Kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savitų gebėjimų ir poreikių. Daliai vaikų dėl įvairių raidos sutrikimų gali prireiti specialaus ugdymo, individualizuoto pagal jų poreikius ir galimybes. Šiame straipsnyje aptarsime autizmo spektro sutrikimą (ASS), ankstyvuosius jo požymius, diagnostikos procesą, priežastis ir vyraujančius mitus, siekiant padidinti supratimą apie ASS ir jo poveikį vaikams.
Autizmas arba autizmo spektro sutrikimas (ASS) - tai kompleksinis neurologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis įvairiomis formomis ir paveikiantis vaiko bendravimą, elgesį bei gebėjimą suvokti pasaulį. Autizmas lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar jo sulėtėjimą. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Autizmo apima platų įvairių neurologinių raidos sutrikimų spektrą, ir kiekvienas autizmu sergantis asmuo turi savitų stipriųjų pusių ir sunkumų. Doc. dr. Indrė Bakanienė teigia, kad „Autizmo spektras - labai platus, autizmo požymiai, jų sunkumas, raidos ir funkcionavimo sutrikimai gali būti labai įvairūs, todėl autistiški vaikai ir suaugusieji nėra vienodi, jie turi labai skirtingas gyvenimo patirtis ir pasiekimus“. Tai nėra liga, todėl jis nėra išgydomas. Tačiau pritaikius specialią pagalbą, autistiškas vaikas sėkmingai gali integruotis bendruomenėje ir gyventi.
Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas).

Šiuo metu pasaulyje autizmo spektro sutrikimas nustatomas 1 iš 44 vaikų (palyginti: 2000-aisiais - vos 1 iš 150 vaikų). Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimus, skaičius kasmet sparčiai auga. 2019 m. duomenys rodo, kad 1 iš 160 vaikų visame pasaulyje yra diagnozuojami autizmo spektro sutrikimai, pasireiškę per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Autizmo spektro sutrikimą turi apie 1 % viso pasaulio gyventojų.
Nors tikslios autizmo sutrikimų Lietuvoje statistikos nėra, manoma, kad autizmo sutrikimus turi apie 5-8 tūkst. vaikų iki 17 metų amžiaus. Lietuvoje, pagal 2018 metų duomenis, 100 tūkstančių gyventojų tenka 378,11 autizmo atvejų, tačiau ši statistika nėra galutinė, kadangi ji atspindi tik gydymo įstaigas lankančių asmenų skaičių. Šis sutrikimas net 4 kartus dažniau pasitaiko berniukams, mergaitėms jis diagnozuojamas kur kas rečiau. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto koeficientą (IQ).
Nors dar ne taip seniai autizmas buvo laikomas gan retu sutrikimu, pastaruoju metu jo atvejų sparčiai daugėja. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje.
Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, autizmo spektro diagnozių dažnumas sparčiai auga:
| Metai | Dažnumas (1 iš) |
|---|---|
| 2000 | 150 |
| 2016 | 54 |
| 2018 | 44 |
| 2020 | 36 |
Pasak medicinos centro „Northway“ gydytojų vaikų neurologų, didėjantis sergamumas susijęs ne tik su pagerėjusia diagnostika ar tuo, kad tėvai vaikų susilaukia vis vyresniame amžiuje. Didelę įtaką tam turi ir sparčiai besikeičianti mūsų aplinka.
Tikslus autizmo spektro sutrikimų išsivystymo mechanizmas dar nėra iki galo suprastas. Mokslininkų teigimu, autizmo atsiradimą lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai. Nors nėra vieno specifinio geno, kuris būtų atsakingas už autizmo išsivystymą, visgi moksliniai tyrimai parodė, jog šis sutrikimas turi stiprų genetinį pagrindą. Autizmą lemia genų ir aplinkos sąveika. Žinoma nemažai genų, susijusių su autizmu, tačiau konkrečiu atveju genetines priežastis pavyksta nustatyti ne visada ir dažniausiais tik tiems asmenims, kurie greta autizmo turi intelekto sutrikimą ar kitų nervų sistemos pažeidimo požymių.

Kaip galimi rizikos faktoriai išskiriami šie:
Aplinkos veiksniai, kurie paskatina autizmo atsiradimą, nėra pakankamai ištirti. Iš atliktų tyrimų rezultatų galima teigti, kad autizmo rizika susijusi su vyresniu tėvų, ypatingai tėčių, amžiumi, endokrininėmis motinos ligomis, nutukimu, nėštumo ir gimdymo komplikacijomis, nežymiai su aplinkos tarša, automobilių išmetamomis medžiagomis, kai kuriais žemės ūkyje naudojamais herbicidais. Pastaruoju metu padaugėjo mokslinių straipsnių, kuriuose aprašomos mažų vaikų prie ekranų praleidžiamo laiko sąsajos su autizmu, keliamos hipotezės, kad pasikeitusios vaikų auginimo praktikos (ypatingai ekranų naudojimas iki 2 metų, kai labai intensyviai vystosi smegenys) paskatina autistiškų smegenų formavimąsi vaikams, kurie turi genetinį polinkį.
