Meniu

Vaikų pėdų rotacija į išorę (Out-toeing): priežastys, požymiai ir gydymas

Pėdų pronacija ir įvairūs eisenos ypatumai yra viena dažniausių priežasčių, kodėl tėvai kreipiasi į vaikų kineziterapeutus. Dažniausiai klausimas būna labai praktiškas: ar tai normalus amžiaus etapas, ar jau problema, kurią reikia koreguoti. Dalis pėdos ir eisenos pokyčių vaikystėje yra fiziologiniai.

Nors daugelio vaikų lanksti plokščiapėdystė yra normali raidos variacija, jei yra skausmas, greitas nuovargis, vienpusis „šlubavimas“, progresuojanti asimetrija ar ribotas judesys, būtina tiksli diagnostika. Svarbu atkreipti dėmesį, kad dalis eisenos variacijų vaikystėje savaime mažėja augant, bet simptominiai ar progresuojantys atvejai turi būti vertinami.

Vaikas, kurio pėdos pasuktos į išorę (out-toeing)

Kas yra pėdų rotacija į išorę (Out-toeing)?

Eisenos sutrikimai apima į vidų krypstančias pėdas (intoeing), į išorę krypstančias pėdas (out-toeing), vaikščiojimą ant pirštų galų, šlubavimą, asimetrišką žingsnį, dažną klupinėjimą ar pusiausvyros stoką. Plokščiapėdyste yra laikoma ne tik pažemėjęs vidinis pėdos skliautas, bet ir pėdos pasisukimas į išorę. Tačiau pati pėdos forma nereiškia nieko, jei nesukelia problemų.

Svarbiausia tėvams žinoti, kad iki tam tikro laiko pėdutės auga ir vystosi, o paskui ateina tokia riba, kai jos jau nebesikeičia. Dažnai tai normali raidos variacija, ypač jei pėda lanksti ir neskauda.

Jeigu kyla abejonių, paprašykite vaiko šlapiomis kojomis atsistoti ant, pavyzdžiui, grindinio plytelės ar popieriaus lapo ir įvertinkite pėdos antspaudą. Tai gali padėti pastebėti, ar pėdos skliautas yra pakankamai išreikštas.

Pėdų rotacijos į išorę ir kitų eisenos sutrikimų priežastys

Pėdų deformacijos dažniausiai būna įgytos, o ne įgimtos. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros gali atsirasti įvairių problemų. Retais atvejais (iki 10%) plokščiapėdystė būna įgimta, tačiau dažniausiai ji įgyjama dar vaikystėje.

Dažniausios priežastys apima:

Natūralūs raidos ypatumai: lankstūs audiniai, augimas.
Raumenų disbalansas ir silpnesnė pėdos/klubo kontrolė: Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni ar nevisaverčiai, pėda neatlaiko kūno svorio, jos skliautai ima mažėti ir gali atsirasti pėdos pasisukimas.
Per didelis arba staigus fizinio krūvio šuolis.
Netinkama judesio technika: bėgant, šokant, keičiant kryptį.
Neuromuskuliniai ypatumai (rečiau).
Standžios pėdos būklės: pavyzdžiui, tarsalinė koalicija paauglystėje.
Netinkamas avalynės pasirinkimas: avalynė, kuri yra per kieta, per didelė, per siaura, ar per anksti pradedami avėti batai.
Ankstyvas vaiko statymas, „mokymas“ vaikščioti: Besiformuojantiems vaiko kaulams, raumenims, raiščiams ankstyvas „mokymas“ vaikščioti gali būti per didelis krūvis.
Vaikštynės, šokliukai: Šie vaikų priežiūrą palengvinantys daiktai „išbalansuoja“ normaliai kūdikio raidai būtinas apkrovas.
Nejudrumas.
Antsvoris: Viena iš dažnesnių rizikų pėdos deformacijoms yra vaiko antsvoris.
Genetika: Svarbus genetinis veiksnys gali lemti pėdos skliauto formavimąsi.

Kada vertinti ir požymiai pagal amžių

Vaikų amžiuje pėdų rotacija į išorę gali būti normalus reiškinys, tačiau tam tikri požymiai signalizuoja apie būtinybę kreiptis į specialistą.

