Verkiantis Kūdikis: Kaip Suprasti, Reaguoti ir Padėti Nuraminti

Kiekviena šeima yra patyrusi, kai kūdikis susinervuoja ir negali nustoti verkti. Tiesa ta, kad neturėdami žinių, kaip savo kūdikiui padėti įveikti stresą, gali kilti abejonių, ar netraumuosime vaiko leisdami jam verkti. Gali būti labai sunkių momentų, ypač jei neturime informacijos apie verkimą ir jo naudą. Tačiau verksmas yra daug daugiau nei tik nepatogumas - tai pagrindinė kūdikio bendravimo priemonė ir svarbus savigydos mechanizmas.

Verksmas kaip Galingas Kūdikio Komunikacijos Įrankis

Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis. Rėkimas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Jei gebėtume į jį nereaguoti, tai grėstų žmonijos išnykimu.

Lyginant su kitais žinduolių jaunikliais, žmonių naujagimiai yra labiausiai nepasiruošę išgyventi pasaulyje be suaugusiųjų globos. Akivaizdu, kad evoliucija nesuteikė kūdikiams gebėjimų savarankiškai išgyventi po gimimo, tačiau aprūpino juos puikiai veikiančiu įrankiu, kuris užtikrintai ir greitai suorganizuoja pagalbos. Vaikų verksmas akimirksniu aktyvuoja smegenų žievės dalis, atsakingas už dėmesį ir empatiją, sutelkdamas visą tėvų energiją ir skubindamas juos uoliai pasirūpinti maistu, saugumu, komfortu ar dėmesiu.

Teigiama, kad kūdikiui pravirkus, motinos organizme išsiskiria didesnis oksitocino, kartais vadinamo „meilės hormonu“, kiekis. Oksfordo universiteto neuromokslininkė Katie Young patvirtino, kad kūdikio verksmas yra vienas tų garsų, į kurį smegenys reaguoja greičiausiai, net jei verkia ne mūsų vaikas! Esame užprogramuoti gana natūraliai reakcijai - atliepti vaiko poreikius.

Verksmas: Ne Tik Poreikių, bet ir Streso Išraiška

Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Priešingai nei tėvams, pačiam kūdikiui jo verkimas nėra streso priežastis. Verksmas yra streso rezultatas, leidžia iš kūno pašalinti įtampą. Jei kiti vaiko poreikiai patenkinti, jis yra sveikas, greičiausiai jis naudojasi gamtos jam suteiktu būdu paleisti įtampą.

Kūdikiai yra ypač jautrūs išorinei stimuliacijai. Tai, kas mums atrodo įprasta, jie mato ir patiria pirmą kartą: nauji žmonės, gyvūnai, kvapai, garsai, šviesos. Jie taip pat be galo atviri juos prižiūrinčių suaugusiųjų būsenoms, kurie yra jų savotiškas pasaulio lakmuso popierėlis. Psichologai teigia, kad kūdikiai kaupia ir stresą, patirtą iki gimimo bei paties gimimo metu. Kiek paaugusiems vaikams net ir džiaugsmingi įvykiai, tarkime, gimtadienio šventė, gali tiesiog sukelti per daug emocijų. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus.

Terapinis Verksmo Poveikis

„Laimei, kūdikiai yra aprūpinti nuostabiu savigydos įrankiu ir gali įveikti streso padarinius natūraliu, gydančio verksmo būdu“, - sako specialistai. Verksmas turi dvi svarbias paskirtis: komunikacijos ir gydymo. Visi žino, kad kūdikiai verkia, norėdami pranešti apie savo pagrindinius poreikius: alkį, miegą, šaltį ar artumo poreikį. Tačiau terapinė verksmo reikšmė dar menkai žinoma. Kūdikiai kartais verkia, kad atsikratytų streso ar išsigydytų traumas, net ir po to, kai visi jų tiesioginiai poreikiai yra patenkinti.

Leidimas vaikui verkti laikant ant rankų (kai patenkinti visi kiti poreikiai ir jis neserga) gali turėti daug privalumų. Su kūdikiais, kurie išleidžia įtampą verkdami, yra daug lengviau gyventi. Tarp verkimų jie paprastai yra ramūs, patenkinti ir judrūs, nelabai įnoringi, naktį miega ilgesniais intervalais. Taip pat leidimas verkti gali veikti kaip terapija ir ateityje padėti išvengti tokių psichologinių sunkumų, kaip nerimas, įvairios baimės, smurtas, hiperaktyvumas, prieraišumo sutrikimai, depresija ir kt. Verksmo slopinimas gali išeikvoti daugiau energijos nei leidimas verkti.