Visuomenėje sklando pačių įvairiausių mitų: esą autizmą sukelia skiepai, užterštas oras, virusai, netgi blogas auklėjimas arba dažni konfliktai šeimoje ir pan. Tačiau tiesa - ta, kad iki pat šių dienų nėra tiksliai aišku, kas nulemia ir sukelia autizmo spektro sutrikimą. Sutrikimas formuojasi dėl pačių įvairiausių faktorių: tai genetika, biologinės aplinkos įtaka prieš gimimą ir po jo.
Išskiriamos biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės - neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir patologiniai EEG duomenys. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija - amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis.
Pirmieji autizmo požymiai gali būti pastebimi ir labai anksti - dar pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Specialistai, aiškindamiesi, ar vaikas turi raidos sutrikimą, priskirtiną autizmo spektro sutrikimams, išskiria keturias pagrindines vertinamas grupes. Autizmo sutrikimų simptomai gali būti labai įvairūs, apimantys netipišką socialinį ryšį, tarpusavio bendravimą ir pasikartojantį elgesį. Svarbu paminėti, kad mažai tikėtina, kad kūdikiui pasireikš visi šie požymiai. Kiekvieno vaiko raida individuali ir nė vienas iš šių požymių savaime dar nereiškia sutrikimo. Tačiau jei kūdikiui ar vaikui būdingi kai kurie iš išvardytų požymių ir savybių arba raidos ypatumai skiriasi nuo kitų analogiško amžiaus kūdikių ir vaikų, svarbu pasikonsultuoti su vaiko raidos srityje dirbančiais specialistais.
Pirmieji autizmo požymiai dažniausiai pastebimi nuo 9 iki 18 mėnesių. Būdingiausi požymiai:
Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą, kuri padeda atpažinti autizmo požymius pagal amžių. Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Raidos ypatumai gali būti vėluojanti kalba, nepakankamas domėjimasis aplinkiniais žmonėmis, stereotipiniai judesiai, neįprastas žaidimas. Mažai tikėtina, kad kūdikiui pasireikš visi šie požymiai. Kaip jau minėta, nepamirškite, kad kiekvieno vaiko raida individuali ir nė vienas šių požymių savaime dar nereiškia sutrikimo. Šis kontrolinis požymių ir savybių sąrašas gali būti išties naudingas. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad tiksliausiai kūdikių raidos sutrikimus atpažinti gebės gydytojai, kurie turi patirties ir šios srities žinių.
Autizmas dažniausiai diagnozuojamas mažiems vaikams, dažniausiai iki 3 metų. Tuo metu dažniausiai tėvai, pedagogai ar sveikatos priežiūros specialistai pradeda pastebėti vaiko raidos sutrikimą, ypač kalbos ir socialinių gebėjimų. Autizmo diagnozė nustatoma remiantis tam tikrų savybių rinkiniu, o ne atliekant biologinius tyrimus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl autizmo spektro sutrikimą sunku atpažinti iki pat tol, kol vaikas sulaukia 18-24 mėn. ir vėliau. Autizmas ar autizmo spektro sutrikimai nustatomi remiantis klinikine išraiška bei klinikiniu stebėjimu.
Autizmo diagnostikos procesą galima suskirstyti į kelis etapus:
Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontrolinį sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas. Šis kontrolinis požymių ir savybių sąrašas gali būti išties naudingas. Šiuo metu, autizmo diagnostikoje, nėra rutiniškai naudojami kokie nors instrumentiniai ar laboratoriniai tyrimai. Nors yra publikacijų, kurios nagrinėja tam tikrus pakitimus vaizdiniuose tyrimuose, tačiau tai nėra tiek plačiai ištirta, kad galėtų būti įtraukta į diagnostinius kriterijus. Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau - Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti.