Vertinti būtina, jei:

Skauda pėdas, kulkšnis, blauzdas ar kelius.
Vaikas greitai pavargsta vaikščiodamas.
Dažnai griūna, klumpa, „velka“ pėdas.
Sutrikimas ryškesnis tik vienoje pusėje.
Pėda standi, judesys ribotas.
Atsiranda šlubavimas ar negalėjimas remtis koja.

Požymiai pagal amžių

1-3 metai

Šiuo laikotarpiu pėdos dažnai atrodo plokštesnės, tai gali būti normalu.

Kada stebėti ramiau: jei pėdos lanksčios, vaikas juda aktyviai, nėra skausmo, nėra vienpusio šlubavimo.
Kada kreiptis: jei nuolatinis vaikščiojimas ant pirštų galų po 2 metų, vaikas neatsistoja pilna pėda, ryškus vienpusis pėdos ar eisenos skirtumas, dažnas kritimas su aiškiu judesio nevaldymu, skausmo signalai ar vengimas vaikščioti.

4-7 metai

Šiame amžiuje dažnai matosi aiškesnis eisenos modelis.

Greitas kojų nuovargis ilgesnio ėjimo metu.
Skausmas pėdose, kulkšnyse, blauzdose.
„Nusidėvintys“ batai iš vidinės pusės.
Sunkiau dalyvauti aktyviuose žaidimuose.
Ryškus į vidų ar į išorę pasuktų pėdų modelis.

Neforsuokite kūdikio raidos. Visų vaikų fiziniai gebėjimai vystosi kiek skirtingais tempais ir tik pakankamai sustiprėjęs kūdikis įvaldo naują motorinį įgūdį.

8-12 metai

Didėja sporto ir mokyklinis krūvis, todėl funkcinės problemos išryškėja labiau.

Pėdų ar kulnų skausmai po krūvio.
Kelių skausmas, susijęs su pėdos kontrole.
Sumažėjusi ištvermė bėgant.
Pasikartojantys čiurnos „pasisukimai“.
Nestabili atrama, ypač vienos kojos pratimų metu.

13-19 metai

Skausmas pėdos skliaute, kulne, Achilo srityje.
Kelio ar klubo diskomfortas dėl pėdos biomechanikos.
Nuolatinė pronacija bėgant ar šokinėjant.
Sportinių traumų pasikartojimas.
Skausmas po ilgo stovėjimo ar ėjimo.

Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena. Pavyzdžiui, plokščiapadžiai vaikai nuo turinčiųjų sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greit pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad kas nors degina pėdas. Į vakarą skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kartais sutraukia mėšlungis.

Kada būtina kreiptis skubiai!

Vaikas staiga nebegali remtis koja!
Atsiranda ryškus šlubavimas!
Pėda ar sąnarys paraudęs, karštas, patinęs!
Yra karščiavimas ir kojos skausmas!
Naktinis progresuojantis skausmas!
Po traumos matoma deformacija!
Atsiranda neurologiniai simptomai (silpnumas, tirpimas, regresas)!

Planinei konsultacijai kreipkitės, jei simptomai tęsiasi ilgiau nei 2-4 savaites ar kartojasi cikliškai.

Diagnostika

Diagnostika prasideda nuo vaikų ortopedo arba chirurgo konsultacijos. Patyrusiam specialistui dažnai pakanka apžiūrėti, kaip vaikas stovi ir eina, kad įvertintų situaciją. Vienas svarbiausių diagnostikos žingsnių - nustatyti, ar plokščiapėdystė (įskaitant pėdos rotaciją) yra lanksti, ar rigidiška.

Kaip vyksta įvertinimas:

Pokalbis su tėvais ir vaiku: Aptariame, kur ir kada skauda, kada simptomai stiprėja, kiek vaikas juda ir sportuoja, avalynės, dienos režimo, augimo ir traumų istoriją.
Funkcinis vertinimas: Vertiname pėdos tipą (lanksti ar standi), kulno ir čiurnos ašį, pėdos skliauto elgesį judesyje, eiseną (ėjimas, bėgimas, krypties keitimas), pusiausvyrą ir vienos kojos kontrolę, klubų, kelių ir liemens įtaką pėdos apkrovai.
Individualus planas: Pateikiama aiški funkcinė išvada, konkretūs tikslai, pratimų planas namams, rekomendacijos dėl krūvio ir avalynės, jei reikia, siuntimas ortopedo konsultacijai.