Kitas leidimo verkti privalumas yra tai, kad kai stresas yra išleidžiamas ir nesikaupia kūne, vaikas ilgalaikėje perspektyvoje geba geriau koncentruoti dėmesį, mokytis naujų dalykų. Taip pat jis mokosi sveikai išreikšti stresą, užuot slopinęs emocijas. Slopinamos emocijos siejamos su aukštesniu kraujo spaudimu, skrandžio opomis, ateroskleroze, navikų augimu, osteoporoze ir kitomis ligomis. Ilgalaikis stresas apriboja imuninės sistemos veikimą, o tai veda prie infekcinių ligų, alergijų, ir kitų su imunine sistema susijusių ligų. Laikydami savo kūdikį rankose ir leisdami jam verkti tiek, kiek jam reikia, padėsite jam sveikti nuo ankstyvųjų traumų ir streso. Tai pagerins jo fizinę ir emocinę sveikatą bei gebėjimą mokytis.

Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai. Ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. 98 proc. ašarų sudėties - vanduo ir druskos, o likusi dalis - streso hormonai, toksinai ir kiti komponentai. Tyrimai taip pat atskleidė, kad verkimas gali sumažinti skausmą, išlaisvina laimės hormonus, padeda lengviau užmigti ir gerina virškinimą.

Istorinės Perspektyvos ir Tėvų Klaidos

Nuomonė, kad kūdikiui kartais reikia leisti išsiverkti, gaji nuo XIX a. pabaigos. Vyravo įsitikinimas, kad retai liečiant kūdikį bus mažesnė tikimybė jam perduoti gyvybei pavojingas infekcijas. XX a. išsiskyrė tuo, kad mokslo vyrai nusprendė geriau nei mamos ar močiutės žiną, kaip auginti vaiką. Pavyzdžiui, bihevioristas Johnas Watsonas tikino, kad per didelė šeimos narių meilė gali kūdikiui pakenkti, t. y. jis gali išaugti irzlus ir nesavarankiškas. Patarimų į kūdikio verksmą nekreipti dėmesio galima išgirsti iki šiol.

Deja, moksliniais tyrimais įrodyta, kad verkiančio vaiko ignoravimas gali padaryti daug žalos. Kūdikystėje patiriamas stiprus stresas gali sutrikdyti nervinės sistemos vystymąsi ir tapti kai kurių ligų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromo, priežastimi. Kūdikiai reakcijos į aplinką mokosi iš jį globojančių suaugusiųjų. Todėl, kai nereaguojama į jo poreikius, sutrinka vystymasis - vaikas lėčiau auga, tampa nejautrus, praranda pasitikėjimą. Reaguoti į kūdikio verksmą būtina ir todėl, kad pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi jo požiūris į aplinką. Tai laikas, kai mažylis turi sužinoti, kad pasaulis yra saugi vieta ir juo bus pasirūpinta. Priešingu atveju formuojasi nepasitikėjimas ne tik aplinkiniais, bet ir savimi.

Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi maitinimo valanda. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam. Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis.

Mūsų kultūroje gana neįprasta ne tik patiems rodyti emocijas, bet ir natūraliai priimti kitų emocijų išraiškas. Ypač vaikų. Dalis suaugusiųjų gerai pamena, kaip juos vaikystėje barė, gėdijo ar net baudė už tai, kad jie nesiliauja verkti. Kiti mini, kad tėvai verksmą tildydavo švelnesniais būdais: nukreipdami dėmesį ar pasiūlydami maisto. Taip, anksčiau ar vėliau mes liaudavomės verkti. Ir užaugome tikėdami, kad kažkas turi teisę nuspręsti, kokios mūsų emocijos yra priimtinos (geros), o kokios ne. O gal net pasakyti, kaip mes turėtume jaustis. Užaugome tikėdami, kad mums paliepus ir mūsų vaikai turi liautis verkę. Nes tas verksmas kažkoks erzinantis ir nepatogus. Kartais atrodo, kad tėvai pasiruošę padaryti bet ką, kad tik kuo greičiau „sutaisytų“ pravirkusį vaiką. Tačiau tyla nėra visų problemų sprendimas, o verksmo priežastis niekur nedingsta. Gėdinimas, pyktis, grasinimai ir kitos agresyvios formos tik formuoja vaiko ateities elgesio modelius bei sampratą, kad jausti jausmus yra blogai, gėdinga, draudžiama. Pagalvokite, kiek skausmo išgyvename patys, kai jūsų skausmas, diskomfortas ir emocijos ignoruojami. O jei ignoruoja patys artimiausi žmonės? Tuomet skausmas dvigubai didesnis.

