Šv. Ignacas Lojola: nuo karininko iki dvasinio kelrodžio
Šv. Ignacas Lojola (tikrasis vardas Íñigo López de Loyola) gimė 1491 m. šeimos pilyje Lojoloje, baskų krašte, Šiaurės Ispanijoje. Ignacas Lojola buvo paskutinė vienos kilmingos baskų šeimos, gyvenusios pilyje netoli Aspetijos, atžala. Pagal tų laikų papročius jaunesnieji sūnūs, gimę po pirmagimio, turėjo siekti bažnytinės karjeros, tačiau jo galvoje kūrėsi visai kitokie, riterių ir nuotykių romanų subrandinti, planai. Užsiauginęs plaukus ir apsiginklavęs jis tapo puikiu ir bebaimiu Karolio V armijos karininku.
Ignacas dažnai apibūdinamas kaip „kareivis šventasis“, bet jis per savo gyvenimą tekariavo tik kelis mėnesius. Kartu su bendražygiais Pamplonoje apgultas Pranciškaus I būrių, jis gynėsi kaip liūtas, o atsitraukti privertė tik koją sutrupinęs arkebūzos šūvis. Iš miesto Ignacą išnešė neštuvais, o prancūzų kareiviai jam atidavė pagarbą. Paskui jis pasitraukė į savo pilį sveikti. Gijimas buvo ilgas ir nuobodus, tačiau po šio įvykio jis pradėjo skaityti religinio turinio knygas - Jėzaus ir šventųjų gyvenimus. Tai tapo gilaus dvasinio atsivertimos pradžia.
Kelias į pašaukimą ir studijos
Atsivertimo pradžioje Ignacas ėmėsi griežtų atgailų, tačiau laikui bėgant nuo jų nutolo ir galiausiai Draugijos nariams Konstitucijose nurodė savo kūnu rūpintis ir jį mylėti. Ignacas suprato, kad norint, jog apaštalystė duotų vaisių, ji turi būti pagrįsta tvirtu teologiniu ir humanistiniu išsimokslinimu. 1528-1535 m. jis studijavo Paryžiaus universitete, kur įgijo filosofijos magistro laipsnį.
Čia 1534 m. Ignacas susidraugavo su būreliu studentų, užsidegusių tuo pačiu misionierišku pašaukimu. Tai buvo užuomazgos Jėzaus Draugijos, kurią 1540 m. popiežius Paulius III patvirtino kaip jėzuitų ordiną. Ignacas buvo išrinktas pirmuoju šios vienuolijos generolu.
Jėzuitų veiklos principai ir „Dvasinės pratybos“
Ignacas buvo itin pamaldus ir vos ne mistinės išminties kupinas žmogus. Savo kareiviams ugdyti Ignacas parašė „Dvasines pratybas“ - nelengvai skaitomą knygelę, kuri dar ir dabar yra nepamainomas kiekvieno jėzuito vadovas. Dvasinių pratybų tikslas yra padėti žmonėms patirti Dievą tiesiogiai ir aiškiai.
Pagrindiniai Ignaco dvasingumo komponentai
- Kontekstas: Tai mokymo ir mokymosi aplinka; besimokančiojo pasaulis, kurį veikia šeima, draugai ir socialinė aplinka.
- Patirtis: Žmogiškoji patirtis, mokanti pripažinti šio pasaulio vertingumą ir objektyviai pažinti tikrovę.
- Refleksija: Proceso metu ieškoma atsakymų į klausimus: kaip bus siekiama įgyvendinti tai, kam pasiryžta refleksijos metu.
- Veikla: Siekiamo tikslo realizavimas, vidinis asmens augimas, paremtas apmąstyta patirtimi.
- Įvertinimas: Atliktos veiklos įvertinimas ir įsivertinimas, siekiant nuolatinio tobulėjimo.
Ignacas metė iššūkį tam, kuo rėmėsi nusistovėjusi to meto samprata, šventumą tapatinusi su panieka pasauliui. Jis Dievo Žodį atnešė į klases ir ligonines, į našlaičių namus ir į valdžios rūmus. Jėzuitų pedagoginė sistema giriama už jos gebėjimą ugdyti ne vien „gerus ganytojus“, bet ir „gerus valstybės tarnautojus“.
| Veiklos sritis | Ignaco požiūrio esmė |
|---|---|
| Mokslas | Humanistinis ugdymas, romėnų ir graikų klasika |
| Finansai | Profesionalus fondų telkimas veiklai remti |
| Sveikata | Nuosaikumas ir rūpinimasis kūnu (gydytojai studentams) |
Palikimas ir šventumas
1556 m. liepos 31 d. Ignacas mirė Romoje. 1622 m. kovo 12 d. jis buvo kanonizuotas. Jo įkurta Jėzaus Draugija paliko gilius pėdsakus Bažnyčios istorijoje. 1569 m. pirmieji jėzuitai atvyko į Lietuvą, o 1579 m. įkūrė Vilniaus akademiją, kuri tapo Vilniaus universitetu. Šiandien jėzuitai tęsia savo misiją visame pasaulyje, sekdami Ignaco nurodytu „ypatingu veikimo būdu“ - mylėti ir tarnauti Dievui „visa širdimi, visa siela ir visa valia“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