Diagnostikos metodai

Tyrimo metodas	Ką parodo
Klinikinis pėdos vertinimas	Skliauto aukštis stovint ir sėdint, lankstumas (ar skliautas atsiranda pakėlus pėdą), kulno padėtis
Eisenos analizė	Kaip vaikas eina: svorio pasiskirstymas, ašies nukrypimai, kompensaciniai judesiai
Pėdų atspaudas (podoskopija)	Pėdos kontakto su žeme plotas - parodo, ar skliautas susiformavęs
3D pėdų skenavimas	Tikslus trimatės pėdos formos modelis, reikalingas individualių vidpadžių ar avalynės gamybai
Rentgenograma	Kaulų išdėstymas ir skliauto struktūra stovint. Parodo deformacijos laipsnį
Echoskopija (ultragarsas)	Raiščių ir sausgyslių būklė, minkštųjų audinių vertinimas
MRT	Detali minkštųjų audinių ir kaulų struktūra

Pėdos skliauto struktūra ir atramos taškai

Gydymas ir korekcija

Absoliuti dauguma vaikų pėdos deformacijų atvejų gydomi konservatyviai - be operacijos. Korekcinį gydymą svarbu pradėti kuo ankstyvesniame amžiuje, iki susiformuojant kauliniam skliautui.

Kineziterapija

Kineziterapija stiprina pėdos raumenis ir raiščius, kurie palaiko skliautą. Reguliarūs pratimai - svarbiausias ilgalaikis gydymo komponentas. Įgytą pėdos deformaciją galima pakoreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne.

Judesio kokybės korekcija: Pėdos ir čiurnos kontrolė, blauzdos ir klubo stabilumas, žingsnio biomechanika, simetrija ir koordinacija.
Stiprinimas ir stabilizacija: Pėdos vidinių raumenų aktyvinimas, blauzdos ir Achilo komplekso darbas, sėdmenų ir liemens stabilizacija, vienos kojos pusiausvyra, funkciniai šuolio ir bėgimo elementai (pagal amžių).
Mobilumas: Čiurnos dorsifleksija, blauzdos raumenų lankstumas, pėdos sąnarių judrumas, klubų mobilumo-kontrolės balansas.
Eisenos ir bėgimo pertreniravimas: Efektyvesnis žingsnio modelis, saugesnė atrama, geresnė apkrovos kontrolė sporte.
Krūvio planavimas: Treniruočių intensyvumo didinimas, poilsio ir atsistatymo santykis, grįžimas po skausmo epizodo, prevencinis režimas sezono metu.

Stiprios ir tamprios pėdos – pratimai vaikams, gimusiems su šleivapėdyste / talipais

Masažas

Masažas naudojamas kaip papildoma priemonė: kai ryški blauzdos, pado ar Achilo įtampa; kai reikia sumažinti diskomfortą; kai reikia geresnės tolerancijos aktyviems pratimams. Svarbu: vien masažas nekeičia ilgalaikės pėdos kontrolės; ilgalaikis rezultatas pasiekiamas per aktyvią kineziterapiją.

Ortopediniai vidpadžiai ir avalynė

Ortopediniai vidpadžiai, pakeliantys pėdos skliautą, koreguoja pėdos padėtį ir sumažina patologinį krūvį. Geriausi rezultatai pasiekiami su individualiai pagamintais vidpadžiais, pritaikytais pagal tikslaus pėdos matavimo (3D skenavimo) duomenis. Vaikui su pėdos deformacija galima gaminti individualiai pritaikytą ortopedinę avalynę, kuri palaiko pėdos skliautą ir stabilizuoja čiurną. Šis sprendimas taikomas esant ryškesnei deformacijai, kai vien vidpadžių nepakanka. Lietuvoje ortopedinius gaminius vaikams kompensuoja Valstybinė ligonių kasa (VLK).

Chirurginė intervencija

Chirurginė intervencija taikoma retai - dažniausiai tik esant įgimtai patologijai, rigidiškai plokščiapėdystei arba kai konservatyvus gydymas per keletą metų nedavė rezultatų ir deformacija akivaizdžiai progresuoja.