Kada Verksmas Rodo Didesnes Problemas: Ankstyvoji Psichikos Sveikata

Jei jūsų vaikas vieną dieną verkia labai ilgai arba verkimas skamba kitaip, neįprastai, tai gali rodyti kokią nors būklę, reikalaujančią medicininės priežiūros. Lietuvoje dar vis labai neįprasta, kad tėvai su pačiais mažiausiais vaikais - kūdikiais ir mažyliais iki maždaug trejų metų - ieškotų psichologų pagalbos. Jei kūdikiai labai neramūs, dirglūs, nenumaldomai klykia, nemiega, atsisako valgyti, o kiek vyresni vaikai labai neramūs, neprisitaiko naujoje aplinkoje, yra pilni baimių ar netikėtai ima reaguoti agresyviai ar destruktyviai, tėvai paprastai klausia pediatro patarimo.

Taigi, ar egzistuoja psichikos sutrikimai tokiame ankstyvame amžiaus tarpsnyje ir, jei taip, ar įveiksime stigmos baimę ir juos įvardinsime? Dėl sutrikimų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje egzistavimo sutaria specialistai visame pasaulyje, tik dar vis diskutuojama, ar būtina, realu ir teisėta rašyti diagnozę šiame amžiaus tarpsnyje. Tarptautinių tyrimų duomenimis, mažų vaikų psichikos sutrikimai yra tokie pat dažni kaip ir mokyklinukų ir siekia maždaug nuo 9 iki 30 (ir daugiau) procentų. Lietuvoje žinių apie ankstyvąją psichopatologiją dar nėra daug.

Visais atvejais psichologų (ar kitų psichikos sveikatos priežiūros specialistų) pagalba reikalinga, kad dideli sunkumai auginant vaiką arba „įsivaizduojami“ simptomai netaptų „tikrais“ sutrikimais. Jokiu būdu nenoriu gąsdinti tėvų, bet noriu paskatinti juos įveikti nerimą ir kaltės jausmą, beveik visada susijusį su šiais sunkumais („esu nepakankamai gera mama, geras tėtis, jei net negaliu nuraminti savo vaikelio“…), ir kreiptis pagalbos.

Dažniausi Ankstyvosios Vaikystės Sutrikimai

Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta. Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas.

Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį). Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai.

Gali būti, kad pirmaisiais-antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Tai aprašoma kaip padidėjusio sensorinio reaktyvumo sutrikimas.

Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypač didelį motorinį aktyvumą. Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo - dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo - bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Jei elgesio problemų keliantys vaikai atkreipia į save tėvų dėmesį (nes jiems trukdo), tai tokie emociniai sutrikimai, kaip išsiskyrimo nerimas, baimės, prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai ir jų vengimas ar vaikystės depresija labai dažnai lieka nepastebėti.

Labai anksti - dar iki trečiųjų metų - gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai. Specialistai taip pat įvardija naują - specifinio santykio sutrikimą kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Gali būti, kad vaiko emocijos ar elgesys su vienu asmeniu bus sutrikę: pastebimas opozicinis elgesys, agresija, išgąstis, baimė; save žalojantis elgesys; atsisakymas valgyti ar miegoti; vaiko amžiaus neatitinkantis elgesys. Be to, dar į jokią diagnostinę klasifikaciją neįtraukti galimi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia besaikis elektroninių prietaisų naudojimas.

Kūdikių ir Mažų Vaikų Psichikos Sveikatos Problemų Dažnis

Kaip Teisingai Reaguoti į Verkiantį Vaiką?

Pirmiausia, ką galite padaryti, tai patikrinti, ar jam ko nors reikia, ar patenkinti visi poreikiai. Jei patenkinote visus svarbiausius poreikius, įvertinote sveikatą, fizinio skausmo ar kokio nors nepatogumo tikimybę ir jūsų vaikas vis tiek verkia, greičiausiai jis taip paleidžia praeityje patirtą įtampą ar skriaudą. Tokiu atveju geriausia, ką galite padaryti, tai mylinčiai laikyti savo kūdikį ant rankų ir leisti jam verkti. Ir visai nesvarbu, kad ta priežastis jums nežinoma. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia.

Eidama nuraminti verkiančiojo, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Suteikite mažuliui kuo daugiau signalų, kad esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį kūdikį ramina ir judesiai, nes primena tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį su savimi. Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Nešioti mažus kūdikius reikia!

Tėvų Reakcijos Svarba

Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga. Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas. Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiajam atrodo trumpai, naujagimiui gal būt yra amžinybė.

Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Suklydus vaikas gali pasijusti nesuprastas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Ugdykite emocinio reguliavimo įgūdžius. Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą.

Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“.

Prevencija ir Pagalba

Jeigu mama iš pat pradžių kūdikio verksmą laikys signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turi palaužti, ji netrukus taps tikra savo vaiko reikalų žinove. Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo signalus iki verkimo taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius. Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.

Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Atspindėdami padedame žmogui išlipti iš stresinio būvio į racionalųjį. Už tai atsakinga žmogaus smegenų skiltis vystosi ilgiausiai ir susiformuoja vėliausiai, todėl, kol ji formuojasi, turime vaikams „paskolinti“ šias savo smegenų skiltis.

Normalu, kad negalime reaguoti į absoliučiai visas vaiko ašaras. Gyvenimas juk nesustoja ir galima gražiai paprašyti kantriai palaukti. Labai svarbu, kad vaikas jaustų mus esant šalia su rūpesčiu ir meile, o ne būtų ignoruojamas. Jei negalime su vaiku pasikalbėti ir atspindėti, bent nebyliai parodykime, kad esame čia. Geriausia gynyba - prevencija. O geriausia prevencija - stiprus ir kokybiškas ryšys su vaiku. Turėdami ryšį su vaiku, padėsite jam nurimti žymiai greičiau ir sklandžiau, nei turėdami nepagarbų ir nelygiavertišką santykį.

Tėvų Savijauta ir Streso Valdymas

O jei vis dar abejojate ar elgiatės teisingai, vadinasi, jums rūpi, o vaikas tai jaučia ir jam būtent to labiausiai ir reikia. Jei vienas iš tėvų - mama ar rečiau tėvas - rūpinasi vaiku neturėdamas pagalbos, tai neišvengiamai sukelia išsekimo sindromą. Kiek mama gali tverti viena, priklauso nuo jos ištvermės, atsparumo stresui, fiziologinių ir asmenybės savybių, dar ir nuo amžiaus, taip pat nuo to, ar pavyksta miego trūkumą kompensuoti dieną. Pati baisiausia galima tokio streso pasekmė - kūdikio supurtymas. Jos būtina išvengti laiku suteikus tėvams reikiamą pagalbą. Pirmiausia skirčiau akimirką, kad nurimčiau pati: atpalaiduočiau pečius, prisiminčiau kvėpavimą.

Stresas yra būsena, kuri mobilizuoja, išskiria reikiamus hormonus ir paruošia kūną veiksmui. Tai atlikdamos smegenys sunaudoja labai daug kūno energijos, todėl apribojami kiti smegenų pajėgumo ištekliai, imame vadovautis automatiniais atsakais. Pats trumpiausias kelias tėvų elgesio pokyčio link - kurti ir stiprinti naujus neuroninius ryšius, kol jie taps prieinami streso metu. Tai pradėti daryti reikėtų esant ramybės būsenos, kai prieinami visi smegenų resursai. Kitas kelias, mokantis atsilaikyti prieš emocijų bangas, - darbas su pačių suaugusiųjų emocijomis. Turime jas pažinti, suvokti jų funkciją, ieškoti naujų reakcijų ir sprendimo būdų, reflektuoti, o ne kritikuoti. Kai susiduriame su itin stipria vaiko emocine raiška, prieš spręsdami „vaiko situaciją“ užduokite klausimų sau: „Kodėl mane tai taip stipriai veikia? Kas blogiausio gali nutikti? Kur mano kūne kyla įtampa? Kaip jaučiuosi dėl šios situacijos?“

Jei stiprinsime nuostatą, kad paverkus gaunama, ko norisi, - vaikas taip ir elgsis. Kad taip įvyktų, turime gerai suvokti elgesio priežastį. Supraskime, ko vaikas siekia? Ką jis gaus, jei verks toliau? Jei reikia atsitraukti nuo vaiko, duokite jam aiškiai suprasti, kad jūsų atsitraukimas yra skirtas apsaugoti jūsų kūną nuo smurto, o ne bausti vaiką už patirtus jausmus. Susitarkite su savo partneriu, kai abu esate ramūs ir taikūs, kaip reaguosite į vaiko emocijas, kaip jas priimsite ir kokią nuostatą siekiate ugdyti. Stenkitės tas pačias taktikas taikyti ne tik vaikui, bet ir vienas kitam, nes vaikai jus stebi.

tags: #kudikis #susinervuoja #ir #negali #nustoti #verkti

• apžvalga apie Viking vaikiškus sniego batus
• Ar galima maudytis nėštumo metu?
• Asta Keturkienė ir jos kelias į Ajurvedą
• Receptas: Daržovių salotos su tunu
• Atraskite „Kelyje su Dardžylingu“