Laima Šilalienė: Gyvenimo Kelias, Pašvęstas Žirgams ir Jojimo Menui
Mums atvykus mus pirmiausia pasitinka keturkojis teritorijos sargas, o iš paskos ateina ir šeimininkė - ponia Laima. Pasisveikinusi mus iškart vedasi į arklides. Šalčininkų rajono pakraštyje, Sakaluose, esančiose jojimo klubo arklidėse žirgų nėra tiek, kiek būdavo anksčiau - kaip sako ponia Laima, „amžius ne tas, jau negali, susimažino, kiek galėjo“. Vis dėlto meilės žirgams šios moters širdyje nesumažėjo.
Laima Šilalienė - tai asmenybė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo žirgų pasaulio. Jos patirtis su žirgais siekia apie 55 metus, ir netgi pati ponia Laima sako: „Žirgai man niekada neatsibodo. Tai - mano gyvenimas, aš kitaip neįsivaizduoju ir jeigu galėčiau atsukti laiką, nieko nekeisčiau“.
Pažintis su Žirgais ir Klubas „Pasaga“: Nuo 1982 Metų
Jojimo klubo istorija prasidėjo labai senais laikais. „Viskas prasidėjo labai senais laikais - 1982 metais. Čia tada nieko nebuvo, čia mums specialiai arklides šitas pastatė“, - paprašyta papasakoti apie jojimo klubo įsikūrimą, sakė ponia Laima. Teritorijoje, kurioje dabar įsikūręs jojimo klubas, anksčiau buvęs kiaulininkystės kompleksas.
L. Šilalienė prisimena, kaip viskas prasidėjo: „Čia buvo toks smagus Kiaulininkystės komplekso direktorius, kuriam viskas buvo labai įdomu - kur nors tvenkiny gėles sodina, kokius gyvius atveža. Vyko derliaus šventė ir mus pakvietė su parodomąja programa. Mes atvažiavome, padarėme parodomąją programą - šokau per kliūtis, dailusis jojimas. Ir vyras pažadėjo, kad jeigu bus arklidės - jie čia atvažiuos. Taip ant juoko, su humoru ir buvo viskas. Na ir atvažiavome su visa grupe, savo žirgais, kuriuos turėjome Vilniuje, Belmonto jojimo mokykloje“, - pasakojo L. Šilalienė.
Vaikystės Šaknys ir Meilė Gyvūnams
Pati Laima Vilniuje atsidūrė vaikystėje, kai tėvus išvežė į Sibirą: „Aš likau, nes buvau pas tetą Vilniuje, ėjau į penktą klasę. Taip ir likau pas ją, o tėvus išvežė. Jie grįžo po penkerių metų, o aš mokiausi, nebuvo lengva.“ Tačiau prie žirgų ji buvo nuo mažens. Tėvas turėjo 19 ha savo ir 3 ha dėdės žemės. Ir turėjo šešis arklius, buvo stiprus ūkininkas. „Taip pat buvo žirgų mylėtojas, tai turbūt paveldima.“
Jos pačios kelias žirgų sporte prasidėjo Vilniuje: ji pati kažkada pradėjo jodinėti žirgų sporto bazėje šalia buvusio Žalgirio stadiono. Paskui ją pakvietė į Riešę, kur Vilniaus žirgynas veikė, joti ir treniruoti. Po penkerių metų grįžo į Vilnių, kai Belmonte pastatė arklides.
Jojimo Klubo Plėtra ir Iššūkiai
Anksčiau jojimo klube buvo apgyvendinami dideli žirgų kiekiai. „Čia, mano proanūkės žirgas“, - atidarydama aptvarą ir kviesdama lyg vaiką sako ji ir aiškina, kad bendrai čia laikoma 11 žirgų, iš kurių jos - keturi, nors anksčiau būdavo pilnos visos arklidės, kuriose gyvendavo apie 100 žirgų. „Turėjome daug raitelių, veždavome iš Rusijos žirgus, juos ištreniruodavome ir parduodavome į Vokietiją. Bet taip buvo jaunystėje. <...> Dabar jau amžius nebe tas. Susimažinome, kiek tik buvo galima“, - priduria ji ir glosto proanūkės žirgą, vardu Volanas.
