Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė - vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lizjė (Lisieux) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai - Teresėle. Teresė Marten (Marie François Thérèse Martin) gimė 1873 m. sausio 2 d. Alansono mieste Prancūzijoje, giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Liudviko Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį, kuri persmelkė jos santykius su Dievu.

Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigė 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po mamos mirties Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės virsta itin jautria ir drovia, ją apninka skrupulai. Veikiausiai dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė netgi suserga, tačiau iš ligos patalo pakyla per 1883-ųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją, tai išgyvendama kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi, tiesiog ištirpimą Jame.
Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina kaip darbą, kurį Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas jos gera valia. Ji jaučiasi atgavusi sielos tvirtumą, atsikrato vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė staiga subręsta ir pradeda bėgti per gyvenimą milžino žingsniais, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu.
1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį. Teresė įstojo neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis. Jos troškimas - aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji išdėstė vadinamojo mažojo kelio doktriną, kurios esmė - drąsus ir tvirtas vaiko pasitikėjimas tėviškuoju Dievo gerumu.
Mūsų karmelitę apšviečia Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. Jos dvasingumui didelę įtaką turėjo Biblija, ypač Evangelijos, Kryžiaus Jono raštai ir Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo.
1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos - džiovos ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu - artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Sunkiai sirgdama ji sakė, kad į dangų ji eina ne ilsėtis, o daryti gera žemėje, ir tai pildo su kaupu. Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja.
| Įvykis | Metai |
|---|---|
| Gimimas Alansone | 1873 |
| Įstojimas į Karmelį | 1888 |
| Mirtis Lizjė | 1897 |
| Kanonizacija | 1925 |
Šiandien Teresėlė yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai, netgi ir nekrikščionys. Jos su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. skelbti ją Bažnyčios mokytoja.