Ankstyvajai autizmo diagnozei skiriamas didelis dėmesys, tačiau dažnai jis nustatomas gana vėlai. Nors daugelis tėvų pirmuosius nerimą keliančius požymius paprastai pastebi iki vaikui sukanka 1,5 metų, bet dėl vyraujančių stereotipų ir įvairių mitų į specialistus kreipiasi gerokai vėliau. Vaikų gydytojai neurologai sako, kad labai svarbu autizmo sutrikimą aptikti ir diagnozuoti kuo anksčiau. Pradėjus taikyti specifines intervencijas intensyvaus smegenų formavimosi laikotarpiu, galima tikėtis pakeisti autistiškų smegenų formavimosi eigą ir tikėtis lengvesnio autizmo požymių pasireiškimo.
Ankstyva diagnostika užtikrina galimybę laiku gauti reikiamą pagalbą, sprendžiant patiriamas problemas ir sunkumus. Pradėjus taikyti intervencines priemones ankstyvaisiais metais, išnaudojami kritiniai smegenų vystymosi laikotarpiai, o tai gali sušvelninti su autizmu susijusių problemų poveikį. Tuo tarpu kuo vėliau susiformuoja verbalinė komunikacija, pradedamos taikyti pagalbinės priemonės arba taikomos neefektyvios intervencijos, tuo blogesnė vaiko raidos sutrikimo prognozė.
Antras svarbus ankstyvos diagnostikos aspektas - pagalba šeimai. Žinodami diagnozę tėvai lengviau supranta ir priima vaiko kitoniškumą, gali greičiau gauti reikiamos paramos ir išteklių. Tai apima ne tik terapijas vaikui, bet ir psichologinę pagalbą šeimai, tėvų mokymą, padedant jiems suprasti vaiko poreikius ir rasti jam tinkamiausius pagalbos būdus. Trečia, ankstyva diagnostika leidžia gydytojams ir mokslininkams suprasti ASS. Ankstyva sutrikimo diagnostika ir intervencija suteikia vertingos informacijos apie tai, kas veikia ir kas neveikia, leidžiant tobulinti būsimas terapijas ir intervencijų metodus.
Vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, priklausomai nuo būklės sunkumo, intelektinių gebėjimų ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų gali būti taikomos medicininės, socialinės ir psichologinės terapinės priemonės. Visos terapinės programos yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu. Vaikų neurologų teigimu, laiku pradėtos taikyti terapinės intervencijos padeda sumažinti pagrindinių autizmo požymių ir susijusių sveikatos sutrikimų išreikštumą, koreguoti esminius autizmo simptomus, tokius kaip kalbos, komunikacijos, socializacijos sutrikimas, stereotipiniai judesiai ir kt. Autizmo spektro sutrikimai tęsiasi visą gyvenimą. Jų eiga ir požymiai laikui bėgant gali keistis, tačiau nėra jokių vaistų ar intervencinių metodų, kurie galėtų juos išgydyti.
Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti.
Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai. Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai.
Pagrindiniai terapijos metodai:
Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia. Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai. E. Šikštytės ir R. Šienės nuomone, ugdymo veiksmingumas priklauso nuo specialiosios pedagoginės pagalbos modelio, t.y. atsižvelgimo į kiekvieno vaiko individualius poreikius, gebėjimus bei pasiekimus, tinkamos aplinkos sukūrimo.

Auginant vaiką su autizmo spektro sutrikimais, svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir reikalauja individualaus požiūrio. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti šeimoms:
Pastaruoju metu į autizmą pradėta žiūrėti kaip į vieną iš neuroįvairovės variantų. Neuroįvairovė atspindi idėją, kad neurologiniai skirtumai, tokie kaip ASS, dėmesio ir veiklų sutrikimas, disleksija ir kiti, nėra ligos, o normalios žmogaus proto struktūros variacijos, kurios papildo bendrą žmonijos patirtį ir didina inovacijų galimybes. Pabrėžiama, kad visuomenė turėtų būti pritaikyta palaikyti visų žmonių, nepriklausomai nuo jų neurologinių ypatumų, dalyvavimą visuomenės gyvenime, vietoj to, kad bandytų „išgydyti“ ar „normalizuoti“ tuos, kurie nesutampa su dominuojančiais mąstymo ar elgesio modeliais.
Atsižvelgiant į visuomenės bei Kauno klinikų lopšelio-darželio „Lašeliai“ ugdytinių tarpe augančių vaikučių poreikius, Kauno klinikų ikimokyklinio ugdymo skyriuje veiklą pradeda socialinių paslaugų dienos centro grupė - Lietučių miestelis. Socialinių paslaugų dienos centrą gali lankyti ikimokyklinio amžiaus vaikai nuo 2,5 metų, turintys medicininę gydytojo pažymą su nustatyta ASS diagnoze bei patvirtintą neįgalumo pažymėjimą.
tags: #ankstyvojo #amziaus #vaiku #autizmas