Žirgų skaičiaus kitimas bėgant metams:
| Periodas | Žirgų skaičius (apytiksliai) | Veikla |
|---|---|---|
| Anksčiau | Apie 100 | Raitelių treniravimas, žirgų pirkimas-pardavimas (iš Rusijos į Vokietiją) |
| Šiuo metu | 11 (iš jų 4 Laimos šeimos) | Žirgų saugojimas, ruošimas varžyboms, jojimo pamokos |
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, sugriuvus buvusiems ūkiams, nelengvi laikai atėjo ir žirgynui. Kai kolūkiai griuvo, ponia Laima pasakoja su vyru kompleksą išsipirkusi, nors dėl to šeima ir turėjo panirti į didžiules skolas. „Sportas, sportas, sportas... Kiek galėjome, tiek vertėmės komercija, teko parduoti pasistatytą namą, bet iš skolų išlindome“, - sako ji.
Ypač sunkus metas buvo apie 1992 metus, kada buvo blokada. „Mes pėsti vaikščiojome į treniruotes, paskui jau kumelaitę kinkėme. Bet sunkiausia, kadangi ūkiai pašarų nepristatinėjo, o mes atsargų jokių tais metais neturėjome. Būdavo ateini į arklides ir verki, visi arkliai žvengia, o neturi ką paduoti. Ir taip buvo.“ Tuomet teko net į Baltarusiją važiuoti, kur pavyko gauti ruginių šiaudų, nes avižų dar buvo galima įsigyti, o šieno - niekur. Tačiau jau kitais metais situacija ėmė taisytis, pašarais pradėjo rūpintis patys iš anksto.
Karjeros Pasiekimai ir Mokinių Uždraudimas
Laima mus pakviečia prisėsti ir pokalbį pratęsti jos namuose, kurie visai šalia arklidžių. Kol moteris mus laiptais lydi į antrą aukštą, aprodo savo karjeros pasiekimus - visą laiptinę nukabintą padėkos raštais ir poniai Laimai skirtais diplomais. Pakilus laiptais, svetainėje vaizdas dar įspūdingesnis. Kambaryje pilna įvairiausių statulėlių ir kitų daiktų, susijusių su žirgais, o ant lentynų nukrauti moters trofėjai - medaliai ir taurės.
L. Šilalienė yra išugdžiusi ne vieną gerų rezultatų pasiekusią sportininkę. Kaip prisimena ponia Laima, sąlygos sportuoti čia buvo sudarytos labai geros. Persikėlus 1982 metais Gyvulininkystės komplekso ūkiai nupirko po žirgą, aprūpino pašarais, tad, kaip sako Laima, „niekas nerūpėjo, tik sportuoti“. „Važinėjome į stovyklas Maskvoje, Minske, tikrai buvo geras rezultatas“, - sako. „Kai 2015 metais Sporto departamente vyko apdovanojimai, tai mūsų vaikas buvo pirmas vaikų rungtyje, jaunučių rungtyje - pirmas, jaunimo - irgi pirmas. Išėjo mano keturi pirmieji. Buvo labai stipri sekcija.“
Pati ponia Laima sako, kad jos karjera ilga nebuvusi, kaip teigė, ji daugiau treniravusi raitelius ir sau laiko nelabai turėjusi. Dabar moteris išvis nebejodinėja. „Man daktaras uždraudė. Jau ketveri metai, o taip norėčiau atsisėsti ir pataisyti, ką proanūkė negerai daro. Ji labiausiai kariauja su manimi ir neleidžia man sėsti ant žirgo. Turėjau labai daug nugaros traumų“, - atsimena ji.
Žirgų Psichologija ir Mokymo Filosofija
JSK "ULONAI"
Tiesa, moteris pasakoja, kad darbo, kad užaugintum čempioną raitelį, reikia įdėti daug, o žirgai, taip pat išskirtiniai gyvūnai - visada puikiai jaučia šeimininką ir jo nuotaikas. „Jie žino nuotaiką. Jeigu kas ne taip, žirgas iškart drausmingas. Būdavo, mėgsta paišdykauti, bet jei aš be nuotaikos - iškart stovi kaip nulietas. Arba būna, atvažiuoja proanūkė ir dar jai neįvažiavus pro vartus, žirgas išgirsta mašinos variklį ir jau skuodžia per aikštę iki vartų. Pažįsta“, - šypsosi ji.