Pirmieji pokyčiai dažnai matomi per 2-6 savaites, jei planas vykdomas nuosekliai.

Tinkama avalynė

Avalynės pasirinkimas yra itin svarbus pėdos sveikatai. Medikė siūlo atkreipti dėmesį ir į nežymius ortopedinius pakitimus.

Patogi, pagal pėdos plotį.
Atitinkanti veiklą (kasdienė vs sportinė).
Ne per kieta ir ne per „minkšta be kontrolės“.
Keičiama laiku pagal nusidėvėjimą ir augimą.

Reikia atminti, kad nei supinatorius, nei joks kitoks įdėklas nesuformuos pėdos skliauto, jis tiesiog saugos pėdą, neleis jai greitai pavargti. Ortopedinė avalynė kuriama ne šiaip sau, su ja vaikui patogiau ir saugiau, tačiau nereikia tikėtis, kad nuo jos vaiko pėdos skliautas susiformuos. Greičiau jau batas deformuosis, prisitaikęs prie pėdos, nei atvirkščiai. Ne batai, o fizinė veikla padeda formuotis skliautui.

Vaiko kojoms kenkia ir per dideli batai. Pėdoms reikia erdvės. Ankšti batai priverčia nenatūraliai statyti pirštukus, ypač tai pavojinga didiesiems kojų pirštams. Gali susiformuoti ir netaisyklinga pėdos laikysena, kurios pasekmės vėliau gali būti įvairūs kelių ar klubų sąnarių pažeidimai. Net ir vėlesniame amžiuje atsirandančius stuburo skausmus iš dalies gali lemti vaikystėje suspausta pėda. Dėl to batuko vidus turėtų būti maždaug 2 cm ilgesnis už pėdutę, o batų padas - kuo lankstesnis.

Pirmųjų mažylio batukų padas turi būti plonas ir elastingas, ypač pirštų srityje. Bateliai turi turėti uždarą ir kietą užkulnį, kiek aukštesnes batų noseles, kad iš viršaus nespaustų pirštukų. Visai mažų vaikų avalynė turi būti be pakulnės, o vėliau - su 0,5-2 cm aukščio pakulne. Geri batai nebūtinai turi būti pagaminti iš natūralios odos.

Ortopediniai vidpadžiai ir tinkama avalynė

Prevencija ir tėvų vaidmuo

Fizinis aktyvumas - svarbiausia prevencinė priemonė. Esminiai dalykai, kurie lemia vaiko pėdutės skliautą: svoris, genetika, fizinis aktyvumas, vaikščiojimas basomis, laiku patikrinti raumenys.

Ką tėvai gali daryti namuose:

Užtikrinti reguliarų judėjimą pagal amžių.
Riboti ilgą pasyvų sėdėjimą be pertraukų.
Daryti trumpą namų pratimų rutiną (10-15 min.).
Stebėti avalynės nusidėvėjimą ir tinkamą dydį.
Po krūvio įtraukti atsistatymo režimą.
Fiksuoti simptomų dienyną (kada, kur, po kokio krūvio skauda).

Ko vengti:

„Diagnozuoti“ pagal vieną interneto požymį.
Pradėti intensyvų sportą per skausmą.
Ilgai laukti, kai simptomai didėja.
Naudoti pasyvias priemones kaip vienintelį sprendimą.

Kitos prevencinės priemonės:

Fizinis aktyvumas: Skatinkite vaiką bėgioti, važinėtis dviračiu, plaukioti, lipti, šokinėti.
Vaikščiojimas basomis: Auganti pėda yra labiausiai stimuliuojama ir efektyviausiai stiprėja, kuomet vaikas vaikšto basomis, todėl neaukite batukų tuomet, kai jie nebūtini. Ypač lauke, ant nelygių paviršių (žolės, smėlio, žvyro), paskatinkite vaiką vaikščioti per įvairius paviršius - žolę, smėlį, akmenukus, miško samanas ar nubyrėjusius pušų spyglius.
Pėdų mankšta: Mankšta labai naudinga visiems vaikams.
Svorio kontrolė.
Reguliarios profilaktinės apžiūros: Ankstyvas kreipimasis į specialistą leidžia parinkti tinkamą gydymo planą ir išvengti komplikacijų - pakitusios eisenos, kelių, klubo ar stuburo problemų ateityje.