi režisieriaus Algimanto Puipos siurrealistinė, tarp tikrovės ir sapno balansuojanti juosta „Naktinis seansas“.

Jurgitos Gerdvilaitės Filmografija (Atrinkti Darbai)

Per savo ilgametę karjerą Jurgita Gerdvilaitė prisidėjo prie daugelio kino projektų. Žemiau pateikiamas atrinktų filmų sąrašas:

tags: #lekt #jurgita #gerdvilaite #gime

• Taktinis šaudymo žaidimas Critical Ops
• Sužinokite apie tėvystės teises ir išmokas
• Kaip nustatyti tikrąjį vaiko tėvą
• inovatyvūs ugdymo metodai „Nykštuke“
• Kiaušinių virimo laikas: išsamus gidas kiekvienam