„Gali būti labai stiprus raitelis ir vidutinis žirgas, o kitas silpnas raitelis ir labai geras žirgas, tai vidutinis žirgas su stipriu raiteliu laimės“, - apie sėkmės formules pasakojo L. Šilalienė. „Visą laiką sportavome. Vaikai tokie chuliganiukai aplinkui, bet kai pradėjo pas mus sportuoti, iš karto pradėjome laikytis drausmės, nes pavojinga, jeigu nepaklus. Žirgas tuo momentu gali numesti, užlipti ir panašiai. Tad visą laiką laikėmės drausmės, todėl užaugo geri vaikai. Iš pradžių susirinkdavo 30 vaikų, bet daug atkrito“, - šypsosi Laima.
Laima sako iki dabar atsimenanti daugelio savo turėtų ir treniruotų žirgų vardus, bet juokiasi nevardinsianti. „Bet prisirišimas labai yra“, - priduria ji.
Diena su Laima ir Ateities Planai
Dabar ji sako: „Dabar užsiimame žirgų saugojimu ir ruošimu varžyboms, taip pat pas mus žmonės kartais atvyksta pajodinėti. Treniruoju dvi sportininkes, o pas mus dirba vienas papildomas žmogus. Mes patys viską darome, dar pajėgiame“, - šypsosi ji.
Paprašyta papasakoti, kaip šiandien atrodo moters diena, ji pasakoja, kad ryte pirmiausia į ganyklą išleidžianti žąsiukus, tada apeina žirgus, vėliau atvyksta mokinės, dirbama su jomis, o vakare ji vėl patikrinanti, ar visiems žirgams viskas gerai. „Taip ir sukuosi, einu į arklides, o man ten geriau nei namuose“, - teigia ji.
Mokinių tebeturi, ir viena pagrindinių yra jos proanūkė. Būtent proanūkė ir jos bendraamžė (abi merginos baigė šiais metais vidurinę mokyklą) dabar ir yra pagrindinės Laimos mokinės. Kaip sako, kartais pati nori šokti ant žirgo ir parodyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis. Deja, sveikata jau nebe ta, tad ir proanūkė močiutę saugo, neleidžia net pamėginti. Ir dabar, jeigu atsiranda norinčių jodinėti, galbūt nebūtinai siekti sportinių aukštumų, Laima mielai priima: „Jeigu vaikai labai nori, kaip atsakysi? Kai pats esi prie žirgų visą laiką, tai kaip nepadėsi, jeigu ateina ir rodo meilę žirgams.“ Tiesa, jei dar atsirastų mokinių, Laima sako, kad mielai imtųsi apmokymų ir teigia tik besidžiaugianti, kad kažkam gali perduoti savo žinias.
Žemaičių Pagerbimas
Visuomeninės organizacijos "Žemaitija mano" surengta šauniausių pasaulio žemaičių rinkimo akcija - finišo tiesiojoje. "Norėjome pagerbti žemaičius, "šviesius iš savęs". Tai tiesiog geri žmonės ir "šviesuliukai", kurie, nepriklausomai nuo socialinės padėties, yra gerbiami visuomenės. Nesvarbu, ar tu kalvis, ar prezidentas - prieš gerumą visi vienodi", - apie akciją pasakojo E. Kiekvienas norintysis galėjo siūlyti, jo manymu, geriausią ir labiausiai nusipelniusį žemaitį. "Respublikos" leidinių grupės dienraščiai ir apie 60 regioninių laikraštėlių platino anketas. "Dabar skelbiame beveik 400 šauniausių žemaičių sąrašą ir norime surengti turą po Lietuvą, kad aplankytume bei paspaustume rankas į šį sąrašą patekusiems žmonėms", - ateities planais dalijosi E. Šioje akcijoje ponia Laima, be abejonės, būtų verta vietos už jos indėlį į žirgų sportą ir atsidavimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
